Dviese – linksmiau

…ypač – dirbti ir mokytis, kas įprastai nekelia malonių asociacijų. Kėdainių šviesiosios gimnazijos dvyliktokai Titas Kutavičius ir Viktorija Varnaitė, atrodo, aukštai sau iškėlė karteles. Titas dar nebaigė mokyklos, tačiau jau dabar yra puikus programuotojas, paklaustas apie laisvalaikį, iš pradžių pasimeta: „Kad nelabai kuo galiu pasigirti, nieko neveikiu.“ Tačiau vėliau paaiškėja, kad į „nieko“ sąvoką įeina įvairiausi išradimai, muzika ir darbas Kėdainių radijo stotyje. Viktorija irgi užsikrėtusi programavimu, neigia visus stereotipus, kad merginos – prastesnės programuotojos ir su savo įgyvendintais projektais duoda vyrukams į kailį. Savo potraukį informacinėms technologijoms Titas ir Viktorija suderino kartu darydami vienuoliktos klasės projektą, ir sukūrė tikrą, veikiančią Kėdainių šviesiosios gimnazijos aplikaciją, kurią gali parsisiųsti ir naudoti visi „Android“ įrenginių savininkai. Žodžiu, jaunuoliai tėra iš miesto, kur per visą tiltą kabinami plakatai su gramatinėmis klaidomis, o išdarinėja tokius dalykus, lyg būtų iš prestižinės privačios Niujorko mokyklos. O mieliausias dalykas šioje istorijoje tas, kad jie – dar ir pora!

Ne „pasyvistai“

– Papasakokite apie savo kūrinį – mobiliąją Šviesiosios gimnazijos programėlę.

Titas: Leiskim Viktorijai pradėti – ji viso šito kaltininkė.

Viktorija: Pagrindinė šitos programėlės funkcija – talpinti visų klasių tvarkaraščius, kad tiek mokiniams, tiek mokytojams būtų paprasčiau; pakanka tik žvilgtelėti į telefoną, ir viskas. Yra naudingos nuorodos, jei per pertrauką nuobodžiauji, gali ką nors paskaitinėti, pasitikrinti savo anglų kalbos lygį ar net kitų kalbų pasimokyti. Tiesiog viską, ko reikia gimnazijos bendruomenei, sudėjome į vieną vietą, kad būtų paprasčiau. Dar sudėjome ir nuorodas į gimnazijos socialinių tinklų paskyras, kad patiems gimnazistams nereiktų spėlioti, kaip mus rasti „Instagram“ ar feisbuke.

– Gal jūs patys ir esate atsakingi už tas socialines paskyras?

Titas: Aš asmeniškai – už „Instagram“; pats sukūriau, dabar pats ir prižiūriu. Trūko tokio dalyko, tad pagalvojau – kodėl ne? Administruoti padeda dar keletas žmonių iš gimnazistų tarybos.

– Ką ten publikuoji?

Titas: Viską iš mokyklos gyvenimo, tiek įdomius, tiek kasdienius įvykius.

– Mokiniai ir mokytojai lengvai sutinka būti fotografuojami? Dar nebuvai gavęs velnių nuo ko nors?

Titas: Stengiuosi labai atsargiai fotografuoti, kad niekas nepastebėtų, leidimo niekada neklausiu (juokiasi). Kol kas dar niekas nesupyko.

– Viktorija, tu irgi ką nors administruoji?

Viktorija: Taip, oficialų feisbuko puslapį. Bet labai daug žmonių tą daro – ir mokyklos renginių organizatorė Žydronė, ir kiti gimnazistų tarybos nariai. Tai aš tik kartais ką nors paredaguoju, jei kokiam įraše pastebiu klaidelę, ar plakatą apie renginį įkeliu.

– Turbūt patys ir priklausote gimnazistų tarybai?

Titas: Taip, dabar, kai esame dvyliktokai, jau tapome garbės nariais – galėtume jau nebesilankyti susirinkimuose, bet vis tiek dar įdomūs mokyklos reikalai.

– Tai, žodžiu, abu aktyvistai esate.

Titas: Kad ne „pasyvistai“, tai tikrai (juokiasi).

Aukšta kartelė mokykliniam projektui

Jei norite imtis kokios nors veiklos, tačiau vis teisinatės, kad „nėra laiko“, „nėra pinigų“ arba „nėra pakankamai žinių“, Titas su Viktorija iš to tik pasijuoktų. Kai abu turėjo noro, tinkamos aplinkybės porelei susidėliojo pačios, o užsiimant mėgstama veikla, pažymiai ne krito, o tik pakilo!

– Kaip, būdami moksleiviai ir turėdami krūvą kitų reikalų, sugalvojote sukurti mobiliąją aplikaciją? Gal vyko koks nors konkursas?

Titas: Šviesiojoje gimnazijoje vienuoliktoje klasėje reikia padaryti metinį projektą. Tai nusprendėme, kad čia ir bus mūsų projektas. Prieš metus kažką panašaus bandė daryti kitas mokinys, bet jam nelabai sekėsi, o mes su Viktorija nusprendėme, kad galime padaryti geriau.

– Iš kur turite įgūdžių tokiems projektams? Kaip išmokote kurti aplikacijas?

Titas: Mane labai domina programavimas nuo to laiko, kai pradėjau jį mokytis mokykloje. Mobiliajai programėlei sukurti tų žinių nepakaktų, bet kaip tik tuo metu, kai reikėjo pasirinkti vienuoliktos klasės projektų temas, į gimnaziją atvyko „Barclay‘s“ kompanijos komanda. Jie vykdė tokią akciją: jaunimas gali kreiptis į juos su savo idėja, o „Barclay‘s“ padės ją įgyvendinti. Tai mudu su Viktorija pasinaudojome šia galimybe. Nes yra skirtingos programavimo kalbos, ta, kurios moko mokykloje, netinka mobiliosioms aplikacijoms. „Barclay‘s“ žmonės užvedė mane ant kelio, išmokė reikiamos programavimo kalbos pagrindų. O kai juos įgijau, pats pradėjau labiau domėtis, tobulinau ir programėlę, ir savo paties žinias.

– Ar, norint gauti „Barclay‘s“ pagalbą, reikėjo įveikti kokią nors atranką? Ar visgi durys buvo atviros visiems norintiems?

Viktorija: Iš pradžių jie paliko testą, reikėjo atsakyti į klausimus: kokia mūsų idėja, kaip norime ją įgyvendinti, ir pan. Jie gavo labai daug idėjų, iš Šviesiosios gimnazijos – net dvi, kita buvo apie kažkokį alaus automatą (juokiasi). Bet atrinko tik penkias komandas.

– Šaunuoliai, gerai pasirodėte!

Viktorija: Jei atvirai, „Barclay‘s“ komanda mumis visiškai netikėjo ir galvojo, kad nieko nepadarysim! (juokiasi).

– Kodėl?

Titas: Visi kiti projekto dalyviai jau turėjo patirties savo srityse.

Viktorija: Mes vieninteliai pradėjome nuo nulio, ir jie svarstė, ką su mumis reikės daryti. Bet, kai buvo galutinis mūsų idėjos pristatymas, likome antri – iki pergalės pritrūko vos vieno taško! Tada jau visi labai mumis džiaugėsi, ko gero, padarėme didžiausią progresą iš visų komandų.

Titas: Užtat mokykloje visi palaikė jau nuo pat pradžių. Net gavome garbės pristatyti savo projektą gimnazijos kiemelyje, tuo ne visi gali pasigirti (juokiasi).

Viktorija: Na, visgi mes dirbome visus mokslo metus, jau nuo spalio ar lapkričio pradėjome, o kai pasikalbėjome su kitais, paaiškėjo, kad daugelis darbo ėmėsi tik paskutinį mėnesį (juokiasi). Tai gimnazijos bendruomenė dėl mūsų turėjo didelių lūkesčių, nes dirbome nuosekliai ir labai daug. Kai kurie mokytojai patys prieidavo ir duodavo pasiūlymų: „Žinot, labai reiktų tokios funkcijos, gal galėtumėt padaryti?“

– Ar šis projektas nekainavo jums gerų pažymių? Neatsilikote nuo klasės draugų, būdami taip pasišventę savo kuriamai aplikacijai?

Viktorija: Mes neblogai planuojam savo laiką, tai ir tos išvykos į „Barclay‘s“ žalos nepridarė. Ką čia žalos – daugeliu atveju tai turbūt buvo dar naudingiau, juk per pamokas išmoktą medžiagą namuose galime ir nuo draugų nusirašyti, pasiskaityti vadovėliuose, o proga pasimokyti praktinių dalykų iš savo srities ekspertų ne visada pasitaiko. Pažymiai, tiesą sakant, gal net geresni buvo (juokiasi).

Titas: Taip, galiu patvirtinti – vienuoliktą klasę baigiau geriausiais kada nors turėtais rezultatais!

– Šaunuoliai! Tuomet ar šis projektas jums kiek nors kainavo tiesiogine to žodžio prasme? Ar kiekvienas moksleivis su minimaliu biudžetu galėtų sukurti ką nors panašaus?

Titas: Kainuodavo tik kelionė į „Barclay‘s“, o pats programavimas tikrai nereikalauja jokių išlaidų.

Viktorija: Dar reikėtų susimokėti už paskyrą „Google Play“ platformoje, kad būtų galima įkelti savo aplikaciją ir vartotojai galėtų ją atsisiųsti. Bet mūsų gimnazija jau buvo įsigijusi paskyrą, kadangi norėjo įdėti kitą programėlę, tai kartu įkėlė ir mūsiškę. Taip pat papildomai kainuotų, jei kurtume aplikaciją „iPhone“ naudotojams.

Titas: Tiesa, daugelis mokinių teiravosi, kodėl nesukūrėme su „iOS“ operacine sistema veikiančios versijos, buvo šiek tiek nusivylę. Tačiau reiktų mokėti pinigus vien jau norint gauti įvairiausius leidimus kurti programėlę, ir pan. Su „Android“ dirbti paprasčiau, todėl taip ir nusprendėme.

– Ar pakanka mokykloje gaunamų žinių, kad už jos ribų galėtumėte profesionaliai užsiiminėti mėgstama veikla, ar visgi informacijos tenka ieškoti ir patiems?

Titas: Mokykla užvedė ant kelio, sudomino programavimu, bet toliau reikėjo pačiam ieškoti bei eksperimentuoti, pavyks ar ne. Bent jau mano tokia patirtis.

Viktorija: Pritariu. Pas mus lyg ir yra programavimo būrelis, bet jis įvyksta labai retai. O per pamokas – tik bazinės žinios, vėliau viskas priklauso nuo kiekvieno asmeninės motyvacijos. Kita vertus, mūsų informatikos mokytoja žino, kaip mudu mėgstame programuoti, tai kartais per pamokas duoda kažką įdomesnio.

– Kur gaunate papildomos informacijos?

Titas: Pagrindinis šaltinis – internetas, žinoma.

Viktorija: Aš dar papildomai mokiausi programavimo Kaune, tačiau Titas teisus – viską galima susirasti internete, visi duomenys – nemokami, tereikia noro, nes nėra tinklalapio, kur vienoje vietoje būtų sudėta absoliučiai visa reikalinga informacija. Reikia pačiam ieškoti.

Mokykla – mobiliųjų telefonų respublika

– Sukūrėte mobiliąją aplikaciją mokyklai, bet juk mokytojai griežtai nusistatę prieš telefonus pamokų metu. Na, bent jau taip buvo prieš penkerius metus, kai pati mokiausi mokykloje. Ar dabar kažkas pasikeitė?

Titas: Per kai kurias pamokas, regis, naudojam, ar ne, Viktorija?

Viktorija: Taip. Žinoma, į internetą be reikalo draudžiama landžioti, bet, tarkim, jei mokinys pamiršo skaičiuotuvą, gali pasinaudoti esančiu telefone. Mūsų programėlėje yra formulynas – irgi naudingas dalykas, mokytojai tą supranta. Be to, mūsų aplikacija veikia ir be interneto, tad, manau, neturėtų blaškyti gimnazistų dėmesio pamokų metu, ir niekas nesugalvos teisintis, neva, „man reikia interneto, kad galėčiau įsijungti mokyklos programėlę“.

– O patys bent kartelį esate naudoję telefonus pamokų metu ne visai šventiems tikslams? Na, kad ir kokiai nedidelei „špargalkei“?

Titas: Aš – tikrai taip.

Viktorija: (juokiasi) Tai aišku! Arba būna, kad nepakeliamai neįdomi pamoka, tai panaršau internete ar kam nors žinutę parašau. Bet žaidimų nežaidžiu.

– Kokį vaizdą galima pamatyti per pertraukas – jaunimas bendrauja tarpusavyje, ar visi sulindę į savo telefonus?

Titas: Oi, per pertraukas tai visi su telefonais! Būna atvejų, kai skirtumo net ir nepamatysi – kaip per pertrauką žaidė, taip, prasidėjus pamokai, ir toliau žaidžia, neatsitraukia taip lengvai.

Viktorija: Titas irgi mėgėjas pažaisti; būna, kad prieinu prie jo ir išgirstu: „Aš žaidžiu, netrukdyk“ (juokiasi).

Mobilusis telefonas suvaidino svarbų vaidmenį ir šių jaunuolių draugystėje – pamatė Titas, atėjęs į gimnaziją, Viktoriją, nustebo, kaipgi galima turėti tiek panašumų, parašė žinutę, ir va, ir dabar abu džiaugiasi vienas kito kompanija. Net pykčiai projekto metu nesukėlė didelių rūpesčių.

– Kaip apskritai sugalvojote vienuoliktos klasės projektą daryti kartu?

Viktorija: Titas iš pradžių norėjo daryti visai kitą projektą, čia aš jį skatinau daryti dviese. Viena nebūčiau padariusi. Ir žinojau, kad darydami kartu, galėtume pasiskirstyti darbus – aš būčiau atsakinga už vidaus dizainą, viską, ką programėlės vartotojai matys, o Titas – už techninę dalį. Pavyko įkalbėti.

– Darbai, ypač rimti ir svarbūs darbai kartu ne visada gali būti tokie romantiški, kaip atrodo iš pradžių. Nesusipykot projekto eigoje?

Titas: Jei atvirai, tai buvo pykčių (juokiasi). Mūsų nuomonės kartais nesutapdavo, o kompromisą rasti būdavo žiauriai sunku. Labiausiai – dėl dizaino.

– Ir kas galiausiai laimėjo?

Titas: Viktorija.

Viktorija: Taip, matai, aš šiek tiek perfekcionistė… Viskas turi būti lygiai taip, kaip įsivaizduoju. Pavyzdžiui, yra ikona, ir aš sakau Titui: „Gal gali ją pastumti šiek tiek į šoną?“ Titas padaro, ko prašiau, o tada aš vėl: „Man nepatinka, reikia dar labiau į šoną pastumti“ (juokiasi). Ir taip kaskart bandydavau jo kantrybę.

Nestereotipiniai programuotojai

– Ateityje abu ir planuojate tapti programuotojais? Jau pasirinkote studijas?

Viktorija: Aš tiksliai žinau – noriu studijuoti KTU, programų sistemas.

Titas: O aš – nieko dar nežinau. Mano mama sako, kad man geriau važiuoti mokytis į Vilnių, nes ten įsikūrusios perspektyvios kompanijos, liaudiškai sakant, būtų lengviau „prasimušti“. O aš pats labiau linkstu prie Kauno, to paties KTU. Tai va, kol kas mano ir mamos nuomonės nesutampa, pažiūrėsim, kur gyvenimo srovė nublokš. Bet kokiu atveju, taip – abu su Viktorija norim sieti ateitį su informacinėm technologijom.

Viktorija: Tik aš norėčiau kurti visokias informacines, švietėjiškas programėles. Kažką panašaus į tai, ką dabar padarėme su Titu. O štai jam labiau patinka paeksperimentuoti su visokiais mikrovaldikliais, robotais…

Titas: Taip, čia toks mano laisvalaikio hobis. Va, ant stalo turiu pasidaręs tokį įdomų termometrą. Užprogramavau mikroschemą ir, esant atitinkamai temperatūrai, kambaryje automatiškai įsijungia ventiliatorius.

– Oho! O ką dar veikiate laisvalaikiu? Ar visą jį „suvalgo“ programavimas, mikroschemos, kompiuteriai?..

Titas: Man patinka muzika. Įsigijau pultą, su kuriuo galima „miksuoti“ muziką, tad šiuo metu to mokausi. Jau teko groti ir gimnazijos diskotekoje, ir dar keliuose renginiuose. Beje, šią vasarą pamačiau Kėdainių radijo stoties „Centro FM“ skelbimą ir nusprendžiau, kad norėčiau ten išmėginti savo jėgas. Tai dabar kartu su dviem kolegomis vedame laidą jaunimui. Apskritai tai labai mėgstu būti gryname ore ir ką nors veikti.

– Neįprastas pomėgis programuotojui!

Viktorija: Na, mes tokie nestereotipiniai programuotojai (juokiasi). Aš didelę dalį laisvalaikio paskiriu mokslams, papildomai mokausi kai kurių pamokų, olimpiados dažnai išpuola.

– Ir aš nenoriu būti stereotipiška, bet negaliu nepastebėti, kad tarp programuotojų dažniausiai vyrauja vaikinai. Viktorija, ar turi bendraminčių merginų?

Viktorija: Turiu keletą draugių, kurios irgi domisi programavimu, bet taip, mūsų mažuma. Ir, deja, vyrauja nusistatymas, kad merginos negali programuoti taip gerai, kaip vaikinai. Kaip jau minėjau, papildomai mokiausi Kaune, tai jaučiau, kad ten vaikinai į mane žiūrėdavo iš aukšto ir nuvertindavo mano galimybes. Net ir „Barclay‘s“ reagavo panašiai, iš karto ėmė kalbėti, kad „Titas galėtų padaryti tvarkaraščius, o tu gal geriau apie dizainą pagalvok.“ Nelabai smagu, kita vertus, nuolat gaunu paskatinimą įrodyti, kad galiu ir aš!

Kartu galima nuversti kalnus

– Patarkite bendraamžiams, kaip atrasti mėgstamą veiklą. Juk iš tiek žmonių galima išgirsti: „Norėčiau veikti ką nors įdomaus, bet nesugalvoju, ką.“ Kaip atradote jūs?

Titas: Kaip ir sakiau, mokykla užvedė ant kelio, manau. Jei žmogus mato, kad jam patinka viena ar kita pamoka, tegu išsamiau pasidomi internete. Gal užsikabins ir atras savo stipriąją pusę? Būtent tai nutiko ir man.

Viktorija: Svarbiausia – nebijoti išbandyti savęs įvairiose srityse! Mano bandymai atrasti save driekiasi nuo įvairiausių jaunimo tarybų iki dainavimo. Mama kartais juokaudama klausdavo: „Na, kokios veiklos rytoj imsiesi?“ Taip ir atsirinkau, kas patinka.

O kaip jums su disciplina? Būna, kad žmonės sugalvoja idėją, bet nusprendžia, kad pradės „rytoj“.

– Dažnai tas rytojus užsitęsia metų metus… Ar jums irgi reikėjo valios prisiversti dirbti, ar turėjote tiek noro, kad viskas ėjosi savaime?

Titas: Taip buvo tik vėliau, o iš pradžių reikėjo valios pastangų. Įsibėgėti sunku, kol viskas dar nesigauna sklandžiai.

Viktorija: Bet du žmonės komandoje – nuostabus dalykas. Visus pykčius dėl dizaino atsveria tai, kad galėjome vienas kitą motyvuoti. Jei aš kurią dieną aptingdavau, Titas paragindavo: „Viktorija, reikia, kad šį bei tą padarytum“, arba atvirkščiai. Jei vieno entuziazmas blėsta, kitas vėl juo užkrečia. Ir nebelieka jokių „rytoj“.