Dovanojimo kultūra: kas tai ir kiek mes jos turime?

Dovanas ir jų dovanojimą dažnai siejame su šventėmis, progomis. Paprastai dovanojame naujus daiktus, įspūdžius, dovanų čekius. Tik pamirštame, kad svarbiausia yra ne pati dovana, o kas ir kaip ją dovanoja. Kiek širdies ir meilės į ją įdeda. Kartais net pati brangiausia dovana gali atrodyti nemiela, jei ji bus įteikta atbula ranka – tik dėl to, kad „reikia“, o ne dėl to, kad „noriu“. Ir atvirkščiai – jau naudotas, bet vis dar geras daiktas gali atrasti naują šeimininką, jei tik jis bus tinkamai įteiktas. Stebėdama tokią situaciją Kėdainių moterų krizių centro vadovė Rita Stakniūnienė, kaip ji pati sako, nors tai jos vadovaujamai įstaigai gal ir nebus labai naudinga, bet ryžosi apie tai prabilti brandesnės ir kultūringesnės visuomenės labui.

Labdara rūpestingai paruošta dovanojimui

„Jeigu jūs mane būtumėte kalbinusi prieš kokius trejus metus, tai turbūt nelabai ką tuo klausimu būčiau galėjusi pasakyti, – pokalbio pradžioje prisipažino pašnekovė. – Su labdara, daiktų dovanojimu, perdavimu vieni kitiems aš labiau susidūriau, kai pradėjo veikti mūsų centro „Daiktų bankas“. Tada ir pastebėjau, kad visgi mes, lietuviai, tikrai neturime tos dovanojimo kultūros, mes nemokame dovanoti. Aišku, aš negaliu kalbėti apie visus lietuvius.“

R. Stakniūnienė įsitikinusi, kad pareiškusi tokią savo nuomonę sulauks nemažai kritikos. Galbūt netgi kai kurie žmonės, kurie anksčiau dalindavosi savo daiktais su tais, kuriems jų šiuo metu labai reikia, nuo centro nusisuks.

„Aš manau, kad po šito straipsnio Moterų krizių centras tikrai nukentės, kadangi sumažės tų dovanojančiųjų, nes žmonės labai jautriai į tokius dalykus reaguoja. Bet aš noriu, kad tai būtų ilgalaikis projektas, kad mes mokytumėmės tą daryti, o nedarytume taip, kaip mums dabar išeina, todėl ir sutikau apie tai kalbėti, – ryžtingai kalbėjo įstaigos vadovė. –  Tenka palyginti, kaip daiktus dovanoja, pavyzdžiui, Skandinavai – mes gauname labdaros iš švedų, norvegų – ir kaip daiktus dovanoja lietuviai.“

Centro vadovė pasakojo, kad iš Skandinavijos gaunama labdara būna rūpestingai ir su meile paruošta dovanoti.

„Kažkada maniau, kad labdaringose organizacijose dirba gerokai pagyvenę žmonės. Bet pagal tai, kokius ir kaip paruoštus daiktus mes gauname, supratau, kad ir jauni žmonės yra įtraukti į šitą veiklą, netgi vaikai, – stebėjosi moteris. – Kartais prie daikto randame ir gražiai susuktą vaiko piešinį su kažkokiu palinkėjimu ar užrašu. Daugeliu atvejų kiekvienas daiktas dar būna susuktas į atskirą popierių, kad, gink Dieve, važiuodamas nesudužtų ir kad sveikas, gražus pasiektų tą žmogų, kuriam jis reikalingas.“

Maišuose – neplauti seilinukai

Pasak R. Stakniūnienės, mes, lietuviai, dalijimąsi daiktais suprantame kaip senų daiktų atsikratymo. Ir, anot jos, tikrai taip yra, kadangi tarp atiduodamų daiktų tenka rasti visko. „Aš tikrai džiaugiuosi, kad mes turime nuolatinių žmonių, kurie mums dovanoja daiktus. Mes tuos žmones labai branginame, todėl, kad tie daiktai kažkam yra ypač reikalingi ir jais žmonės tikrai pasinaudoja, – nenorėdama įžeisti ar įskaudinti atsakingų ir kultūringų tautiečių juos gyrė centro vadovė. – Bet turime ir tokių atvejų, kai tu suvoki, kad iš spintos į maišą buvo krauta bet kas ir bet kaip.“

[quote author=“R. Stakniūnienė“]Daiktų randame dėmėtų, suplyšusių ir nesupranti, kelintame amžiuje jis jau buvo dėvėtas. Netgi būna taip, kad, jeigu jaunos mamos maitina vaiką ir seilinuku nubėga maistas, tai jos net nepasivargina jį išvalyti, išplauti, o paprasčiausiai sulanksto ir įdeda prie atiduodamų daiktų.[/quote]

Pašnekovės nuomone, tai parodo mūsų tolerancijos stoką, pagarbą žmogaus orumui. Ne to, kuris šalia mūsų, o to, kuriam labai reikia pagalbos ir kuris šiandien galbūt yra gyvenimo užribyje ar kažkokioje gilioje atskirtyje.

„Tam žmogui irgi reikia kažkaip pragyventi: jis kreipiasi į mus arba mes patys jį surandame ir dovanojame jam daiktus. Jeigu tie daiktai pakliūtų nerūšiuoti ir mūsų neperžiūrėti, tai, žinokit, būtų net nesmagu už tą žmogų. Kaip sakoma: „Apturėtume svetimą gėdą“, – atvirauja R. Stakniūnienė. – Tų daiktų randame dėmėtų, suplyšusių ir nesupranti, kelintame amžiuje jis jau buvo dėvėtas. Netgi būna taip, kad, jeigu jaunos mamos maitina vaiką ir seilinuku nubėga maistas, tai jos net nepasivargina jį išvalyti, išplauti, o paprasčiausiai sulanksto ir įdeda prie atiduodamų daiktų.“

Moteris mano, kad tokia nepagarba ir atsainus požiūris į kitą žmogų susiklostė istoriškai. Tačiau ji nepraranda optimizmo ir tiki, jog apie dovanojimo kultūrą reikia kuo daugiau kalbėti ir palaipsniui mes jos mokysimės.

„Žmogaus, kuris dovanoja, galbūt niekas to nemokė daryti arba jis nėra su tuo susidūręs, man tikrai labai sunku tai suvokti, bet aš noriu apie tai kalbėti, kad žmonės truputį pagalvotų, kad aplink mus irgi žmonės, – sakė pašnekovė. – Kodėl mes padedame tokiems žmonėms? Nes mūsų paskirtis gi neteisti, nesmerkti, nežlugdyti žmogų, bet duoti teisę jam atsispirti. Ir taip niekinant jį, kai mes jam dovanojame bet ką, manydami, kad jis turi tuo džiaugtis, dar daugiau jį žlugdome ir menkiname.“

Žinutė kėdainiečiams

Nepaisant kartais juntamo svetimos gėdos jausmo R. Stakniūnienė džiaugiasi, kad jis išnyksta Moterų krizių centre dirbančių moterų dėka.

„Aš labai noriu padėkoti savanorėms moterims, kad jos „Daiktų banke“ dirba labai didelį darbą – perrenka tuos daiktus, kurių turime tikrai labai daug“, – gerų žodžių savanorėms negailėjo pašnekovė.

[quote author=“R. Stakniūnienė“]Kartais prie daikto randame ir gražiai susuktą vaiko piešinį su kažkokiu palinkėjimu ar užrašu. Daugeliu atvejų kiekvienas daiktas dar būna susuktas į atskirą popierių.[/quote]

Ji, siekdama atkreipti kėdainiečių dėmesį, taip pat pabrėžė, kad net ir naudoti ar dėvėti daiktai gali toliau sėkmingai tarnauti, tik jau kitų šeimininkų rankose.

„Naudodamasi proga noriu kreiptis į Kėdainių rajono gyventojus: peržiūrėkime, ką duodame. Neduokime bet ko, nes bet ko jau nebereikia. Mes visi tikrai turime būtiniausių daiktų. O jeigu su žmogumi norime pasidalinti sau nereikalingu daiktu, tai jis turėtų būti atitinkamai paruoštas, – kraštiečiams patarė centro vadovė. – Skandinavų labdara taip pat nėra nauji daiktai. Taip, higienos prekės, reikmenys yra nauji, bet rūbai, staltiesės, patalai, rankšluosčiai tikrai matosi, kad jie yra dėvėti, bet toli gražu nesudėvėti, tvarkingi.“

Kaip pasakojo pašnekovė, būna atvejų, kai žmonės pasiūlo baldus, tačiau paprašyti juos išardyti, kad būtų patogiau išvežti, sulaukia pritrenkiančio atsakymo.

„Vyras sakė neardys. Mums paprasčiau išmesti pro balkoną, apačioje surinkti nuolaužas ir išmesti į konteinerį, – apie gyventojų pasiūlymus pasakojo moteris. – Tada peršasi mintis, ar žmogus norėjo kažkam padovanoti daiktus, ar kad kažkas atvažiuotų ir iškraustytų jo butą, susirinktų šiukšles. Turime mes visokių patirčių.“

R. Stakniūnienė, pripažįsta, kad po tokių atvejų tenka girdėti ir nemalonių atsiliepimų.

„Kad labai išpuikę, kad mums nieko nereikia. Jeigu paprašai žmonių, kad didesnių gabaritų daiktus atvežtų iki „Daiktų banko“ (mes neturime tam transporto), tada ir prasideda… – apmaudo neslėpė centro vadovė. – Bet jeigu jis sutinka, tada supranti, kad jis tikrai nori kažkam padovanoti.“

Ne viskas tik juoda…

Norėdama „reabilituoti“ tautiečius ir jų gerumą R. Stakniūnienė prisiminė ne vieną puikų pavyzdį, kaip reikėtų dalintis ir dovanoti.

„Prieš Kalėdas iš Vilniaus gavome siuntinį, adresuotą Moterų krizių centrui. Nustebau, kai gavome du didelius maišus. Viename maiše buvo parašyta: „Viskas išplauta“, o kitame maiše parašyta: „Atleiskit, neplauta“. Nežinome, kas mums tą siuntinį atsiuntė, bet tikrai labai gerai nuteikė prieš šventes“, – nuostabos ir susižavėjimo žmonių atsakomybe neslėpė vadovė.

Kito pavyzdžio autorė – senyvo amžiaus moteris, kuri taip pat labai maloniai nustebino.

„Viena močiutė buvo surinkusi daiktus ir klausė mūsų, ar galime dar palaukti savaitę. Nes tada pas ją atvažiuos į svečius giminaitis ir juos atveš. Ji neprašė, kad mes atvažiuotume pasiimti tų daiktų. Nors kartais būna atvejų, kai patys organizuojamės transportą ir pasiimame. Taigi, ji nebenaudojamus indus buvo gražiai, tvarkingai sukrovusi į dėžutes, kuriuos kažkas pasiėmė ir sėkmingai naudoja“, – kalbėjo R. Stakniūnienė.

G. Drukteinis: „Lietuviams trūksta pasitikėjimo“

Etiketo žinovo Giedriaus Drukteinio nuomone, mums, lietuviams, labiausiai trūksta ne žinių apie kultūrą ar etiketą, bet pasitikėjimo savimi. Kai jis bus, atsiras ir daugiau gerų manierų. Tiesa, stebėti pasaulį ir iš jo semtis teigiamų dalykų, G. Drukteinio teigimu, taip pat yra labai svarbu ir naudinga.

– Kas yra dovanojimo kultūra apskritai?

– Plačiąja prasme, tai gebėjimas suvokti, kokias dovanas, kada ir kaip dovanoti – išvengiant užgaulumo, dviprasmybių, vulgarybių, nešvankybių, pakaruoklio namuose kalbų apie virvę ir pan.

[quote author=“G. Drukteinis“]Lietuviams labiau trūksta pasitikėjimo savimi ir mokėjimo džiaugtis akimirka bei brangiu žmogumi, kurių, beje, kasmet vis mažėja, ar ne? Dovanojimas mums kažkodėl yra tapęs įsipareigojimu įtikti respondentui.[/quote]

– Ar iš tiesų lietuviams jos trūksta?

– Lietuviams labiau trūksta pasitikėjimo savimi ir mokėjimo džiaugtis akimirka bei brangiu žmogumi, kurių, beje, kasmet vis mažėja, ar ne? Dovanojimas mums kažkodėl yra tapęs įsipareigojimu įtikti respondentui.

– Kaip ir kur galima išmokti/įgyti dovanojimo kultūros?

– Jos nebūtina mokytis, o išmokti galima taip, kaip ir išmokstame visų manierų – stebint pasaulį ir perimant iš jo viską, kas geriausia. Paprasčiausias būdas – žiūrint kino filmus. Rimtai.

– Giedriau, žvelgiant į Jus, atrodo, kad Jus supa labai kultūringa aplinka, žmonės. Ar Jums asmeniškai yra tekę susidurti su dovanojimo kultūros stoka?

– Yra tekę. Pradedant didelių sumų „susimetimu“, baigiant alkoholio dovanojimu. Esu matęs žmonių dovanojant jaunavedžiams stiklinį falą – man tai atrodė beskonybės įsikūnijimas. Tačiau jauniesiems, o ir visiems svečiams, tai labai patiko. Jei patiko daugumai, vadinasi, tai – menas. Aš – už demokratišką sprendimą.

– Jūsų nuomone, ar lietuviai apskritai „kultūringėja“?

– Labai platus klausimas, nes gausybei socialinių ar demografinių grupių jis gali būti pritaikomas labai skirtingai. Net jei perfrazuotumėme šitą klausimą: „ar auga kultūringesnių žmonių karta“?, irgi būtų sunku atsakyti, nes tendencijos visiškai skirtingos miesto, kaimo ar emigracijos jaunimo tarpe. Tačiau konstatuoti galime viena – įstatymai, reglamentuojantys kultūringą žmonių elgesį, veikia, pvz., baudžiantys už nuorūkų mėtymą pro mašinos langą ar savo šuns išmatų nesurinkimą, vadinasi, anksčiau ar vėliau jie lems, kad mūsų visuomenė pasidarys kultūringesnė.