Dešimtmetis su akordeonu – dar tik kelio pradžia…

Įdienojus ketvirtadieniui, jaunas vaikinas nedrąsiai praveria redakcijos duris. „Tik ką iš mokyklos. Tikiuosi, kad nevėluoju“, – šypteli ir kresteli ant laisvos kėdės kabinete. Nė nepasakytum, kad šis taktiškas, santūrus ir iš pažiūros netgi ne itin drąsus, bet užtikrintumu ir tokio amžiaus žmogui nebūdinga branda spinduliuojantis vaikinas priešais tampa visai kitokiu, kuomet korpusu priglaudžia akordeoną, o pirštų pagalvėlėmis švelniai paliečia jo mygtukus. Tą akimirką kėdainietis Povilas NELIUPŠIS (16) tarsi atsiduria kitame pasaulyje. Tokiame, kuriame emocingos istorijos, sodriais garsais pasakojamos drąsia maniera jaunuolio atliekamuose kūriniuose, bei jų besiklausantieji susilieja į vieną visumą.

„Esu matęs vaizdo įrašą, kuriame mano mama vaikystėje sėdi su akordeonu, o jos tėtis Stasys, mano senelis, svetainėje susodinęs svečius, įsakmiai jai paliepia groti… Mama taip ir netapo muzikante – jos svajonę išpildyti stengiuosi aš, – vaikystės epizodais pokalbį pradeda Kėdainių šviesiosios gimnazijos dešimtokas, respublikinių ir tarptautinių akordeonininkų konkursų laureatas P. Neliupšis. – Tiesa, ir aš esu senelio gimtadienio proga jo svetainėje susodintiems svečiams koncertavęs, bet manęs prašydavo daug švelniau. Jeigu su manimi senelis ar mama būtų bendravę kitaip, tikėtina, kad jau seniai būčiau pametęs norą groti akordeonu.“

Prieš dešimtmetį priimtas pasirinkimas nulėmė jauno kėdainiečio gyvenimą, apie kurį šįmet lipdosi nemenki išbandymai ir reikšmingi, bet malonūs pokyčiai. Vasarį vaikiną apdovanojo Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, balandį jo rankas pasiekė naujas itališkas „Scandalli“ firmos mygtukinis akordeonas, rugpjūtį laukia konkursas Kinijoje, o jau rudenį P. Neliupšis ketina pradėti vienuoliktą klasę Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.

Per kančias – į žvaigždes

– Laukia įdomūs, naujų patirčių, pokyčių ir iššūkių kupini metai, Povilai. Kaip jautiesi?

– Nekantriai (šypteli).

– Tai vis dėlto tai, kad mama tarsi ir perleido tau privilegiją, bet tuo pačiu – ir pareigą išpildyti jos vaikystės svajonę, tapo tavo kelrode žvaigžde?

– Šiandien galiu drąsiai pritarti. Aišku, būta ir sudėtingų momentų. Tarkime, kuomet trečioje muzikos mokyklos klasėje pasibaigė žaidimai, kamuoliukų vartymai ant klaviatūros ir atėjo laikas mokytis rimtai. Natūralu, jog tada prasidėjo spaudimas – ir iš mokytojų, ir iš tėvų. Ant mokytojos išsilieti negali, tad pasiginčiji su tėvais… Nusivalai ašaras, grįžti į pamokas, vėl aiškiniesi, kaip groti, ir taip – diena dienon. Vienu metu netgi norėjau mesti muziką, bet kai buvau dešimties, išvykau į pirmąjį konkursą. Jis vyko Bosnijoje ir Hercegovinoje, man pasisekė pasirodyti puikiai ir laimėti pirmąją vietą. Ten ir supratau, kad šitiek stengtis vertėjo, netgi ašarą nubraukti, nes dabar štai kokią gražią taurę turiu ir diplomą asmeniškai man (šypteli).

– Savo kailiu pajutai, kad dideli tikslai pasiekiami tik sunkiu darbu. O kada atėjo suvokimas, jog būtent muzika yra tas sunkus kelias, kuriuo žengti nori tu? Juk ir mokslai sekasi puikiai – tavo vidurkis vienoje geriausių šalies gimnazijų siekia 9,4 balo. Nieko sau!

– Visuomet mokiausi gerais pažymiais. Su mama diskutavome, kad man būtų protinga rinktis studijas, po kurių tikrai turėčiau užtikrintą, gerai apmokamą darbą, tarkime, medicinoje.

[quote author=“P. Neliupšis“]Vienu metu netgi norėjau mesti muziką, bet kai buvau dešimties, išvykau į pirmąjį konkursą. Tada ir supratau, kad šitiek stengtis vertėjo.[/quote]

Bet man abejones nuolat sėjo vienas dalykas: mokykloje mokausi dešimtukais, bet respublikinėse olimpiadose, tarkime, matematikos, niekuomet nieko nelaimiu. Tai greičiausiai reiškia, kad mokyklos kursą moku gerai, kontroliniams darbams pasiruošiu atsakingai, bet olimpiadoje sutinku daugybę geresnių už save. Gal ir klystu, bet man atrodo taip: kam man būti vidutiniu specialistu moksluose, jeigu gali pavykti nuveikti ką nors muzikoje ne tik respublikiniu, bet ir tarptautiniu mastu, nuolat keliant kartelę sau vis aukščiau.

Daug davė ir tai, kuomet prieš trejus metus, baigęs Kėdainių muzikos mokyklą pradėjau mokytis pirmojoje Kauno muzikos mokykloje pas kėdainietį Laimoną Salijų, neabejotinai geriausią konservatorijos lygio dėstytoją mano amžiaus muzikantams Lietuvoje. Suvokiau norįs su akordeonu siekti daug daugiau.

Darbo dieną groja 5, per Kalėdas – 2 valandas

– Kiek laiko ir širdies įdedi į muziką? Kiek valandų per savaitę groji akordeonu?

– Sąžiningai – nesu skaičiavęs. Darbo dieną naujų kūrinių mokymuisi, senų kartojimui ir apskritai formos palaikymui stengiuosi paskirti daugmaž penkias valandas. Paprastai pradedu 16 valandą, šįvakar truputėlį pavėlinsiu dėl interviu (šypteli).

– Savaitgaliais nesi sau atlaidesnis?

– Priešingai: jeigu diena laisva, groju nuo ryto iki vakaro (šypteli). Aišku, tenka ruoštis kontroliniams darbams, kur išvykti ar, galų gale, su šeimyna švęsti Kalėdas – tokiu atveju pasiimi laisvą dieną, vadinasi – tik pora valandų grojimo (juokiasi).

– Metai iš metų, nuo pirmadienio iki sekmadienio akordeono muzika nenutyla tavo namuose. Ar kaimynai sienų kumščiais netranko, o gal į aukštesnes instancijas yra kreipęsi?

– (juokiasi) Na, stengiuosi groti pakankamai tyliai. Be to, turiu programėlę, kuria išsimatuoju decibelus. Pasitikrinau tarnybose, koks triukšmo lygis leidžiamas, tad, jeigu kas ir iškviestų policiją, parodyčiau, jog viskas normos ribose (juokiasi). Be to, mama dešimtą valandą vakaro įeina į mano kambarį ir nukerta: viskas, šiandien groti užteks (šypteli).

Du gyvenimai: mokyklinis ir muzikinis

– Pirmasis pusdienis – mokykloje, antrasis – namuose su akordeonu. Ar nepavargsti nuo tokio tempo siekdamas maksimalizmo moksluose ir muzikoje vienu metu?

– Nė kiek (šypteli). Tarkime, jeigu aš groju penkias valandas per dieną, tai reiškia, jog per jas aš iš namų jau neinu. Grįžtu iš mokyklos ir mano gyvenimas tęsiasi namuose. Groju tol, kol dar galiu, kiek leidžia jėgos man ir kol laikrodis neišmuša dešimtos valandos vakaro (juokiasi).

[quote author=“P. Neliupšis“]Pasitikrinau tarnybose, koks triukšmo lygis leidžiamas, tad, jeigu kas ir iškviestų policiją, parodyčiau, jog viskas normos ribose.[/quote]

Vėliau sėdu daryti namų darbus. O kiti, tarkime, grįžta iš mokyklos, pavarto sąsiuvinius,  tada eina į lauką… Aš tuo neužsiimu, todėl man pavyksta suderinti mokslus su muzika.

– O pačiam ar netrūksta paaugliško laisvalaikio, galų gale, ir pačiam kieme kamuolį paspardyti?

– Didelė dienos dalis prabėga mokykloje – nuo aštuonių ryto iki trečios valandos popiet. Joje daug bendrauju su savo draugais, o grįžęs namo stebuklingai tampu intravertu (juokiasi).

Vakarop man net baisu kišti nosį lauk, jeigu tenka nueiti į parduotuvę, jaučiuosi labai nejaukiai, netgi stresuoju, kuomet man dar nesusipakavus, pardavėja jau skenuoja kito žmogaus prekes.

Prireikė pusmečio perprasti mygtukiniam akordeonui

– Naujasis instrumentas tavo namus pasiekė po pusmečio laukimo. Kaip sekėsi nuo klavišinio akordeono adaptuotis prie mygtukinio?

– Atvyko su nuotykiais balandžio pirmąją. Mūsų pažįstamas žmogus parvežė jį iš Italijos į Kauną. Nuvykome atsiimti, sumokėjome, apžiūrėjome ir grįžome namo. Išsitraukiu, nuimu bloką, instrumentą kelionės metu saugantį nuo pažeidimų, o boso klavišai iškritę… Blokas nesuveikė, teko instrumentą palikti meistrams savaitei. Štai tau ir balandžio pirmosios pokštas (juokiasi).

Na, iki jam atvykstant, žiemą, išsinuomojau seną mygtukinį akordeoną. Jame tebuvo kas trečias mygtukas, bet techniką perprasti pakako. Dar dirbu ties tuo, bet užteko maždaug pusės metų, kad pramokčiau valdyti jį. Vasarą planuoju debiutinį savo koncertą – pristatysiu ir naująjį akordeoną, ir naują programą. Apie viską plačiau papasakosiu tuomet (šypteli).

– Kokie pagrindiniai skirtumai tarp mygtukinio ir klavišinio akordeono?

– Jeigu klavišiniu akordeonu vienu metu gali apimi dešimt, mygtukiniu apimti apie trisdešimt natų. Be to, mygtukiniu gali išgauti daug geresnį garsą, kadangi jis platesnio korpuso, o ir oktavų turi praktiškai viena su puse daugiau.

[quote author=“P. Neliupšis“]Ne visi mes Mocartai, o kaip jis kūrinius rašė septynerių – man išvis kažkokia mistika…[/quote]

Panašiai kaip Fredis Merkuris „Bohemijos Rapsodijos“ filme. Kodėl Fredžio balsas šitaip suskambėjo? Todėl, kad jis turėjo ne tik platų žandikaulį, bet ir keturis papildomus dantis. Čia veikia panašus principas – kuo korpusas platesnis, tuo garsas brandesnis ir masyvesnis.

Mygtukinis akordeonas pasaulyje dabar yra populiaresnis negu klavišinis, galima sakyti, kad jų santykis yra „šeši su keturiais“. Tai reiškia, kad visa muzika, kuriama akordeonui, originaliai sukurta žmonių, kurie patys groja ir kuria mygtukiniams.

Kinijoje atliks lietuviškas sutartines

– Jau rudenį ketini kelti sparnus į Kauno J. Gruodžio konservatoriją. Ne per anksti?

– Planavau stoti į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos katedrą baigęs Šviesiąją gimnaziją. Bet pradėjo darytis aišku, jog dvyliktos klasės pabaigoje aš fiziškai nepavešiu visko, kas laukia – ir  brandos egzaminų, ir stojamųjų į muziką.

– Vasarą Kinijoje dalyvausi pasauliniame konkurse „Coupe mondiale“. Kaip pasiryžai šiam iššūkiui?

– Tai – labai sudėtingas konkursas su daugybe dalyvių iš viso pasaulio. Didesnėse šalyse, tarkime, Rusijoje, Italijoje, toje pačioje Kinijoje netgi vyksta atrankos ir į šį konkursą galiausiai siunčiami trys–keturi dalyviai.

Pačioje Kinijoje yra labai daug stiprių atlikėjų, ir mane, pasakojantį, kaip groju penkias valandas kasdien, išgirdę kinai tik juoktųsi – patys kasdien groja dvigubai daugiau, nuo ryto iki vakaro.

Ten vyksiu ne tapti pasaulio čempionu ar patekti į trejetuką. Noriu pasirodyti komisijai, kuri ne trijų žmonių, o dešimties, o joje – garsūs atlikėjai, pedagogai, žymių akordeonų firmų savininkai.

Viliuosi būti pastebėtas kurio nors garsaus dėstytojo bei gauti vietą pas jį universitete ateityje.

– Į Kiniją keliaus ir  tavo mokytojas L. Salijus, kitas mokinys bei tavo mama Ingrida. Jausiesi drąsiau?

– Tai bus pirmasis mano skrydis lėktuvu. Turėjau rinktis: ar akordeoną vežuosi bagažo skyriuje ir po skrydžio susirenku kiekvieną mygtuką atskirai, ar perku dvi vietas lėktuve – sau ir akordeonui – ar skrendame su mama ir dalijamės akordeoną pusiau kaip rankinį bagažą. Man priimtiniausias buvo antrasis variantas. Ir palaikys mane mama, ir dar Kiniją pamatys (juokiasi).

– Ar jau apsisprendei, kokius kūrinius atliksi kinų sudarytai žiuri?

– Tikrai sugrosiu brangiausią sau pačiam kūrinį – Jono Tamuliono „Allegro Rustico“ – kūriniu akordeonui virtusias lietuvių sutartines. Norisi įrodyti, kad mygtukiniu akordeonu galima atlikti ir sudėtingus akademinius kūrinius.

[quote author=“P. Neliupšis“]Norisi pamažu kartu kelti kultūros lygį, kad žmonės ne vien popgrupių klausytųsi, bet ir intelektualinį muzikinį peną priimtų. Šiuo metu – tai didžiausia mano svajonė.[/quote]

Svajonė – tyra ir nesavanaudiška

– Vienas didžiausių tavo įvertinimų šįmet – Lietuvos valstybės vėliava, kuria vasarį tave apdovanojo pati D. Grybauskaitė. „Vyšnia ant torto“ buvo tavo pasirodymas baltojoje Prezidentūros salėje. Ar toji vyšnaitė atpirko vargus – 2018 metais Lietuvai šimtmečio proga surengtus 100 akordeono koncertų?

– Buvo sudėtingas maratonas, bet to, ko imuosi, nemetu. Amerikoje, netgi ir Lietuvoje dainininkai dešimt metų per koncertus dainuoja tą pačią dainą ir dar sugeba žodžius pamiršti. O man norėjosi varijuoti, negroti to paties kaskart, tai ir išvargino. Išnaudojau tuos koncertus ir grodamas tai, ją jau moku, ir besimokydamas naujų kūrinių.

Prezidentūroje atlikau dviejų minučių trukmės Giuseppe Domenico Scarlatti „Sonatą“ G-dur. Savo 100 pasirodymų Lietuvai iniciatyvą užbaigti pasirodymu Prezidentei buvo mano svajonė. Jausmas atlikti kūrinį Jos Ekscelencijai buvo nerealus. Baroko stiliaus kūrinys, toks greitas ir virtuoziškas, baltojoje salėje nuskambėjo labai gražiai.

– Iš gyvenimo viską semi pilnomis rieškutėmis. O kokia gi didžiausia tavo svajonė, susijusi su akordeonu? Parašyti kūrinį mygtukiniam akordeonui? Išleisti diską? O galbūt – išvykti mokytis į Kiniją?

– Ruošiuosi stojimui į konservatoriją, mokausi muzikos harmonijos, pamažu suprantu, kaip veikia akordai, bet manau, kad parašyti kūrinį reikia ir talento, ir daug žinių, ir brandos. Ne visi mes Mocartai, o kaip jis kūrinius rašė septynerių – man išvis kažkokia mistika… Išleisti savo atliekamų kūrinių kompaktinę plokštelę – irgi būtų neblogai…

Tačiau mano svajonė – kitokia. Aš su meile groju visą akademinę muziką, bet matau, kad Kėdainių žmonėms ji kol kas nėra tai, kas jiems labiausiai patinka.

Laukiu momento, kuris, neabejoju, ateis: kuomet kėdainiečiai pajus, jog graži muzika nėra populiarios, trijų akordų dainos pagrojimas, kai tuo metu akademiniuose kūriniuose yra 50+ akordų, muzika – daug sudėtingesnė ir svaresnė, bet ji klausytojų pamilstama sunkiau. Norisi pamažu kartu kelti kultūros lygį, kad žmonės ne vien popgrupių klausytųsi, bet ir intelektualinį muzikinį peną priimtų. Šiuo metu – tai didžiausia mano svajonė (šypteli).

– Dėkoju už pokalbį, Povilai. Nebetrukdau tavęs – bėk atlikti savo penkių valandų kasdieninį grojimo akordeonu ritualą. Sėkmės!

[#gallery=1985#]