Darbas su vaikais – išsipildžiusi vaikystės svajonė

Jau dešimt metų Pagalbos šeimai centre (buvusiuose Kėdainių vaikų globos namuose „Saulutė“) dirbanti Ligita ROČKIENĖ patikino, kad tik didelę širdį, neišsemiamą kantrybę ir gilią atsakomybę turintis žmogus gali visiškai atsiduoti tokiam darbui.

Socialinės darbuotojos pareigas užimanti pašnekovė džiaugiasi turinti didelę šeimyną – vyras ir dvi mergaitės jos visada laukia namuose, o dar devyni vaikai – darbe. Tikrai neįtikima… Kaip visur suspėti?

Apie tai ir kalbamės su Ligita, kuri mums plačiau papasakos apie savo darbą, apie ją supančius vaikus ir tą kantrų ilgametį atsidavimą jiems.

Darbas su vaikais – svajonė

– Užsiimate išties labai atsakinga veikla – ne kiekvienas ryžtųsi darbui su vaikais, kurie auga be tėvų. Kada supratote, kad toks darbas Jums?

– Iš tiesų tai jau besimokydama mokykloje žinojau, kad dirbsiu su vaikais, mane tas labai traukė ir šito labai norėjau.

Iš pat pradžių labiau norėjau dirbti mokytoja, o tas noras galbūt atsirado dėl to, kad mano pačios pirmoji mokytoja buvo labai geros širdies. Man ji buvo puikus pavyzdys, koks iš tikrųjų turėtų būti mokytojas. Tačiau galvoje vis sukosi mintys, kad jei ir nebūsiu mokytoja, bet savo darbą vis tiek siesiu su vaikais. Taip ir nutiko, mokytoja netapau, bet vis vien džiaugiuosi puikių vaikų draugija.

Liko Kėdainiuose

– Tai studijas pasirinkti tikriausiai buvo nesunku, juk žinojote ko norite?

Na iš dalies taip. Kadangi esu kilusi iš Vaškų miestelio Pasvalio rajone, buvo sunku planuoti vietą, kur galėčiau studijuoti. Tėvai norėjo, kad būčiau kuo arčiau namų, o aš, aišku, norėjau išvažiuoti kuo toliau. Toks tuomet buvo jauno proto šauksmas.

Tėveliai neturėjo finansinių galimybių išleisti mane studijuoti didmiestyje. Stojau mokytis į Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centrą, Panevėžio kolegiją. Kėdainiai man iš karto patiko, jaučiau, kad čia ir pasiliksiu. Taip ėmiau krimsti socialinės pedagogikos mokslus Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centre, kuris vėliau tapo Kauno kolegijos filialu.

[quote author=”L. Ročkienė”]Dirbant su vaikais reikia mokėti mylėti ir skleisti širdies šilumą, sugebėti atjausti jį sudėtingoje situacijoje ir reikalui esant atleisti bei suprasti, reikia būti jautriam ir tolerantiškam, sugebėti priimti jį tokį, koks jis yra.[/quote]

– Socialiniai pedagogai reikalingi bene kiekvienoje švietimo įstaigoje, kodėl pasirinkote darbą vaikų globos namuose?

– Kaip ir dabar, darbai nesimėto, taip buvo ir tada. Buvo tas noras įsidarbinti mokykloje, bet tuo metu, kai pabaigiau mokslus, sunku buvo kur „įsipaišyti“. Bandžiau ir vienur, ir kitur, bet nesėkmingai.

Ir visai netyčia vieną dieną eidama pro vaikų globos namus sugalvojau užsukti. Tuomet direktorės pareigas ėjusi Birutė Naruševičienė priėmė mane pokalbiui ir, kaip ir kiekvienas darbdavys, patikino paskambinsianti dėl darbo vietos. Tačiau aš jau turėdama patirties, nes ne viename darbo pokalbyje buvau dalyvavusi, paprašiau duoti atsakymą čia ir dabar – nenorėjau vėl laukti, vėl stresuoti.

Tad ji pasikvietė pasitarti tuo metu jos pavaduotojos pareigas ėjusią Sandra Sagatienę, dabartinę centro direktorę, dar keletą darbuotojų ir… po dešimties minučių laukimo už direktorės kabineto durų gavau teigiamą atsakymą – mane priėmė.

Tada pasijutau pakylėta ir be galo laiminga, kad pagaliau turiu darbą, darbą su vaikais, ko visada labai troškau. Džiaugiausi, kad žmonės, kurie mane priėmė, manimi patikėjo.

Pradžia nebuvo sudėtinga

– Ar greitai apsipratote darbo vietoje ir globos namuose augantiems vaikams tapote „mama“?

– Galima sakyti, šiam darbui praktikavausi nuo vaikystės. Aš pati dar mokinukė būdama visada buvau labai aktyvi, augdama lankiau daug būrelių, organizuodavome stovyklas, užsiėmiau sau įdomia veikla, niekada nesėdėjau vietoje – mažesnių vaikų užimtumas man būdavo kažkas labai ypatingo.

Aišku, tik pradėjus dirbti viskas neatrodė taip sudėtinga, ir tik kiek padirbėjusi supratau, kad čia iš tikrųjų viskas labai rimta ir atsakomybė šiame darbe tikrai labai didelė.

Mes vaikams esame viskas – ir mamos, ir tėtės, ir net sesės ar draugės, nes juk pradėjau dirbti, kai man buvo tik dvidešimt vieneri. Tie vaikai, kurie išleisdavome į gyvenimą, man tiko į seses, brolius, drauges ir draugus. Nors nedaug tesiskyrė tas amžius, bet vis vien reikėjo juos paruošti gyvenimui, o juk pati dar, atrodo, ką tik pradėjau gyventi (šypsosi).

– Tai esate atsakinga už kiekvieną Jums paskirtą vaiką?

– Be abejo. Mūsų įstaigoje yra sudarytos kelios šeimynos, kuriose yra tam tikras skaičius vaikų ir būtent už tuos vaikus yra atsakingos šeimynai paskirtos socialinės darbuotojos. Aš dirbdama Saulės šeimynoje, kaip jau minėjau, su devyniais vaikais, padedu jiems augti.

Mes darome viską, ką ir kiekvienas šeimoje augantis vaikas – ir mokomės, ir pamokas ruošiame, ir į mokyklą einame, į valstybines įstaigas, į institucijas reikalui esant vykstame, ten padedame susišnekėti, nes ne visada žmonės moka išsakyti, ką mąsto, o valdininkai – ne visada nori suprasti.

Skirtumas šioje situacijoje tik vienas – vaikai auga be tėvų šilumos. Žinoma, visada stengiuosi atiduoti visą save, niekada neišskiriu nė vieno, būnu visiems vienodai juos mylinti mama. Socialinis darbuotojas privalo vaiką matyti įvairiuose kontekstuose: ir šeimoje, ir visuomenėje, ir įvairiose kitose grupėse – tik toks požiūris padeda tinkamai pasirūpinti prižiūrimais vaikais.

[quote author=”L. Ročkienė”]Pozityvumas padeda ne tik Pagalbos šeimai centrui, kaip įstaigai, teikiančiai socialines paslaugas, bet ir kiekvienam žmogui, šiuo atveju vaikui – mūsų klientui, tobulėti viduje ir susikurti geresnio gyvenimo pamatą.[/quote]

Ir nesvarbu, kokios mano pareigos – dabar esu socialinė darbuotoja, o iki 2014 metų buvau šeimynos auklėtoja – socialinė pedagogė, bet realiai niekas nepasikeitė, kaip savo pareigas atlikau iki tol, taip viską darau iki dabar – „lipdau“ iš vaikų savarankiškus žmones.

Reikia skleisti šilumą ir mylėti

– Ar nesunku buvo pelnyti visų šeimynos vaikučių meilę ir pasitikėjimą?

– Labiausiai tokiame darbe dirbančiam žmogui reikia mokėti mylėti ir skleisti iš širdies šilumą. Taip pat reikia sugebėti atjausti kitą žmogų sudėtingoje situacijoje ir reikalui esant jam atleisti bei suprasti. Kitaip sakant, reikia būti jautriam ir tolerantiškam, sugebėti priimti kitus žmones.

Jeigu savo globojamus vaikus myli, viską už juos padarytum, eini be jokio pasibjaurėjimo ar kažkokio atmetimo, jie tą jaučia ir jei tu juos priimi tokius, kokie jie yra, ir jie tave priims. Man nesvarbu ar jie turi kokių sutrikimų, ar yra ne tokie, kaip visi, vis vien visus myliu ir save atiduodu visiems vienodai.

Žiūriu į juos visus kaip į savo vaikus. Nepykstu ir leidžiu save vadinti mama. Jiems juk norisi tą žodį ištarti, nes jie realiai neturi daugiau kam jo ištarti.

Tačiau visų pirma reikia ir save puikiai suvokti, suprasti, kur gyvenimo prasmė, nes tik tada galima padėti kitam.

– Kiekvienas išsikeliame skirtingus lūkesčius. Kaip sekėsi Jums?

– Kai tik pradėjau dirbti, supratau, kad kuo žmogus mano daugiau žinantis, tuo labiau nieko nežino. Žmogus – sudėtingas kūrinys, o bendrauti, perprasti ir pelnyti vaikų pasitikėjimą, dar tų vaikų, kurie auga be tėvų, nebuvo lengva. Vaikams sunku įvardinti, kaip jie jaučiasi ir ieškoti to priežasčių.

Iš tikrųjų darbas su vaikais gali būti netgi sunkesnis nei su suaugusiais. Tačiau noras tobulėti, noras pažinti vaikus ir susidraugauti su jais viską pakeitė – dabar mes puikiai bendradarbiaujame ir esame puiki komanda.

Dirba visą parą

– Šeimynos vaikams mama esate tik darbo laiku?

– Nors įstaigoje yra nustatytas darbo laikas, tačiau aš su vaikais būnu visada, kada jiems to reikia. Nesvarbu ar vakaras, ar naktis, atostogos ar išeiginės, bet nuo vaiko niekada nenusisuku ir visada, kai parašo – atrašau, kviečia – atvažiuoju, tik kartu sprendžiam iškilusias problemas ir kitokius niuansus. Niekada nenusisuku, kai vaikui blogai, visada esu pasiruošusi padėti, galima sakyti, dirbu ir dieną, ir naktį – kada tik to reikia.

Yra darbuotojų, kurie išeidami uždaro duris ir pamiršta viską, aš taip negaliu ir nemoku. Kad ir visai neseniai beveik iki vidurnakčio susirašinėjau su vienu iš šeimynos vaikų. Jis šiuo metu išgyvena krizę, yra netekęs mamos ir jam liūdna, nori išsikalbėti, gauti patarimą, palaikymą.

Darbo metu, atrodo, su juo kalbėjomės, šnekėjomės, bandėm viską paaiškinti, bet jam, matyt, norisi privatumo, kad tik su juo ir kad tik jam tas laikas būtų. Nes būdama darbe visą laiką stengiuosi padalinti po lygiai, kad kiekvienas vaikas gautų tą bendravimą ir nesijaustų nuskriaustas.

Sulaukia šeimos palaikymo

– Bet šeima dar laukia ir namuose. Kaip viską suspėjate? Nesulaukiate priekaištų iš namiškių dėl šitokio atsidavimo darbui?

– Namiškiai jau yra įpratę prie viso to. Vyras jau mintinai mane žino, jis net iš mano veiksmų viską mato ir supranta, kokia aš parėjau iš darbo – ar pikta, ar gera, ar kas atsitiko, ar viskas gerai. Man vos įžengus į namus jis gali pasakyti, ar man lengvai diena praėjo, ar ne. Be to, šeima visada stengiasi išklausyti mane ir palaikyti tai vienoje, tai kitoje situacijoje.

O mano dukros, galima sakyti, tarsi užaugusios mano darbe su šeimynos vaikais. Dažnai jas ten veduosi, kai neturiu kam palikti, o dirbti reikia. Jos pripratusios prie visų šeimynos vaikų, joms visi kaip broliai ir seserys.

Svarbiausia – prasminga ir turininga diena

– Šitiek daug darbo ir ne bet kokio… Ar nepervargstate?

– Dienų būna visokių, aš paprastas žmogus, kartais ir mane ištinka problemos, tačiau blogos nuotaikos į darbą stengiuosi nesinešti. Eidama į darbą galvoje visada tik vienas tikslas –  kad ta diena praeitų prasmingai ir turiningai, kad vaikai kažko išmoktų, kad turėtų ką veikti ir nenuobodžiautų.

Augindama savo vaikus susiduriu su įvairiomis auklėjimo problemomis. Šeimynos vaikai tikri sugertukai, ilgainiui jie perprato auklėtojos nuotaikas. Ir tai natūralu, juk šitiek laiko kartu praleista.

Dievo niekada nebus per daug

– Iš kur semiatės energijos, kai jos pritrūksta?

– Esu tikinti. Energijos ir įkvėpimo darbui semiuosi iš tikėjimo. Visada, kai tik galiu, apsilankau bažnyčioje, bet kadangi mano darbo grafikas slankusis ir dirbti tenka net ir savaitgaliais, todėl ne visada išeina ir ne visada galiu apsilankyti Dievo namuose. Praktiškai niekada negalvoju, kad Dievo bus per daug, todėl ir savo dukreles veduosi į bažnyčią.

Iš savo vaikų šeimynos esu pakrikštijusi tris vaikus – esu jiems ne tik auklėtoja ar mama, bet ir oficiali krikšto mama. Kaip ne kartą esu sakiusi – „ne tik darbo vaikai, bet dar ir krikštasūniai“ (šypsosi). Ir tikrai tame nematau nieko blogo. Tiesiog norisi vaikus, augančius be tėvų, tinkamai paruošti gyvenimui, nes kas tuo pasirūpins, jei ne mes – auklėtojos.

Šeimynoje vaikui sulaukus 10–12 metų visada stengiamės juos pakrikštyti, suruošiam šventę ir viskas būna kaip tikroje šeimoje. Kadangi vaikai skirtingo amžiaus, iš pradžių pakrikštijami vieni, po to kiti.

– Jei būtų galima atsukti laiką atgal, ar pasirinktumėt tą patį kelią?

– Mano nuomone, viskas yra paskirta iš aukštai, jei jau taip nutiko ir man likimas davė dirbti tokį darbą, o man jis prie širdies, tai taip ir turi būti, nieko keisti tikrai nenorėčiau. Taip buvo skirta, o aš ir einu tuo keliu, kurį man paskyrė Dievas. Eisiu juo tiek, kiek mane ves.

Žinoma, jeigu Aukščiausiasis sugalvos kažką kita, tada galbūt ir bus kitaip, bet apie tai aš negalvoju, gyvenu šia diena, čia ir dabar.

O jei kas ir pasikeistų gyvenime, tai vis vien savo darbą norėčiau sieti tik su vaikais, jaučiu jiems silpnybę ir man tai labai patinka – patinka atiduoti save, patinka padėti augti, gyventi, mokytis.

Vaikų laimė džiugina labiausiai

– Papasakokite, kas Jus Jūsų darbe labiausiai džiugina?

– Smagiausia matyti vaikus laimingus ir siekiančius savo tikslo. Džiaugiamės, kai vaikas kažką atrado, kai vaikas kažko išmoko, kai jis kažko pasiekė, kai jis rado sau įdomų ir prasmę suteikiantį dalyką, kai jis vertina jam suteikiamą pagalbą ir patarimus, kai matai jų pasitikėjimą ir meilę sau. Visi šie iš pažiūros gal ir paprasti dalykai, bet man jie suteikia didelę laimę.

Iš tikrųjų net ir nebeįsivaizduoju ką daryčiau, jei vieną dieną imtų viskas ir dingtų… Baisu ir pagalvoti, kokia tuštuma apimtų, nes esu pripratusi prie vaikų ir dar kartą pasikartosiu, jie yra mano šeima, mano vaikai.

Visada smagu matyti gėrį patyrusius, besišypsančius ir laimingus vaikus.

Pozityvumas padeda ir mums kaip įstaigai, teikiančiai socialines paslaugas, bet ir kiekvienam žmogui, šiuo atveju vaikui – mūsų klientui tobulėti viduje ir susikurti geresnio gyvenimo pamatą.

Kiekviena diena kitokia

– Kokių įdomybių galima tikėtis šiame darbe?

– Mūsų kiekviena diena vis kitokia. Vieną dieną turime vieną tikslą, kitą – jau kitą, vieną dieną mus užklumpa vienokios problemos, kitą – kitokios.

Ieškodami sprendimo ar veiklos vaikams niekada nesielgiame taip, kaip jau prieš tai buvome darę, ieškome vis naujų sprendimo būdų. Todėl jokios rutinos ir niūrios kasdienybės pas mus niekada nebūna – kiekviena diena savotiškai įdomi.

Laisvo laiko turi nedaug

– Įsivaizduokite, jog turite laisvo laiko, kurį galite skirti tik sau. Ką prasmingo ir įdomaus nuveiktumėte ir kaip atsipalaiduotumėte?

– Laisvu laiku labai mėgstu megzti, siūti, užsiimti rankdarbiais. Tik mažai būna to laisvo laiko. Mėgstu būti prie jūros, grožėtis jos didybe ir ramybe.  

Dabar vasarą šiek tiek laisviau ir yra tam laiko, bet prasidėjus mokslo metams, padaugėja ir darbo, nes vaikai pradeda lankyti mokyklą, atsiranda visokių renginių, kuriuose nevengiame dalyvauti, o jiems, žinoma, reikia skirti nemažai laiko pasiruošti, todėl savo asmeniniam užimtumui laiko randu vis mažiau.

Jau artėja tas metas, tada reikia tik spėti suktis. Na bet man kol kas tai padaryti puikiai pavyksta. Visus spėju sužiūrėti, visus suruošiu, nė vienas nebūna paliktas likimo valiai (šypsosi).