Dainuojanti inžinierė

Tikrai ne veltui yra sakoma, jog muzika – universaliausia žmonijos kalba, kurią supranta visos pasaulio tautos.

Kėdainių scenoje jau sužibėjusi Agota Ščiukaitė sako, kad poreikį dainuoti ji jautė nuo pat mažens. Daugžodžiauti ar reikšti savo emocijas nelinkusi mergina sako, jog dainos ir muzika visada buvo ir išliko geriausias būdas pasakyti tai, ką galvoji, ir parodyti tai, ką jauti.

Tikrai ne vienas akylesnis kėdainietis, besilankantis įvairiuose provincijoje vykstančiuose renginiuose, pastebėjo ir jaunąją atlikėją. Deja, pastaruoju metu išvysti šią jauną talentingą merginą scenoje yra kiek sudėtinga, mat šiemet ji žengė naują gyvenimo žingsnį ir išvyko į sostinę studijuoti elektronikos inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Studijos muzikos neužgožė

– Agota, labai mane nustebinai pasakiusi, kad studijuoji elektronikos inžineriją. Muzika ir inžinerija – per daug skirtingi dalykai. Kodėl pasirinkai būtent šias studijas, o ne muziką?

– Kodėl pasirinkau šias studijas (susimąsto)… Sunkus klausimas (juokiasi). Mokykloje man labiau sekėsi ir kur kas įdomesni buvo tikslieji mokslai: fizika, matematika. Pavyzdžiui, kalbant apie fiziką, pačios įdomiausios temos man buvo apie elektros grandines, Omo dėsnius ir kita. Vėliau, kai pasitaikė proga dalyvauti projekte „Jaunasis tyrėjas“, kuriame pirmą kartą bandžiau konstruoti schemą, ši sritis mane dar labiau sudomino.

Šiandien be galo džiaugiuosi savo pasirinkimu studijuoti elektronikos inžineriją, nes mokausi išties tai, kas man įdomu, yra ir bus perspektyvu.

O, tiesa, muzika ir tikslieji mokslai nėra tokie jau ir skirtingi (šypteli)! Tiek muzikoje, tiek fizikoje ar matematikoje yra taisyklės – norint pasiekti gerų rezultatų, reikia praktikuotis. Ir tiksliuosiuose moksluose, ir muzikoje svarbus tikslumas. Juk būtum prastas elektronikas, jei blogai sukonstruotum schemą, taip pat būtum ir prastas dainininkas, jei blogai intonuotum.

Muzika lydėjo nuo mažens

– Visuomet klausiu pašnekovų, kokia buvo jų pažintis su muzika. Tad papasakok savąją.

– Muzika į mano širdį pasibeldė dar vaikystėje – įvairūs pasirodymai vaikų darželyje, susibūrimai su draugėmis ir grupių „Yva“ bei „Mango“ pamėgdžiojimai (juokiasi). Metams bėgant dainavimas persikeldavo ir į mano kambarį, kur niekas nematydavo ir tikėjausi, kad negirdėdavo, tačiau, žinoma, klydau. Mano pasirodymus turbūt girdėdavo ir kaimynai (juokiasi).

Kita vertus, muzika negalėjo man būti svetima, nes mano visa šeima labai muzikali – mama ir broliai mokėsi muzikos mokykloje, sesuo vis dar mokosi, tėtis buvo savamokslis gitaristas, rašė dainas, turėjo grupę. Štai taip.

– Atsimeni savo pirmuosius pasirodymus?

– Na, be tų pasirodymų, kurie vyko užsirakinus kambaryje, kad tik niekas niekas neužeitų, nepamatytų ir neišgirstų (šypsosi) ir neskaitant dainavimų darželyje ar pradinėje mokykloje, pats pirmas viešas pasirodymas įvyko pirmoje gimnazijos klasėje. Tai buvo šv. Valentino dienos renginys.

Tiesa sakant, nenorėjau to, nes nei tuomet, nei dabar netrykštu pasitikėjimu savimi, esu savikritiška. Tačiau muzikos mokytoja Valda Ašmontienė buvo be galo laiminga, kad sutikau dainuoti, nes tai daryti ji kalbino mane jau nuo penktos ar šeštos klasės.

– Gerai, kad galiausiai išdrįsai. Nes jei ne, ir interviu neimčiau. Arba po kelių metų kalbinčiau tave kaip pasiekusią inžinierę. Agota, esi studentė, ar atrandi laiko dainavimui? O gal tai liko užmarštyje? Galbūt ilgiesi dainų, scenos, plojimų?… O gal vis tiek nėra nė dienos be muzikos?

– Laiko dainavimui atrasčiau, tačiau Vilniuje sunkiau atrasti nišą, kur būtų galima tai daryti. Bet dainavimas jokiu būdu neliko užmarštyje. Grįžusi į Kėdainius visuomet susitinku su mokytoja ir padainuoju.

– Studijuoti išvykai tik šį rudenį. Kokias emocijas išgyveni?

– Labai labai džiaugiuosi išvažiavusi. Visą dvyliktą klasę ištvėriau tik su mintim, kad liko tik metai, tik pusmetis, tik mėnuo (juokiasi)… Apie gyvenimą Vilniuje bei Vilniaus Gedimino technikos universitetą svajojau visus ketverius metus gimnazijoje ir kai ši svajonė išsipildė, buvau ir vis dar esu be galo laiminga!

Vertinga muzikinė patirtis

– Sugrįžkime prie muzikos. Dažnai tave tekdavo matyti su jaunimo grupe „Groovy boys“. Kaip pradėjote kartu dirbti?

– Dainuoti su „Groovy boys“ buvo mano didelė svajonė, nes iki tol niekad nebuvau dainavusi su gyva muzika. Dirbti kartu pasiūlė buvęs „Groovy boys“ vadovas Vidmantas Valantiejus. Pirmas susibūrimas buvo stovykloje „Juodkrantė“ ir tęsėsi dvejus metus.

– Ar nebuvo gaila išsiskirti, kai išvykai studijuoti?

– Išsiskirti, žinoma, buvo gaila. Vis dėlto nemažai laiko praleista kartu, daug puikių prisiminimų… Tačiau gyvenimas juda į priekį! Ir tikiu, kad „Groovy boys“ niekada nedings iš mano gyvenimo. Galbūt kada susibursime prisiminti dainas, o gal tiesiog liksime gerais draugais (šypsosi).

– „Groovy boys“ – ne vieninteliai žmonės, su kuriais tau teko dainuoti. Kokie dar žmonės prisidėjo prie tavo žinių ir patirties kraičio?

– Esu baigusi Kėdainių muzikos mokyklą, smuiko klasę, pas nuostabų mokytoją Edviną Šablevičių. Manau, kad ir jis prisidėjo prie tolimesnės mano muzikinės veiklos, nes dažnai įeinant į klasę girdėdavosi jo atliekamos improvizacijos, vis užklausdavo, ar aš kada bandžiau improvizuoti. Kadangi rimčiau dainuoti pradėjau pirmoje gimnazijos klasėje antrame pusmetyje, tai mano pagrindinė ir vienintelė bei nepakartojama mokytoja buvo Valda Ašmontienė.

Taip pat naudingos informacijos, kritikos, patarimų, pastebėjimų gaudavau ir iš Vidmanto, repetuojant su „Groovy boys“; Jono Stankevičiaus, su kuriuo irgi esu dainavusi. Atsižvelgdama į visus pastebėjimus stengiausi tobulėti, lavintis ir pasiekti gerų rezultatų.

Savitas unikalumas

– Kokia muzika, Agota, formavo tavo skonį?

– Šitas klausimas labai sudėtingas (juokiasi). Net dabar negalėčiau apibrėžti, koks yra mano muzikos stilius. Klausau įvairių stilių muziką. Pagal nuotaiką (šypteli). Būna dienų kuomet klausau „Queen“ ar „AC/DC“, kartais lyrinių baladžių, o kartais visiško pop‘so. Tačiau pirmenybę, manau, skirčiau lyrinėms dainoms su giliais prasmingais tekstais. Muzikoje man patinka nuoširdumas, paprastumas, tačiau smagus jazz ritmas tikrai pakelia nuotaiką, kai jaučiuosi paniurusi.

– Ar yra toks atlikėjas, kurio savybės tave išties žavi?

– Kaip jau minėjau, mane žavi nuoširdumas, paprastumas. Būtent todėl be galo žaviuosi britų atlikėju Ed Sheeran. Jo dainų tekstai prasmingi ir labai labai nuoširdūs, melodijos ramios, pagrinde lyrinės. Taip pat žaviuosi britų atlikėja Paloma Faith. Joje mane žavi emocionalumas, gyvybingumas, veržlumas. Tiesa sakant, ji mane ir patraukė link vintage, retro stiliaus muzikos bei stiliaus.

– O iš ko scenos meno mokeisi?

– Scenos meno nesimokiau iš nieko, nes, manau, jog to negalima išmokti. Mano nuomone, scenoje turi būti savimi, o ne bandyti atkartoti kažkieno kito savybes, manieras. Būtent tai ir daro tave originaliu bei išskirtiniu.

Populiarumas – sunkaus darbo rezultatas

– Agota, Kėdainių krašto scenose esi žinomas veidas, o ar teko pasirodyti dar kur nors?

– Už Kėdainių rajono ribų nelabai kur ir teko dainuoti, neskaitant įvairių konkursų, kuriuose dalyvavau tiek su „Groovy boys“, tiek kaip solistė. Tačiau vieni iš įsimintiniausių įvykių buvo, kai dainavau Švietimo ir mokslo ministerijoje, įvairiuose renginiuose su „Groovy boys“, „Eurochem“ gimtadienyje ir, žinoma, nepamirštamą įspūdį paliko pats pirmasis pasirodymas už gimnazijos ribų renginyje „Bravo mokiniai“, kai dingo elektra ir teko dainuoti accapella (šypsosi).

– Šiek tiek apie didžiąją sceną… Šiandien ją pasiekti nėra sudėtinga – vyksta įvairiausi muzikiniai projektai: „X-faktorius“, „Lietuvos talentai“ ir taip toliau. Galbūt teko kažką panašaus patirti?

– Berods, prieš dvejus metus buvau „Lietuvos balso“ atrankose. Jas įveikiau, tačiau supratau, kad toliau žengti negaliu, nes tai būtų labai pakenkę mokslams, kurie tuo metu man buvo daug svarbesni.

– Manai, jog televizijos projektai yra tiesiausias kelias į populiarumą?

– Mano nuomone, tiesaus kelio į populiarumą nėra. O dalyvavimas televizijos projekte gali būti tik didelė pagalba žmogui, kuris pasirengęs sunkiai dirbti, stengtis ir savu prakaitu pasiekti populiarumo viršūnę.

– Turi kitų pomėgių, be muzikos?

– Be muzikos, taip pat patinka šokti. Išvykusi į Vilnių išpildžiau seną didelę svajonę šokti Lindyhop. Taip pat, žinoma, patinka smagiai leisti laiką su draugais, bendraminčiais.

Kiekviena daina – asmeninis išgyvenimas

– Agota, prieš tai užsiminei apie emocijas, tai pamaniau paklausiu: gyvenime dažniau vadovaujiesi protu ar emocijomis?

– Gyvenime labiau vadovaujuosi protu. Visada apmąstau, ką pasakyti, kaip ir ką logiškiau, greičiau, gudriau daryti.

– O scenoje?

– O scenoje vadovaujuosi emocijomis. Kitaip, manau, net neįmanoma (šypteli).

– Atrodai labai meniškas ir kūrybiškas žmogus. Dainuoji, bet gal ir muziką kuri?

– Muzikos nekuriu turbūt todėl, kad esu per daug savikritiška. Esu bandžiusi kurti, tačiau visi rašyti tekstai buvo sudeginti židinyje, jų niekas niekada nematė, negirdėjo.

– Žinai, man žiauriai patiko, kai viename koncerte išgirdau tavo pasirodymą su Olly Murs daina „Up“. Mano nuomone, dainavai geriau nei tikrieji dainos atlikėjai.

– Ačiū labai! Šią dainą atlikau su Valentinu Abariumi, taip pat puikiu vokalistu, muzikantu.

– O tau pačiai kokia daina labiausiai patiko iš repertuaro, kurį atlikdavai?

– Sunku išsirinkti labiausiai patikusią dainą (šypsosi), nes kiekviena daina buvo ruošiama pagal tuo metu mano išgyvenamas emocijas. Bet kelias turbūt galėčiau išskirti: viena iš jų – „Freedom“, kurią yra girdėję tik „Atžalyno“ gimnazijos moksleiviai. Su šia daina aš sau bei mokytojai įrodžiau, kad galiu dainuoti taip, kaip noriu, ir ši daina visada man pakelia nuotaiką. O kita – „Skriski, skriski Lietuvėlėn“, ši daina labai emocionali ir turi didelę asmeninę reikšmę.

Kai „nurauna stogą“

– Mūsų krašto klausytojai tave, Agota, pažino įvairiuose muzikiniuose renginiuose ir, neabejoju, jog kiekvienas apie tavo pasirodymus galėtų pasakyti ne vieną gražų atsiliepimą. O kaip tu pati save vertini, kai esi scenoje?

– Kai esu scenoje, ten yra tik mano kūnas (šypteli). Nežinau, ar kas pastebėjo, bet visuomet dainuoju užsimerkusi. O tuo metu aš tarsi išeinu, „atsijungiu“ nuo šio pasaulio. Nuo pat pirmo dainos akordo gyvenu nebe Žemėje, o dainoje…

– Kokie jausmai užplūsta, kai esi scenoje, kai dainuoji, kai visų akis nukreiptos į tave?

– Jaučiu jaudulį ir, manau, kad visada jį jausiu. Sakoma, kad blogai yra tada, kai nesijaudini. Jauduliukas padeda susikaupti, susikoncentruoti į tai, ką darai. Tiesa, dėl to jaudulio tramdymo tai tokia juokinga istorija…

– Na na (paraginu).

– Dažniausiai savaitė prieš kokį svarbesnį koncertą kaip tyčia užkimdavau, be to, jau koncerto dieną negalėdavau nustygti vietoje, visą dieną jaučiuosi lyg „nurautu stogu“ (juokiasi), o jau kai lieka valanda iki lipimo ant scenos, man prireikia visiškos tylos, ramybės. Tai va koks nepastovumas (šypteli).

Užsispyrėlė svajoklė

– Na štai, jau beveik ir finišo tiesioji. Žinai, dabar svarstau, tave ilgai kalbino ir ragino lipti ant scenos ir parodyti, ką gali, kol galiausiai išdrįsai. Ką dabar patartum tiems, kurie jaučia turintys talentą, tačiau nedrįsta jo parodyti?

– Svarbiausia perlipti per save ir išdrįsti, juk niekuomet nebebus taip baisu, kaip pirmą kartą (šypsosi).

– Esi savikritiška, užsispyrusi, romantikė. Kaip šios savybės padeda tau esant scenoje?

– Savikritiškumas padeda pasiekti geriausių rezultatų. Romantika padeda išsirinkti dainas. O užsispyrimas pasireiškia tuo, jog niekuomet nedainuoju tai, ko nenoriu, kas nepatinka ir visais įmanomais būdais gaunu ir pasiekiu, ko noriu.

– Išduok, kokių svajonių turi. Jos susijusios su muzika?

– Mano didžiausia svajonė yra šeima. Ne kiek svajonė, kiek didžiausias gyvenimo tikslas ir siekis. Taip pat sėkmingai pabaigti studijas.

Žinoma, turiu neįgyvendinamų svajonių tokių, kaip padainuoti su žymiais pasaulio atlikėjais (šypteli).

– Linkiu, Agota, kad ir šios svajonės, kurias vadini neįgyvendinamomis, išsipildytų.