Beržėlės kaime rojų kuria savo rankomis (FOTOGALERIJA)

Ir vėl visą dieną paskiriame Kėdainių rajono apžvalgai. Vėl važiuojame tiek lygiais, gražiais, asfaltuotais keliais, tiek dulkėtais žvyrkeliais. Ieškome, ką jums parodyti ir apie ką papasakoti.  Šįsyk visiškai atsitiktinai atsidursime viename Surviliškio seniūnijos kaimelyje. Bet aplankysime bei susipažinsime tik su viena šeima. Tačiau ši šeima ypatinga, mat savo sodyboje kuria tikrą rojaus kampelį. Ir viską kraštiečiai daro savo rankomis. Norime, kad visa tai pamatytumėte ir įvertintumėte jūs, gerbiami skaitytojai.

Traukiame į kelionę

Kraunamės mantą ir ruošiamės važiuoti pasivažinėti po mūsų nuostabų kraštą. Nesame sugalvoję ar numatę jokio konkretaus maršruto, tiesiog važiuosime, kur keliai ir keliukai veda, gal pavyks. Tiesą pasakius, taip būna gana dažnai, viską randame tiesiog ekspromtu, tiesiog keliaudami. Atrandame ne tik įdomius kaimus, bet ir gamtos paminklus, įdomius statinius, tiesa, bebaigiančius išnykti. Juo visus įamžiname ir būtinai kada nors parašysime būtent apie atrastas įdomybes.

Kalnaberžės link

Fotografas pasiūlo važiuoti Kalnaberžės link. Taip ir padarome. Važiuojame pro Babėnus, Sirutiškio link. Važiuojame pro Kalnaberžę, Surviliškio link. Už automobilio lango matome plytinčius laukus. Kiek akys aprėpia, visur laukai ir miškai. Tiesa, vaizdas truputį liūdina, matyt, kad laukuose nematome jokios gyvybės, jokių skraidančių paukštelių, ropojančių traktorių, žydinčių augalų. Jaučiasi, labai jaučiasi, kad žemė ruošiasi ilgam ir giliam miegui.

Daug aplankyta

Iš tiesų rasti dar neaplankytų kaimų išties nelengva. Atrodo, jau daugybę kartų važiavome pro tas pačias vietas. Daugybę kartų rašėme apie šias nuostabias vietoves. Štai dešinėje kelio pusėje mūsų atrastas rojaus kampelis – Sūriškiai. Kiek toliau bus Surviliškis, Bakainiai. Važiuojant dar toliau – Lažai, Pakruostė, Miegėnai, Paberžė. Apie šiuos kaimus tiek rašyta prirašyta, kad jau sunku ką naujo ir atrasti. Mūsų akys užkliūva už kelio ženklo „Berželė“. Čia tikrai nebuvome, važiuojame apsidairyti!

Naujas kelias

Į Berželę veda naujas asfaltuotas kelias. Puikiai pamenu, kai prieš keletą metų rašėme būtent apie šį kelią, kai kalbinome vietos gyventojus. Kaip tada gyventojai džiaugėsi, kad jiems nebereikės kvėpuoti dulkėmis, kad galės būti kieme, kad galės laikyti atidarytus langus. Įdomu bus žmones pakalbinti ir dabar. Ar jie vis dar džiaugiasi, o gal džiaugsmas jau išblėso? Važiuojame pro Berželę ir dairomės. Visos sodybos atrodo gyvenamos, apleistų namų nėra. Tai išties džiugu. Reiškia bus su kuo pasikalbėti, iš ko sužinoti daugiau apie kaimą.

Šaltiniuose žinių nedaug

Tiesa, prieš rašant šį straipsnį teko pasidomėti ir rašytiniuose šaltiniuose apie šį kaimą radau visai nedaug informacijos. Rašoma, kad Berželė – kaimas šiaurinėje Kėdainių rajono dalyje, 3 kilometrai į pietvakarius nuo Surviliškio miestelio. Žemėlapiuose nurodoma, kad šalia kaimo eina kelias Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys bei jo atšaka į Šlapaberžę. Pro kaimą teka Kruosto upelis (Nevėžio intakas), o vakarų pusėje dunkso Kalnaberžės miškas. Dauguma kaimo sodybų išsidėsčiusios abipus kelio į Šlapaberžę. Dar trys sodybos yra toliau į šiaurės rytus – dvi iš jų į vakarus nuo Kruosto, o viena į rytus.

Nuostabi sodyba

Pravažiuojame visą kaimą ir kaimo gale pamatome vieną išskirtinę sodybą. Jos kiemas tiesiog stulbina. Čia pilna skulptūrų, skulpturėlių, statulų, statulėlių. Čia įrengtas alpinariumas, prisodinta įvairiausių augalų. Išties yra kur akis paganyti ir ką pamatyti.

Nusprendžiame sustoti ir pakalbinti šios sodybos gyventojus. Deja, žmonių namuose nerandame. Kieme mus pasitinka trys didžiuliai šunys, aploja ir liepia eiti savais keliais. Priimame sprendimą grįžti čia rytoj, nes rašyti apie šį kaimą ir nepakalbinti šios sodybos šeimininkų būtų tiesiog nuodėmė.

Sutinkame šeimininkę

Tądien nieko nepešę grįžome į redakciją. Bet galvoje jau mezgėsi planas – aprašyti tą įdomią sodybą yra tiesiog būtina. Vykstame ten vėl ir tikimės, kad pagaliau pavyks. Užeiname į kiemą, kur mus vėl aploja sodybos sergėtojai šunys. Pamatome, kad namuose kažkas yra, tad skubame pasisveikinti. Netrukus išsiaiškiname, kad ši sodyba priklauso Jurgitai ir Algiui Vaisučiams.

Mūsų neišvaro

Į kiemą išėjusi Jurgita supranta, ko mes atvykome, mat yra skaičiusi panašių straipsnių mūsų laikraštyje. Vis dėlto mandagiai prisistatome ir paprašome leidimo fotografuoti visą sodybos grožį. Tegul visi kėdainiečiai pamato, kokių auksarankių turime savo rajone.

Jurgita mielai sutinka papasakoti, kaip kuria šį grožį. Taip pat sutariame ir pasikalbėti apie šių dienų kaimo aktualijas, gyvenimą ir dar šį bei tą. Labai gaila, kad nepavyks pasikalbėti su Algiu, mat jis šiuo metu budi ir sergi mūsų ramybę ir turtą Miegėnų ugniagesių komandoje.

Kuria savo rankomis

„Visą šį grožį kūrėme, kuriame ir dar kursime mudu su vyru. Dar abu vaikai labai padeda. O pradėjome prieš dešimt metų, kuomet čia atsikraustėme. Aš pati esu kėdainietė, vyras – ukmergiškis. Taip nutiko, kad suėjome kartu ir nusprendėme, kad reikia savo būsto. Čia buvo labai apleista, buvo tiesiog šabakštynas, tad nė nežinojome, nuo ko pradėti. Žinojome tik tiek, kad pradėti reikia. Reikia tvarkytis vienaip ar kitaip“, – pokalbį pradeda Jurgita.

[quote author=“ Jurgita.s“]Po truputį kieman pradėjome vežti įvairias skulptūras, statulėles ir taip puošti kiemą. Tai vyras rasdavo ką, tai nusipirkdavo, tai pats sumeistraudavo, nes rankas tikrai geras turi. Taip visko mūsų kieme ir daugėjo. Dabar kiemas pilnas visko, bet mums gražu. Sako, kad ir kitiems gražu.[/quote]

Susitvarkė kiemą

„Po truputį susitvarkėme kiemą, išsilyginome reljefą, išrovėme nereikalingus medžius, pasėjome žolytę. Pradžiai užteko, kad bent jau šabakštynas išnyko. O vėliau norėjosi, kad kiemas būtų vis gražesnis. Tuomet sodinome įvairių augalų – eglučių, pušelių, kitų medelių. Juos apdėliojome įvairiais akmenimis. Akmenų radome laukuose. Juos atvežti buvo mano sūnelio darbas. Taigi, po truputį, po truputį ir kiemas vis gražėjo“, – dėsto moteris.

Skulptūrų nebesuskaičiuoja

„Po truputį kieman pradėjome vežti įvairias skulptūras, statulėles ir taip puošti kiemą. Tai vyras rasdavo ką, tai nupirkdavo, tai pats sumeistraudavo, nes rankas tikrai geras turi. Taip visko mūsų kieme ir daugėjo. Dabar kiemas pilnas visko, bet mums gražu. Sako, kad ir kitiems gražu. Mums smagu, kad patinka ne tik mums bet ir kitiems. Tiesą pasakius, kiek čia įvairiausių sklptūrėlių yra net nesuskaičiuoju“, – šypsosi Jurgita.

Tvarkė ir namus

Tiesa, šeima susitvarkė ne tik savo kiemą, bet ir senąjį namą, kuris dabar atrodo išties moderniai.

„Namas buvo geras, tik vaizdelis nekoks, išorė ne kokia. Tai samdėme įmonę, dirbo kartu ir mano vyras, keitėme stogą, taip pat apkalėme sienas specialiomis lentutėmis, keitėme langus ir atlikome begalę kitų darbų. O dar viduje kiek darbų buvo. Sunku ir viską nupasakoti, kiek mes čia darbo įdėjome, na, bet juk sau statėme, ne kitiems“, – atsidūsta moteris.

Sunku suvokti

„Tiesą sakant, niekada nepagalvojau, kad mes gyvensime kažkur mažame kaimelyje. Juk čia nedaug, gal penkiolika sodybų, mažiukas tas mūsų kaimelis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gyvensiu tokiame mažame kaime, o ne mieste. Bet yra kaip yra. Ir dabar labai džiaugiamės. Džiaugiamės tyru kaimo oru, gamta, didele erdve, viskuo. Patikėkite, yra čia kuo džiaugtis. Kas gyvenę ar gyveno kaime, tikrai supras“, – dėsto Jurgita ir nužvelgia savo valdas.

Gyventi galima

„Esu įsitikinusi, kad ir kaime gyventi galima. Štai aš dirbu Krekenavos agrofirmoje. Mane vežioja autobusas į darbą ir iš darbo. Vyras anksčiau dirbo Šlapaberžės gaisrinėje, bet ją panaikino. Dabar jis dirba Miegėnų ugniagesių komandoje. Vyresnioji dukra studijuoja Kaune, mažesnysis berniukas mokosi Surviliškio mokykloje. Į mokyklą ir atgal jį veža mokyklinis autobusiukas. Viskas čia yra neblogai, tikrai nesame kažkoks nuošalus ir nuo pasaulio atitolęs kraštas“, – apie savo gyvenimą pasakoja Jurgita.

Gyvena miesčioniškai

Jurgita pasakoja, kad kažkada bandė gyventi kaimiškai – auginti paukščius, bet tai esą ne jai.

„Mums nelabai pasisekė, mat į sodybą nuolat užsukdavo laukiniai žvėrys. Taikydavosi į mūsų žąsis. Taigi nusprendėme jų nebeauginti. Dabar jau reikia ir vilkų bijoti, girdėjome, kad aplink siaučia. Tai tikrai nenorime auginti jokių paukščių ar gyvulių. Juolab kad ir laiko neturime, visi užimti, kas dirba, kas mokosi“, – dėsto gražiosios sodybos šeimininkė.

Dar ne pabaiga

Vaikštome su Jurgita po kiemą ir žavimės šeimos išmone – atrodo, iš tokių paprastų dalykų sukuria tokį grožį. Dar kieme labai daug inkilų. Kiek jų yra – Jurgita taip pat tiksliai nežino.

„Tai jau vyro darbas. Jis čia užsiima su tais varnėnais. O jų būna išties labai daug. Norėjau pasakyti, kad dabar ir to grožio tiek nesimato. Atvyktumėte vasarą, pamatytumėte gėles. Tuomet tikrai gražu. Manau, kad visas sodybos grožis matosi būtent vasarą“, – dėsto Jurgita ir kviečia užsukti šiltuoju metų laiku.

Ilgai neužsibūname

Išties ilgai pas Jurgitą neužsibūname, nebetrukdome moteriai dirbti jos kasdienių darbų. Dar kartą nužvelgę sodybą atsisveikiname. Atsisveikinę važiuojame per Berželės kaimą ir matome, kad sodybos čia visos sutvarkytos, prižiūrimos. O juk kiekvienas žmogus ir tą grožį supranta kitaip. Vienam gražu žalia žolė, kitam alpinariumai, dar kitiems – gėlynai ar grindiniu dengta aikštė.

[#gallery=1648#]