Audra Avižiūtė: „Esu pratusi būti kitoje mikrofono pusėje“

Kitoje mikrofono pusėje pratusi būti kėdainietė Audra AVIŽIŪTĖ, jau dvejus metus matoma patikimiausios televizijos transliuojamoje laidoje „Labas rytas, Lietuva“, sako, jog kiekviena darbo diena LRT televizijoje būna kupina naujų iššūkių ir patirčių.  

„Be to, čia dirba labai faini bepročiai, – juokiasi Audra, – iš kurių gali mokytis ir semtis naujų žinių. Ir jie – tai nebūtinai žinomiausi televizijos veidai.“

Apie nenusisekusią ledo čiuožėjos karjerą, studijas Vilniaus universitete, tiesioginį eterį, žinomus televizijos veidus, reporterės darbo subtilybes ir naujas patirtis – šiame pokalbyje.

Kalbėti apie tulpes visai ne gėda

– Audra, gal pirmiausia papasakok, kokie keliai tave atvedė į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, tiksliau, žurnalistikos studijas.

– (giliai įkvepia) Man labai sunku atsakyti į šį klausimą vienu ar dviem sakiniais (šypteli). Kai vaikystėje manęs kas nors paklausdavo, kuo noriu būti užaugusi, aš nežinodavau, ką atsakyti. Pamenu, kartą darželyje, tuomet buvome gal kokių tik penkerių, mūsų klausinėjo, kuo svajojame tapti. Puikiai atsimenu, jog mano draugė sakė norinti būti gydytoja, o aš kažkuriuo metu per televiziją buvau mačiusi ledo čiuožėjus ir pasakiau, kad noriu tokia būti. Tada išgirdau, kaip kiti bendraamžiai vardija normalias specialybes, pagalvojau, kokią iš tiesų nesąmonę aš pasakiau, nes nei aš čiuožti mokėjau, nei pačiūžas rankose esu kada laikiusi, nei ką. Apskritai gyvenime gal tik du kartus ant ledo stovėjau (juokiasi).

[quote author=“A. Avižiūtė“]Kaip vaiksytėje buvo „prilipusi“ čiužėjos profesija, taip aštuntoje klasėje „prilipo“ žurnalistika.[/quote]

Negaliu sakyti, kad labai dažnai manęs klausdavo, kuo būsiu užaugusi, tačiau vėliau, jau aštuntoje klasėje, turėjome nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Eglę Kirsienę, kuri mums liepė pasiruošti viešajam kalbėjimui apie tai, ką norėtume studijuoti ir kokį darbą dirbti, kai baigsime mokyklą. Leidinyje „Kur stoti“ man labai užkliuvo žurnalistikos studijos. Pasidomėjusi šia specialybe atsakingai pasiruošiau kalbėjimui, tačiau nieko tokiu savo sprendimu nenustebinau. Kodėl? Nes visada mėgau rašyti, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Taigi kaip vaikystėje gal mėnesiui buvo „prilipusi“ čiuožėjos profesija, taip aštuntoje klasėje „prilipo“ žurnalistika.

– O kaip atsidūrei lietuvių itin vertinamoje LRT televizijoje?

– Žurnalistikos studijos buvo dėkingos tuo, kad mes kiekvienais metais turėjome atlikti praktiką. Taip taip… mūsų vasaros buvo parduotos. Nes iki birželio vykdavo sesijos, o vėliau išeidavome į praktiką. Po pirmo kurso ją buvo privaloma atlikti regioninėje spaudoje, po antro galėjome rinktis – radijas, televizija ar spauda. Aš pasirinkau televiziją. Tiesa, nors antroji praktika man buvo privaloma, tačiau už ją atsiskaityti aš neprivalėjau, kadangi pagal mainų programą turėjau išvykti į Pietų Korėją. Žinojau, kad jei neatliksiu jos dabar, kitąmet bus dar sunkiau. O be to, man buvo įdomu pamatyti televizijos gyvenimą iš arti. Todėl vien dėl savęs nuėjau į LRT televiziją.

Po kurio laiko su komanda teko atsisveikinti, nes išvykau į Pietų Korėją. Grįžusi į Lietuvą pastudijavau vos pusmetį ir vėl prasidėjo praktika, o aš ir vėl pravėriau LRT televizijos studijos duris.

– Kodėl nesiryžai išbandyti kažko naujo?

– Žinok, nenorėjau, nes čia man labai patiko. Be to, TV3 televizija, pamenu, tuo metu studentų nepriėmė, o LNK gal tik du.

Tuomet pajaučiau vidinį norą išbandyti save laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Kai baigėsi praktikos laikas, paprašiau, kad galėčiau padirbėti dar kelias savaites, nes turėjau darbų, kuriuos labai norėjau pabaigti. Na, o spalio pabaigoje man pasiūlė prisijungti prie komandos. Ir štai gruodžio 1-ąją sukako lygiai dveji metai, kai esu šios šaunios komandos dalis.

– Kokie tai buvo metai?

– Labai įdomūs, kupini naujovių, naujų patirčių, žinių ir iššūkių. Vienas iš tokių – tiesioginiai prisijungimai. Man tai buvo nauja ir netikėta, nes jaučiausi it išmesta iš valties į ežerą. Man reikėjo arba plaukti, arba paskęsti. Šiandien puikiai suprantu, jog jei dienos redaktorius būtų žinojęs, jog nesugebėsiu, nebūtų liepęs to daryti. Juk čia ne koks bulvaras, niekas nenori, kad tu susimautum tiesioginiame eteryje ar prisidarytum sau gėdos, priešingai, visi nori, kad rezultatas būtų geras, nes tai patikima, savo vardą ir savo žiūrovą turinti televizija.

– Ir kaip tau sekėsi išplaukti?

– Mažai, ką atsimenu, tačiau kolegos sakė, jog viskas praėjo sklandžiai (šypsosi). Tiesą sakant, ir dabar po tiesioginio eterio retai, ką atsimenu (juokiasi). Aš esu tas žmogus, kuris tiki, jog sveikas jaudulys visada turi būti. Kai bus per patogu, vadinasi, kažkas nebegerai. Nesakau, kad visada turi būti nepatogu, nes eteryje dažnai būna ir linksma, ir įdomu, tačiau jaudulys visada išlieka, nesvarbu, ar aš skaityčiau spaudą, ar važiuočiau į tiesioginį prisijungimą su senatoriais iš JAV ar su botanikos sodo darbuotojais.

[quote author=“A. Avižiūtė“]Mes su žmonėmis kalbame tam, kad išgirstume jų nuomonę. Jie sako, kad mes jų neišklausome, nors tuo tarpu patys dažnai apsimeta, kad skuba ir bėga nuo kamerų.[/quote]

– Kaip suprantu, įgytas žinias tenka pritaikyti įvairiose srityse?

– Kai studijuoji tokią specialybę, dažnai save įsivaizduoji politikoje ar ekonomikoje darantį tiriamąją žurnalistiką. Aš, žinoma, žaviuosi tokiais žurnalistais, tačiau temų reikia visokių. Botanikos sodas gal ir nėra tiriamoji žurnalistika, gal aš ir neišaiškinau kokios aferos, bet ar nuo to yra blogiau? Nemanau. Man būtų kur kas nemaloniau lįsti į nežinomo žmogaus asmeninius santykius ir tyrinėti, pavyzdžiui, jo šeimos skyrybas. Tai man neskanu. Man kur kas maloniau tiesiogiai prisijungti iš tulpių lauko ir pakalbinti moterį, kuri pasakoja, kaip skinti šias gėlės ar kaip prižiūrėti jas, kad ilgiau žydėtų. Nuo to žurnalistė juk mažiau nebūsiu (šypteli).

– LRT televizija turbūt tuo ir įdomi, nes apima įvairias sritis. Lietuvos žiūrovams transliuojamos ne tik informacinės, bet ir šviečiamosios, kultūrinės, pramoginės programos.

– Taip, mūsų televizija yra visokia. Joje yra ne tik aktualios naujienos, bet ir praktiniai patarimai, pavyzdžiui, kaip pasidaryti Kalėdų vainiką, kaip užsiauginti gražias tulpes, taip pat kalbame apie meną, kultūrą. Mes tikrai turime visko. Ir tas viskas yra žiauriai faina, nes ir žmonių yra visokių. Suprantu, kad tai, kas man įdomu, ne visada įdomu žiūrovui, o tai, kas įdomu jam, nebūtinai aktualu man. Bet tai, kad man kažkas neįdomu, nereiškia, jog tai neturi atsidurti žiniasklaidoje.

Tuo šis darbas ir gražus, nes kai jau atrodo, kad daugiau mažiau apsipranti su tuo, ką darai, atsiranda vis kažkas naujo. Ir tie darbai tokie skirtingi, kad net nespėja pabosti.

Sėkmės formulės nežino

– O dabar papasakok, kaip Audra ruošiasi pokalbiams su pašnekovais.

– Kartais rūpimus klausimus turiu galvoje arba užsirašau, tačiau dažniausiai norisi, jog jie išplauktų besikalbant su pašnekovu, nes juk daug smagiau, kai interviu virsta pokalbiu, o ne pavieniais klausimais ir atsakymais. Žinai, žurnalistikos institute išmokau labai svarbią taisyklę – jei gali kalbinti žmogų gyvai, tai ir kalbink gyvai. Nes, pavyzdžiui, klausimai ir atsakymai raštu tave tam tikra prasme apriboja – tu neturi galimybės žmogaus perklausti, matyti jo reakcijos, suprasti, kada jis meluoja, o gal ne viską pasako. Žinoma, būna žmonių, kurie patys nori atsakyti į klausimus raštu, nes neturi laiko susitikimui. Na, kai neturi iš ko rinktis, manau, tada geriau taip nei niekaip.

Daug kas priklauso ir nuo to, kaip užduosi klausimą. Jei, tarkime, pradėsi „Ar tavo svajonė yra…?“, tuomet interviu bus niekam tikęs, jei pašnekovas atsakys „Taip, tai mano svajonė“ arba „Ne, tai ne mano svajonė“. O kas toliau? Todėl stengiuosi visada pasiruošti. Taip ir pačiai įdomiau, kai turi galimybę paklausti žmogaus to, ko niekas kitas nėra klausęs, ir pašnekovas jaučiasi daug geriau, nes žino, kad tu pas jį atvažiavai padaręs namų darbus – pasidomėjai juo – taip parodydamas, kad jis tau svarbus.

Neseniai teko kalbinti garsią škotų atlikėją Kate Tunstall. Kai susitikome, jos prodiuseris pasakė, kad turiu vos penkiolika minučių. Galvoju, kad per šį laiką turiu užduoti labai konkrečius klausimus ir gauti tokius pat konkrečius atsakymus. Galiausiai išėjo, kad mes prakalbėjome 40 minučių. Žinok, buvo labai įdomu! Pakalbio pabaigoje ji padėkojo už įdomius klausimus, kurių niekada niekas jos neklausė arba klausė jau labai seniai.

Labai vertinu, kai pašnekovas man sako: „Ačiū už pokalbį. Buvo labai įdomūs klausimai.“

– Visuomet malonu, kai lieki įvertintas, bet ką daryti, jei pasitaiko super iškalbingas pašnekovas?

– Galvoji, kaip jį sustabdyti (šypsosi). Bet čia gali kelti klausimus, kas yra blogiau, ar kai pašnekovas nešneka visai, ar kai šneka per daug.

– O kas blogiau?

– Dar neišsiaiškinau (šypsosi). Jei kalbama apie tiesioginį eterį, turbūt blogiau, kai šneka labai mažai. Nors vėlgi… Su kolegomis esame kalbėję, ką daryti, kai pašnekovas nekalbus. Tada turi tiesiog „užrišti“ pokalbį. Jei išsiklausinėjai visko, o jis trumpai ir konkrečiai atsakė, tai nestovėsi eteryje kaip tortas ar nešoksi prieš kameras, padėkoji už pokalbį ir atsisveikini. Tada galvos skausmas tenka režisieriui, nes jis mato, kad turi kelias minutes, kurias reikia kažkuo užpildyti. Kitas reikalas, kai kalba labai daug. Pavyzdžiui, tiesioginiame eteryje turi tik tam tikrą laiko tarpą ir kai tau pasako, kad laikas baigti, vadinasi, laikas.

[quote author=“ A. Avžiūtė“]„Tai, kas man įdomu, ne visada įdomu žiūrovui, o tai, kas įdomu jam, nebūtinai aktualu man. Bet tai, kad man kažkas neįdomu, nereiškia, jog tai neturi atsidurti žiniasklaidoje.[/quote]

Beje, žinok, kai manęs kažko klausia, aš ir galiu kalbėti ir kalbėti (juokiasi).

– Tai reiškia, kad dažnai ne tik imi interviu, bet ir pati duodi?

– Ne (šypsosi). Tiesiog jei reikia plačiai pakalbėti, galiu tai daryti beveik nesustodama. Net jei ir nereikia, vis tiek galiu. Kalbant apie interviu, tai šiaip esu pratusi būti kitoje mikrofono pusėje, nes tai mano darbas. Nesijaučiu nieko kažko tokio padariusi, kad iš manęs visi interviu imtų (šypsosi).

– O svajoji kažką padaryti?

– Gal ir svajoju, bet ne dėl to, kad mane kalbintų. Nesvajoju būti antru Edmundu Jakilaičiu, Rita Miliūte, Marijumi Žiedu ar dar kažkuo. Kartais manęs klausia, ar norėčiau kada nors turėti savo laidą. Ką aš žinau? Na, niekada apie tai negalvojau. Svarbiausia, kad man patiktų tai, ką darau. Kas žino, gal man po dešimtmečio nebepatiks būti žurnaliste. Nesvarbu, bus tai sava kepykla, prezidento postas, skrydis į mėnulį ar dar kažkas. Svarbiausia, kad patiktų tai, ką darau, o visa kita – tik detalės. Gali svajoti, gali galvoti, gali kažko tikėtis, bet niekada negali žinoti, kas tavęs laukia ateityje.

– Sakyk, sostinėje gyvenantys žmonės drąsesni už provincialus ir drąsiau duoda interviu į kamerą?

– Žmonės kamerų bijo ir Vilniuje. Žinok, nežinau, ką daro komerciniai kanalai. Jei jau žmogus nešneka į LRT televizijos kamerą, tada kam jis dar gali šnekėti? Kai pagalvoji, mes juk ir kalbamės su žmonėmis tam, kad išgirstume jų nuomonę. Jie sako, kad mes jų neišklausome, nors tuo tarpu patys dažnai apsimeta, kad skuba ir bėga nuo kamerų.

Kita vertus, daug kas priklauso nuo temos. Žmonės, matyt, bijo, kad nepadarytume iš jų kvailių. Bet mes juk nereikalaujame teisingo atsakymo, mes norime nuomonės.

Gal tai sėkmė? Bet aš nežinau, kokia jos formulė.

Dirba milžiniška komanda

– Audra, žinau, jog darbas LRT televizijoje neturi pastovaus grafiko. Nesinorėtų dirbti nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, tada užverti duris ir pamiršti viską iki rytojaus ryto?

– Būna, kad dieną pradedame 3 val. ryto ir baigiame vidurnaktį, bet tai nėra kažko blogo, nes taip būna ne kasdien. Kai moki planuoti savo laiką, kai tau patinka tai, ką darai, visai dėl to nepergyveni. Kai pripratau prie šio grafiko, man viskas atrodo puikiai. Nesakau, kad negalėčiau prisitaikyti prie kitokio. Net šuo, sako, kariamas pripranta, o žmogus išvis yra prisitaikanti būtybė.

Be to, šis darbas nėra toks, kad atėjai, padarei, išėjai. Mano darbas yra ne tik tiesioginis eteris, bet ir pašnekovų kalbinimas, ieškojimas, temų galvojimas, ruošimasis interviu.

Tai, kad aš nesėdžiu ekrane, dar nereiškia, kad aš nedirbu. Lygiai taip pat, jei žmonės kažko nemato eteryje, nereiškia, kad tų žmonių nėra. LRT televizijoje dirba didelė komanda ir kiekvienas žmogus turi labai svarbų vaidmenį: vedėjai, prodiuseris, žurnalistai, administratorė, kuri visus pasitinka ir verda legendomis apipintą kavą, garsistai, kurie pasirūpina, kad žiūrovai viską girdėtų, operatoriai, kurie rūpinasi, kad viskas būtų matoma, režisierius, kuris rūpinasi, kad žiūrovas matytų geriausią vaizdą, kokį tik įmanoma matyti, grimeriai, kurie rūpinasi, kad gerai atrodytume, stilistai, kurie aprengia, taip pat apšvietėjai, IT specialistai, montuotojai, grafikai ir kiti. Tai milžiniška komanda. Jų darbas ne mažiau svarbus nei vedėjų, patikėkite.

Klysti yra žmogiška

– Visi pirmieji kartai televizijoje tau turbūt buvo labai svarbūs, dabar, prabėgus dvejiems metams, ar vis dar žiūri reportažus, kaip tau sekėsi tiesioginiame eteryje?

– Kai pasakai žmonėms, kad žiūrėjau, jie įsivaizduoja, kad tu esi narcizas, o jei nežiūri, galvoja, kad jautiesi profė (šypsosi). Būna kartais ir dabar pažiūriu, tačiau tai niekada neturi jokios reikšmės, nes laida jau būna pasirodžiusi.

– Tiesioginiame eteryje visada viskas praeina sklandžiai?

– Būna visko: liežuvis susipina, kokią nesąmonę perskaitai, išlenda koks visai nereikalingas žodis, sukirčiuoji blogai. Pirmi kartai buvo ypatingai skausmingi, nes ilgai save už tai „grauždavau“, bet kolegos visada nuramindavo: „Nepamirškime, kad mes keliamės anksčiau. Dabar šešta valanda ryto. Tai nėra lengva.“

Taip pat kiekvieną savo klaidą stengiuosi priimti ramiai, suprasti, kad tai – tik klaida, kurios nereikėtų kartoti ateityje.