A. Pečiulytė: „Prieš kiekvieną renginį kamuoja nerimas: ar žiūrovai šiandien susirinks?“

Praėjusią savaitę buvo apdovanotas jau dvidešimt devintasis Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas. Šįmet šis garbingas titulas atiteko Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovei, Šėtos gimnazijos istorijos mokytojai Audronei PEČIULYTEI (47). „Metų mokytoja, metų kultūros darbuotoja, tai ką gi – viskas jau kaip ir pasiekta?“ – mums besišnekučiuojant jaukiu žavesiu persmelktoje žydų sinagogoje, kurioje įsikūrusi jos vadovaujama įstaiga, juokais Audronės klausiu kitą dieną po to, kai ją pasiekė džiugi žinia apie svarbų įvertinimą. „Žinote, mokiniai kartais sako: „Va, gavau dešimt, dabar kelias pamokas galiu nebesimokyti, vis tiek mokytoja nebeklaus. Tačiau taip nėra. Dirbi ne dėl premijų, ne dėl įvertinimų. Stengiesi dėl žmonių. Stengiesi, kad kuo daugiau kultūros pasiektų Kėdainius“, – atsako pašnekovė ir leidžiasi į ilgą pokalbį.

Džiugią naujieną  pranešė… „Facebook‘as“

– Audrone, visų pirma norime pasveikinti Jus gavus šį garbingą įvertinimą. Kaip sužinojote, kad konkurso laureate esate išrinkta būtent jūs, kokios emocijos užplūdo?

– Tiesą pasakius, aš net nežinojau, kad esu nominuota premijai gauti. Ketvirtadienį atsidariau savo „Facebook“ paskyrą ir ten perskaičiau, kad tapau Krašto kultūros premijos laureate. Atsilošiau ir pirmiausia pagalvojau, kada gi daryta mano nuotrauka, kuri kartu su informacija apie premiją buvo publikuojama internete (juokiasi). Po to pasipylė skambučiai, žinutės, elektroniniai laiškai. Nustebau, tačiau iš vienos pusės labai nudžiugau: „Na va, štai ir aš gavau premiją, ir mane įvertino“.

Labai geras jausmas būti įvertintam. Tu dirbi, gauni atlyginimą, tačiau labai svarbu ir tokio pobūdžio premijos, kurios yra tarsi moralinis įvertinimas. Jos rodo, kad tavo darbas nenueina veltui. Ir ne vien kultūros – bet kuri kita premija, premija mokytojui, socialiniam darbuotojui, medikui – skiriama žmogui paskatinti jį dirbti ir stengtis toliau. Kalnų galbūt ir nenuversi, bet savo darbą gali pakreipti šiek tiek kita linkme.

– Esate jau 29-oji laureatė. Kaip manote, į ką atsižvelgia komisija, rinkdama geriausiuosius?

– Aš manau, kad ši premija skiriama už daugiametį įdirbį. Ko gero, to žmogaus veikla turi būti reikalinga ne tik vietos bendruomenei – ji turi būti matoma už rajono ribų. Komisija vertina tai, kiek žmogus stengiasi, kiek jis, sakykime, save rodo ir reprezentuoja kraštą.

Džiugina sugrįžtantys atlikėjai ir lankytojai

– Pirmą kartą į šį apdovanojimą pretendavote prieš septynerius metus. Tiesa, tąsyk buvo įvertintas sakralinės muzikos ansamblio „Giesmė“ įkūrėjas, visuomenininkas Zenonas Bernadišius. Ar, sužinojusi komisijos verdiktą, pasidomėjote, su kuo varžėtės šiais metais?

– Taip, juk vis tik buvo įdomu, kas yra kiti nominantai. Beveik visus juos pažįstu, ir tai tikrai yra žmonės, kurie stengiasi, dirba, turi daug kūrybinės energijos. Tik kartais tas varžymasis kiek nesmagus. Štai ir dabar, įvertinta, aš galvoju, ar tikrai esu pranašesnė už kitus? Lygini, kiek darai pats, ką kiti apie tave galvoja, ką apie tave yra girdėję.

[quote author=”A. Pečiulytė”]Rankos sviro vienąsyk, prieš kokius dešimtį metų, kai į kėdainiečiams mažai žinomo kauniečio knygos pristatymą atėjo du žmonės. Pamenu kaip šiandien: buvo lapkritis, šalta, tamsu. Knygos tąsyk jis taip ir nepristatė.[/quote]

– Vadinasi, Jums svarbu, ką apie Jus galvoja ir kalba kiti žmonės?

– Man svarbu, ką aplinkiniai galvoja apie mano darbą. Asmeninis gyvenimas yra viena, o darbas yra viešas ir užima didžiąją gyvenimo dalį. Tuo labiau kai kalbame apie kultūrinių renginių organizavimą. Juk ne sau juos rengi, o kitiems. Jeigu žmonės ateina, jeigu jie mus lanko ir sugrįžta į Daugiakultūrį, matai, kad tavo darbas duoda naudos. Mūsų atkaklus darbas, nuoširdus bendravimas su atlikėjais ir lankytojais duoda rezultatą. Jeigu pas mus patiko atlikėjui, jis išvykęs skleis gerą žinią, ir ne tik Lietuvoje.

Populiariausi renginiai – nemokami, 1,50 – per brangu

– Daugiakultūris centras kitąmet švęs penkioliktąsias veiklos metines. Sakykite, ar Kėdainiams reikia tos kultūros? Ar jos poreikis su metais keičiasi?

– Kultūros reikia visiems. Kėdainiečiams reikia kokybiškos, geros kultūros, aukšto lygio koncertų, gerų parodų, įdomių pašnekovų ir žymių žmonių.

Kamerinės muzikos poreikis, deja, mažėja. Ir kartais susimąstai, kad išeina senoji inteligentų karta, kuriai reikėjo tos kamerinės muzikos, o jaunimui jos nelabai reikia. Dabar žmonės susikoncentravo į popsą, televizinių žvaigždžių šou. Jeigu tą atlikėją rodo per televizorių, aš ateisiu į jį pasižiūrėti. Jeigu tik jo nerodo, gali būti pats geriausias atlikėjas, susirenka žymiai mažiau žmonių. Ir dėl to man labai skaudu, nes pas mus koncertuoja tikrai aukšto lygio atlikėjai su puikiu balsu ir scenine kultūra.

– Audrone, į kuriuos centro organizuojamus renginius susirenka daugiausia žmonių? Būna, kad salė pustuštė, o pasitaiko, kad užeini, ir nėra net laisvos kėdės prisėsti.

– Žmonės susirenka į nemokamus renginius, o tokių pas mus – absoliuti dauguma. Jeigu bilietas į renginį kainuoja kad ir kelis eurus, žmonės pradeda skaičiuoti: nueisiu pavalgyti ar nueisiu į koncertą?

Taip pat labai noriai susirenka į džiazo koncertus – tai jau tapo nerašyta tisykle. Džiazas prigijo.

Darome nemokamus renginius, organizuojame laisvalaikio užimtumą, nereikia vaikščioti pakampėmis, ateini į gražią erdvę, pasisemi gerų emocijų, pabendrauji su žmonėmis. Tai – penas dvasiai, ne pilvui. Aš suprantu, kad šiuolaikinė visuomenė keičiasi, kad ir mums reikia keistis, tačiau kai kurios vertybės turėtų išlikti.

Vis tik atsiradęs toks supratimas, kad kultūra turi būti nemokama. Ir kartais toks žmonių mąstymas skaudina. Ateina, iš pažiūros, gana tvarkingai, gražiai apsirengę žmonės, ir kai pasakai, kad bilietas apžiūrėti parodą kainuoja pusantro euro, jie atsuka nugaras ir išeina. O tada užsuka močiutė iš kaimo – ir jai ne per brangu.

Žmonės dabar dažnai nebevertina to emocinio pasitenkinimo, viską vertina pragmatiškai: „O kas man iš to, kad apžiūrėsiu šitą parodą arba pabūsiu šiame renginyje?“.

Prieš kiekvieną renginį – nerimas

– Audrone, įsivaizduokite tokią situaciją: kamerinės muzikos koncertas, atvyko žymus Lietuvos solistas, o jo pasiklausyti ateina dvidešimt žmonių. Ar „susinepatoginate“ prieš atlikėją? Ar nebūna, kad užplūsta liūdesys, galbūt netgi kaltės jausmas, nors iš tiesų padarėte viską, kas buvo Jūsų valioje?

– Visada. Jau atrodo šitiek metų dirbu čia, bet tas jausmas niekaip neapleidžia. Prieš kiekvieną renginį kamuoja nerimas: „Ar žiūrovai šiandien susirinks?“ (šypteli). Ateis ar neateis?

Galbūt jaudinuosi labiau už patį atlikėją.

Virgilijus Noreika yra pasakęs: „Jei solistas nesijaudina prieš eidamas į sceną, jis – amatininkas“. O amatininke aš nenoriu tapti.

– Ar per keturiolika darbo metų Daugiakultūriame centre daug sykių sviro rankos?

– Vieną. Prieš kokius dešimtį metų, kai į kėdainiečiams mažai žinomo kauniečio knygos pristatymą atėjo du žmonės. Pamenu kaip šiandien: buvo lapkritis, šalta, tamsu. Knygos tąsyk jis ir nepristatė. Išgėrėme kavos, išlydėjau. Tai ir tebuvo vienintelis kartas, kuomet žmonės nesusirinko.

– Ko gero, ne vienam kyla klausimas: kodėl būtent Daugiakultūris centras? Ar kur nors kitur Lietuvoje yra kitas centras tokiu pačiu pavadinimu?

– Kaune yra įvairių tautų ir kultūrų centras, kažkas panašaus – ir Klaipėdoje. Daugiakultūris Lietuvoje pirmas. Krašto muziejuje tuomet vykdėme  projektą „Kėdainiai – įvairių tautų miestas“, jame buvo naudojama daugiakultūriškumo sąvoka, mat juo Kėdainiai išsiskiria iš kitų miestų. Toks ir mūsų matymas buvo – pristatyti įvairias kultūras Kėdainiuose.

Atvykėliai iš kitų miestų dabar kartais painioja mus su daugiafunkciais centrais (juokiasi). Kai įsikūrėme, apie tokius Lietuvoje nė minties nebuvo.

[quote author=”A. Pečiulytė”]Mes taip skubame išbarstyti senas nuotraukas. Nepasiklausinėjam nei senelių, nei močiučių, nei tėvų, kas buvo ir kodėl, bėgam ir viską paliekam. Tačiau be praeities mes nesukursim ir ateities.[/quote]

Siekia skiepyti patriotizmą

– Praėjusiais metais buvote pripažinta geriausia Kėdainių rajono Metų mokytoja. Dėstote istoriją Šėtos gimnazijoje. Kaip į gyvenimą apskritai atėjo istorija?

– Man nuo penktos klasės labai patiko šis mokslas. Aktyviai dalyvavau kraštotyros būrelyje mokykloje, ir mokyklos muziejų prisidėjau kuriant, ir renginius visokius organizavom. Dar ir krepšinį žaidžiau mokykloje, net buvau komandos kapitonė (juokiasi). Natūraliai pasirinkau istorijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, grįžau, o Kėdainių krašto muziejus kaip tik ieškojo darbuotojo. Ten įsidarbinau rugpjūtį, o rugsėjį – tuometinėje Kėdainių „Ryto“ vidurinėje mokykloje. Senokai. Kitąmet bus jau dvidešimt penkeri metai (juokiasi).

Prieš beveik penkiolika metų tapau Daugiakultūrio centro vadove. Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs. Reikėjo daug ko išmokti. Aš juk istorikė, o ne renginių organizatorė. Ir ką gi – išmokau ir parodas, ir koncertus organizuoti. Atsisėdau prie tuščio stalo, atsiverčiau seną užrašų knygelę ir pradėjau knistis po senus kontaktus. Klausinėjau kėdainiečių, ką norėtų išgirsti, kokius atlikėjus čia išvysti.

– Ar dirbant su Šėtos gimnazijos moksleiviais reikalinga geležinė kantrybė?

– Galiu pasakyti, kad tikrai reikalinga. Tačiau gimnazijoje vaikai manęs klauso, mat esu pakankamai griežta ir reikli. Su drausme problemų neturiu ir tuo labai džiaugiuosi. Yra labai gerų vaikų, kurie su didžiausiu susidomėjimu klausosi, o aš mėgstu pasakoti. Man norisi, kad istorija nebūtų tik faktų rinkinys, kad vaikai pajustų istorijos žavesį, kad kažko iš šio mokslo pasisemtų ir didžiuotųsi ne tik savo šalimi, bet ir savo kraštu.

Prieš kokį dešimtmetį, kai tik prasidėjo emigracija, viena mokinė išvyko į Angliją, ir po kelių metų sugrįžo pabaigti mokyklos. Ji man ir sako: „Žinote, mokytoja, kai anglai manęs paklausė, kaip galiu pristatyti savo šalį, jos istoriją, man labai gėda pasidarė, nes nieko negalėjau pasakyti“. Ir nėrė mergina į mokslus.

Siūlo „užsikrėsti“ žydų pavyzdžiu

– Daugiakultūris centras – buvusi žydų sinagoga. Kalbant apie žydus, kaip manote, ar mes iš jų turėtume pasimokyti reprezentuoti pasauliui savo istoriją, ją gerbti ir vertinti, kaip kad žydai savąją?

– Iš tikrųjų, taip. Aš žydus iškeliu kaip pavyzdį: jie vaikams nuo mažiausių dienų diegia pasididžiavimą savo tauta, ir jie nuoširdžiai rūpinasi istorijos perdavimu.

Prieš keletą metų sulaukiau skambučio pažįstamo žmogaus, kuris man pranešė, kad į Kėdainius atvyko žydų kilmės žmonės iš Pietų Afrikos Respublikos, norintys su manimi susitikti. Susėdom kalbėtis, o jų seneliai, pasirodo, kilę iš Šėtos. Ir atvertė ant stalo jie man 1922-ųjų Šėtos miestelio žemėlapį, parodė, kur buvęs tų senelių namas. Atvyko iš Afrikos po tas apylinkes pasivaikščioti, žemės, kur gyveno seneliai, pasisemti. Tai va kaip jie saugo atmintį. O mes taip skubame išbarstyti senas nuotraukas. Nepasiklausinėjam nei senelių, nei močiučių, nei tėvų, kas buvo ir kodėl, bėgam ir viską paliekam. Tačiau be praeities mes nesukursim ir ateities. Labai lengva viską užbraukti ir eiti tolyn.

Lygiai taip pat ir kamerinė muzika, tradicinė dailė. Yra dalykai, su kuriais galime eksperimentuoti. Tačiau tradicijos išlieka pagrindu.

– Dešimtbalėje sistemoje įvertinkite, kaip lietuviai saugo savo istorinę atmintį. Galbūt: „Sėsk, du“?

– Ne (juokiasi). Nepasakyčiau, kad lietuviai nežino savo šalies istorijos. Nereikia norėti, kad visi ją išmanytų – juk vienam matematika, kitam – chemija, trečiam geriau sekasi istorija. Vis tik yra tekę matyti, kaip kitų specialybių atstovai džiaugiasi istorija ir ją vadina atgaiva sielai. O apskritai tai istorijos suvokimas ateina su amžiumi.

Išbandė ir laidos vedėjos kėdę

– Papasakokite, kokia Audronė Pečiulytė buvo vaikystėje? Kur gimėte, kur augote, ar išdaigų daug prikrėsdavote, o gal, kaip tik, sėdėjote palinkusi prie knygų nuo mažumės?

– Gimiau ir augau Šėtos miestelyje. Baigiau Šėtos mokyklą. Nebuvau padykusi. Vietoje išdaigų man daugiau džiaugsmo teikdavo gamta, grybavimas, grynas oras.

Esu vidurinis vaikas šeimoje, turiu vyresnį brolį ir jaunesnę seserį. Visi trys nepabėgome iš Kėdainių rajono. Jiedu visad buvo ramesni, tylesni, o man nuo mažumės reikėjo daug šnekėti, visur eiti, kažką organizuoti. Jie visuomet mane stumdavo į priekį: „Nu eik tu, šnekėk, tu drąsiausia“.

Tiesa, gyvenimas nebuvo lengvas. Anksti tapome našlaičiais. Teko vienu metu ir mokyklą lankyti, ir sesę auginti, ir pas gyvulius eiti, ir į gyvenimą kabintis.

[quote author=”A. Pečiulytė”]Įsivaizduokite, tarpukario Lietuvoje buvo moterų teismas, jos buvo teisiamos už tai, kad kelnes dėvėjo, už tai, kad kirpo plaukus!…[/quote]

– Buvo laikotarpis, kuomet vedėte „Keturių vėjų“ laidą Kėdainių krašto televizijoje. Ar stovėti priešingoje barikadų pusėje, nei esate įpratusi duodama interviu per kone kiekvieną renginį, buvo didelis iššūkis?

– Labai. Anksčiau niekada nebuvau su tuo susidūrusi. Viena yra duoti interviu, kita yra kurti laidą, galvoti, kas gali būti įdomu, kaip visa tai pateikti, kokie vaizdai turi būti rodomi ir kokie žodžiai sakomi.

O šiaip tai gyvenime labai mėgstu iššūkius. Buvo labai įdomu. Per pirmos laidos filmavimą mane kamavo didžiulė įtampa, pati savimi neatsistebėjau, kaip žmogus turi būti pripratęs prie tos kameros. Atrodo, aš jos nebijau, bet visgi turi kalbėti taisyklingai, žiūrėti, kur eini ir žiūrėti tai, į ką turi žiūrėti, ir kartu galvoti, ką rodai žiūrovui.

Tiesa, po laidų sulaukdavau labai daug padėkų iš žmonių ir supratau, kad jie žiūri, kad Kėdainių istorijos jiems reikia. Žmonės nelabai žinojo apie žydus, škotus, lenkus mūsų krašte, apie skirtingas religines konfesijas.

Dievina detektyvines knygas, britų filmus ir savaitgalius pas tetą Onutę

– Kokia Jūs, kai užveriate tas sunkias medines Daugiakultūrio centro duris ir grįžtate į namus Smilgos gatvėje, kai įlendate į mylimą pižamą? Ką veikiate laisvu laiku?

– Daug skaitau. Ypatingai – detektyvus. Šiuo metu apskritai pastebiu detektyvinių knygų populiarumo pakilimą. Daug kas jas skaito. Mane detektyvuose žavi intriga, kaip rutuliojama istorija, jos paslaptingumas ir ilgai laktas finalas. Neseniai baigiau skaityti knygą „Nekuklioji Lietuva“, kurioje rašoma apie tarpukario Lietuvą, jo skandaliukus. Įsivaizduokite, tarpukario Lietuvoje buvo moterų teismas, jos buvo teisiamos už tai, kad kelnes dėvėjo, už tai, kad kirpo plaukus!…

Ir televizorių pasižiūriu – serialą „Midsomerio žmogžudystės“, „Inspektorius Džentlis“. Man  patinka detektyviniai britų filmai, jie turi savotiško britiško šarmo. Jie labai inteligentiški, juose niekas nebėga ir nešaudo. Būtinai žiūriu „Panoramą“ ar LRT kanalą KULTŪRA. Savaitgaliais į Šėtą pas tetą Onutę nuvažiuoju katiną, šunį paglostyti (juokiasi).

[quote author=”A. Pečiulytė”]Dirbi ne dėl premijų, ne dėl įvertinimų. Stengiesi dėl žmonių. Stengiesi, kad kuo daugiau kultūros pasiektų Kėdainius.[/quote]

– Tik pagalvokite – kaip gerai dabar gyvename: ir plaukus galime kirpti, ir kelnes dėvėti, ir nuomonę reikšti… Ir už tai niekas neteisia!

– Tikrai (juokiasi). Apskritai, kai pagalvoji, gyvename labai gerai. Gyvename Lietuvoje, labai geroje šalyje, kurioje nėra potvynių ir žemės drebėjimų. Čia nevyksta karas. Sveikata nesiskundžiu, šeimoje didelių bėdų nėra. Į Daugiakultūrį centrą geriausi atlikėjai atvyksta, visko prisižiūriu, galiu organizuoti renginius, kokius tik noriu. Galiu važiuoti į šalį, kokią tik noriu. Tokia laisvė, demokratija, tikrai suteikia laimės. Tapau Metų mokytoja, Metų kultūros darbuotoja. Ko daugiau reikia (juokiasi)?

Geriausias poilsis – namuose su gardžiu pyragu

– Nuo ryto iki vakaro bendraujate su žmonėmis – atlikėjais, parodų autoriais, lankytojais. Vedate ekskursijas, edukacines programas. Ar labai pavargstate darbe?

– Nestoviu prie staklių, neplušu kasoje. Vis tik čia bendrauju su išsilavinusiais žmonėmis ir nėra taip, kad siaubingiausiai nuvargčiau. Aišku, vasarą, ypatingai – birželį, būna, kad grįžtu ir nieko matyti nenoriu. Gera būti vienai. Pailsiu. Būtinai stengiuosi ištaikyti vieną kitą dieną, per kurią nekelčiau kojos iš namų. Pasigaminu valgyti, pyragą išsikepu (juokiasi).

O vienumos nebijau. Tiek būnu tarp žmonių, kad galiausiai vienuma tampa prabanga.

– Mus jau aplankė gražiausios metų šventės. Netrukus – ir Naujieji metai. Ko palinkėtumėte kėdainiečiams jų proga?

– Palinkėčiau mažiau sėdėti namuose, išeiti daugiau pasivaikščioti po senamiestį, užsukti į jame vykstančius renginius, pasiklausyti geros muzikos, pabendrauti – va tada žmogus ir pajauti, kad tas gyvenimas tikrai yra gražus.

Apie Krašto kultūros premijos įteikimą skaitykite ketvirtadieniniame „Rinkos aikštės“ numeryje.