Mainų programa vokietį atvedė į Kėdainių gimnaziją

Šiais laikais sutikti Lietuvoje užsienietį ar išvykti į svečią šalį nėra jokia naujiena ir stebuklas. Studentai dalyvauja įvairiose mainų programose, keliauja po pasaulį. Jose taip pat dalyvauja ir moksleiviai. Šiais metais Kėdainių „Atžalyno“ gimnazija džiaugiasi svečiu iš Vokietijos, kuris čia mokysis visus mokslo metus iki pat vasaros atostogų. Kaip moksleivis pateko pas mus ir kaip jam bei jį supantiems žmonėms sekasi susidoroti su iššūkiais, su „Rinkos aikštės“ skaitytojais pasidalino pats svečias, šeima, kurioje jis gyvena, bei gimnazijos bendruomenė.

Moksleiviai greitai susidraugavo

„Atžalyno“ gimnazijos direktorius Gintaras Petrulis paprašytas papasakoti, kaip jaunuolis iš Vokietijos užklydo į Kėdainius, daug negražbyliavo.

„Asociacijos „Tarptautiniai moksleivių mainai“ prašymu priėmėme mokytis į III gimnazijos klasę moksleivį Jannį Besch iš Vokietijos. Jis dalyvauja tarptautinės jaunimo mainų organizacijos organizuojamoje edukacinėje mainų programoje, – pasakojo gimnazijos vadovas. – Gyventi jį priėmė vienos mūsų mokinės šeima.“

[quote author=“G. Petrulis“]Jannis sėkmingai įsiliejo į mokinių kolektyvą. Jis sulaukia dėmesio iš mokinių, jam padeda mokytis įvairių dalykų lietuviu kalba, o Jannis padeda, konsultuoja mokinius vokiečių ir anglų kalbomis.[/quote]

Pasak G. Petrulio, nors Jannis lietuvių kalbos ir nemoka, tačiau jokios išskirtinės mokymosi sąlygos jam nesudarytos.

„Mokinio ugdymo planas yra kaip ir mūsų mokinių, mokymas vyksta lietuvių kalba. Jis noriai mokosi lietuvių kalbos ir kitų dalykų“, – svečią gyrė direktorius.

Ugdymo įstaigos vadovas džiaugėsi, kad tiek svečias, tiek gimnazijos moksleiviai puikiai sutaria ir padeda vieni kitiems.

„Jannis sėkmingai įsiliejo į mokinių kolektyvą. Jis sulaukia dėmesio iš mokinių, jam padeda mokytis įvairių dalykų lietuviu kalba, o Jannis padeda, konsultuoja mokinius vokiečių ir anglų kalbomis“, – kalbėjo G. Petrulis.

Direktorius pasakojo, kad gimnazistams daug laiko nereikėjo, kad šie priprastų prie iš užsienio atvykusio svečio.

„Galbūt pradžioje mokiniams buvo kažkas tokio, neįprasto. Tačiau, kai dabar mums iš užsienio atvykęs žmogus nebėra stebuklas, tai mokiniai greičiau pripranta prie pasikeitimų, – sakė pašnekovas. – Visų mūsų mokinių užsienio kalbų žinios yra geros, tad jie gali bendrauti su draugu anglų bei vokiečių kalbomis. Jų praktinės žinios gilėja, sužino daugiau apie kitas šalis, papročius, ekonomiką, šių šalių istoriją, mokymosi galimybes ir kt. Mūsų mokiniams labai įdomu bendrauti su bendraamžiu iš užsienio.“

Tiesa, gimnazijos vadovas pastebi, kad lengvai ir paprastai priimti svečią sekasi ne visiems. Pedagogams, anot G. Petrulio, tai yra šioks toks išbandymas.

„Mokytojams yra iššūkis dirbant su tokiu mokiniu. Jie turi apgalvoti, kokiu būdu perduoti medžiagą, kaip vertinti, netgi suderinti vertinimo sistemas, kad mokiniui nebūtų streso, gerai jaustųsi pas mus ir išvyktų su geriausiais įspūdžiais“, – teigė direktorius.

Mokyti kitatautį – nemenkas iššūkis

Klasės, kurioje mokosi Jannis, auklėtoja Asta Krapikienė paklausta, kaip bendraklasiai reagavo ir priėmė kitatautį, teigė, jog moksleiviams susibendrauti daug laiko nereikėjo.

„Dabartiniai mano auklėtiniai vienuoliktokai iki rugsėjo 3 dienos man buvo nepažįstami, todėl dar prieš rugsėjį, kai sužinojau, kad klasėje bus mokinys, atvykęs pas mus pagal mainų programą, informacija su jais nebuvau pasidalinusi, tad išankstinės nuomonės ir nežinojau, – pasakojo mokytoja. – Janniui atėjus į klasę pirmą pamoką vaikai buvo santūrūs, jis taip pat, bet po pirmos pamokos buvo apsuptas rateliu mano auklėtinių. Iškart pastebėjau užsimezgusį kontaktą. Jau kitą dieną jis turėjo šalia savęs bendraklasį vertėją. Ne tik su juo, bet ir su kitais laisvai ėmė bendrauti.“

Anot pedagogės, jos praktikoje toks atvejis yra pirmas. Ir išvis ji niekad nebuvo mokiusi kitataučių. Tad teko nemažai pasistengti, kol atrado mokymo metodiką bei bendravimą su užsieniečiu.

„Iš pradžių buvau labai sutrikusi, kadangi, kaip minėjau, neturiu darbo praktikos su kitataučiais. Reikėjo pačiai ieškoti mokymo priemonių, nes Jannis nori išmokti, kiek bus įmanoma, lietuvių kalbos. Jo gimtoji kalba yra vokiečių, kurios aš nemoku, – iššūkiu dalijosi A. Krapikienė. – Bet mokinys kalba angliškai. Tad man tenka pasikartoti anglų kalbos įgūdžius. Per lietuvių kalbos pamokas dėstau auklėtiniams lietuvių kalba, o su Janniu tenka angliškai kalbėti ir skirti parengtas užduotis. Dabar kiek apsipratau.“

Taip pat pašnekovė sakė, jog Janniui, kad ir kiek sunkiau, bet neprastai sekasi mokytis ne tik lietuvių kalbos, bet ir kitus jam dėstomus dalykus.

„Sunkiausiai mokytis matematikos, biologijos, geografijos, kadangi kalbos nemoka taip, kad galėtų suprasti, ką mokytojai aiškina. Bet pažymiai tikrai neprasti. Per pamokas jam padeda bendraklasiai, verčia į anglų kalbą, kas reikalinga. Be minėtų dalykų, jis turi informatikos, kūno kultūros, muzikos, lietuvių kalbos pamokas. Taip pat kai kurių dalykų pamokose jam parengta mokymosi vieta – pastatytas kompiuteris, o mokinys ieško reikiamos informacijos“, – apie moksleivio kasdienybę kalbėjo klasės auklėtoja.

Mainų programoje yra ir trūkumų

Paprašyta papasakoti, kokių skirtumų įžvelgia tarp mūsų moksleivių ir svečio iš Vokietijos, mokytoja teigė jų daug nepastebinti ir nieko ypatingo išskirti negalinti. „Didelių skirtumų nepastebėjau, tikriausiai jie daugiau pastebimi šeimoje, kurioje gyvena Jannis. Mokinys ir kultūringas, ir punktualus, ir šiltai bendrauja“, – kitatautį gyrė pedagogė.

[quote author=“A. Krapikienė“]Janniui atėjus į klasę pirmą pamoką vaikai buvo santūrūs, jis taip pat, bet po pirmos pamokos buvo apsuptas rateliu mano auklėtinių. Iškart pastebėjau užsimezgusį kontaktą. Jau kitą dieną jis turėjo šalia savęs bendraklasį vertėją. Ne tik su juo, bet ir su kitais laisvai ėmė bendrauti.[/quote]

Jos nuomone, mokinys tiek klasėje, tiek gimnazijoje jaučiasi gerai. Noriai bendrauja ne tik su bendraklasiais, bet ir su kitais moksleiviais.

„Man atrodo, kad gerai. To nuolat teiraujuosi. Kiek pastebėjau, bendrauja ne tik su klasės draugais, bet ir su kitais gimnazijos mokiniais, pats sako, kad viskas puiku, – džiaugėsi mokytoja. – Vaikams tikrai nesunku susikalbėti. Kaip jie yra pasakę, tai labai gera praktika, nes tobulės jų anglų šnekamoji kalba.“

Nors A. Krapikienė teigiamai vertina moksleivių mainų programas, tačiau ji taip pat įžvelgia ir šiokių tokių trūkumų.

„Mano nuomonė apie mainų programas nėra bloga. Mokiniai gali susipažinti su kitų šalių kultūra, tradicijomis. Tos šalies mokiniai, į kurią atvyksta kitatautis, taip pat plečia savo akiratį, – kalbėjo pedagogė. – Žmogus, mokantis šalies, į kurią vyksta, kalbą, žinoma, jausis geriau nei tas, kuris tos šalies kalbos nemoka. Štai čia turbūt yra problema. Manau, kad, jeigu vykdomos tokios programos, turėtų būti kitataučiui parengta mokymosi medžiaga, darbo planas, rekomenduotos veiklos kryptys, mokytojas neturi būti paliktas vienas.“

Ilgai nesvarstė

Šeima, kurioje iki 2019 metų birželio 30 dienos gyvens Jannis, teigia jį mielai priėmusi ir prieš tai daug nesvarsčiusi, ar verta. Pagirskų šeimoje yra keturi asmenys: tėtis Saulius, mama Rita, vaikai Saulė ir Paulius. Saulė yra „Atžalyno“ gimnazijos dvyliktokė. Tad tiek Saulė, tiek Jannis mokosi toje pačioje mokykloje tik skirtingose klasėse.

„Jaučiamės gerai priėmę į savo šeimą Jannį. Jis iškart pasijautė pas mus kaip namuose. Ir kuo toliau tuo jis tampa artimesnis mums, – svečiu džiaugėsi mama Rita Pagirskienė. – Ne, apsispręsti nebuvo sunku, nes prieš porą metų savaitei buvome priėmę du lenkiukus. Sūnaus mokykloje buvo mainų programa savaitei, paskui Paulius važiavo į Suomiją. Tai kai pamatėme, kad ieškomos šeimos, kurios priimtų gyventi vaikus iš kitų šalių, ilgai nesvarstėme ir visa šeima priėmėm iššūkį.“

Rita pripažįsta, jog nesitikėjo, kad viskas klosis puikiai ir buvo nusiteikusi įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Tačiau, pasak jos, kol kas nesutarimų tikrai nebuvo.

„Žinojom, kad bus visko, nes jis iš kitos kultūros, kitaip auklėtas ir jo kitokie požiūriai, – kalbėjo moteris. – Mes prie jo nesiderinam – jis prie mūsų turi derintis, o jei kokie nesutarimai vyksta, mes juos išsprendžiam šnekėjimu, atrodo, kol kas pavyksta.“

Vis dėlto gyventi su svečiu iš užsienio, anot pašnekovės, yra šiokių tokių iššūkių, su kuriais susiduria kasdien.

„Su mažais iššūkiais susiduriam kiekvieną dieną – dėl kalbos, kultūros, auklėjimo skirtumo. Kartais mums įprasti dalykai jam atrodo labai keistai, – gyvenimo ypatumais su kitataučiu dalijosi moteris. – Pavyzdžiui, jis kartais nusprendžia pasisvečiuoti pas draugą nieko nesakęs iš anksto. Janniui labai keistai atrodo, kad mes linkę planuoti savo dieną, laisvalaikį.“

Veiksmo kasdieniame gyvenime netrūksta

Komunikabilus ir draugiškas svečias, kaip pasakojo Rita, prieš atvykdamas į Lietuvą, jau pažinojo porą lietuvaičių. O atvykęs čia, greitai susirado ir daugiau naujų draugų.

„Jannis ne Lietuvoje turi draugą. Vokietijoje jo mokykloje mokėsi keli berniukai iš Lietuvos, – teigė pašnekovė. – Atvykęs čia, žaisdamas krepšinį jis susirado draugą Lauryną, kuris gyvena Dotnuvoje.“

Paprašyta papasakoti, kaip maždaug atrodo šeimos diena, kurioje gyvena Jannis, Rita įsuko į tikrą užimtumo ratą.

[quote author=“R. Pagirskienė“]Jaučiamės gerai priėmę į savo šeimą Jannį. Jis iškart pasijautė pas mus kaip namuose. Ir kuo toliau tuo jis tampa artimesnis mums.[/quote]

„Po mokyklos grįžta, pavalgo ir išvežu į krepšinio treniruotes. Jos vyksta pusantros valandos, o kai važiuoju jo pasiimti, pakeliui pasiimam Paulių iš dailės mokyklos. Kai grįžtam, Jannis eina ruošti namų darbų. Savaitgalį kartais važiuoja pas draugą su nakvyne, o sekmadienis yra šeimos ir tvarkymosi diena: apsitvarkom, pasidarom pietus, susėdam ir aptariam visos savaitės įvykius. O kartais ir važiuojame į Kauną praleisti laiką“, – kasdienes subtilybes vardijo Rita.

Ji taip pat pasakojo, kad svečias nori išmokti lietuvių kalbą, tad namuose stengiasi daugiau kalbėti lietuviškai, o ne angliškai.

Buvo akimirkų, kai norėjo namo

Pats Jannis teigia kol kas jaučiasi gerai ir džiaugiasi savo sprendimu kuriam laikui Vokietiją iškeisti į Lietuvą.

„Aš jaučiuosi tikrai gerai ir esu įsitikinęs, kad tai buvo tikrai geras sprendimas atvykti čia. Tikiuosi, kad viskas ir toliau taip pat puikiai klosis kaip ir iki šiol, – džiaugėsi svečias. – Šeima, į kurią atvykau, mane priėmė puikiai. Ji man kaskart padeda, kai susiduriu su kokiomis nors problemomis. Jie jau užsitarnavo vietą mano širdyje.“

Paklaustas, ar vykdamas į Lietuvą Jannis jau ką nors žinojo apie ją, atviravo, kad jo žinios nebuvo įspūdingos.

„Prieš čia atvykdamas aš turėjau draugą iš Lietuvos, kuris man buvo sakęs, kad lietuvių kalba yra labai sunki. Taip pat, kad krepšinis jūsų šalyje yra tarsi antra religija. Tačiau tai buvo viskas, ką žinojau“, – juokėsi pašnekovas.

Ar nebuvo baisu vykti į svetimą šalį, nepažįstamą šeimą? Jannis teigė, kad jis nervinosi ne dėl to, kad bijojo, bet dėl to, jog buvo be proto sužavėtas naujais potyriais ir įspūdžiais, nauju gyvenimu.

„Kai atvykau čia pirmą kartą, buvau ypatingai sužavėtas viskuo. Tas jausmas buvo toks ypatingas, kad neįmanoma net nusakyti“, – įspūdžiais dalijosi svečias iš Vokietijos.

Apsisprendęs vykti visiems mokslo metams į Lietuvą, Jannis teigė nesulaukęs jokių artimųjų atkalbinėjimų. Atvirkščiai – jie geranoriškai palaikė.

„Ne, jie nebandė manęs atkalbinėti. Mano šeima didžiavosi manimi, kad galiu pasinaudoti tokia galimybe keliauti į kitą šalį, nes kažkas tokio gyvenime gali nutikti tik vieną kartą. Jie mane palaikė taip kaip įmanoma“, – džiaugėsi Jannis.

Tai – pirmas kartas, kai moksleivis iš Vokietijos iškeliavo mokytis ir kurį laiką gyventi į kitą šalį. Anot jo, su savo šeimos nariais bendrauja ne kasdien, tačiau to pakanka.

„Mes sutarėme, kad skambinsimės vieną ar du kartus per mėnesį ir susirašysime kartą per savaitę. Ir aš esu įsitikinęs, kad to tikrai užtenka“, – apie pokalbius su šeima pasakojo vaikinas.

Tiesa, nors Jannis dabar apsiprato ir džiaugiasi nauju gyvenimu, tačiau jis taip pat neslepia, kad buvo ir sunkių akimirkų.

„Pirmomis dienomis nuolatos galvodavau, kad noriu grįžti namo. Tačiau dabar noriu išnaudoti tą laiką čia ir negalvoti apie Vokietiją, nes taip vis tiek netaps lengviau“, – atviravo pašnekovas.

Pajuto kai kurių mokytojų spaudimą

Kalbant apie mokyklą bei pamokas svečias teigė, kad didelių skirtumų nepastebintis, tik, anot jo, Vokietijoje pamokos paprastai trunka ilgiau.

„Mokyklos sandara ir mokomi dalykai yra labai panašūs, tačiau lyginant pamokų laiką, kažkuria prasme Vokietijoje yra sunkiau, nes ten kasdien pamokos trunka nuo 8 iki 15 valandos“, – apie mokyklų skirtumus pasakojo Jannis.

Anot vaikino, dalis mokytojų jo atžvilgiu buvo nusiteikę iš tiesų geranoriškai, tačiau iš dalies pedagogų pajuto spaudimą. Tuo metu, pasak svečio, visi moksleiviai yra draugiški ir paslaugūs.

„Didžioji dalis mokytojų priėmė mane labai draugiškai ir padėdavo, kai reikėdavo. Tačiau iš kai kurių pamokų metu pajutau ypatingą spaudimą, – patirtimi mokykloje dalijosi Jannis. – Tuo metu visi mokiniai mane sutiko labai gerai.“

Paklaustas, ką ypatingo viešėdamas Lietuvoje norėtų sutikti arba pamatyti, pašnekovas nieko neišskyrė.

„Tai nėra kažkoks vienas žmogus, aš apskritai noriu sutikti naujų žmonių, kad įgaučiau daugiau patirties savo gyvenime. Taip pat norėčiau pamatyti naujų vietų, kurių niekada gyvenime nesu matęs“, – apie savo svajones ir norus kalbėjo vaikinas.

Jannis tikina, kad jo pagrindinis tikslas būnant čia – įgauti kuo daugiau įvairiapusės patirties ir tapti išmintingesniu. Jo nuomone, tokios mainų programos kaip tik tai ir suteikia.

„Manau, kad tokios mainų programos yra labai gera idėja ir aš rekomenduočiau visiems jomis pasinaudoti, nes tai gali būti viena vienintelė galimybė gyvenime tai padaryti“, – pokalbį baigė Jannis.