Geriausias teisėjo draugas – jo didenybė švilpukas

Neseniai prašvilpė Pasaulio futbolo čempionatas. Vieni juo liko mažiau patenkinti, kiti – daugiau. Tačiau visi stebėjo žaidėjus, jų įvarčius ar nesėkmes. Tik kažin, ar kas nors susimąstė apie tuos mažyčius, bet labai galingus teisėjų burnose esančius daikčiukus – švilpukus. Kada jie atsirado? Kur pirmą kartą buvo panaudoti? Kas jų „autorius“? Įdomu tai, kad pirmasis teisėjo švilpukas buvo panaudotas būtent futbolo varžybų metu. Tačiau jo priešistorė siekia kur kas toliau.

Vietoj švilpuko – nosinaitė

Ankstyvieji švilpukai, atsiradę prieš tūktančius metų, buvo „pagaminti“ iš kaulo. Juos naudojo senovės graikai drausminti vergams. Anglai švilpukus naudojo Kryžiaus žygiuose, kad lankininkams duotų komandą, kada šauti.

Kalbant apie šiuolaikinius švilpukus, 1870 metais Birmingeme (Jungtinė Karalystė) Džozefas Hadsonas (Joseph Hudson) įkūrė įmonę „J Hudson & Co“. Su savo jaunesniuoju broliu Džeimsu (James) sukūrė „Acme City“ varinį švilpuką. Tai tapo pirmuoju teisėjo švilpuku, naudotu asociacijos futbolo varžybose 1878-79 Futbolo asociacijos taurės rungtynėse tarp „Nottingham Forest” ir „Sheffield”. Prieš „įvedant“ švilpuką, žaidėjams „signalizuoti“ buvo naudojamos nosinaitės.

1883-aisiais jis pradėjo ekperimentuoti su švilpuku, kad išgautų stipresnį garsą ir jis būtų girdimas iš toliau. Jo išradimas atsirado per atsitiktinumą, kai netyčia nukrito smuikas ir pabiro ant grindų. Stebėdamas, kaip garsas keliauja nesuderintomis trūkusiomis stygomis, Hadsonas sugalvojo įdėti į švilpuką žirniuką. Prieš atrandant šį variantą, švilpukai buvo gerokai tylesni ir tik kaip muzikos instrumentas arba žaislas vaikams.

Pirmieji švilpukai – policijai

Apsukrusis ir išradingasis Hadsonas, išnagrinėjęs problemas, su kuriomis susiduria vietos policija, naudodama tarškalus (angl. rattles), jis suprato, kad jo sukurtas švilpukas galėtų jiems padėti.

Hadsonas pademonstravo savo išradimą Skotland Jardui (Scotland Yard) ir jau 1884 metais pasirašė savo pirmąjį kontraktą. Taigi, nuo tada buvo naudojami tiek tarškalai, tiek ir švilpukas. Po sėkmės Londone, policija švilpukais buvo apdalinta daugelyje Jungtinės Karalystės vietų.

Policijos švilpukų monopolis palaipsniui Hadsoną pavertė didžiausiu švilpukų gamintoju pasaulyje, aprūpinančiu tiek policijos pajėgas, tiek ir kitas visuotines tarnybas. Jo sukurtas dizainas buvo patobulintas ir pavadintas „Acme Thunderer“. Tai pirmasis švilpukas su žirniuku, kuris iki šių dienų išliko labiausiai naudojamu švilpuku pasaulyje tarp traukinių apsaugos darbuotojų, šunų dresuotjų, policijos pareigūnų. Nuo 1880-ųjų ir 1890-ųjų „J. Hudsons & Co“ atsirado didesnė konkurencija, kai pradėjo steigtis daugiau kompanijų, gaminančių švilpukus. Įskaitant ir W. Dowler & Sons, J. Barrall, R. A. Walton, H. A. Ward and A. De Courcy & Co. 1987 metais, Ronas Fokskroftas (Ron Foxcroft) išleido Fox40 švilpuką be žirnelio. Jis buvo sukurtas pakeisti švilpuką su žirneliu ir kad būtų patikimesnis.

Ypatingas švilpukas – per „blatą“

Grįžtant prie sporto, apie švilpukus ir istorijas apie juos pasikalbėjome ir su patyrusiais bei geriausiais savo srities profesionalais.

Kėdainių teisėjas Vytautas Dranginis teisėjauja jau ne vieną ir ne dvi dešimtis metų. Paklaustas, ar žino, kada atsirado pirmasis švilpukas, teisėjas dar kartą įrodė, kad ne veltui jį žino ir giria visi Kėdainiai.

„Kiek žinau, pirmasis teisėjas su švilpuku pasirodė futbolo aikštėje, savo puikias žinias demonstravo V. Dranginis. – Krepšinis atsirado 1891 metais, tai, manau, kad ir krepšinio teisėjas švilpti panašiu laiku pradėjo.“

Vienas iš garsiausių ir bene daugiausiai pasiekusių Lietuvos teisėjų, FIBA tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas Romualdas Brazauskas, šiuo metu einantis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) generalinio direktoriaus pareigas, prisiminė savo „pažintį“ ir istoriją su švilpuku.

„Pačius pirmuosius švilpukus, kuriuos atsimenu, tai tie, kur galėjai nusipirkti nuėjęs į parduotuvę. Būdavo plastikiniai su dideliu žirniu viduje, – kalbėjo teisėjas. – Paskui, kai pradėjau teisėjauti, per kolegas ieškojau jau geresnės kokybės švilpukų. Vienas Lietuvos krepšinio teisėjas, gal apie septyniasdešimtuosiu metus, dirbo vienoje Vilniaus gamykloje ir ten turėjo galimybę staklėmis padaryti profesionalų švilpuką. Naujasis kaulinis švilpukas buvo, kas tuo metu pasaulyje buvo geriausia, kopija.“

R. Brazauskas: „Per sezoną „suvalgydavau“ 4 švilpukus“

R. Brazauskas sakė, kad dabartiniai švilpukai yra gana greitai „suvalgomi“.

„Jie nėra gaminami iš tokios medžiagos, kad būtų ilgaamžiai. Kitas dalykas – vieni  teisėjai švilpukus laiko lūpomis, kiti – dantimis ir nuo to priklauso, kiek tas švilpukas tarnauja, – kalbėjo profesionalas. – Iš savo patirties galiu pasakyti, kad aš „suvalgydavau“ apie 4 švilpukus per sezoną, tai yra per metus.“

Ar kolegos pagamintas kaulinis švilpukas tebuvo tik dėl grožio, ar darbo įrankis, R. Brazauskas teigė, kad kurį laiką teko dirbti ir su juo.

„Su kauliniu švilpuku dirbdavau, bet paskui vietoje jo atsirado kiti – modernesni ir galų gale švilpukai be žirniuko, – prisiminimais dalijosi patyręs teisėjas. – Ir iki dabar yra tas vadinamas Fox40. Jų yra visokiausių modifikacijų ir gamintojų, bet esmė – ta pati. Dabar švilpukų su žirniukais niekas nebenaudoja.“

V. Dranginis taip pat pritaria, kad švilpukai nėra visi vienodi, turi ir šiokių tokių skirtumų.

„Skiriasi dizainu, garsumu, tonu ir iš kokios medžiagos būna pagamintas“, – pasakojo vyras.

Paprašytas prisiminti kokią nors linksmą istoriją, nutikusią su švilpuku, V. Dranginis teigė, kad viena kažkokia ypatinga atminty neužsiliko.

„Manau, visiems pasitaiko tokių „bajeriukų“, kai ne vietoje ir ne laiku sušvilpi, – juokėsi pašnekovas. – Paskui jau reikia sugebėti išsisukti iš tokios situacijos.“

Sunku patikėti, jog linksmam ir žodžio kišenėje neieškančiam R. Brazauskui nėra tekę raudonuoti dėl kokių nors su švilpuku susijusių kuriozų. Į darbą pavyzdingas teisėjas visada žiūrėjo atsakingai ir jam pasiruošdavo nepriekaištingai.

„Neprisimenu, kad būtų nutikę kažkokių linksmų įvykių su švilpuku, – teigė LKL vadovas. – Gal porą kartų per visą karjerą yra nutikę taip, kad prieš rungtynes žiūriu, jog neturiu švilpuko. Tada reikėjo bėgti į rūbinę ir ieškoti, o daugiau, tai nieko.“

Švilpukas – tobulas išradimas teisėjui

Nuo švilpuko atsiradimo praėjo jau daug metų, tačiau teisėjai net ir pasaulinio lygio varžybose juos vis dar tebenaudoja. Nejaugi šiais, technologijų ir elektronikos, laikais neišrandama nieko pažangesnio? O gal tai yra tobulas ir nepakeičiamas žmonijos išradimas? Į šį klausimą atsakydami teisėjai buvo vieningi.

„Manau, kad tai yra tobula: kojomis judame, akimis matome, ausimis girdime, rankomis gestikuliuojame, o burna švilpiame ir kalbame (todėl švilpukas  ant virvutės  kabo). Taigi, funkcijos paskirstytos tolygiai. Jei švilpuką pakeistume kokiu nors rankiniu prietaisu, tai manau, trukdytų gestikuliacijai“, – svarstė ilgametis Kėdainių teisėjas V. Dranginis.

Tos pačios nuomonės yra ir R. Brazauskas: „Kol kas žmonija nesurado nieko kito. Aš galvoju, kad švilpimas yra greitesnė reakcija negu tu kažką spaudytum, – kalbėjo pašnekovas. – Sakykim, teisėjas, bėgiodamas turėtų kažką laikyti rankoje ir reikiamu momentu spausti. Šiuo atveju švilpukui mažiausiai reikia fizinės jėgos ir greičiau perduodama reakcija. Nesu girdėjęs nieko apie tai, ar buvo bandyta švilpukus kuo nors pakeisti.“

Kolekcijos teisėjai nesukaupė

FIBA pripažintas teisėjas savo numylėto švilpuko teigia neturintis. Tačiau išsaugoti pavyko ne vieną darbo įrankį.

„Ne, neturiu numylėto švilpuko, talismano. Tik turiu gana nemažą kolekciją tų „sugraužtų“ švilpukų. Laikau ir neprisiruošiu išmesti jų į šiukšlyną, – juokėsi LKL vadovas. – Iš kitos di pusės, tarp tų švilpukų yra tokių, su kuriais teko teisėjauti žymiausiuose turnyruose – Olimpinės žaidynės, Pasaulio čempionatai – tai iš tos pusės truputį gaila. O šiaip tokio, prie kurio prisiriščiau, neturiu. Negaliu dabar pasakyti, kiek tiksliai jų turiu, bet viename stalčiuje yra sudėti ir kitame dar kažkiek, bet tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu.“

Per ilgametę savo teisėjavimo karjerą švilpukų kolekcijos nesurinko ir V. Dranginis. „Kad ir kaip gali patikti švilpukas, jį vis tiek tenka dažnai keisti, – sakė teisėjas. – Kolekcijos neturiu, tik mėtosi keli apkandžioti stalčiuje.“

R. Brazauskas taip pat prisiminė, kad ne visada švilpukai buvo tik plastikiniai. Tačiau vienu metu itin vertinti švilpukai teisėjui nepatiko.

„Buvo tokie žymūs itališki metaliniai švilpukai. Juos naudojo prieš devyniasdešimtuosius metus. Tuo metu tai buvo „topiniai“ švilpukai, Balilla firmos, – žiniomis dalijosi pašnekovas. – Jie neišliko todėl, kad juos pakeitė švilpukai be žirnio, kurie yra stipresni (garsiau švilpia). Kadangi aš įpratęs laikyti švilpuką dantimis, tai man nepatikdavo. O tie žmonės, kurie laiko lūpomis, tai jiems jokio skirtumo.“