Aušra Giedrienė: „Ne dėl įvertinimo viską darau“

Muzikę Aušrą Giedrienę likimas apdovanojo gražia penkių vaikų šeima, mėgstama profesine veikla, pripažinimu. Aušra – Kėdainių kultūros premijos laureatė, jos vadovaujami kolektyvai yra nuolatiniai konkursų dalyviai ir laimėtojai. Pripažintas ir moters vargonininkės talentas.

„Ne dėl įvertinimo viską darau“, – sako ji.

Aušra groja vargonais Šv. Jurgio bažnyčioje, vadovauja vaikų ir jaunimo tautinės muzikos ansambliui „Auštaras“, pavaduoja Krakių kultūros centro folkloro ansamblių „Smilgelė“ ir „Žiedupė“ vadovę Jūratę Gudliauskienę. Be to, neseniai tapo Kėdainių kultūros centro vaikų folkloro kolektyvo „Kleketukai“ vadove.

Šis pavasaris Aušrai – išskirtinis. Neeilinis ir veikliems Aušros vadovaujamiems jaunimo folkloro kolektyvams. Vaikų ir jaunimo tautinės muzikos ansamblis „Auštaras“ ir Krakių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvas „Smilgelė“ lietuvių ir italų kultūros instituto vadovės Laimos Pangonytės kvietimu pristatė Lietuvos kultūros paveldą Italijoje. Į kelionę vyko ir Kėdainių krašto tautodailininkai.

Tarsi viena šeima

Mūsų pokalbį su Aušra Giedriene ir pradedame nuo išskirtinės kelionės įspūdžių.

– Sakoma, visi keliai veda į Romą. O Jūs į Romą atvedėte ir didelį būrį gražaus jaunimo. Kaip prasidėjo Jūsų kelionė?

– Lapkričio mėnesį mus pasiekė lietuvių ir italų kultūros centro vadovės Laimos Pangonytės kvietimas supažindinti italus su lietuvių kultūra. Vaikai neišpasakytai apsidžiaugė, jiems nerūpėjo nei kaina, nei ilga kelionė autobusu.

Į kelionę vyko dvidešimt „Auštaro“ ansamblio narių. Iš pradžių kilo dvejonių, ar norės vykti „Smilgelės“ nariai, tačiau iš Krakių važiavo 12 vaikų – beveik visas kolektyvas.

– Kaip sekėsi sutarti kelionėje?

– „Auštaro“ draugystė su Krakių „Smilgelės“ kolektyvu užsimezgė seniai, man pirmą kartą pavaduojant vaikelio besilaukiančią kolektyvo vadovę Jūratė Gudliauskienę. Vaikai labai susidraugavę ir nekantriai laukia kolektyvų susitikimų.

Sunku patikėti, tačiau devynias dienas trukusioje kelionėje neįsižiebė nei viena pykčio kibirkštėlė: nors atrodo, natūralu, kad kelionėje atsiranda trintis, įtampa. Grupės vadovė L. Pangonytė pajuokavo, kad mūsų grupė – labai keista, nes pas mus nėra piktų žmonių. Ir aš labai gerai ją suprantu. Juk paprastai kelionėje atsiranda nors vienas kitas bambeklis, kuris visiems gadina nuotaiką. Tačiau mūsų kelionė buvo labai sklandi.

Drauge su mumis keliavo tautodailininkės iš Josvainių: Virginija Šilkaitienė, Albina Makcevičienė, Josvainių bendruomenės narė Elena Montvilienė, Krakių kultūros centro renginių organizatorė Daiva Dubinkienė, taip pat vaikus lydėjo klubo „Auštarietis“ narės-mamos.

[quote author=“A. Giedrienė“]Kolektyvas – tarsi stuburas, išimk vieną slankstelį, ir viskas subyrės.[/quote]

Juokaudamos pastebėjome, kad daugelis važiavusių moterų – daugiavaikės mamos. Aš turiu penkis vaikus, Daiva Dubinkienė – keturis, Albina Mackevičienė irgi keturis, Elena Montvilienė, Daiva Skučienė po tris. Galbūt tai padėjo kelionėje aiškiau suprasti vaikų poreikius, jautėmės kaip viena didelė šeima.

Norėčiau padėkoti ir mūsų rėmėjams: vartotojų kooperatyvui, labdaros ir paramos fondui „Viltis–Vikonda“, UAB „Ryterna modul“, Josvainių klebonui Edvinui Rimavičiui, Kėdainių krašto kredito unijai. 

– Nors „Auštaras“ ir „Smilgelė“ yra folkloro kolektyvai, tačiau atlieka skirtingą muziką. Kokią programą pristatėte Italijoje?

– Kadangi važiavo du kolektyvai, kai kuriuos kūrinius atlikome bendrai.

„Auštaras“ folklorą stilizuoja, o „Smilgėlė“ atlieka autentišką folklorą. Tačiau vaikai tuoj pat jungiasi vieni prie kitų ir bematant išmoksta dainas.

Valandos trukmės koncertinę programą pristatėme antrąją Velykų dieną Paduvos regione, San Salvaro miestelyje.

Įdomu, kad Italijoje Atvelykis švenčiamas antrąją Velykų dieną. Miesto bendruomenė rengia didelę šventę: vyksta koncertai, mugės, iškilmingos mišios.

San Salvaro bažnyčioje buvome pasiruošę pagiedoti kelias giesmes. Kunigas atrakino vargonus ir pradėjo kažką itališkai aiškinti. Pamatęs, kad aš nieko nesupratau, perėjo prie lotynų kalbos. Girdžiu, jis vardina visas mišių dalis: „Kyrie“, „Gloria“… Supratau, kad giedosime visas mišias. Laimei, turėjome pasiėmę giesmių segtuvus – praeitais metais su sakraline programa koncertavome Belgijoje.

Šis pasirodymas buvo staigmena ir mums, ir miestelio gyventojams. Suskambus vargonams ir vaikams pradėjus giedoti, visi nustebę gręžiojosi atgal, o mišių pabaigoje pradėjo ploti. Ir taip visai netikėtai San Salvaro miesto bendruomenei padovanojame didelę dvasinę šventę.

– Ar svetingai Jus sutiko italų bendruomenė?

– San Salvaro kasdienybė panaši į mūsų miestelių: jaunimas išvažiuoja į didmiesčius, žmonės gyvena iš Europos Sąjungos dotacijų. Mūsų atvykimas miestelio gyventojams tapo įvykiu. Jiems viskas buvo labai įdomu: kaip mergaitės kasas pina, kaip tautines juostas riša. Italus sužavėjo mūsų vaikų auklėjimas: jie negalėjo atsistebėti, kad tas pats jaunimas ir folklorines dainas dainuoja, ir lotyniškas giesmes gieda.

– Kokį įspūdį padarė „amžinasis miestas“ Roma ir šv. Velykų sutikimas Vatikane, Šv. Petro aikštėje?

– Pirmoji diena buvo skirta pažinčiai su „amžinuoju miestu“. Tačiau mus užklupo lietus ir ne viską spėjome pamatyti. Nusiminėme, kad nepatekome į Šv. Petro baziliką. Vaikai tiesiog neįsivaizdavo, kad prie bažnyčios gali nutįsti kilometrinės eilės, o žmonės, suvažiavę iš viso pasaulio, kelias valandas stovi tam, kad patektų į vidų. Lygiai taip pat juos nustebino nusidriekusios eilės ir prie Koliziejaus. Nekantriai, įpratusiai prie greito rezultato jaunajai kartai pamačius visas tas milžiniškas eiles tikrai buvo apie ką pamąstyti.

Antrąją dieną Romoje šventėme šv. Velykas, jos buvo visos kelionės esmė. Vos tik patekus į Šv. Petro aikštę apėmė didžiulis vidinis džiaugsmas, kurį sunku išreikši žodžiais. Popiežių matėme iš labai arti, mus nuo jo skyrė, atrodo, vos keli metrai. Turbūt kai Popiežius atvyks į Lietuvą, aš jo iš arčiau nepamatysiu.

Labai didžiavomės savo jaunimu! Jie tikri Lietuvos patriotai. Prieš kelionę vaikams pasiūlėme pasiimti trispalves vėliavėles tam, kad jomis galėtų mojuoti aikštėje. O jie iš namų pasiėmė tris didžiausias vėliavas. Ir kai vaikai jas išskleidė, mus visus užliejo jaudinantis, labai stiprus vienybės jausmas. Neabejoju, kad daugelis per mišių transliaciją atpažino parodytus mūsų lietuvaičius. Na, o tradicinius margučius, margintus viloje, kur buvome apsistoję, daužėme Tirėnų jūros pakrantėje Ostijos miestelyje.

Man atrodo, kad mes nemokame vaikais pasidžiaugti ir parodyti, kaip juos mylime, kaip mes jais didžiuojamės. Noriu pasakyti, kad mūsų jaunimas labai šaunus!

– Kokius Italijos miestus dar aplankėte? Ar pavyko pažinti margaspalvį Italijos regioną, jo kultūrą?

– Pats toliausias mūsų aplankytas kampelis – pietų Italijoje plytintis Sorento miestas ir garsioji Kaprio sala – tiesiog rojaus kampelis žemėje. Saloje atsiveria Neapolio panorama, Vezuvijus. Taip pat aplankėme Florenciją, Veneciją, Sieną. Iš Paduvos keliavome į romantišką naktinę Veroną. Įspūdis fantastiškas: miestas tuščias, apšviestas žibintais.

Visas ekskursijas mums vedė legendinė Laima Pangonytė, kuri yra ir žurnalistė prie Šv. Sosto Vatikane. Laima buvo nuostabi mūsų kelionės vadovė ir nenuilstanti ekskursijų gidė. Ji – tarsi vaikščiojanti enciklopedija, jos žinių bagažas – neišsenkantis.

Sėkmę lemia įdirbis ir supratimas

– Kokia Jūs esate vadovė? Sunku Jus būtų įsivaizduoti griežtai suraukiančią antakius.

– Išmokau švelniai išsireikalauti. Medžiagą, su kuria dirbu, giliai analizuoju ir bandau perteikti jos esmę. Sau esu labai reikli ir griežta. Turbūt tokia esu ir ansamblio nariams. Nuolatos kalbu apie atsakomybę, pareigingumą. Nes kolektyvas – tarsi stuburas, išimk vieną slankstelį, ir viskas subyrės. 

Aš pati nuolatos mokausi, ieškau naujų kūrybos formų, dalyvauju seminaruose, festivaliuose. Manau, kad ansamblio nariams perduodu ne tiktai žinias, bet ir smalsumą, nuolatinio tobulėjimo troškimą.

– Ar labai skiriasi dabartinė jaunoji karta nuo tos, su kuria dirbote prieš dešimt metų – tada, kai įkūrėte „Auštarą“?

– Dabar ateina kitokia karta. Mažesnieji yra be galo judrūs, energingi, labai greitai visko išmoksta. Jeigu tik pakelsi balsą, jie iš karto tave atstums.

Repeticijų rezultatas labai priklauso nuo vadovo įdirbio. Kuo daugiau dirbi, tuo greičiau pajunti, kaip reikia su vaikais bendrauti.

Galbūt man padeda tai, jog pati turiu didelę šeimą: užauginau keturis vaikus, penktajai –jauniausiajai Guostei – devyneri. Kiti vaikai – Viltė, Dainius, Marius, Linas –
jau suaugę.

[quote author=“A. Giedrienė“]Aš pati nuolatos mokausi, ieškau naujų kūrybos formų, dalyvauju seminaruose, festivaliuose. Manau, kad ansamblio nariams perduodu ne tiktai žinias, bet ir smalsumą, nuolatinio tobulėjimo troškimą.[/quote]

– Ir visgi, negaliu neužduoti dažnai girdimo klausimo: kaip viską suspėjate?

– Tiesiog negalvoju apie tai.

Savo laiką labai kruopščiai planuoju. Prieš kelionę savo rytą kelis mėnesius pradėdavau nuo darbų sąrašo. Surašydavau kur nueiti, ką padaryti, kokias natas atšviesti; prie atliktų užduočių sudėdavau kryžiukus, o nepadarytus darbus perkeldavau į kitą dieną. Toks planavimas labai gelbėjo, nes laikas prabėgo labai greitai, o pasiruošimo darbų buvo begalės.

– Kokius tikslus keliate sau kaip ansamblio vadovei?

– Mano tikslas yra įtraukti kuo daugiau jaunimo, motyvuoti jį veiklai. Ne paslaptis, kad vyresnieji mėgsta ant jaunimo paburbėti. Tačiau aš norėčiau pasidžiaugti jaunais žmonėmis. Šiuo metu į Josvainių „Auštariečio“ klubą ateina 60 vaikų. Kartais pavyksta atrasti vaiką tarsi iš niekur. Prikalbinu jį ateiti ir matau, kaip jisai tiesiog akyse keičiasi, kaip jisai užauga, kaip uoliai ir su kokiu entuziazmu lanko repeticijas. Ir kartais tai būna vaikas, iš kurio niekas nieko nebesitiki.

Taigi svarbu vaikus užimti, o toliau… Toliau viskas priklauso nuo vaiko gebėjimų. Vienas geriau dainuoja, kitas – prasčiau. Tačiau būdamas šalia stipresniojo po kelerių metų, žiūrėk, jau tas, buvęs silpnesniuoju, ir vienas gali puikiausiai padainuoti.

Žinoma, vaikus labai motyvuoja pasirodymai. Manau, viena stipriausių motyvacijų yra kelionės į užsienį, todėl stengiamės bet vieną kartą per metus pristatyti savo veiklą už Lietuvos ribų.

Jauniems žmonėms labai svarbu save atrasti, pajausti, kad jie yra svarbūs, kad jie – šaunaus kolektyvo dalis. Ir kai iš buvusių ansambliečių po keleto metų gaunu dėkingumo kupinas žinutes, suprantu, kad dirbu neveltui.

– Kartais menininkai jaučiasi neįvertinti, nesuprasti. Tačiau tik ne Jūs.

– Žinoma, malonu, kai tave pastebi. Tačiau neturiu tikslo savęs garsinti. Dirbu tikrai ne dėl to, kad mane pripažintų ar įvertintų.

– Turbūt jau įsuko darbų rutina?

– Su ansambliais ruošiamės Dainų šventei – tai svarbiausias mūsų darbas. Taip pat bandau sustiprinti Kėdainių kultūros centro „Kleketuko“ kolektyvą, kuris išėjus vadovei Gintarei Brazinskienei pradėjo byrėti. Mieste vaikų folkloro tradicijos iki „Kleketukų“ nebuvo labai stiprios. Mieste suburti kolektyvą yra sunkiau. Galbūt todėl, kad čia vaikams yra didesnė veiklų pasiūla.

– Iš ko Jūs paveldėjote polinkį muzikai? Kokią vietą muzika užima Jūsų vaikų gyvenime?

– Turbūt iš tėčio, kuris muzikos nesimokė, bet turėjo muzikinių gabumų. Mano visi vaikai mokėsi muzikos. Sūnus Marius kėdainiečių pedagogų dėka buvo atvestas į džiazo kelią. Kiti tęsia muzikos mokslus konservatorijoje ar savarankiškai.

Vyriausioji Viltė baigė Vilniaus dailės akademiją, tačiau muzika yra nuolatinė jos gyvenimo palydovė. Guostė mokosi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje.

Perkainotos vertybės

– Ar jaunimui patinka giedoti? Dažnai manoma, kad jaunimui dvasinis gyvenimas neaktualus.

– Su „Auštaru“ vystome dvi muzikines linijas: atliekame ir folkloro, ir sakralinę muziką. Vaikus dažnai į bažnyčias vežuosi: mes nuoširdžiai bendraujame su kunigais, vaikai bažnyčios aplinką priima organiškai ir mielai gieda. Per mišias San Salvare prie „Auštaro“ prisijungė keli berniukai iš „Smilgelės“ kolektyvo. Jiems giedoti labai patiko.

Kadangi groju vargonais bažnyčioje, stebiu situaciją iš arti. Kartais stebuklai vyksta tiesiog akyse, matau, kaip per vaikus į Bažnyčią ateina jų tėvai – ta vyresnioji karta, kuri buvo nutolusi nuo Dievo.

– O koks jūsų pačios santykis su tikėjimu? Turbūt vargonai Jūsų gyvenime atsirado irgi neatsitiktinai?

– Vargonai man visada atrodė be galo daug spalvų turintis instrumentas, visų instrumentų karalius.

Mano močiutė buvo labai giliai tikinti. Arčiausiai mūsų namų buvo šv. Gertrūdos bažnyčia. Ji, kaip ir daugelis bažnyčių tarybiniais laikais, buvo uždaryta ir paversta sandėliu. Tad mes su močiute lankydavomės Katedroje. Jau tada visas mano dėmesys krypdavo į vargonus: suklusdavau vos išgirdusi jų muzika. Močiutė bendravo su vienuolėmis ir dažnai į susitikimus nusivesdavo ir mane. Turbūt mano atėjimą į Bažnyčią lėmė ir jos įdirbis. Vėliau, buvo visko. Pačią pirmąją mokslų metų dieną atėjusi į mokyklą iš mokytojos išgirdau, kad Dievo nėra. Ir kaip tu mokytoja nepatikėsi…

– „Auštaro“ atliekama muzika folklorą leidžia pamatyti kitomis akimis: kaip gimė mintis apie stilizuoto folkloro ansamblį?

– Tiesiog ieškojau priėjimo prie vaikų su liaudies daina. Tačiau stilizuodami mes vis tiek priėjome prie mūsų senojo, autentiško folkloro tradicijų. „Auštaro“ ansamblio nariai labai didžiuodavosi savo pagoniškais lino kostiumais. Bet dabar, kelionės į Italiją metu pamatę puošniuosius „Smilgelės“ tautinius kostiumus, patys atidžiau pradėjo dairytis ir į tautinį kostiumą. Jie pajuto tautinio kostiumo vertę.

Tokie pokyčiai vyko natūraliai ir ne iš karto. Pamažu grįžtame prie tradicijų ir pradedame suprasti, kad ne viską reikia stilizuoti.

– O kaip Jūs pati atradote liaudies dainą?

– Turbūt tai perduodama protėvių genais. Aš ir pati savęs to klausiu, nes buvau miesto vaikas. Augau Kaune, miesto centre. Prie tradicinės kultūros neturėjau jokio prisilietimo. Tačiau kuo vyresnė tampu, tuo labiau mane šitie dalykai traukia.