Kraštiečių pažintis su Azija – aplankytos net 7 šalys

Pusė metų, praleistų Azijoje, kėdainiečiams Laurynui POŠKUI (25) ir Agnei BONDZINSKAITEI (22) – šiandien neįkainojama patirtis. Jaunuoliai apie keliones svajojo jau seniai, tačiau jaustis laisvai ir daryti tai, ko iš tiesų labai norėjo, pradėjo tik neseniai – pirmiausia į Anglijos sostinę Londoną sparnus pakėlusi porelė džiaugiasi galėjusi užsidirbti ir pagaliau įgyvendinti ilgai brandintą svajonę.

Kiekvieną galimybę ir laisvą akimirką besistengiantys išnaudoti kraštiečiai savo laisvalaikį leidžia keliaudami. Laurynas ir Agnė abu sutartinai tvirtina, kad kelionės iš jų gyvenimo bent jau kurį laiką dar tikrai nedings.

Tik prieš didžiąsias metų šventes į gimtąjį kraštą grįžusi pora artimiausiu metu sako vėl ketinantys lipti į lėktuvą ir skristi gaudyti naujų įspūdžių.

Svajojo nuo vaikystės

– Kas paskatino susižavėti kelionėmis?

Laurynas: asmeniškai mane kelionės visada traukė, visada norėjau tai išbandyti. Jau nuo kokių 16–17 metų vis svajodavau apsilankyti svečiose šalyse. Bet tuomet nebuvau tam dar visiškai pasirengęs. Visada kažkas po truputį dėliodavosi galvoje, bet iki galo nieko nebuvo suplanuota. Baisoka gal buvo. Nes nežinojome nuo kokio žingsnio pradėti, ko mums reikia, pirmiausia, aišku, reikėjo pinigų, o noras keliauti jau buvo. Kai atsirado pinigų, tai ir tos galimybės tapo realios, planai ėmė kurtis patys savaime. O dabar štai atėjo ta akimirka, kai įgyvendinau savo gana seną svajonę. Prisipažinsiu, pats niekada nesitikėjau, kad kažkada įgausiu tokios neįkainojamos patirties. O pirmą žingsnį tikslo link žengėme tada, kai Agnė nusprendė nutraukti studijas Vilniuje. Tada galvoje kirbėjo mintis, kad reikia imtis kažko rimtesnio ir nešvaistyti laiko veltui. Taip atsidūrėme Anglijoje, Londone, kur metus tikrai sunkiai dirbome norėdami užsidirbti taip norimoms kelionėms.

Agnė: man keliavimas taip pat niekada nebuvo svetimas. Tačiau viską tik dėliojome, galimybės sėsti ir važiuoti kol kas neturėjome. Užsidirbę pinigų pasijutome pagaliau galintys tai padaryti. O labiausiai kelionei į Aziją mus pastūmėjo mūsų draugai, kurie dar prieš mums išvykstant kurį laiką keliavo ir dalijosi įspūdžiais bei kartą pasiūlė prisijungti prie jų. Mums su Laurynu tiek ir tereikėjo – iš karto sutikome ir net patys nesupratome, kad atsidūrėme Tailande (šypsosi).

Pirmiausia vyko užsidirbti

– Ar tai pirmoji Jūsų kelionė kartu, be to, jog vykote užsidirbti į Angliją?

Laurynas: mano pirmosios kelionės prasidėjo Lietuvoje. Dviračiu keliaudavau iš vieno miesto į kitą. Vasaromis dažnai lankydavau Agnę, tuo metu dirbusią Nidoje. Kai planai pasisuko kita linkme ir abu sugalvojome vykti dirbti į Londoną, mintyse planavome iš pradžių pakeliauti po Europą. Bet viskas ir vėl pasisuko kiek kitaip – sulaukę pasiūlymo iš draugų, beveik pusei metų išvykome į Aziją. Taigi tai pirmoji tokia rimtesnė mūsų kelionė.

Agnė: dar gyvendami Kėdainiuose esame vykę į Latviją, lankėmės Rygoje – galbūt tai labiau pirmoji mūsų kelionė. O išvykimo į Angliją padirbėti pirmąja kelione pavadinti negalėčiau. Skrisdami ten turėjome kitą tikslą – užsidirbti. Ten mažai keliavome, tik patį miestą kartais patyrinėdavome – lankėmės muziejuose, parkuose ar dar kokiose lankytinose vietose. Neturėjome daug laisvo laiko, nes buvome įklimpę į darbą – per savaitę turėjome tik vieną bendrą laisvą dieną, kai stengdavomės kažkur nueiti, kad nesėdėtume vietoje. Norėjosi bent kažką pamatyti ir šiek tiek susipažinti su Londonu. Tikrai daug dirbome be išeiginių, be atostogų. Ir viskas tik dėl to, kad galėtume daryti tai, ko labai norėjom – keliauti.

– Viskas taip greitai. Pas jus visada viskas taip ekspromtu ir be didelių planavimų vyksta?

Laurynas: visko būna. Svarbiausia tai, kad turistinėse šalyse, pvz., Tailande ir Vietname turistus tiesiog „medžioja“, todėl susirasti viešbutį, kavinę ar kitą reikiamą vietą pastangų daug neprireikia, pasiūlymų visada būna daug. Bet, aišku, su tokiais pasiūlymais neretai galima apsigauti ir permokėti už viską net 3 kartus daugiau, todėl stengdavomės susižinoti realias kainas, kad galėtume orientuotis situacijoje.

Agnė: kartais sugalvodavome netikėtai kažkur nuvykti ar kažką nuveikti, tuomet čia ir dabar. O buvo dienų, kai iš anksčiau pasirūpindavome nakvyne ar kitomis mums reikalingomis paslaugomis per internetines programėles, tokias kaip booking.com.

Įspūdžių netrūko

– Pusė metų – nemažas laiko tarpas. Kiek šalių suspėjote aplankyti per visą tą laiką viešėdami Azijoje?

Laurynas: kol kas dar nedaug, bet viskas prieš akis (juokiasi). Tačiau labai džiaugiamės, kad per labai trumpą laiką pabuvojome net 7 Azijos šalyse. Tailande (Bankoke) susitikome su draugais, kurie mus kvietėsi keliauti kartu. Po mėnesio važiavome į Kambodžą, kur mūsų vizitas taip pat truko mėnesį. Tada autobusu kirtome sieną į Vietnamą. Išilgai pervažiavę Vietnamą skridome į Taivaną, iš Taivano – į Japoniją, iš Japonijos – į Honkongą, tada į Kiniją ir galiausiai grįžome namo – į Lietuvą.

Agnė: kas įdomiausia, esame pasimetę, nes nežinome kiek – 6 ar 7 šalis aplankėme, nes Honkongas priklauso kaip ir Kinijai, tačiau jaučiasi, jog tai lyg atskira valstybė, norinti atsiskirti nuo pastarosios. Honkongas turi savo valiutą, savo vėliavą.

– Tai įspūdžių tikriausiai netrūko? Papasakokite, kas labiausiai Jus sužavėjo egzotiškajame krašte?

Laurynas: kelionės metu įspūdžių netrūko niekur, nes visos šalys labai skirtingos tiek savo gamta, tiek savo kultūra, tiek maistu. Bet labiausiai atmintyje įstrigo Taivanas, kuriame pastebėjome labai didelį saugumą. Taip pat teko susidurti su labai paslaugiais žmonėmis, kurie niekada neabejodami puldavo padėti. Būdavo taip, kad, tarkim, sustojame gatvėje ir nežinome kur eiti, žiūrime į telefoną, į žemėlapį, čia pat prieina žmogus, nors angliškai ir nekalba, bet vis tiek nori padėti, stengiasi kaip įmanydamas. Pamenu, kartą ieškojome vietos kur pavalgyti, tai gavome ne tik informaciją, kur galime tai padaryti, bet žmogelis, kuris suteikė informaciją, pavaišino ir pietumis. Fantastika! Kartu pasėdėjome, pakalbėjome.

[quote author=“Agnė“]Taivanas mane sužavėjo tuo, kad tai tik pusės Lietuvos dydžio sala, kurioje gyvena 25 milijonai žmonių.[/quote] 

Agnė: būtent Taivane man didžiausia įspūdį padarė tai, jog tai, pasirodo, tik pusės Lietuvos dydžio sala, kurioje gyvena 25 milijonai žmonių. Didelį įspūdį padarė tai, kaip šalis yra susitvarkiusi su ta savo didele populiacija, kaip prisitaikiusi prie turistų. Mes ir važiuoti pakeleivinėmis mašinomis čia išdrįsome. Nustebome ir patys, kai 250 km įveikėme per 3 val., pakeitę 3 mašinas. Viskas čia labai išsivystę, oras nuostabus – karšta, gamta nuostabi – čia net 4 kilometrus siekiantys kalnai, slėniais, Ramusis vandenynas, jūra, žalsvai melsvi ežerai – akis paganyti tikrai yra kur.

– Ar gimtojo krašto nesinorėjo iškeisti į tą nuostabųjį gamtos kampelį? Ar nesinorėjo likti ten?

Laurynas: Lietuvoje taip pat labai gražu. Žinoma, matyti vaizdai Azijoje neeiliniai, tokių Lietuvoje nėra, ten kalnai, slėniai, o pas mus irgi savotiškai gražu – lygumos. Tiesiog kiekvienas kampelis gražus ir nesvarbu ar tai Lietuva, ar Azija. Tiesiog pabuvojęs kitoje šalyje supranti savo gimtojo krašto išskirtinumą. O Lietuva žalia ir tikrai labai graži, negaliu pasakyti, kad viskas ten kitur geriau negu čia. Išduosiu paslaptį – būdami toli nuo Lietuvos labai pasiilgom lietuviško maisto – bulvių (juokiasi).

Agnė: kai išvykstame iš Lietuvos ir būname toli, atrodo norisi grįžti, kai grįžtam į gimtinę norisi vėl išvykti. Paradoksali situacija. O iš tikrųjų džiaugiuosi visomis vietomis, kuriose teko pabuvoti, o Lietuvoje man taip pat gera – čia juk mano kraštas, čia sava kalba, artimieji.

– Tai, kaip suprantu, ateitį vis dėlto siejate su Lietuva?

Laurynas: dar sunku kažką konkrečiai pasakyti, patys dar svarstome ir nesame apsisprendę. Tikimės, kad ilgainiui atrasime kažką, kas padės padaryti tą galutinį sprendimą. Ir iš tikrųjų niekam ne paslaptis, jog esame šiek tiek apriboti dėl ekonominės situacijos Lietuvoje, ir turime akivaizdų pavyzdį – kai metams išvykome į Londoną ir ten padirbėjome, tai galėjome sau leisti pusę metų keliauti po Aziją ir dar planuojame truputį Europos aplankyti, ko Lietuvoje su tokiais atlyginimais padaryti tikrai nepavyktų.

Adaptacija nebuvo sunki

– Ar sunku buvo adaptuotis svečiose šalyse, juk kultūrų skirtumai akivaizdūs?

Agnė: tikrai ne. Be galo malonūs ir paslaugūs žmonės. Kinijoje buvome apsistoję pas labai malonią šeimą, kurie turėjo dar vieną atskirą namą ir kambarius, nuomojamus turistams. Apsistojome pas juos ir esame tikrai labai dėkingi už jų visokeriopą pagalbą. Mat tik nuvykę į Kiniją buvome labai pasimetę, viskas ten kitaip, angliškai jie nešneka. Mums ten buvo tarsi kitas pasaulis. Tačiau mumis pasirūpino žmonės, kurie išnuomojo mums namą. Jie „suveikė“ mums kinišką telefono numerį, nes šiaip turistai negali jo įsigyti be kiniško asmens dokumento.

Praėjusią vasarą tie žmonės buvo Lietuvoje, labai išgyrė mūsų kraštą, sakė, jog norės dar sugrįžti, kadangi šįkart šalį tiesiog apvažiavo per vieną dieną. Ir tokių malonių paslaugių žmonių sutikome vos ne visose šalyse, kuriose lankėmės. Nors, aišku, visokių nutikimų buvo.

– Prisimenate tuos nutikimus iki šiol?

Agnė: man labiausiai įstrigo, kai turėjome prasitęsti vizas, o kadangi negalėjome toli nuo konkrečios vietos išvažiuoti, todėl nusprendėme aplankyti už 8 valandų traukiniu esantį miestelį. Nuvažiavome ten jau vakare, apėjome kokių 12–15 viešbučių, iš kurių mus priimti sutiko tik du, bet ir tai už nežmoniškai didelę kainą. Pasirodo, buvome nukrypę nuo turistinių vietų, o angliškai jokios informacijos beveik nėra, net internetas neišgelbėjo. Ten nei „Google“ neveikia, nei „Facebook“, ten jie turi savo atskirą sistemą, kuri tarsi atskirta nuo viso pasaulio. Nieko nepešę privalėjome grįžti į prieš tai buvusį miestelį,

[quote author=“Laurynas“]Pirmoji patirtis, valgant stipriai sukepintus vabaliukus, nebuvo baisi, atrodė tarsi tai kepta duona su daug druskos.[/quote]

Laurynas: taip išėjo, jog tą dieną sugaišome 16 valandų ir nukeliavome apie 1 000 kilometrų visai be reikalo (šypsosi). Dar vienas pastebėjimas, kuris nustebino, nutiko Kinijoje. Pamenu, atsisėdome į traukinį, mat turėjome nukeliauti nemažą atstumą, o prie mūsų atsistoja kokie penki vietiniai ir neatsitraukdami žiūri kokias penkias minutes. Tada kažkur trumpam nueina ir vėl grįžta stebėti mūsų. Ir taip – aštuonias valandas. Išsitraukdavome užkandžių, o jiems taip įdomu, ką mes valgome, kad net pasilenkę žiūrėjo, atrodė, jie maistą pirmą kartą būtų matę. Labai nustebino.

Ragavo vabaliukų

– O dėl maisto, kuris ten tikrai ne toks, koks būdingas mums, lietuviams, bėdų nekilo?

Laurynas: aš ragavau visko. Ir vabaliukų, ir gyvatės, ir vaisių, kurie skleidžia tikrai ne itin malonų kvapą, bet išbandyti buvo įdomu. Iš tikrųjų pastebėjome, kad ten tų visų delikatesinių patiekalų siūloma daugiau turistams, vietiniai jų dėl nemažų kainų rinktis neskuba. Ir pirmoji patirtis nebuvo baisi, valgant stipriai sukepintus vabaliukus atrodė tarsi valgytum keptą duoną su daug druskos (šypsosi).

Agnė: o man ir kartu keliavusiai draugei Rūtai tas blogą kvapą skleidžiantis vaisius priminė saldų česnaką, tai visai nepatiko, net užsikimšus nosį neišeina valgyti. Tarakonų, lervų ragauti neišdrįsau. Nustebino, kad pieno produktų jie neturi, geria tik patį pieną, kurio įsigyti galima tik didžiuosiuose prekybos centruose. Vietiniai daugiausia ruošia soją, ryžius, makaronus, daržoves, mėsą – viskas labai arti gamtos, tačiau taip pat labai aštru, ne kartą buvau net lūpas maistu nusideginusi, paskui savaitę skaudėjo.

Tėvai palaikė

– Esate jauni, kaip jūsų tėvai reagavo, kai informavote, jog išvykstate ne savaitei ir ne dviem?

Laurynas: dar gyvendamas Londone paskambinau tėvams per „Skype“. Papasakojau mūsų su Agne artimiausius planus. Tėvai iš pradžių pagalvojo, kad tai tik kalbos ir niekur mes iš tikrųjų neišvažiuosime. Nes žmonėms dažnai taip būna, kad pakalba ir viskas tiesiog praeina. Tik mums išvykus jie suprato, kad tos kalbos tuščios buvo netuščios (šypsosi).

Agnė: mano tėvams šokas buvau jau tada, kai mes išsiruošėme į Londoną. Tačiau po truputį su ta mintimi susitaikė. Panašiai buvo ir su išvažiavimu į Aziją (šypsosi).

Ruošiasi į Paryžių

– Kur vyksite dabar? Ar jau rezgate ateities planus?

Agnė: jau turim bilietus kovo 21 dienai. Šį kartą išskrendame į Paryžių, iš Paryžiaus keliausime į Ispaniją ir ten planuojame žygiuoti Piligrimų keliu. To iš tikrųjų norėjome nuo pat pradžių. Ir jei nebūtų pasitaikiusi proga vykti į Aziją, būtume rinkęsi Ispaniją. Tačiau džiugu, kad pagaliau ir šitą užsibrėžtą tikslą įgyvendinsime, kad ir po kurio laiko.

Pažintis su Azija – pavyko

– Kaip manote, ar Aziją jau tikrai visokeriopai pažinote?

Laurynas: na, pamatėme tikrai nedidelę dalį, dar norime ne tik sugrįžti į visas šias šalis, bet ir aplankyti kitas, tačiau šiuo metu džiaugiamės tikrai daug nuveikę kelionės metu. Teko ne tik susipažinti su įvairiomis kultūromis, bet turėjome progą ir pasavanoriauti.

Agnė: o dėl ko pradėjome savanoriauti? Japonija iš tiesų labai brangi šalis, viešasis transportas kainuoja nemažai. Su mumis keliavusiam draugui Lietuvos įmonė iš Kanados atsiuntė tarptautinį vairuotojo pažymėjimą ir patikino, jog galėsime išsinuomoti automobilį, su kuriuo apvažiuosime visą salą. Tačiau, pasirodo, kadangi Lietuva nėra pasirašiusi Ženevos sutarties, mes automobilio negavome – tiesiog mūsų turimi dokumentai neatitiko reikalavimų. Todėl nenorėdami išleisti didelės sumos pinigų visi keturi vienareikšmiškai nusprendėme padaryti ką nors neįprasto ir sutikome pasavanoriauti obuolių fermoje. Ten net pusantros savaitės gyvenome su vietiniais, ir iš tikrųjų buvo labai įdomu stebėti, kaip jie gyvena, kaip ir ką jie valgo, net ir kelias frazes jų kalba išmokome. Na, įspūdis buvo tikrai nepakartojamas.

– O prieš kelionę ar domėjotės šalies kultūra, elgesio manieromis ar su visu tuo susipažinote jau keliaudami?

Laurynas: tiesą pasakius, visada stengiamės bent šiek tiek pasidomėti šalimi, bet ne visada išeina. Ir iš tikrųjų, pastebėjome, jog jei ką ne taip svečioje šalyje padarome, į turistus jie atlaidžiau žiūri ir visko per daug nesureikšmina.

Agnė: na, aišku, Tailande nepagarbos karaliui geriau nerodyti, nes jie labai myli ir gerbia jį, o už mūsų blogus poelgius ar veiksmus tiesiog grėstų deportacija. Dar ir dabar pamenu, kai prieš kelionę pradėjome domėtis Tailandu ir iš tikrųjų buvome net šiek tiek išsigandę (juokiasi).