„Kokia ateitis laukia Lietuvos?“

Kas yra Lietuva? Kodėl dalis čia gyvenančių žmonių vis dar išdrįsta pasakyti, kad „prie ruso buvo geriau“? Kodėl vis dar drįstama iškošti: „ne už tokią Lietuvą kovojau“? Kodėl politikai vis dar maitina mus tuščiais pažadais, o mūsų patriotizmas baigiasi oro uoste ties emigracijos slenksčiu? Galiausiai – kas mes šiandien esame?

Kartais į tokius klausimus geriausiai galime atsakyti ne mes patys, o tie, kurie yra lyg ir tokie patys kaip mes, bet kitokie. Užaugę ir subrendę laisvame pasaulyje ir savo sąmonę kilstelėję į gerokai aukštesnį lygmenį. Vienas iš tokių – tai daugeliui lietuvių žinomas ir pačius lietuvius, mūsų šalies istoriją bei kalbą gerai pažįstantis visuomenininkas, kino režisierius, žurnalistas, vertėjas, teologas švedas Jonas Ohmanas.

Tai žmogus, kuris pats nebūdamas lietuviu, savo pavyzdžiu ir kasdieniais darbais moko lietuvius patriotiškumo.

Tai žmogus, kuris pats nebūdamas lietuviu, Lietuvai atiduoda savo širdį, o prireikus, neabejotinai atiduotų ir gyvybę.

Tai žmogus, kuris įkvepia. Kurio klausantis nuo žodžiuose dvelkiančios tiesos per kūną perbėga šiurpuliukai.

J. Ohmanas prieš 25 metus jis pradėjo epizodiškai gyventi ir dirbti Baltijos šalyse, daugiausia – Lietuvoje. O paskutinius 10 metų mūsų šalyje jau gyvena nuolat. Jis į švedų kalbą verčia lietuvių autorių kūrinius, taip pat kuria filmus mūsų šalies istorijos tematika.

[quote author=“J. Ohmanas“]Lietuva – šalis, kur gali tapti kuo nori, daryti ką nori – laisvės sočiai. Mane stebina žmonės, kurie čia jaučiasi uždaryti, sako, jog nėra pasirinkimo, kad mus engia iš vidaus ar iš išorės. Nieko panašaus.[/quote]

J. Ohmanui įteiktas Lietuvos Respublikos prezidento ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“. Ir tai tėra vienas iš visų garbingų titulų, kuriuos šis švedas gavo už savo veiklą vardan Lietuvos ir ne tik vardan jos.

Nuo 2014-ųjų J. Ohmanas aktyviai padeda Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, ginančioms savo šalį nuo Rusijos agresijos. Taip pat jis yra paramos organizacijos Ukrainai „Blue/Yellow“ („Mėlyna/geltona“) įkūrėjas. Ukraina J. Ohmano indėlį pagerbė įteikdama jam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų garbės ženklą, Ukrainos gynybos ministerijos paramos medalis bei kitus.

Neįtikėtina tai, kaip stipriai J. Ohmanas jaučiasi Lietuvos dalimi, nors gimė, užaugo ir subrendo kitapus Baltijos jūros – visiškai kitokioje visuomenėje ir santvarkoje. Kalbėdamas apie Lietuvą jis vartoja pirmąjį asmenį: „Mes Lietuvoje viską turime“, „Mes esame Vakarų pasaulio dalis“, „Mes praradome Lietuvos piliečius“.

J. Ohmanas su Vyčiu ant rankos kovoja Ukrainoje. „Esu ten dėl Lietuvos“, – sako jis bei priduria, kad ir kiek mes besidairytume į Vakarus, vis tik Lietuvos ateitis Rytuose. Pavyzdžiui, Ukrainoje – žemėje, kur vardas „Lietuva“ skamba taip magiškai ir viltingai, kad jį tardami žmonės netgi pravirksta.

Belaukiant valstybės atkūrimo 100-mečio Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos bei Krašto muziejaus iniciatyva J. Ohmanas susitiko su kėdainiečiais, o „Rinkos aikštei“ davė išskirtinį interviu, kurį skiriame Jums, linkėdami gražiausio įkvėpimo gyventi.

– Neretai trumpai ir aiškiai esate pristatomas tiesiog kaip švedas, kuris moko lietuvius patriotizmo. Ar niekada nesate sulaukęs dėl to įsižeidusių lietuvių replikų: kaip atvykėlis gali mus mokyti mylėti savo tėvynę?

– Gal teko sulaukti net ir provokacijų įvairiais kampais: ką tu čia dabar ir t. t. Bet labai retai ir daugiausia iš tokių ne visai draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių Lietuvoje gyvenusių žmonių, kurie stengėsi kaip nors prikibti, bet nesėkmingai. Aš matau, kad dauguma žmonių puikiai supranta, kas, kodėl ir kaip, todėl nesijaudinu.

– Jūsų pažintis su Lietuva prasidėjo tada, kai mūsų tauta vadavosi iš priespaudos gniaužtų. Kada ta laisvės dvasia buvo labiau juntama – tada, kai kovojome už laisvę, ar dabar, kai ją turime jau daugiau nei ketvirtį amžiaus?

– Be jokios abejonės – kada buvo kovojama. Buvau Lietuvoje keliskart per tą laikotarpį ir prisimenu tą spaudimą, įtampą, neaiškumą, kas laukia, bet jutau kur kas svarbesnį dalyką – žmonių ryžtą nepasiduoti ir nepasukti atgal. Tai buvo įspūdinga.

Vienintelį kartą, kai aš tai jaučiau dar sykį gyvenime, buvo per Maidaną. Ukrainoje tuo metu vyko panašūs dalykai.

Kovodamas turi stengtis, o pabaiga neaiški, bet tu dėl savo idėjų, įsitikinimų bandai kažką daryti. Nors kovoti sunku, bet tada tokius dalykus jauti gerokai stipriau.

Dabar ta laisvės dvasia Lietuvoje jaučiasi kiek kitaip. Aišku, žmonės šiandien kai kuriomis prasmėmis yra laisvesni, ypač jaunimas kitaip supranta gyvenimą, bet iki tos pilnos išraiškos, kuri buvo tuo metu, labai toli.

– Viename interviu esate sakęs, kad Lietuva labiau atitinka Jūsų charakterį ir kad mūsų šalis tapo Jūsų namais. Didelė dalis lietuvių Jūsų nesuprastų ir turėdami galimybę rinktųsi gyvenimą Švedijoje. Priminkite mums, jei mes patys pamirštame, kodėl lietuviams verta gyventi Lietuvoje?

– Čia viską turime, galima puikiai kurti savo gyvenimą. Dydis šalies yra labai neblogas. Gali viską aprėpti, suprasti. Man čia gyventi įdomu. Taip, nelengva, nepaprasta, bet čia, pavadinkim, laisvės projektas.

Lietuva prieš 25 metus išsivadavo ir pakeitė savo kryptį. Tas procesas tebevyksta. Man be galo be krašto įdomu žiūrėti ir matyti, kaip viskas po truputį keičiasi. Čia, trumpai kalbant, yra ką veikti. Lietuva – šalis, kur gali tapti kuo nori, daryti ką nori – laisvės sočiai. Mane stebina žmonės, kurie čia jaučiasi uždaryti, sako, jog nėra pasirinkimo, kad mus engia iš vidaus ar iš išorės. Nieko panašaus. Gali daryti absoliučiai, ką nori.

Galų gale juk pasirinkau čia gyventi su viskuo, kas Lietuvoje yra. Galima ilgai kalbėti apie mano santykį su Lietuva įvairiomis prasmėmis, bet dabar labai jaučiu, kad čia atsidūriau ne šiaip sau. Kalbu apie platesnį kontekstą, susijusį su Ukraina, Rusija.

Taip pat ilgai galima kalbėti, kodėl Lietuvoje žmonės nusivylę, nusiminę, nori geriau ir greičiau. Suprantama. Aš pats atvykau, galima sakyti, iš gerovės rojaus, kur tikrai žmonės gerai gyvena. Pavyzdžiui, mano tėvai dabar Švedijoje bendrai paėmus į rankas gauna apie 3 000 eurų pensijos. Žinoma, ten viskas šiek tiek brangiau.

Vertindamas tam tikrus politinius momentus, jaučiu, kad sunkiai išsivaduojama iš tos praeities. Šiaip sau gyventi Lietuvoje ir tiesiog ko nors laukti – ne. Žmonės čia labai ilgai kažko laukė: gal bus taip, gal gyvensim kaip Švedijoje, Amerikoje, kažkas ateis ir mus išgelbės – amerikiečiai ar netgi rusai. Vis tik taip nebus, reikia pačiam viską daryti ir man tai žavinga, kai viskas priklauso nuo tavęs.

– Lietuviai vis dar lygina, kada gyventi buvo geriau: „prie ruso“ ar dabar. Ar turime moralinę teisę apskritai lyginti, kai tam, kad nebegyventume „prie ruso“ žmonės aukojo savo gyvybes?

– Na, su ta morale… žmonės žiūri į save ir supranta gyvenimą taip, kaip supranta. Per daug sakyti, kad neturi teisės vienaip ar kitaip kalbėti, galvoti, nemanau, kad tai yra prasminga. Į tai stengiuosi žiūrėti, pavadinkim, sociologiškai.

Žmonės sako, jog buvo geriau. O kas būtent buvo geriau? Bendrai paėmus, jie sako vieną dalyką – visi turėjo darbą. Taip, turėjo ir, pavadinkim, kad viskas buvo aiškiau – žmonės žinojo savo erdvę, ribas, ką tu gali ir ko negali daryti. Gyvenai ir viskas buvo pakankamai aišku. Darbą turėjai, nereikėjo dėl to darbo verstis per galvą, pernelyg stengtis – bet kas turėjo darbą. Tai buvo stiprus Sovietų Sąjungos sumanymas – kad tu būsi aprūpintas. Aišku, plačiau žiūrint, mes matėm, kur tai vedė ir su kuo tai susiję, bet paprasto žmogaus psichologija išduoda, kad jam buvo svarbu turėti darbą ir aiškumą. Dabar tikrai neaišku.

Suprantu, kad tokiems žmonėms kaip aš tas neaiškumas bei šioks toks chaosas yra įdomu ir netgi traukia. Žinoma, nesinori begalinio chaoso, bet šiek tiek jo – įdomu. Tik per tą chaosą iš tiesų gali save iki galo realizuoti. Jeigu viskas yra visiškai aišku, tai kur tu eisi ir ką padarysi? Sakyčiau, tai susiję ir su žmonių drąsa.

[quote author=“J. Ohmanas“]Švęsti buvo galima ir kitokiais būdais – įvesti ta proga dvigubą pilietybę. Tai būtų buvęs jau rimtas žingsnis: kad ne šiaip sau gyvensime dar 100 metų, bet kviečiame visus, kurie turi lietuviškas šaknis ir yra susiję su Lietuva.[/quote]

Ne ta drąsa, kai tave spaudžia ir tu eini, bet drąsa gyventi. Kiekvieną dieną žmogus kovoja su tuo, ką jis norėtų padaryti, kažką kita išbandyti, bet dažnai to nedaro. Aš irgi dažnai su tuo kovoju. Tai yra iššūkis ir tai vargina.

Manyčiau, jog viena iš didžiausių problemų – kad žmonės nemato perspektyvų. Kalbant apie emigraciją, aš pastebėjau, jog žmonės važiuoja, kad ir į tą pačią Švediją, ir ten daugmaž per 10 metų jie tikrai sukurs savo gyvenimą. Jie dirba sunkiai, gauna vis geresnį darbą ir taip formuoja savo gyvenimą. Jie mato, kad jei dirbi, stengiesi, tada yra vystymosi kreivė. Lietuvoje su tom kreivėm truputį kitaip – viskas lėčiau ir sudėtingiau.

Sakykim, viena iš tokių politinių klaidų yra ta, kad politikai vis šneka apie savo vizijas, idėjas Lietuvai. Atsiprašau. Kokios idėjos? Idėjos jau yra. Viską turime. Gairės yra.

Reikia žiūrėti realistiškai ir suprasti, kad visko iš karto negausi. Labai nusivylęs esu trumparegiškumu. Dėlioja, dėlioja… Reikia duoti pakankamai aiškias gaires: jei žmogus stengiasi, tai bus gerai, o jei ne – nieko nemokamai nebus. Taip, turi stengtis, ne viskas paprasta, bet ką tu paskui turėsi, tarkime, po 10 metų, yra 100 kartų brangiau.

Jei tikėsimės, kad kažkas mums duos ką nors – malonu, gražu, bet tada būsime priklausomi: ponas duos, ponas neduos. Su tais ponais reikia atsargiai.

Laisvė turi labai daug įvairių aspektų, pusių. Ne viskas taip paprasta. Aš pradėjau vis labiau matyti laisvės esmę ir kartais pakankamai dramatiškomis aplinkybėmis.

– O ar išsikovoję laisvę mes sugebėjome gyventi laisvi – ar sugebėjome išmintingai pasinaudoti laisvės teikiamomis galimybėmis ir kurti savo valstybę?

– Išminties kai kur yra. Nesakau, kad žmonės kai ko nesupranta, bet gal sakyčiau valstybingumo išmintis yra kiek kitokia – žiauresnė šiek tiek.

Valstybė yra valstybė. Ją turi gerbti, mylėti ir šiek tiek bijoti. Čia skamba, kaip rusai kalba, bet ne, ne – ne ta prasme. Valstybė yra strateginis sutarimas tarp žmonių. Kur strategija – ten negali visada daryti kaip tu nori. Kartais turi tiesiog priimti tai, kad tu esi tos strategijos dalis.

Pavyzdžiui, šaukimas į kariuomenę. Aš jau daugiau nei 10 metų kalbu, kad reikia turėti pastovų šaukimą į kariuomenę. Juk kur mes gyvenam? Kokie kaimynai? Dabar tas grįžta ir nekalbant vien apie saugumo aspektą, bet ir apie tai, kaip įvairiai žmonės į tai reaguoja. Švedijoje, kur aš pats kadaise tarnavau, nebuvo jokių klaustukų – viskas buvo aišku, kad taip tiesiog turi būti, nes valstybė tokia ir padėtis tokia.

– Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, pasijutome didelės bendruomenės dalimi ir galbūt šiek tiek nustojome puoselėti tautiškumą, didžiuotis savo šalies išskirtinumu – norėjome kuo greičiau tapti tiesiog europiečiais, pasauliečiais. Ar įmanoma suderinti buvimą šalies patriotu ir pasaulio žmogumi?

– Ne tik, kad įmanoma, bet ir privaloma – kitaip liksi ant ledo. Labai aiškiai matau, kad šiandien reikia ir to, ir to.

Pavyzdžiui, lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, turi mokėti mažiausiai tris kalbas: žinoma, lietuvių, rusų, anglų ir dar kokią kalbą, tebūnie ir tą pačią švedų. Kodėl? Nes čia yra tos sferos, kurios mums daro įtaką, o kalba yra tas įrankis, kuris leidžia suprasti, komunikuoti.

Turime iš aplink esančių pasaulių pasiimti, kas geriausia, bet jeigu reikėtų – ir atsispirti. Juk ne viskas gerai ir Vakaruose. Štai taip suformuosime, pavadinkime, vietinį globalistą.

Vėlgi kas ta Lietuva? Ne tik tie, kas už Lietuvą, kas gyvena Lietuvoje – juk yra žmonių išeivijoje ir ne tik lietuvių. Sakykim, į lietuvišką tapatybę reikia žiūrėti pakankamai dinamiškai. Taip pat reikia ir orientuotis į išorę, aplinką, kaimynus, kitas erdves. Jei sugebi įgyti tą dvigubą tapatybę – esi vietinis, žinai, kur gyveni, pažįsti, turi savo terpę, bet drauge ir sugebi prisijungti prie tos aplinkos, kitų sferų –tada būsi labai turtingas žmogus. Čia nekalbu apie pinigus.

Matau, kad Lietuvoje vyksta kova dėl tapatybės. Kas yra Lietuva? Vėlgi duodu pavyzdį, kaip mes žiūrime į Lietuvą šiandien. Iš vienos pusės, Lietuva jau atkovojo savo laisvę, dabar yra Europos dalis, NATO – tam tikros saugumo sistemos dalis ir tai yra sveikintina, bet kita vertus, Lietuva yra darbo jėgos šulinys, iš kur žmonės važiuoja, kiti pasiima tuos žmones, įdarbina. Tai šiek tiek kerta per savivertę.

[quote author=“J. Ohmanas“]Vėlgi kas ta Lietuva? Ne tik tie, kas už Lietuvą, kas gyvena Lietuvoje – juk yra žmonių išeivijoje ir ne tik lietuvių. Sakykim, į lietuvišką tapatybę reikia žiūrėti pakankamai dinamiškai.[/quote]

O dabar, kur aš esu – Ukrainoje, Lietuva yra kitokia. Čia Lietuva yra magija, viltis, žodis, kurį tardami žmonės kartais verkia, nes ten Lietuva yra pavyzdys: buvome panašūs, bet esame kitokie, nes Lietuva pasirinko kitą kelią, tad kaip mes galime lygiuotis? Taigi kaip čia žiūrėti – kaip mes save suprantame? Reikia tai įsisavinti ir turėti su savimi, nes jei nori tą realią Lietuvą matyti, tai turi visa tai suprasti. Gyventi tarp lozungų, kur iš vienos pusės viskas gerai, o iš kitos pusės „oi, kaip čia blogai, noriu nusižudyti“ – irgi ne. Arba „mano tėvynė ten, kur pinigai“…

Ne, taip tiesiog nedaroma. Nemėgstu taip. Vietoj to reikia tiesiog viską priimti ir suprasti: „Gerai, aš čia gyvenu ir noriu kažką daryti.“ Turėtume sakyti ne ką, o kaip.

Ką daryti – aišku, o kaip – tai jau reikia pamąstyti.

– Kalbėdami apie savo šalies istoriją lietuviai labiau linkę prisiminti skaudžiuosius momentus: tremtis, kruvinas kovas dėl laisvės, okupaciją. Neretai vis iš naujo imame ieškoti kaltų ir taip tarsi maitiname tą neapykantą skriaudėjams. Kaip modernus žmogus turėtų žiūrėti į netolimoje praeityje nutikusius skaudžius savo šalies istorijos įvykius?

– Manau, kad į tą skausmingą istoriją reikia reaguoti dvejopai. Kalbant apie istoriją, labai trūksta empatijos. Dažniausiai esame linkę viską suabsoliutinti: esame arba herojai, arba aukos. Matome, kad istorija yra naudojama ir tam tikrais politiniais tikslais, ką šiandien labai jaučiame.

Vis tik reikia priimti tas istorijos pamokas. Buvo skaudžių dalykų, sudėtingų momentų. Nors manęs čia nebuvo, bet aš pakankamai gerai visa tai žinau. Yra istorijų, kurios mane labai jaudina ir net iki tokio lygio, jog kada reikia ginti Lietuvą, aš einu.

Aš dabar Ukrainoje kare esu dėl Lietuvos, nes matau tą istorinį pavyzdį: kada reikia, neklausk, ką tu moki, koks tavo laipsnis – tai nesvarbu, turi eiti, nes tu čia gyveni. Yra tam tikri istorijos archetipai, kurie, jei žinai istoriją, tai labai stipriai veikia.

Tai dar ne viskas. Imkim sudėtingą pavyzdį Lietuvos istorijoje – holokaustą. Tai itin sudėtingas, skaudus Lietuvos istorijos laikotarpis. Šiuo atveju reikia suprasti, kad mes praradome Lietuvos piliečius, kurie tiesiog dingo – jų nėra. Jų mąstymas, pasaulėžiūra, suvokimas buvo įdomus, kiek kitoks ir tai šiandien būtų prisidėję prie Lietuvos augimo bei gerovės, bet to nėra. Tai irgi reikia priimti.

[#gallery=1259#]

– Turbūt stebite, kaip lietuviai ruošiasi švęsti 100-metį. Ar iš šių renginių matyti lietuvių santykis su istorija ir požiūris į tėvynę?

– Matau tam tikrą pasimetimą: lyg ir reikia švęsti… bet drauge ir toks tarsi nusivylimas.

– Tai šventimas tarsi iš pareigos? Bet gal vis tik širdyse yra to tikro, nesuvaidinto džiugesio ir noro švęsti?

– Aš manau, kad yra ir to, ir to. Žmonės gyvena su tais dvilypiais jausmais. Žinoma, ruoštis, švęsti buvo galima ir geriau. Aš esu iš kino sferos, kino žmogus, tad nesuprantu, kodėl prieš penkerius ar 10 metų nebuvo galima padaryti poros rimtų filmų apie Lietuvos istoriją, tarkime, tuos pačius savanorius. Visokie serialai, pavyzdžiui, „Laisvės kaina“, gerai, bet ne tas. Pasimokykime žiūrėdami į lenkus, kurie tikrai sugeba tai daryti.

Švęsti buvo galima ir kitokiais būdais – įvesti ta proga dvigubą pilietybę. Tai būtų buvęs jau rimtas žingsnis: kad ne šiaip sau gyvensime dar 100 metų, bet kviečiame visus, kurie turi lietuviškas šaknis ir yra susiję su Lietuva, bet ne.

O juokingiausia buvo tas verslininkas, kuris pažadėjo milijoną, jei kas nors ras aktą. Rado, bet verslininkas vis tiek: „Ne.“ (Aut. past. – verslininkas Darius Mockus už rastą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą siūlė milijoną eurų. Aktą Vokietijoje rado profesorius Liudas Mažylis, bet verslininkas pakeitė sąlygas).

Taigi jauti tą „aš noriu turėti, bet nenoriu duoti“. Gudru, bet per daug gudru.

– Vasario 16-ąją atšvęsime valstybės atkūrimo 100-metį ir versime naujo 100-mečio lapą. Kokia Jūsų prognozė Lietuvai?

– Su tom prognozėm atsargiai, nes jos galų gale nepasitvirtina. Be to, tai priklauso ir nuo tavęs. Lietuvoje gyvenu gana ilgai ir ką aš darau, ką kiti daro, ką mes darome kartu, tai daro skirtumą. Aš turiu savo viziją ir noriu ją įgyvendinti. Vėl duodu pavyzdį. Mes dabar esame Vakarų pasaulio dalis – gražu, bet Lietuvos ateitis yra Rytuose – Ukrainoje ir kitur. Ten yra ta vieta, kur Lietuva gali save realizuoti. Vakarų pagalba gerai, bet realizuoti save reikėtų ten, kaip istoriškai ne vieną kartą buvo daroma.

Atvažiavau į Lietuvą ir man kalbėjo apie Juodąją jūrą (aut. past. – Juodoji jūra skalauja Ukrainos krantus), bet juk šalia Baltijos jūra, tad apie ką jūs kalbat? Dabar suprantu, apie ką. Aš nekalbu apie tai, kad reikia Ukrainą užkariauti – ne, bet ten yra ta vieta, kur tu gali jausti šiek tiek kitokią Lietuvą – gilesnę, gyvybingesnę. Manau, kad tą mes vis labiau suprasime. Tai matau jau savo akimis. Dabar aš į Ukrainą važiuoju su Ukrainos kariuomenės ženklu, bet vežuosi ir savo Vyčių ir juos visus ten tiesiog atiduodu, nes žmonės prašo duoti Lietuvos kovinę vėliavą.

Šiandien kalbama apie tą Vytį: reikia pastatyti, nereikia, ten, kitur, pas mus, pas jus, renkam pinigus, nerenkam – vėl tas pasimetimas.

O aš važiuoju į karą su Vyčiu ant rankovės.

Žmonės ten griebia nuo manęs Vyčius.

Valstybės gyvavimas, valstybingumo puoselėjimas visada yra susijęs su tam tikra ekspansija, bet nebūtinai fizine prasme – tu gali lieti savo tapatybę šiek tiek į šoną ir tą daryti rimtai, tvirtai, su įsitikinimais. Švedija tai daro. Mes tai matome ir jaučiame. Turi būti augimas – įvairiomis prasmėmis.