Kai išugdoma valia, svajonėms apribojimų nėra

Šiltuoju metų laiku papramogauti vandenyje turbūt neatsisakytų nė vienas, tačiau nerti į profesionalų šios srities sportą išdrįsta ne kiekvienas. O štai Darijus ASTRAUSKAS išdrįso. Jis sako, kad vos pradėjus lankyti mokyklą atsirado noras išbandyti kuo daugiau veiklų. Norėdamas ne tik prasmingai leisti laisvalaikį, bet kartu atsirinkti ir tai, kas jam labiausiai patiktų, gavęs pasiūlymą išbandyti visai naują tuo metu Kėdainiuose atsiradusį sportą – plaukimą, nedvejodamas sutiko.

Pirmą kartą į baseiną Darijus nuėjo antroje klasėje. Tuomet jis tikrai negalvojo, kad kažkada plaukimas taps viena mėgiamiausių jo veiklų. Tačiau dabar vaikinas su džiaugsmu kalba apie tą dieną, kai jo gyvenime atsirado plaukimas, kuris ilgainiui tapo jo gyvenimo dalimi.

Savo ateitį siejantis tik su šiuo sportu Darijus baigęs mokyklą jau rezga planus, kaip ir ką darys toliau. Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos abiturientas sutiko plačiau ir mums papasakoti apie savo ateities planus, siekius ir apie iššūkius, kuriuos teko išgyventi ne tik treniruočių, bet ir čempionatų ar varžybų metu.

Ieškojo veiklos

– Ar prisimeni tą dieną, kai pradėjai draugystę su baseinu?

– Baseiną pradėjau lankyti nuo aštuonerių metų, būdamas antroje klasėje. Kaip bebūtų keista, bet tuo metu ne tik mokykloje, bet ir visuose Kėdainiuose plaukimas buvo tik atsiradęs, todėl visiems buvo kažkas naujo.

Dar ir šiandien pamenu, kai per pamokas į klasę atėjo plaukimo treneriai ir pasiūlė norintiems išbandyti šią veiklą. Kadangi tuo metu su draugu ieškojome užsiėmimo, svarstėme įvairius variantus: karatė, krepšinis ir kitokias sporto šakas, bet gavę tokį pasiūlymą ir žinodami, kad tai dar neatrasta veikla nusprendėme save išbandyti. Nuėjęs į pirmą treniruotę ja likau tikrai patenkintas, todėl mesti nesinorėjo – tas pirmas kartas baseine mane sužavėjo.

Iš pradžių plaukimas man nebuvo toks svarbus, o tik įprastas užsiėmimas, nereiškiantis nieko ypatingo – pasiplaukiojimas ir tiek. Bet kai į viską pradėjau žiūrėti rimtai, kai dalyvavau pirmoje stovykloje su kauniečiais ir dvi savaites reikėjo praleisti Elektrėnuose vis plaukiojant, tuomet į galvą pradėjo lįsti visokiausios mintys – galvojau neištempsiu. Tačiau vis skatinamas trenerio pradėtą darbą pabaigti, susikaupdavau ir šiaip ne taip išgyvenau. Todėl nors pradžia ir buvo sunki, buvo tikrai nelengva prisiversti plaukti ilgus nuotolius ir atsiduoti vien tiktai plaukimui, tačiau vis dėlto beatodairiškai pamilau vandenį, o su patirtimi atsirado tas noras siekti užsibrėžto tikslo ir parodyti, ką aš iš tikrųjų sugebu.

– Nebuvo baimės lipti į vandenį?

– Neslėpsiu, kaip ir bet kur kitur, taip ir čia, pirmi kartai buvo kupini baimės. Bet didžiulis noras vis nugalėdavo tą baimę.

Save atrado vandenyje

– Koks plaukimas dabar tau labiausiai prie širdies?

– Trumpų distancijų plaukimas, kadangi būtent tada galiu parodyti savo greitį, savo pajėgumą ir įrodyti, ką aš galiu. Ilgų distancijų plaukimas visai kitoks ir reikalauja visai kitokios plaukimo technikos.

– Minėjai, kad dar prieš plaukimą teko išbandyti ir kitokių sporto šakų, kaip vis dėlto supratai, kad naudingiausias gali būti būtent vandenyje?

– Na esu išbandęs krepšinį, futbolą, mokykloje žaisdavome kvadratą, tačiau nepriklausomai nuo to, kuo užsiimdavau, vis savęs neatrasdavau. Viskas man buvo įdomu, tačiau pradėjęs plaukti ir supratęs, kad man tai patinka nenorėjau skirtis su šiuo sportu, ko nebūdavo žaidžiant kitus sportinius žaidimus.

Dabar laisvalaikiu su draugais mėgstame pažaisti tik tinklinį, tačiau tai man tik kaip papildomas sportas ir atsipalaidavimas.

Profesionaliai plaukimu užsiimti pradėjau maždaug nuo penkiolikos metų, kai papuoliau į Lietuvos jaunių rinktinę ir dalyvavau pirmajame Europos čempionate – būtent tada pradėjau tobulėti ir siekti profesionalumo.

Apie bloga negalvoja

– Ne paslaptis, kad atstovauti Lietuvos rinktinei – didelis iššūkis. Ar nebijojai stoti į kovą su kitais plaukikais?

– Jaudulys buvo, bet kadangi ši veikla buvo man patiko, tiesiog apie blogą negalvodamas ryžausi tam. Buvau laimingas, kad išsipildė viena didžiausių mano svajonių ir patekau į tą rinktinę, todėl neliko nieko kito, kaip tik įrodyti, ką aš galiu.

Atsiradimas rinktinėje man buvo kažkas naujo – tai atvertė dar vieną naują puslapį mano gyvenime. Žinojimas, kad ne bet kas gali čia patekti skatino tobulėti ir nenuleisti rankų, parodyti viską, ką aš moku geriausiai.

Beje, nuo šio sezono atstovauju suaugusiųjų rinktinei.

– Kaip manai, kas tave taip užgrūdino?

– Plaukime labiausiai reikalingas ryžtas, stiprumas. Žinoma, ir noras, kuris irgi daug lemia, nes jei veikla užsiimsi per prievartą, nieko gyvenime nepasieksi, sunku bus perlipti per save. Tą jau išsiaiškinau.

[quote author=”D. Astrauskas”]Niekada nemanau, kad esu geriausias ir kad būtent dabar ir čia laimėsiu. Tiesiog viskas pradeda aiškėti pradėjus plaukti, o išaiškėja baigus distanciją.[/quote]

Laikui bėgant pastebėjau, kad su plaukimu susigyvenau ir iš tiesų jis daug man davė – tik jo dėka turėjau galimybę tiek pamatyti, tiek patirti, tiek sužinoti ir tai mane skatina sportuoti toliau.

– Prisipažink, ar visada esi užtikrintas, kad pasirodysi gerai?

– Niekada nemanau, kad esu geriausias ir kad būtent dabar ir čia laimėsiu. Tiesiog viskas pradeda aiškėti pradėjus plaukti, o išaiškėja baigus distanciją. Na aišku, dalyvaujant varžybose, čempionatuose save bandau įtikinti dar prieš rungtynes, jog turiu laimėti, turiu įrodyti, kad aš esu geresnis, tačiau pradėjęs plaukti galvoju įvairiai – kiekvieno plaukimo metu užplūsta vis kitokios mintys. O apie medalius aš galvoju tyliai (šypsosi).

Visų pirma tai priklauso nuo distancijos. Jei ji trumpesnė, tai išryškėja tas noras padaryti greitą posūkį, greitesnį išėjimą iš vandens ir stengtis kuo greičiau plaukti. Jei distancija ilgesnė, užplūsta vėl kitokios emocijos – iš pradžių plaukimas būna intensyvus, vėliau pradedu jausti nuovargį, tačiau tokiu atveju bandau save suimti į rankas ir įteigti, jog tai, ką pradėjau, turiu pabaigti, pradedu skatinti save nepasiduoti ir atiduoti tiek jėgų, kiek tik galiu.

Nors patirties jau turiu ir ne vienerius metus plaukiu, tačiau iš tiesų būna tokių akimirkų, kada galbūt savimi ir nusiviliu.

Buvo diskvalifikuotas

– Ir kas priverčia nusivilti?

– Didžiausia neviltis apima po diskvalifikacijos – taip buvo ne kartą, tačiau iš klaidų stengiuosi mokytis ir jų nekartoti. Kiekvieną kartą startuodamas stengiuosi nedaryti klaidų.

Kiekvienas startas, kad ir kokios tai bebūtų varžybos, man yra ganėtinai svarbus. O kai jau pralaimiu ar esu diskvalifikuojamas, neslėpsiu, tuo metu užplūsta daug negerų emocijų – pykstu ant savęs, jaučiu nusivylimą… Bet kas belieka? Tada tiesiog tenka susikaupti, susikalbėti su savimi ir kitą kartą stengtis parodyti, kad galiu daugiau ir geriau. Plaukimas toks sportas, kai kiti tau padėti negali, tu pats turi mokėti su savimi susitvarkyti, nes tik pats geriausiai save pažįsti ir žinai savo galimybes bei silpnybes.

Pergalė – didelis atpildas

– O koks būna pergalės „skonis“?

– Iškovojus prizines vietas, tas pergalės skonis visada būna saldus. Labai malonu išgirsti savo vardą, užlipti ant pakylos, paspausti rankas savo priešininkams ir suprasti, kad tai ką darei, darei ne perniek.

Pergalė man – didelis viso to nelengvo darbo atpildas.

Po rimtesnių pergalių sulaukiu nemažo žiniasklaidos dėmesio. Džiugu, kai į tave atkreipia dėmesį, domisi. Tuo metu apima euforija jausmas.

– Na pasidalink savo paskutiniais laimėjimais.

– Prizines vietas užėmiau šiemet vykusiame Lietuvos čempionate, kur grūmiausi su suaugusiais – ten užėmiau II ir III vietas.

Taip pat didelis pasiekimas buvo ir šių metų Europos čempionate – patekau į pusfinalį, nors buvau ne pačios geriausios formos – turėjau šiokių tokių sveikatos problemų: buvo sunku plaukti, bet vis vien įrodžiau, kad galiu. Patekimas į pusfinalį man buvo tikrai kažkas tokio, ir mane patį labai nustebino.

Plaukimas – jaunuolio darbas

– Sakei, kad pergalė – nelengvo tavo darbo atpildas. Plaukimas jau tapo tavo darbu, tai nebe hobis?

– Iš tikrųjų ši veikla jau yra kaip darbas. Čia yra griežta tvarka.

Taip pat savęs neįsivaizduoju kitame sporte ir tai, ką veikiu, dabar yra ir mano ateitis, o ateityje savo gyvenimą sieju tik su plaukimu – be plaukimo nebūčiau tiek pasiekęs, nebūčiau tiek daug žmonių ir pasaulio šalių pažinęs ir tikrai neturėčiau šansų išpildyti vieną didžiausių dabartinių savo svajonių – išvažiuoti į Ameriką.

Be plaukimo – niekur

– Kai šitaip sekasi, matyt, nė karto nebuvo kilęs noras mesti plaukimą?

– Visgi, sportininko dalia nėra iš lengvųjų. Jei atvirai, mintis mesti plaukimą kilo tikrai ne vieną kartą.

Kai tik pradėjau plaukti ir iki pat dabar būna minčių, bet tiesiog susikaupiu, sukandu dantis ir plaukiu toliau. Niekada nepriimu skubotų sprendimų – juk mesti galima visada, bet ar verta, juk tiek darbo įdėta. Ir iš tikrųjų man daug ką reiškia plaukimas, esu nemažai pasiekęs ir tomis minutėmis, kai į galvą lenda blogos mintys, tiesiog bandau jas mesti šalin, nes manau, kad ir metęs plaukimą savęs be jo neįsivaizduočiau ir po kurio laiko vėl čia grįžčiau.

– Kodėl kildavo tos mintys, susidurdavai su sunkumais?

– Panašiai. Ne kartą buvo sunkių, neįveikiamų akimirkų, kurios vertė taip pagalvoti.

Kad ir, pavyzdžiui, treniruočių metu nėriau ir nė pusės distancijos nenunėręs pritrūkau oro, supanikavau, kadangi žinau, kad šį nėrimą turiu ne tik užbaigti, bet ir pakartoti ne vieną kartą. Tuo metu vidinis balsas vis kuždėjo, kad lipčiau iš baseino…

Bet, kaip jau ir minėjau, tokiomis akimirkomis imu kalbėtis su savimi – pradedu mintyse galvoti, jog turiu tą padaryti. Ir iš tikrųjų, kai jau atplaukęs išlipdavau iš baseino ir suprasdavau, kad padariau viską gerai, grįždavo motyvacija plaukti toliau.

[quote author=”D. Astrauskas”]Plaukime labiausiai reikalingas ryžtas, stiprumas. Žinoma, ir noras, kuris irgi daug lemia, nes jei veikla užsiimsi per prievartą, nieko gyvenime nepasieksi, sunku bus perlipti per save. Tą jau išsiaiškinau.[/quote]

Visas gyvenimas – plaukimui

– Kas tave motyvuoja?

– Vienas geriausių Lietuvos plaukikų – Danas Rapšys. Nuo 2015 metų teko su juo treniruotis stovyklose ir tai darau iki pat dabar.

Šitas žmogus iš tiesų yra labai užsispyręs. Niekada nesu matęs tiek užsispyrimo turinčio žmogaus. Į treniruotes visada ateina nusiteikęs dirbti būtent taip, kaip tai reikia daryti ir visą savo gyvenimą skiria tik plaukimui.

Ir man atsiranda motyvacija matant tokį puikų pavyzdį.

Žmonės stebisi

– Plaukti pradėjai būdamas antrokas, dabar plaukimą prilygini darbui, o kur mokslai, kaip pavykdavo viską suderinti?

– Tą padaryti buvo nelengva. Ne kartą skirdamas daugiau dėmesio sportinei veiklai, nes laiko sportui, treniruotėms, varžyboms reikia skirti nemažai, apleisdavau mokslus.

Po tokių „gastrolių“ tekdavo visus vakarus ir net savaitgalius praleisti ne draugų ar artimų žmonių kompanijoje, o besimokant.

Tokiomis akimirkomis nebūdavo lengva – neturėjau laiko nei pailsėti, nei atsipūsti. Bet iki šiol dėl visko savo gyvenime labai stengiausi ir man pavyko viską puikiai sustyguoti.

Praleisdavo pamokas

– Ar daug pamokų praleista?

– Nemažai. Dažnai vykdavau į organizuojamas sportines stovyklas, kurios trukdavo net ir po porą savaičių. Varžyboms reikėdavo kiek mažiau laisvų dienų – trijų ar keturių. Tad viską bendrai paėmus, praleisti tekdavo tikrai nemažai.

Bet turiu gerus mokytojus, kurie man labai padeda. Aišku, grįžęs viską turiu atsiskaityti, išmokti, tačiau tą ir padarydavau – nebuvo kilę dėl to problemų. Problema tik ta, kad save apkraudavau, tačiau tas krūvis man buvo pakeliamas ir kažko specialiai keisti dėl to nereikėjo.

– O kaip tėvai vertino visa tai?

– Tėvų nuomonė su laiku keitėsi. Kiek anksčiau jie vis ragino stengtis dėl plaukimo, skirti daugiau laiko tam. O dabar, gal dėl to, kad esu dvyliktokas, kalba jau priešingai, jie vis rūpinasi mano mokslais ir tikina, kad jokiu būdu negaliu paleisti mokslų – privalau tam skirti laiko.

Tačiau svarbiausia tai, kad jie mane palaiko bet kokioje situacijoje. Turėdami galimybę važiuoja su manimi į daugelį varžybų, kurios vyksta net ir užsienyje, kas iš tikrųjų man labai svarbu, nes jaučiu, jog mano artimiausi žmonės čia ir dabar mane palaiko, o tas palaikymas, be abejo, ir motyvuoja, skatina siekti užsibrėžto tikslo.

Kiekviena diena – nieko ypatingo

– Papasakok kaip atrodo įprastinė tavo diena.

– Nieko ypatingo (šypsosi). Jeigu būnu Kėdainiuose, rytais keliuosi, pavalgau pusryčius ir einu į treniruotę.

Grįžęs iš jos keliauju į mokyklą, po ilgos dienos mokykloje grįžtu namo, pavalgau, šiek tiek pasiilsiu ir vėl keliauju į treniruotę. Po jos grįžtu jau žiauriai pavargęs, todėl galvoje mintys sukasi tik apie poilsį ir miegą, todėl vėl skiriu tam valandėlę, o visą likusį vakarą po poilsio atiduodu mokslams.

– Monotoniški treniruočių ciklai, mano manymu, tikrai išvargina. O kaip laisvalaikis ar atrandi laiko draugams?

– Na vasarą norėtųsi daugiau laiko kartu su draugais praleisti, tačiau dėl plaukimo tenka paaukoti viską. Jei man plaukimas būtų nesvarbus, neskirčiau jam tiek dėmesio, o kadangi jis yra tarsi mano gyvenimo dalis, mano savirealizacijos būdas, todėl laiko tam niekada negaila..

Tačiau draugai mane kuo puikiausiai supranta ir palaiko.

Būdamas namuose ir turėdamas laisvą minutėlę buvau pamėgęs užsiimti nuotraukų koregavimu – fotošopu. Grafinis dizainas kažkaip traukia. Bet pastaruoju metu ir prie kompiuterio tenka prisėsti vis rečiau (šypsosi).

Ruošiasi kelionei į Ameriką

– Esi abiturientas, šiemet baigsi mokyklą, kokie tavo ateities planai?

– Per pastaruosius metus įrodžiau, kad galiu plaukti, kad galiu pasiekti norimų ir gerų rezultatų. Todėl man atsivėrė puikios galimybės nemokamoms studijoms užsienyje.

Nenorėdamas to paleisti jau pradėjau laikytis anglų kalbos egzaminus. Jau esu nusižiūrėjęs ir universitetą, dabar liko viską kruopščiai susiderinti su treneriais ir galėsiu  planuoti kelionę studijoms į Jungtines Amerikos Valstijas.

Studijuodamas Amerikos sporto universitete priklausyčiau universiteto komandos plaukikų grupei.

– Tai kaip suprantu, Lietuvoje neliksi?

– Na kol kas tuos kelis metus norėčiau atidirbti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten ir sąlygos geresnės ir studijos nemokamos. Tačiau gavęs išsilavinimą, viliuosi grįžti į Lietuvą.

– Dėkoju už pokalbį.