Šimtukininkai: rezultatą lėmė stropus dvylikos metų darbas

Vasara jau skuba į pabaigą, vieni rajono gimnazijas baigę abiturientai džiaugiasi, kiti – su nerimu laukia prasidėsiančių naujų mokslo metų. Tik jau ne iki skausmo pažįstamoje aplinkoje ar artimų draugų apsuptyje, o skirtinguose šalies miestuose bei universitetuose.

Regis, sunkiausia – brandos egzaminai – liko praeityje, tačiau daugeliui būsimų studentų jų žinių įvertinimai ir lėmė, kokia bus jų tolimesnė ateitis.

Šiemet daugiausiai šimtukų gavo Deividas Tamkus, Rusnė Kuliešaitė ir Valdas Šorys iš Šviesiosios bei „Atžalyno“ gimnazijų.

Prieš kelias savaites Lietuvos Vyriausybės rūmuose Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pasveikino šalies abiturientus ir profesinių įstaigų mokinius, sėkmingiausiai išlaikiusius brandos bei profesinio mokymo kvalifikacijos egzaminus. Tarp 24 geriausiųjų respublikoje ir vienintelis Kėdainių rajone – „Atžalyno“ gimnaziją baigęs Deividas TAMKUS.

Iš penkių – lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, anglų kalbos, informacinių technologijų ir fizikos – net keturis egzaminus „atžalynietis“ išlaikė šimtukais. Visi kiti mokomieji dalykai D. Tamkaus brandos atestate įvertinti vienais dešimtukais.

Koją pakišo tik vienas egzaminas

Tarp visų šiemet gimnazijas baigusių rajono abiturientų D. Tamkus išties sužibėjo. Tiksliuku save vadinantis gabus jaunuolis pripažįsta, jog tam, kad už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą gautų šimtuką jam pritrūko kūrybiškumo.

„Kaip tikram tiksliukui ir priklauso, už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą šimtuko gauti nepavyko“, – šypteli būsimas studentas. Už šį egzaminą Deividas surinko 58 balus, tačiau dėl to nenusimena ir sako, jog tai vis tiek neblogas rezultatas.

„Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, manau, reikalauja ne tik sėkmės, bet ir gilaus supratimo bei žmogaus kūrybiškumo. Teoriją gali iškalti, tačiau jei nesi linkęs kūrybiškai, meniškai samprotauti, gero rezultato nelauk. Esu tiksliukas, todėl jei būčiau norėjęs iš šio egzamino gauti aukščiausią įvertinimą, būtų reikėję nepaprastai didelių pastangų, papildomų pamokų ir užsiėmimų. Ir vis tiek tik galbūt būčiau išlaikęs šimtukui“, – svarsto Deividas.

Mama tikėjosi, o jis ne

Gabus jaunuolis sako, jog artėjant brandos egzaminų sesijai nesitikėjęs gauti nė vieno šimtuko, o štai jo mama Vaida vylėsi, jog sūnus gali pasiekti puikių rezultatų.

„Nors pats tikrai nesitikėjau nei vieno egzamino išlaikyti šimtu balų, tačiau man mama sakė: „Deividai, gauk nors vieną šimtuką ir aš būsiu labai laiminga“. O gavau net keturis. Staigmena buvo ne tik mamai, bet ir visai šeimai“, – šypsosi jaunuolis.

Deividas prisimena, jog egzaminų rezultatai buvo skelbiami vienas po kito. Pirmieji du egzaminai, kuriuos sužinojo išlaikęs, buvo anglų kalba ir fizika.

„Pamačiau, jog iš abiejų dalykų gavau šimtukus. Mama taip džiaugėsi, jog perskambino visiems artimiesiems pasidžiaugti tokiais sūnaus rezultatais. Na, o kai sužinojau, jog mano „sąskaitoje“ iš viso keturi šimtukai, sulaukiau sveikinimų ne tik iš artimiausiųjų, bet ir iš draugų bei mokytojų“, – džiaugiasi Deividas.

Šimtukai – kruopštus dvylikos metų darbas

D. Tamkus tikina, jog aukščiausi mokomųjų dalykų ir šimto balų įvertinimai už brandos egzaminus – tai atsakingas ir kruopštus dvylikos metų darbas.

„Kol vieni egzaminams ruošėsi nemiegodami naktimis, aš atsakingai mokiausi visus dvylika metų. Turbūt todėl pelniau tokius puikius rezultatus. Prieš vienintelį – lietuvių kalbos ir literatūros – egzaminą reikėjo pasikartoti rašytojų biografijas, jų kūrybos bruožus, kūrinių aprašymus ir kita. Prieš kitus egzaminus iš vakaro jokio pasiruošimo nebuvo, nes šimtukų nesiekiau. O kad išlaikysiu egzaminus tokiais rezultatais, jog galėčiau įstoti į norimą specialybę, buvau beveik įsitikinęs, mat aukšto konkursinio balo nereikėjo“, – pasakoja šimtukininkas.

Deividas pasirinko programavimo studijas Kauno technologijos universitete.

Žinios – geresnio gyvenimo garantija

Paklaustas, kuo, jo manymu, yra svarbios dar mokykloje įgytos žinios, D. Tamkus įsitikinęs, jog pirmiausia tai – galimybė sukurti sau geresnio gyvenimo sąlygas. O užsiminus apie išvykimą svetur, vaikinas sako liksiąs ištikimas tėvynei.

[quote author=“D. Tamkus“]Manau, tam, kad pasiekčiau tokių rezultatų reikėjo atsisakyti visko po truputį, tačiau niekada nesiskundžiau ir nestresavau dėl to, kiek laiko skyriau mokslams ir kiek laisvalaikiui.[/quote]

„Tas, kuris gerai ir atsakingai mokėsi mokykloje, o vėliau ir universitete, manau, turės puikias sąlygas susikurti sau geresnį, patogesnį, visavertiškesnį bei visapusiškai turtingesnį gyvenimą. Taip pat manau, jog tie, kurie neskuba iškeisti Lietuvos bei studijų į juodą darbą svetur, yra mūsų šalies ateitis“, – sako D. Tamkus ir priduria, jog pats apie emigraciją niekuomet negalvojęs, nes jaučiasi šalies patriotu.

„Lietuvoje aš gimiau, čia augau ir mokiausi, čia ketinu studijuoti ir kurti savo ateitį. Svetur neabejotinai lauktų permainos, kartais malonios, o kartais, deja, ir nelabai…“ – svarsto pašnekovas.

Pirmūnas nuo pirmos klasės

Vaikinas pasakoja, jog mokslai jam sekėsi nuo pat pirmos klasės, o dalyvavimas mokyklinėse, rajoninėse ir respublikinėse olimpiadose bei kituose žinių konkursuose padėjo ne tik pasiruošti, bet ir pasiekti štai tokių puikių rezultatų.

„Dalyvaudamas mokyklinėse olimpiadose net neatsimenu, ar būčiau kada užėmęs žemesnę nei pirmąją vietą, tuo tarpu rajoninėse olimpiadose taip pat beveik visada užimdavau prizines vietas, o štai respublikoje iki šiol tokių aukštų rezultatų nebuvau pasiekęs“, – sako D. Tamkus.

Laiko užteko ir mėgstamai veiklai

Prakalbus apie motyvaciją mokytis bei jauno žmogaus prioritetus, Deividas šypteli ir priduria, jog skųstis niekada neturėjo ko.

„Manau, tam, kad pasiekčiau tokių rezultatų reikėjo atsisakyti visko po truputį, tačiau niekada nesiskundžiau ir nestresavau dėl to, kiek laiko skyriau mokslams ir kiek laisvalaikiui. Laikas, kurį praleisdavau mokykloje, ir buvo skirtas mokymuisi, o po pamokų užsiimdavau savo mėgstama veikla. Tai – fantastinių knygų skaitymas, laikas gamtoje, pagalba tėvams sode, kartais ir kompiuteriniai žaidimai. Na, o jei jau laiką leisdavau tiesiog prie kompiuterio, visuomet įvairiausią medžiagą skaitydavau anglų kalba. Taip ne tik skyriau laiko sau įdomiems dalykams, bet ir tobulinau anglų kalbos žinias“, – pasakoja Deividas.

Džiaugiasi visa mokyklos bendruomene

„Esu labai dėkingas savo mokytojams. Jie labai stipriai prisidėjo prie to, kad gaučiau aukščiausius įvertinimus. Manau, jog „Atžalyno“ gimnazijoje dirba išties puikūs ir kompetentingi pedagogai, apie tai kalba buvusių moksleivių egzaminų rezultatai – praėjusiais metais gimnaziją Agnė Staniūtė baigė su penkiais šimtukais, šiemet – su keturiais šimtukais gimnaziją palikau ir aš.

[quote author=“D. Tamkus“]Vieniems žodis moksliukas labiau įžeidimas nei komplimentas, tačiau manęs tai nei žeidžia, nei giria.[/quote]

Labai džiaugiuosi, jog mokiausi šioje mokykloje – čia buvo puikūs ir mokytojai, ir bendraklasiai. Kaip tikram moksliukui, jie visuomet man buvo geri ir supratingi“,  – šypsosi Deividas.

Paklaustas, ar moksliuku jį vadino ir mokykloje, vaikinas tik šypteli: „Vieniems žodis moksliukas labiau įžeidimas nei komplimentas, tačiau manęs tai nei žeidžia, nei giria.

Atsimenu, kai mokykloje po kontrolinių darbų bendraklasiai man sakydavo: „Va, Deividai, tikrai gausi dešimt“, o aš vis kartodavau, jog dar nėra aišku. Tačiau galiausiai vis tiek paaiškėdavo, jog išties buvau įvertintas dešimtuku“, – juokiasi prisiminęs.

Jau rugsėjį gabaus vaikino laukia naujas etapas – studijos Kaune, o štai kas seks po jų – kol kas lieka nežinioje.

„Gyvenu šia diena, tad ką veiksiu įgijęs bakalauro laipsnį – studijuosiu toliau ar bandysiu pritaikyti žinias praktikoje – kol kas nežinau. Žinoma, visada įdomiau yra praktinis darbas, tačiau tam, kad jis būtų išties sėkmingas, reikia nemažai žinių“, – įsitikinęs D. Tamkus.

Džiaugiasi dviem šimtukais

Puikiais mokomųjų dalykų įvertinimais bei brandos egzaminų rezultatais gali pasidžiaugti ir Šviesiąją gimnaziją šiemet baigusi kėdainietė Rusnė KULIEŠAITĖ, už du brandos egzaminus surinkusi aukščiausius, šimto balų, įvertinimus.

„Gauti šimtukus labiau norėjau nei tikėjausi, – šypteli Rusnė ir priduria, jog mintis, kad rezultatai gali būti ir prastesni nei tikisi, niekuomet neapleido. – Buvau tam pasiruošusi, tačiau slapčia vis tiek vyliausi gauti maksimumą. Ir man pavyko. Tai buvo labai džiaugsminga akimirka.“

Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi

Iš penkių – anglų kalbos, lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, chemijos ir biologijos – egzaminų R. Kuliešaitė maksimalius įvertinimus gavo už matematikos ir gimtosios kalbos. Paklausta, ko pritrūko, kad likusieji egzaminai būtų įvertinti aukščiausiu balu, Rusnė neslepia, jog kalbant apie chemiją ar biologiją jai trūko ne tik pačios domėjimosi šiais dalykais, bet ir darbo su įvairesnėmis užduotimis.

„Na, o anglų kalbos egzaminui, manau, pritrūko praktikos – straipsnių skaitymo ar filmų žiūrėjimo anglų kalba. Visa tai turi nemažai įtakos dar geresniems rezultatams“, – įsitikinusi mergina.

Prakalbus apie pasiruošimą brandos egzaminų sesijai, Rusnės nuomonė sutampa su Deivido – svarbiausia yra stropiai dirbti per visus mokslo metus.

„Per dvylika mokslo metų niekada neteko sėdėti naktimis ir „kalti“, kad sėkmingai parašyčiau kontrolinį darbą ar šiuo atveju išlaikyčiau egzaminą. Mano manymu, svarbiausia yra mokytis nuolatos“, – šypteli pašnekovė.

[quote author=“R. Kuliešaitė“]Mokykla – tai žinių pamatas tolimesnei mano ateičiai. Visada žinojau, jog ką išmoksiu, ant pečių nenešiosiu, o tikslas studijuoti norimą specialybę tik paskatino dar labiau stengtis.[/quote]

O kas motyvuoja tai daryti? Rusnė sako, jog didžiausia motyvacija įgyti kuo daugiau žinių ir sėkmingai išlaikyti egzaminus buvo tikslas įstoti į norimą specialybę.

„Manau, jog didelės motyvacijos man niekada nereikėjo, o noras mokytis atėjo savaime. Visuomet žinojau, jog mokykla – ne juokas. Mokykla – tai žinių pamatas tolimesnei mano ateičiai. Visada žinojau, jog ką išmoksiu, ant pečių nenešiosiu, o tikslas studijuoti norimą specialybę tik paskatino dar labiau stengtis“, – pasakoja šimtukininkė.

Nerimas išliko

Paklausta, ar prieš egzaminus labai jaudinosi, Rusnė sako, jog jaudulys buvo, tačiau su kiekvienu egzaminu jis mažėjo.

„Labiausiai jaudinausi prieš pirmąjį, anglų kalbos, egzaminą. Vėliau jaudulys mažėjo, bet… niekada nedingo“, – šypteli mergina ir priduria, jog būtent pirmasis egzaminas jai pasirodė ir sunkiausias, o štai lengviausias – matematikos, už kurį ir pavyko gauti aukščiausią įvertinimą.

Rusnė atvira – kad rezultatai būtų džiuginantys, kartais teko atsisakyti įvairių vakarėlių ar ilgesnio pasibuvimo draugų kompanijoje.

„Manau, jog svarbiausia – gebėti planuoti savo laiką. Tiesiog reikia disciplinos ir tam tikro režimo. Jei gebi tai daryti, suspėsi ir pasimokyti, ir pailsėti“, – sako mergina.

Dar kartą pamilo Lietuvą

Emigracijos tema neliko nepaliesta ir besikalbant su Rusne. Šiuo klausimu mergina išdėstė aiškią savo nuomonę:

„Žinios formuoja žmogaus charakterį ir jo požiūrį į pasaulį, taip pat žinios skatina mąstymą, o mąstantis žmogus apie emigraciją pagalvoja daugiau kartų nei tas, kuris jau spėjo išvažiuoti svetur. Mąstantis žmogus, dešimtą kartą pagalvojęs apie emigraciją ir pasvėręs visas galimybes, dažniausiai nusprendžia likti Lietuvoje.

Aš, kaip ir visi maži vaikai, taip pat pagalvodavau apie emigraciją, tačiau laikui bėgant supratau, jog iš tiesų noriu gyventi ir savo ateitį kurti čia, Lietuvoje. Žinoma, į galimybę aplankyti kitas pasaulio šalis ir laikinai jose pagyventi, ranka nenumoju. Tačiau tik su ta sąlyga, jog galėsiu bet kada grįžti į Lietuvą ir atvežti į ją naujovių.

Kalbėdama apie Lietuvą, negaliu nepaminėti, jog lietuvių kalbos ir literatūros pamokos man padėjo dar kartą pamilti savo šalį. Skaitydama lietuvių rašytojų kūrinius, aš tarsi išgyvenau visas tas skaudžias istorijas ir pamilau Lietuvą dar labiau. Anksčiau tiesiog maniau, kad Lietuva yra graži šalis ir man čia gera gyventi, tačiau vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse artimiau susipažinusi su lietuvių literatūra įsigilinau į ją ir suvokiau, kokia skaudi ir sunki buvo mano gimtosios šalies praeitis… Lietuva, jos praeities klodai mena labai įdomią istoriją, kuri paliečia pačias tolimiausias širdies gelmes ir ragina dar labiau mylėti savo šalį, gerbti čia likusius žmones“, – pasakoja R. Kuliešaitė.

Būsima odontologė

Sėkmingai įveikusi dvylikos metų maratoną Rusnė pasirinko odontologijos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune.

„Pagal tai, kas man patinka, pagal mano charakterio savybes ir būdo bruožus – kruopštumas bei atidumas – manau, jog ši sritis man tinka. Man patinka būti savo situacijos šeimininke, nes tada jaučiuosi geriausiai. Manau, jog ši sritis – kaip tik man“, – šypteli būsima odontologė ir priduria, jog apie šią specialybę rimčiau pradėjusi galvoti prieš dvejus metus.

„Odontologės profesiją pasiūlė tėvai, pagrindė ją mano pačios savybės. Man šis siūlymas pasirodė labai priimtinas, todėl ir priėmiau tokį sprendimą.

Žinoma, mąsčiau ir apie kitas sritis. Man visada labai patiko geografija, patiko ir lietuvių kalba. Tai labai skirtingos sferos, tačiau pasvėrusi visas ateities perspektyvas galiausiai pasirinkau odontologiją“, – sako būsima studentė.

O štai paklausta, ar pati nebijanti lankytis pas šios srities specialistus, Rusnė juokiasi: „Kartais bijau! Bet galbūt labiau bijojau, kuomet buvau vaikas. Dabar taip baisu jau nebūna, tačiau reikia pripažinti, jog vizitas pas odontologą nėra pats maloniausias.“

Gebėjimas atsirinkti informaciją

Pasaulis keičiasi, technologijos ima viršų – įprastas knygas keičia elektroninės, nebereikia informacijos ieškoti enciklopedijose, vadovėliuose ar skaitant knygas, viską nesunkiai galima rasti internete. „Ar toks kompiuterizuotas pasaulis prisideda prie gerų mokymosi rezultatų? Ir visgi ką pati labiau vertini – tradicinius mokymosi metodus ar naujoves?“ – klausiu Rusnės.

„Labiau vertinu tradicinius mokymosi metodus, nes kartu su naujovėmis ateina ne tik naudinga informacija, bet ir visos šiukšlės, visa, kas nėra reikalinga. Tada jaunam žmogui labai sunku atsirinkti. Tačiau jei jis geba atsirinkti, labai sąmoningai siekia savo tikslo ir mokosi, tuomet naujovės yra kur kas geriau nei tradiciniai mokymosi būdai. Tačiau, kaip jau minėjau, jaunam žmogui reikia kritinio mąstymo, sąmoningumo, kad gebėtų suprasti, kas jam yra naudinga, o kas ne“, – pamąstymais dalijasi pašnekovė.

Tobulėti visada yra kur

Paklausus Rusnės, kaip jos mokyklos baigimo rezultatus vertina jos tėveliai ir ar pati didžiuojasi savimi, mergina tikina, jog jei žmogus yra viskuo patenkintas, vadinasi, jis nebeturi kur tobulėti.

„Džiaugiuosi savo rezultatais, tačiau manau, jog visada turiu kur tobulėti, kur plėsti savo žinias. Tai, ką pasiekiau, man leidžia su šypsena atostogauti ir džiaugtis paskutinėmis vasaros dienomis.

Na, o mano tėveliai tikėjo, jog įdėtas dvylikos metų darbas, atneš gerus vaisius. Ir atnešė“, – džiaugiasi šimtukininkė.