Magiškos Joninės varduvininkus apdovanoja laime ir sėkme
Yra tik viena diena metuose, kai per naktį liepsnoja laužai, vidurnaktį pražysta magiškasis turtus ir laimę nešantis paparčio žiedas, kai plukdomi svajones pildantys vainikai, kai vyksta romantiškas kupolinių puokščių rinkimas, kai su jauduliu ir naujomis viltimis sutinkama aušra… Tai – Joninės, kurių nekantriai laukia visi šios šventės varduvininkai.
Žinojo, jog sūnus bus Jonas
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Simona Skorupskienė:
„Mano vyras Ugnius kiek daugiau nei prieš ketverius metus svajojo ir nuolat kartojo, jog jei turėsime sūnų, būtinai jį pavadinsime Jonu. Kai sužinojome, kad laukiuosi berniuko, nuomonė, žinoma, nesikeitė. Na, o kai apsilankiau pas gydytoją, kad nustatytų gimdymo terminą, ji pasakė, jog tai bus birželio 24-oji. Paėmė nenumaldomas juokas. Galvojau, ar gali būti toks gyvenimo pokštas, kad tiek metų svajojus apie sūnų, vardu Jonas, jis gims būtent per Jonines? Tiesa, sūnelis gimė birželio 28-ąją, tačiau nekilo jokių abejonių, jog jį vis tiek pavadinsime Jonu“, – šypsosi Jonuko mama Simona.
Simona pasakoja, jog vyro šeima visada turėjo gilias Joninių šventimo tradicijas, todėl ir šiemet, kaip ir kasmet, gausus artimųjų būrys leis laiką gamtoje.
„Jonines tradiciškai švenčiame su šeima, nesiblaškydami po įvairiausius renginius. Kasmet pas uošvius susirenka giminės ir draugai, žaidžiame įvairius žaidimus, organizuojame varžybas ir kitokias pramogas. Beje, nuo tada, kai gimė Jonas, Joninių šventės metu pradėjome pinti ir vainikus. Taigi šiemet sūnaus vardo dieną taip pat minėsime dideliame artimųjų rate“, – sako Simona.
Tikisi surasti paparčio žiedą
Surviliškietis Jonas Šešeika:
„Man Joninės – eilinė diena, tačiau smagu žinoti, kad vieną kartą metuose visoje Lietuvoje yra švenčiama tokia graži šventė“.
Jonas priduria, jog nors gimtadienis jam yra reikšmingesnė diena, per vardadienį taip pat malonu sulaukti sveikinimų iš draugų, kolegų, giminaičių. Anot pašnekovo, šį gražų vardą jam išrinko ne kas kitas, o tėtis.
„Visoje giminėje esu vienintelis Jonas, būtent dėl šios priežasties tėtis ir išrinko man tokį vardą. Esu laimingas ir didžiuojuosi būdamas Jonu. Man patinka šis vardas, jis šventas ir labai gražus“, – šypteli surviliškietis.
Paklaustas, kaip mini savo vardadienį, pašnekovas teigia, jog kasmet susigalvoja vis kitokios veiklos.
„Viskas priklauso nuo to, kokią dieną išpuola ši šventė – darbo diena ar savaitgalis. Tačiau dažniausiai vardadienį miniu draugų arba artimųjų rate.
Pamenu, anksčiau Surviliškyje vykdavo smagūs koncertai, kuriuose sveikindavo Jonus ir Janinas, papuošdavo juos Joninių vainikais. Dabar tokio masto šventės nebeorganizuojamos, tačiau tradicija pasveikinti vietinius Jonus ir Janinas su ąžuolo vainikais išliko.
Na, o šiemet Jonines ketinu paminėti kiek kitaip – su draugais pasiplaukioti baidarėmis, o vakarop pasisėdėti prie laužo“, – šypteli pašnekovas.
Jau šį savaitgalį įvairiuose Lietuvos kampeliuose liepsnos Joninių laužai, o tūkstančiai varduvininkų ieškos savo laimės – magiškojo paparčio žiedo. Jonui taip pat ne kartą teko ieškoti mistiškojo paparčio žiedo, tačiau kol kas dar nepavyko surasti.
„Turbūt neskirta man jį rasti, – juokiasi pašnekovas. – Tačiau kas žino, kaip bus ateityje… Gal jau šiemet pavyks surasti savo laimę.“
Iš mamos perėmė geriausias savybes
Miegėniškė eilių kūrėja Janina Jakšienė:
„Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosiu savo vardu. Man jį davė mano mama, kuri taip pat yra Janina. Turiu pasakyti, jog mano mama yra reto darbštumo moteris, todėl tikiu, jog su vardu perėmiau ir visas geriausias jos savybes“, – šypteli Janina.
Anot pašnekovės, Miegėnuose Joninių šventei skiriamas ypatingas dėmesys – tądien į būrį renkasi ne tik Jonai ir Janinos, bet ir visa kaimo bendruomenė, sveikinami varduvininkai, kūrenamas laužas, vyksta koncertas.
„Kasmet gausiame miegėniškių būryje Joninių šventė praeina labai smagiai. Malonu savo vardo dieną tradiciškai minėti tokiame gausiame linksmų žmonių būryje, tačiau pačios šilčiausios ir gražiausios Joninių akimirkos atmintyje išliko iš tų laikų, kai buvau jauna.
Gyvenome Kėdainių rajone Jasnagurkos kaime, ten buvo nepaprastai gražiai žaliuojančios vietos, tekėjo Šušvė, o ten pašušvyje suaugusieji visada ir švęsdavo Jonines. Visi kartu ieškodavome paparčio žiedo… Būtent iš tų laikų išliko patys gražiausi ir šilčiausi atsiminimai apie Jonines. Gal todėl ši diena man asocijuojasi su pačiu gamtos vešėjimu ir jos gražumu“, – svarsto pašnekovė.
Prakalbus apie paparčio žiedo paieškas, Janina sako, jog savo laimės žiedą ji jau suradusi.
„Esu labai laiminga ir džiaugiuosi gyvenimu. Tikiu, jog ši mano laimė bei gyvenimo džiaugsmas ir yra ne kas kitas, o paparčio žiedas“, – sako eilių kūrėja.
Pasidomėjus, ar Janina yra sukūrusi bent vieną eilėraštį apie Jonines, moteris teigia, jog didžiąją jos kūrinių dalį sudaro gyvenimo džiaugsmą ir prasmę šlovinančios eilės. Tačiau, kaip sako pati kūrėja, kas žino, galbūt kažkada užrašuose puikuosis ir vienas kitas posmas apie ilgiausią metuose dieną bei trumpiausią naktį.
Jonė – kaip svajonė…
Moksleivė Jonė Rylaitė:
„Šį vardą man išrinko mama, nes jai visada patiko Joninių šventė, taip pat jai teko pažinti daug gerų Jonų ir Janinų. Vardas Jonė jai buvo kur kas gražesnis vardas už visus kitus, nes asocijavosi su svajone. Taip pat esu pirmoji giminėje, kuri turi tokį vardą.
Tiesa, anksčiau buvo kilę minčių pasikeisti vardą, nes daugeliui priimtinesnis vardas yra Janina, todėl kai nepažįstam žmogui pasakydavau savo vardą, neretai tekdavo pakartoti dar kartą. Tačiau tie, kurie mane pažįsta, sako, jog man šis vardas tinka“, – šypsosi kėdainietė Jonė.
Pašnekovė Joninių šventės per daug nesureikšmina, tačiau juokiasi sakydama, jog visada smagu sulaukti sveikinimų, simbolinių dovanėlių bei gerai praleisti laiką su šeima ir taip paminėti savo vardo dieną.
„Šie metai nebus kažkuo ypatingi ar išskirtiniai. Planuoju draugių bei artimųjų rate jaukų pasisėdėjimą prie laužo, o atėjus vidurnakčiui į dangų paleisti oro žibintus ir grožėtis vaizdu“, – sako Jonė ir priduria, jog pačios įsimintiniausios Joninės jai buvo tos, kai lepino gražus oras ir švietė saulė, o iš dangaus neiškrito nė lašelis lietaus.
„Na, o kas liečia tradicinį paparčio žiedo ieškojimą, pamenu, jog kai buvau mažytė, mama sakydavo, kad paparčio žiedas – tai saldainis, tad būdavo labai smagu ieškoti tarp paparčių pasimetusių skanėstų. Deja, tikro žiedo ieškoti dar neteko“, – sako Jonė.
