Nenustygstantis vietoje jaunuolis vis dar neatrado savęs

Šiuo metu Vilniaus dizaino kolegijoje Kūrybinių industrijų dizainą studijuojantis ir  barista vienoje populiariausių Lietuvos kavinių CAFFEINE dirbantis kėdainietis Povilas BUDRYS daug metų aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje Kėdainiuose, vedė renginius ir buvo gerai žinomas visiems kraštiečiams. Gyvendamas čia Povilas suspėjo išbandyti ir sportą, ir sceną, ir netgi dainavimą bei kitas meninės raiškos formas. Veiklos jaunajam Povilui iš tiesų netrūksta – tuo įsitikinau ir pati, o dabar su veiklumo nestokojančiu vaikinu iš arčiau galite susipažinti ir Jūs.

Visuomeninė veikla žavėjo nuo mažų dienų

– Povilai, vaikystėje svajojai, kuo būsi užaugęs?

– Net nenutuokiau. Mintyse galbūt norėjau būti kažkuo svarbiu, įdomiu, bet kartu ir paprastu, per daug neišsiskiriančiu. Būtent tai dabar ir darau – esu aktyvus, buvęs visuomenininkas, pasukęs į menus bei renginius, besidomintis muzika.

Nors kol kas tikslios vizijos neturiu – dar ieškau savojo realizacijos kelio, viskas pas mane ateina netikėtai ir tai vyksta su laiku.

– O kokia veikla tave labiausiai traukė vaikystėje?

– Nuo mažų dienų, kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, lakstydavau kiemais, su draugais žaisdavome įvairiausius žaidimus. Kas svarbiausia, labiausiai mėgdavau vis naujus dalykus, todėl viską draugų būryje keisdavome (kalbu apie žaidimų taisykles).

Namuose mėgdavau piešti, bet smagiausia būdavo piešti ne tai, ką reikia, ir ne ten, kur reikia, o tai, kas man tuo metu šaudavo į galvą – to žymės ant sienų matosi ir dabar (juokiasi). Daugiau mėgau piešti abstrakčius piešinius, kuriuose vyraudavo juoda ir balta ar kitos priešingos viena kitai spalvos. Kadangi nei tada, nei dabar nemėgstu savo darbų rodyti viešai, su jais supažindinu tik tuos, kurie užeina pas mane ir paklausia apie juos.

– O galbūt veikla mokyklose padarė įtaką tam, kuo esi ir kuo domiesi dabar?

– Kiek atsimenu, pradinėse klasėse, nors mokiausi Vilainių mokykloje-darželyje „Obelėlė“, buvo pirmieji ir nepakartojami mokymosi metai – niekad jų nepamiršiu. Vaidinimai ir renginiai, eilėraščių deklamavimas ar dainavimas – viskas man tuo metu patiko.

Kažkokių išskirtinių pomėgių pradėjus lankyti mokyklą neturėjau, jie atsirado vėlesnėse klasėse. Keičiausi aš, keitėsi mano požiūris į mokyklą, į mokinius, į mokytojus ir į savo tuo metu dar mažą gyvenimą.

Baigus pradinę mokyklą, savo mokslus tęsti nusprendžiau tuometėje „Aušros“ vidurinėje mokykloje. O tada ir prasidėjo (juokiasi)… Savo aktyvumo vienoje srityje negaliu apibrėžti. Tada buvo pirmieji žingsniai mokyklos mokinių taryboje, kur užsiimdavome mokyklos problemų sprendimu, tradicinių renginiu organizavimu.

Taip pat tuo metu vesdavau daug mokyklos tradicija tapusių oficialių renginių. Tai iš manęs daug nereikalavo – tiesiog geros iškalbos, atminties, intonacijos ir svarbiausia jokios baimės scenai. Nors tai pelninga profesija, bet savo ateities sieti su ja kažkodėl nenorėjau. Lankiau ir dailės pamokas, kuriose darydavau kažką, kaip sakoma „tipo meniška ir nesuprantama“.

Išbandė sportą

– Ar tik mokykloje buvai aktyvus?

– Tikrai ne. Prisipažinsiu, buvau nestandartinis moksleivis, kuris ne tik mokėsi, bet ir užsiimdavo mokyklos reikalais bei kita visuomenine veikla. Buvau aktyvus ir už mokyklos ribų – prisijungiau prie rajono mokinių tarybos veiklos, kurios buvo begalė.

Išbandžiau daugybę sporto šakų – futbolą, krepšinį, plaukimą, karatė, lengvąją atletiką. Šiuo metu intensyviai nesportuoju, tik savo malonumui gerai praleidžiu laiką su draugais arba tiesiog žiūrime sporto varžybas ir palaikome mėgstamas komandas.

Visada domino ir domina daugybė dalykų pradedant Lietuvos bei pasaulio aktualijomis, fotografija, menais, reklama, finansais, video darbais, muzika, technologijomis, baigiant kelionėmis. Baigęs mokyklą ne veltui rinkausi industrijų mokslą.

– Užsiminei apie renginius. Tai kokius gi renginius vesti ir organizuoti buvo smagiausia?

– Visus, kurie turėdavo kažko „crazy“. Tai tikriausiai visos krikštynos, kuriose net ir mane krikštijo, ir tos, kuriose mes su komanda krikštydavome naujokus. Dar dabar pamenu visus naktinius pokalbius, pasiruošimą, kuris pareikalaudavo ne tik nemažų pastangų, bet ir nemenkos dozės juoko.

Žodžių į vatą nevynioja

– Kuo dar „pasižymi“ tavo nestandartiškumas?

– Galbūt iš kitų išsiskiriu tuo, kad galiu bendrauti su bet kokios rasės, plauko, spalvos, pažiūrų ar amžiaus žmonėmis. Man svarbiausia komunikabilumas bei tolerantiškumas bendraujant, o ne šiais laikais kabinamos etiketės.

Be to, kaip išskirtinumą galėčiau paminėti ir tai, kad paklaustas ar užkalbintas nebijau ir turiu drąsos viską atsakyti tiesiai į akis, nesvarbu apie ką kalba pasisuka. Na kitaip sakant, žodžių į vatą nesu linkęs vynioti – sakau taip, kaip galvoju per daug nepergyvendamas kas ką pagalvos.

Sulaukdavo ir papeikimų

– O kaip pavykdavo suderinti mokslus ir visas kitas veiklas? Nebuvo sudėtinga?

– Mokslai ir visa veikla reikalaudavo tikrai daug laiko, na, bet kažkaip susiderindavau. Kaip sakoma, jei patinka ir yra noro, tai viskas įmanoma. O kadangi aš mėgdavau dalyvauti tiek mokyklos, tiek kitose veiklose, organizuoti ar padėti suorganizuoti renginius, tad savo laiką paskirstydavau taip, kad niekas per daug nenukentėtų.

Galima sakyti, kad pagrindinis veiksmas ir vyko mokykloje, kur aš kasdien ir būdavau.

Ne vien mokykloje, bet ir rajono lygmeniu tekdavo daug kur prisidėti prie organizuojamų renginių ar vykdomų akcijų (su tokiais susidurdavau tikrai dažnai). Todėl jei veiklai neužtekdavo darbo savaitės dienų, tai tekdavo jas perkelti net į savaitgalius.

– Tai vis dėlto prisipažink, ar mokslai tikrai nenukentėjo?

– Mokiausi vidutiniškai, per daug negaliu iškelti savęs, nes tiesiog vienur sekėsi geriau, kitur ne taip gerai. Gyvenime vadovaujuosi viena puikiai mano situaciją apibūdinančių ir patvirtinančių frazių – „Vidutinybės užvaldo pasaulį“.

Kalbant apie mokyklą, nežinau kaip ir kodėl, bet daugelis mokytojų mane palaikydavo. Man visada pasisekdavo susibendrauti su mokyklos valdžia, todėl klasės draugai dažnai traukdavo per dantį.

Tačiau atsirasdavo ir tokių mokytojų, kurie mane peikdavo ir vis kartodavo, kad nieko gyvenime nepasieksiu, kad aktyvumas man į atestatą geresnių pažymių neįdės ir kad bet kokia su mokslais nesusijusi veikla kenkia mokslams. Na, nors tuomet visa tai girdėti smagu nebuvo, tačiau dabar tai tik smagus ir šypseną keliantis prisiminimas.

– Paminėjai, kad klasės draugai traukdavo per dantį. Ar piktybiškai?

– Kaip kada. Apie klasę galiu drąsiai kalbėti, nes „Aušros“ mokykloje klasė buvo savaip įdomi ir tikrai draugiška. Su kai kuriais bendraujame ir dabar.
Gimnazijoje situacija kiek kitokia. Būtent 9–12 klasėse draugai, jei lieka visam gyvenimui, tai yra labai didelis laimėjimas, todėl galiu pasigirti, jog bendrauju gal su 1–2 žmonėmis, o štai kita klasės dalis liko tiesiog žmonės, dėl kurių kažkada stengiausi, dariau, padėjau, patariau.

– O tų tikrųjų draugų ir šeimos palaikymo sulaukdavai?

– Draugai gal šiek tiek pavydėdavo, bet kartu ir palaikydavo.

Šeima yra šeima, ji niekada bėdoje nepalieka. Aišku, kiekvienas bandydavo įskiepyti savo nuomonę ar drausdavo kažką daryti, nes tai esą nebus tau reikalinga gyvenime, su tuo nieko nepasieksi, neuždirbsi duonai ir panašiai. Nors tėvai leisdavo daug, bet kartu mokėjo ir „paspausti“, tačiau visada jaučiau palaikymą iš jų pusės.

Tuo tarpu giminėje net ir dabar visokių nuomonių tvyro.

Turi daug asmeninių laimėjimų

– O dabar papasakok, ką esi pasiekęs?

– Vienas mano mėgstamiausių ir visada nuotaiką pakeliančių laimėjimų – Linksmosios išradingosios komandos (LIK‘as) renginys kultūros centre mokyklos laikais. Kartu su „Aušros“ mokyklos mokinių taryba laimėjome pirmąją vietą, o pasirodymas buvo kažkas tokio! Dar ir dabar jį prisimenu.

Kita mano laimėjimas – įstojimas į Šviesiąją gimnaziją ir kartu į jos gimnazistų tarybą, nes būtent tada pradėjau plėsti savo akiratį šalies lygmeniu. Pirmiausia dviem kadencijoms buvau išrinktas į Lietuvos mokinių parlamentą (LMP).

Taip pat gimnazijoje pasiekiau tikriausiai aukščiausią kaip gimnazisto statusą – tapau gimnazistų ir gimnazijos prezidentu. Tuo labai didžiuojuosi ir be galo pasiilgstu viso to, todėl visada turėdamas laiko stengiuosi ten apsilankyti.

Dar vienas didelis žingsnis – Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) – tai organizacija, kurioje jautiesi tarsi vienoje didelėje šeimoje ir kuri iš tikrųjų padeda sukurti moksleiviams gražesnį ir geresnį rytojų. Net ir dabar, kai jau esu studentas ir gyvenu Vilniuje, jaučiu šią šeimą, nes tai žmonės, kurie yra tikri mano draugai, o atrodo, viskas prasidėjo tik nuo paprasto grupių skirstymosi ir vieno vaisiaus pavadinimo – KIVIS.

O smagiausia tai, kad Kėdainiuose vykdyta visa visuomeninė veikla labai prisideda prie dabartinių mano darbų – reklamos ar jos kūrimo, renginių apipavidalinimo – tai būtent ir atėjo iš mokyklos laikų.

Grįžo į komandą

– Tačiau dabartinis tavo darbas mažai sietinas su visa iki tol vykdyta veikla. Kodėl būtent baristas?

– Tokį darbą esu dirbęs ir anksčiau. Tuo metu teko daug išmokti (tiek teorinių, tiek praktinių žinių turiu). Kuo puikiausiai išlaikiau teorijos bei praktikos testus, todėl džiaugiuosi grįžęs atgal į komandą.  O kodėl baristas? Na man šis darbas prie širdies, nes ir pats mėgstu kavą, o be to, smagu pabendrauti su klientais. Nors dabar vasara – atostogų metas, bet manau, pasiliksiu čia ilgam – bent jau tiek, kol rasiu kitą širdžiai mielesnę veiklą.

Mėgsta keliauti

– Kaip leidi laiką po darbo, savaitgaliais?

– Turėdamas laisvo laiko nebijau pasiimti į rankas kameros ar pats papozuoti prieš objektyvą. Mėgstu fotografuotis bei kelti nuotraukas į socialinius tinklus – tai tikrai labai ryškiai matosi atsidarius mano profilį. Be to, filmavimas, fotografija yra ir mano studijų krypties dalis. Šiuo metu studijuoju Vilniaus dizaino kolegijoje Kūrybinių industrijų dizainą.

Taip pat labai mėgstu keliauti – visada ieškau, o ir randu, pigių kelionių. Įgyvendinant jaunimo mainų projektą, lankiausi Vokietijoje, pagal vieną iš savivaldybės projektų –
Bulgarijoje. Tai man puikus būdas aplankyti ir susipažinti su kitų šalių kultūromis, pabendrauti su skirtingais žmonėmis.

– Ar dažnai vyksti į svečias šalis? Kiek jų esi aplankęs?

– Lietuvą palieku maždaug kartą per tris mėnesius – kiekvieną metų ketvirtį vis kažkur išvykstu. Aplankęs esu nei daug nei mažai – 16 šalių.  Dažnai keliauju vienas. Prieš keliaudamas visada pasidomiu vietomis, kurias galėčiau toje šalyje aplankyti.

Galiu prisipažinti, kad bendrauti kelionėse, kaupti pačius geriausius įspūdžius ir pamatyti vis daugiau – mano aistra.

– Ar turi svajonę, Povilai?

– Labiausiai norėčiau neišklysti iš pasirinkto kelio. Didžiausia svajonė – paprasta, kad Lietuvoje pasiliktų visi man brangūs žmonės, draugai, su kuriais kažkada puikiai leidau laiką, pažįstami. Tačiau dabar svarbiausia – baigti mokslus, įsitvirtinti, pradėti savo verslą ar būti gero verslo dalimi, plėstis ir būti laimingam.

Ateities planai nežinomi

– Užsiminei apie verslą. Ko norėtum imtis?

– Verslas būtų dviprasmiškas, nes tai būtų visuomenę informuojantis bei visuomenei teikiantis paslaugą dalykas, bet kol kas visko neatskleisiu.

– Ar kada nors susimąstei kuo būtum, jeigu nebūtum tuo, kuo dabar esi?

– Galbūt būčiau inžinierius, gal medikas, gal sportininkas. Tiesą pasakius, nežinau. Manau, savo gyvenimą dar ne kartą pakreipsiu 360 laipsnių kampu, bet anksčiau ar vėliau tikrai atrasiu save. Dabar galiu džiaugtis jau nueitu gyvenimo keliu, o apie ateitį tik pasvajoti, bet, kaip sakoma, laimės keliai nežinomi.