Viso gyvenimo patirtis – darbas su žmonėmis

Josvainių seniūnijoje dirbanti Virginija CUKANOVIENĖ bendruomenės nariams puikiai pažįstama. Darbštumu, sumanumu, komunikabilumu pasižyminti moteris jau šešerius metus eina socialinio darbuotojo pareigas. Būtent jos dėka seniūnijoje operatyviai ir profesionaliai sprendžiamos iškilusios Josvainių seniūnijos gyventojų problemos ir ne tik.

Net ir atvykę pas Virginiją kabinete sutikome žmonių, kurie, kaip patikino specialistė, norėdami išsipasakoti, išsakyti savo skaudulius, aplanko ją kone kiekvieną dieną. Galbūt mums sunku suvokti, koks iš tiesų nelengvas ir daug reikalaujantis yra socialinis darbas, tad su Virginija ir šnekamės apie tai, kokiais mitais jis apipintas, kokie iššūkiai, kasdienybė ir misija lydi šį darbą dirbantį asmenį.

Daugelio nuomonė klaidinga

– Šių dienų žmonės socialinius darbuotojus laiko svetimų bėdų šalintojais. Kaip yra iš tikrųjų, ar vyraujanti nuomonė teisinga?

– Daugelis galvoja, kad socialinis darbuotojas yra už viską atsakingas ir turi padėti kitiems susitvarkyti gyvenimą, išmokyti gyventi savarankiškai, spręsti kasdienes problemas. Tačiau tokia nuomonė tikrai klaidinga. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie neįvertinę savo pastangų ir esamos padėties ateina ir nori gauti tai, kas, anot jų, jiems priklauso.

Visada sakau, kad pirmiausia žmogus yra atsakingas pats už save ir kiekvienas mes turime nugyventi savo gyvenimą pats. Taip, socialinis darbuotojas gali patarti, gali padėti įvertinti situaciją, bent jau mūsų seniūnijoje į tai yra itin atsižvelgiama, tačiau nereikėtų pamiršti, kad visų pirma žmogus dėl savęs, dėl savo gerovės turi stengtis pats.

– Tai manote, kad visuomenėje socialinis darbas nėra pristatytas tinkamai?

– Socialinis darbas visuomenei turėtų būti pristatomas plačiau, ne vien tik iš tos blogosios pusės, neigiamame kontekste. Ši profesija yra sudėtinga ir prieštaringai vertinama. Yra daug gerų su ja susijusių dalykų. Daugiau dėmesio reikėtų skirti bendradarbiavimui su aukštesnėmis institucijomis, kurios turėtų suformuoti teisingą sistemą. Taip pat reikėtų nepamiršti ir ugdymo įstaigų, juk žmogų formuoti reikia jau nuo mažens. Nė vienas socialinį darbą dirbantis asmuo suformuoto žmogaus pakeisti nebegali. Tačiau šiandien situacija yra tokia, kokia yra – kažkas atsitiko ir tas socialinis darbuotojas kaltas, kažko nepadarė ar blogai padarė, neprižiūrėjo.

Sunkiausia – dirbti su rizikos šeimomis

– Papasakokite, kokias problemas tenka spręsti?

– Sprendžiamos problemos aktualios daugelyje pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje. Socialinis darbuotojas turi padėti asmeniui funkcionuoti (prisitaikyti, sėkmingai, produktyviai veikti) šeimoje, ugdymo įstaigoje, bendraamžių ar draugų grupėje, darbe ir kituose socialiniuose kontekstuose. Sudėtingiausia socialinį darbą dirbti su rizikos šeimomis, kurių problemos – tarsi užburtas ratas.

Pagalba teikiama ne tik prastai gyvenantiems asmenims – juk socialinių problemų gali kilti bet kuriam iš mūsų. Anksčiau pagyvenusiais žmonėmis labiau rūpindavosi artimieji, vaikai, dabar pastebiu, kad situacija labai keičiasi, tad tenka prisidėti ir prie pagalbos mūsų krašto senoliams.

Per didžiąsias metų šventes aplankomos socialinės rizikos grupės, nepasiturinčios šeimos, vieniši senoliai, socialinės atskirties žmonės. Nepamirštamos ir tikslinės grupės – tokios, kaip buvę mokytojai, medikai ir kt. Glaudžiai bendradarbiaujama su labdaros ir paramos fondu „Viltis–Vikonda“, Kėdainių rajono vartotojų kooperatyvu, kurių dėka šiuos žmones pasiekia ir pradžiugina dovanėlės.

– Su kokiomis problemomis susiduriate seniūnijoje? Dėl ko kreipiasi gyventojai?

– Mūsų seniūnija strateginiu atžvilgiu yra labai geroje vietoje, pas mus nėra didelio nedarbo, nėra didelio rizikos šeimų skaičiaus. Tuo ir galima pasidžiaugti.

Aišku, sunkumų būna – kaip ir visur. Pastaruoju metu didėja senolių apgyvendinimo vadinamuosiuose senelių namuose paklausa. Dėl didelių eilių tenka laukti, kad gautum ilgalaikę globą. Atsiranda tokių senelių, kuriais vaikai tiesiog negali pasirūpinti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Žinoma, čia jų asmeninis reikalas, jie turėtų patys spręsti šias problemas, tačiau dažniausiai kreipiasi į socialinį darbuotoją pagalbos, patarimo. Tad skatiname juos, kalbamės bandydami išaiškinti situaciją, rasti tinkamiausią sprendimo būdą.

[quote author=”V. Cukanovienė”]Per didžiąsias metų šventes aplankomos socialinės rizikos, kitos nepasiturinčios šeimos, vieniši senoliai, kiti socialinės atskirtiea žmonės.[/quote]

Taip pat be galo trūksta mobilios pagalbos. Dėl šios priežasties vaikams neprieinami dienos centrai – tai mažina užimtumą. Mokykloje organizuojami renginiai, užsiėmimai, bet atvykę į Josvainius vaikai dažnai neturi kaip grįžti vakare namo į aplinkinius kaimus, tad juose negali dalyvauti. Glaudžiai bendradarbiaujame su mokykla, puikiausiai sutariame ir tokias problemas bandome spręsti bendrai, tačiau pastebėjimų, ko vis dar trūksta, visada atsiranda. Ir šioje situacijoje kuo puikiausiai galime įžvelgti jaunosios kartos užimtumo stokos padarinius – užimtumo nebuvimas dažniausiai skatina užsiimti beverčiais, nenaudingas ir žalingais įpročiais, kurie perauga į sudėtingas problemas vėlesniuose gyvenimo tarpsniuose.

Tad į mūsų ateitį, į vaikus, į jų švietimą reikėtų sutelkti visas pajėgas ir stengtis, kad jie eitų kuo gražesniu ir doresniu keliu.

Išlieka empatiška

– Kitų žmonių bėdos nepaveikia Jūsų pačios?

– Dažnai sulaukiu mamų apsilankymų, kurios ateina paatvirauti apie savo paauglius vaikus, pasidalinti bėdomis, norėdamos gauti patarimų, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje.

Visada įsijaučiu į tą situaciją ir man net pačiai pasidaro neramu. Kartais naktį pabundu ir susimąstau, ar tas vaikas, apie kurį kalbėjomės, grįžo namo, ar problemos išsisprendė. Tiesiog kai atsiduodi savo darbui, taip būna. Juk ir aš auginau vaikus, todėl tikrai suprantu kada gali būti sunkiausia, kada lengviau.

– Bendravimas, maloningumas, nuoširdumas. Kokių asmeninių savybių dar reikalauja ši profesija?

– Visiško konfidencialumo. Visada turi žinoti ką pasakyti ir neatskleisti vieno žmogaus asmeninių problemų kitam. Viskas privalo likti tik tarp manęs ir žmogaus, o kabineto sienos dar neišmoko kalbėti (šypsosi). Labai svarbu įgyti žmonių pasitikėjimą, nes be jo ir tarpusavio santykio užmezgimo, problemos sprendimas gali būti bevaisis. Aš tą jaučiu, žinau, kiek ir ką galiu pasakyti.

Glaudžiai bendraujame su kolegėmis, pasikalbame apie seniūnijų problemas, pasidaliname, ką išgyvenome, tačiau tai gali būti tik iki tam tikro lygio, jokiais būdais negalima asmeninės informacijos ar patikėtų paslapčių tiesiog imti ir išpliurpti prie kavos puodelio. Taip pat reikia sugebėti atjausti kitą žmogų sudėtingoje situacijoje. Reikia būti jautriam ir tolerantiškam, sugebėti priimti kitus žmones. Empatija – tai viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo vertybių.

– Kaip sugebate išsaugoti puikią nuotaiką ir šypseną veide kasdien akis į akį susidurdama su liūdnąja gyvenimo puse?

– Būna visokių dienų, tačiau stengiuosi visada būti mandagi, maloni, deramai kalbėti ir bendrauti su žmogumi, suteikti paslaugas, dėl kurių jis atėjo.

Pasitaiko kartais blogesnių dienų, kai sveikata šlubuoja, ar savijauta prasta, tada galbūt šypsena dingsta nuo mano veido, bet mandagumas – niekada, nesvarbu, kas benutiktų, pagarbus elgesys su žmogumi yra būtinas visada.

[quote author=”V. Cukanovienė”]Empatija – tai viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo vertybių.[/quote]

O kalbant apie tai, kaip išlikti savimi prisiklausius liūdnų istorijų, problemų galiu pasakyti, kad tą padaryti man padeda blaivus protas. Ne veltui mokėmės, kaip turime dirbti, kaip emocijas skleisti, nereaguoti į visas situacijas jautriai. Žinoma, būna, ateina žmonių su tikrai dideliais skauduliais širdyje dėl sergančių vaikų, tada jau ir man suspaudžia širdį, tačiau stengiuosi išlikti tvirta ir nuoširdžiai patarti, pagelbėti.

Bendravimas lydi visą gyvenimą

– Dirbti socialiniu darbuotoju – didelis iššūkis. Kodėl pasirinkote šią profesiją?

– Nuo mokyklos laikų buvau komunikabili, bendrauti su žmonėmis problemos tikrai niekada nebuvo – net ir pasodinta į autobusą su nepažįstamais žmonėmis pritampu ir visada randu bendrą kalbą. Džiaugiuosi, kad moku bendrauti ir su mažais, ir su vyresniais, ir su pagyvenusiais – bent jau man taip atrodo (šypsosi).

O viskas prasidėjo seniai… Mano viso gyvenimo patirtis – darbas su žmonėmis. Esu kaunietė. Po mokslų Kaune dirbau prekyboje – tiesioginis darbas su žmonėmis. Kai 1996 metais persikėlėme gyventi į Josvainius, turėjome nuosavą šeimos versliuką – čia taip pat daug teko bendrauti su žmonėmis. Gyvendama kaime tapau bendruomenės pirmininke, seniūnaite, net 10 metų pradirbau vietiniame Josvainių pašte, kur vėlgi tiesioginis darbas su žmonėmis. Patirtis gyvenant kaime, mažoje erdvėje, mažoje bendruomenėje labai praplėtė akiratį, galėjau paanalizuoti žmones, susipažinti su jais.

Taigi praktiškai visa mano veikla iki tol, kol įsidarbinau socialine darbuotoja, buvo su žmonėmis ir, galėčiau sakyti, prilygo socialiniam darbui, nes ne paslaptis – juk ir dabar paštininkai kaimo vietose iš dalies atlieka socialinio darbuotojo padėjėjo funkcijas. Jie pasiekia atokiausius kaimų kampelius pristatydami laiškus, siuntas ir kartu kontaktuoja tiesiogiai su visais. Dar ir dabar glaudžiai bendradarbiauju, gal labiau tiktų sakyti padraugauju su paštininkais – jei reikia ką perduoti, dokumentus nuvežti ar pats žmogus pamiršta atnešti, tai tuomet mums pagelbėja paštininkas.

– Ar įsidarbinti Josvainių seniūnijoje nebuvo sunku, juk visuomenėje vyrauja tendencija, kad tik pažinčių dėka galima gauti darbus tokiose įstaigose?

– Kaip jau minėjau, dirbau pašte, įsikūrusiame tame pačiame pastate, kaip ir seniūnija, tik pirmame aukšte.

Atsikėlusi gyventi čia šiek tiek domėjausi socialinės darbuotojos pareigomis, tačiau tuo metu dirbo kita specialistė, tad galimybės įsidarbinti nebuvo. Kiek vėliau sužinojau, kad reikalinga socialinė darbuotoja, tad nieko nelaukusi skuodžiau pasikalbėti su seniūnu – jis geranoriškai mane priėmė ir išsiuntė pasišnekėti, save pristatyti savivaldybės Socialinio skyriaus vedėjai. Na, kaip matot, man pavyko – dirbu iki šiol.

Didelis pliusas tas, kad dar prieš įsidarbinant socialine darbuotoja teko daug bendrauti su žmonėmis, kontaktuoti su šeimomis, todėl jau buvau visiems gerai žinoma – ne naujas žmogus. Labai džiaugiuosi savo darbu, nes tai ne tik man ir mano širdžiai miela ir artima veikla, bet ir puiki priemonė dar artimiau pažinti seniūnijos žmones, šeimas, bendraujant sužinoti jų problemas, įvertinti jas ir padėti išspręsti.

– Kasdieninė Jūsų darbo diena – kokia ji?

– Praktiškai kiekvieną dieną gauname iškvietimų ir kažkur važiuojame: ar aplankyti šeimos, ar dėl kažkokių kitų problemų vykstame pagelbėti rizikos šeimoms, ar gavus iškvietimą skubame pas senelį. Visai neseniai važiavome su bendruomenės pareigūnėmis aplankyti šeimų, su kuriomis jos dar nebuvo susipažinusios. Džiugu, kad žmonės palyginti geranoriškai priėmė, pareigūnės susidarė bendrą vaizdą, kaip seniūnijoje viskas vyksta ir kaip mes čia gyvename. O gyvename tikrai neblogai – galiu pasidžiaugti, kad mamos tvarkingos, švarios, šeimoje nėra smurto, vaikai prižiūrėti, kas man, kaip socialinei darbuotojai, svarbiausia.

Kabinetinis darbas irgi ne išimtis, nes, kaip jau minėjau, žmonės dažnai pas mane lankosi, viena labai retai kada būnu. Gana daug laiko atima dokumentų tvarkymas. Kartais darbo pabaigoje net nepastebiu, kaip ateina vakaras ir jau reikia eiti namo.

Didžiausias iššūkis – nieko nepažinoti

– Išėjus iš kabineto dingsta ir socialinės darbuotojos statusas?

– Na negalėčiau nei paneigti, nei patvirtinti, būna įvairiai. Mano zodiako ženklas – Mergelė. Namuose man turi būti tvarka, viskas pagal tam tikras savo susikurtas taisykles, tačiau o dažniausiai taip nebūna (šypsosi). Nors dabar vaikai jau užaugę ir su mumis nebegyvena, šiek tiek lengviau, tačiau su taisyklėmis karts nuo karto tenka supažindinti vyrą, kuris tarsi dar vienas „vaikas“ (šypsosi).

[quote author=”V. Cukanovienė”]Be galo daug dėmesio skiriu savišvietai – dalyvauju praktiškai visur, kur įmanoma.[/quote]

– O iššūkių bendruomenėje ar turėjote?

– Didžiausias iššūkis buvo ne darbo pradžia, o tuomet, kai atvykau ir dar nieko nepažinojau. Dabar Kėdainiuose daug daugiau žinau ir pažįstu nei Kaune (šypsosi). Kėdainiai yra mano gimtasis miestas – aš čia gimiau. Josvainiuose augau, čia ir mano seneliai gyveno, todėl ne vieną vasarą čia esu praleidusi.

Tai ir pastūmėjo sukūrus šeimą atvykti į Josvainius, nusipirkti namą ir ramiai gyventi. Tačiau kai po šitiek metų čia grįžau, daug kas buvo pasikeitę, žmonių jau nepažinojau, todėl man buvo tarsi iššūkis visus pažinti, su visais susibendrauti. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad esu ten, kur ir turiu būti.

Sulaukia pagalbos

– Kas labiausiai džiugina, o kas sunkiausia šiame darbe?

– Mane labai džiugina tai, kad palaikome glaudų ryšį su seniūnijos bendruomenių pirmininkais, su seniūnaičiais. Smagu, kai visada galiu į juos kreiptis ir jie niekada neatsisako pagelbėti: suteikia reikiamą informaciją, reikalui esant kartu važiuoja į šeimas. Net ir savaitgaliais neigiamo atsakymo neišgirstu, tad tikrai nesijaučiu vieniša. Stengiuosi pozityviai į viską žiūrėti ir dirbti atvira širdimi.

– Paminėjote, kad sulaukiate bendruomenės pirmininkų ir seniūnaičių pagalbos. Seniūnijos socialinio darbo komandoje dirbate viena?

– Socialinį darbą dirbame dviese. Tačiau bendrai mūsų seniūnijoje darbuotojų yra daugiau ir mes tikrai puikiai sutariam, vienas kitą papildom reikiamose situacijose ir vienas kitam padedame kaip tik galime. Visas problemas stengiamės spręsti bendrai, todėl tikrai negaliu sakyti, kad esu palikta ir žmonių bėdas sprendžiu viena.

Taip pat labai noriu pasidžiaugti puikiomis kolegėmis ne tik mūsų seniūnijoje, bet ir visame Kėdainių rajone – labai glaudžiai bendradarbiaujame, iškilus problemai konsultuojamės, dalinamės patarimais. Kiekvieną mėnesį organizuojami socialinių darbuotojų pasitarimai, kuriuose dalyvauja Socialinės paramos skyriaus, vaiko teisių specialistai – čia mes išsianalizuojame visus aktualius tuo metu klausimus, pasitardami randame ir aptariame jų sprendimo būdus.

Socialiniai darbuotojai buvo visą laiką

– Kaip manote, o koks gyvenimas būtų be socialinių darbuotojų?

– Socialinis darbas kaip profesija Lietuvoje atsirado daugiau nei prieš 20 metų, demokratinėse šalyse žmonės su šiais asmenimis susipažinę kur kas anksčiau. Mano nuomone, socialiniai darbuotojai visą laiką buvo. Žmonės visada turėjo problemų ir visada turėjo tam tikrų būdų, kaip su jomis tvarkytis. Prisiminus senųjų laikų istoriją visada būdavo žmonių, kurie padėdavo kitiems, atsirasdavo tokių, kurie noriai spręsdavo kitų bėdas, tik galbūt jie nebuvo taip įvardijami, kaip dabar, tačiau tas funkcijas atlikdavo. Šiuolaikinėje visuomenėje šis būdas yra socialinis darbas.

Dalyvauja praktiškai visur

– Darbui atsiduodate iš visos širdies, o laisvalaikiui ar lieka laiko?

– Užsisėdėti namie nesu linkusi. Labai mėgstu keliauti, jei tik galimybės leidžia, būtinai tą ir darau. Laisvalaikį nebūtinai leidžiu su šeima, kartais ir viena. Kaip sakiau, esu bendraujanti, tad man ne bėda važiuoti, keliauti ir su nepažįstamų žmonių grupe. Be galo daug dėmesio skiriu savišvietai – dalyvauju praktiškai visur, kur įmanoma – tikrai nevengčiau apsilankyti ir naujų technologijų mašinų pristatyme. Kartais per dieną sugebu ir dvejuose renginiuose dalyvauti. Žinoma, tai ne tik laisvalaikio renginiai, kalbu ir apie tai, kas susiję su darbu – tai man padeda tobulėti. Be abejo, mėgstu spektaklius, teatrus, koncertus, juose dažnas svečias esu, tačiau vėlgi pagal galimybes, kai atrandu daugiau laisvesnio laiko.

Taip pat skaitau knygas – mane tai atpalaiduoja, nuramina. Dar labai mėgstu žaisti kompiuterinius žaidimus – tai visiškas išsikrovimas prieš miegą.