Šokių partnerė tapo auksine žmona visam gyvenimui

Kai kraštietis Leonas Lukošius (77) prieš daugiau nei 50 metų į šokių partneres pasirinko jaunutę Janiną (67), vyras greičiausiai nė nenumanė, kad būtent su šia moterimi persipins jo gyvenimas ir pora sulauks ne tik keturių atžalų, bet ir auksinių vestuvių jubiliejaus. Sutuoktiniai neslepia – charakterius pagludinti teko, tačiau niekad nebuvo aplankiusi mintis, kad galbūt reikėtų skirtis ir bandyti šeimas kurti darsyk, tik su kitu žmogumi.

Iš vienų vestuvių – dar trejos

Leonas su savo nuotaka vestuves atšoko per anuomet buvusią didelę šventę gegužės 1-ąją. Pora dar ir dabar puikiai prisimena linksmas vestuves.

„Tada dar tiek automobilių nebuvo, tai per vestuves vežė mus su gazelka“, – pasakoja Leonas. „Labai smagios vestuvės buvo, – priduria Janina. – Pabrolių ir pamergių pulkas buvo nemažas. Tik gaila, kad iš jų visų nedaug belikę gyvų: tik Leono sesė ir mano tolimesnė pusseserė.“

Vis tik Lukošių vestuvės trims pabroliams ir trims pamergėms buvo ypatingos. Mat susitikę vestuvėse jie įsimylėjo, o paskui ir sukūrė šeimas.

„Ta mano tolimesnė pusseserė susituokė su pabroliu. Taip pat Leono sesė ir brolis sutiko sau antras puses. Taigi iš mūsų vestuvių išėjo dar trejos“, – šypsosi sutuoktiniai.

Vienturtė su gausios šeimos sūnumi

Leonas augo didelėje šeimoje – iš viso buvo šeši broliai ir dvi seserys. O štai Janina buvo vienintelis vaikas. Puikiai nusiteikęs Leonas linksmai patraukia žmoną per dantį: „Juk iš visko matosi, kad ji vienturtė.“ Janina visai nesupyksta už vyro juokus ir šypsosi.

„Nebuvo baisu vienturtę vesti? Juk gal kokia išlepusi mergina pasirodys esanti?“ – klausiu Leono. „Žinojau, bet sakiau, kad atpratinsiu“, – nesiliauja vyras.

Janina leidusi Leonui pajuokauti pradeda pasakoti tikrąją savo vaikystės istoriją: „Nebuvau išlepusi. Mama viena mane augino. Ji buvo mergina, kai manęs susilaukė, ir nebeištekėjo vėliau. Augau be tėčio ir neturiu nei brolių, nei seserų.“

Kavalierius su motociklu

Leonas ir Janina vietiniai – abu iš Svilių. Tame pačiame Josvainių seniūnijoje esančiame kaime pora gyvena ir dabar.

Sutuoktiniai prisimena linksmą laiką iki vedybų. Jiedu eidavo į šokius, keliaudavo žiūrėti filmų trissyk per savaitę.

„Eidavome į šokius ir mūsų kaime, ir į kitus kaimus važiuodavome. Mat Leonas turėjo motociklą, taigi vežiojo mane“, – pasakoja Janina.

„Oi, – atsidūsta šalia žmonos atsisėdęs Leonas, – anksčiau buvo smagiau nei dabar. Šiais laikais jaunimas tik susėda ir geria…“

Flenciuką išsirinko į šokių partneres

Pora susipažino, kai šokių kolektyve Leonas Janiną pasirinko savo šokių partnere.

„Lankėme šokių kolektyvą, chorą, dainuodavome ansambliuose, – smagias dienas mena sutuoktiniai. – Jis mane išsirinko šokių partnere.“

[quote author=“Janina“]Buvau jaunutė – flenciukas, kaip anksčiau mane jisai vadino. Mat Leonas už mane 10 metų vyresnis. Aš buvau 16-kos ir tada jautėsi šie metai tarp mūsų.[/quote]

„Tada plonesnė buvo, kai šoko“, – papokštauti įsiterpia Leonas, o Janina ima drausminti vyrą, kad šis liautųsi juokus laidęs.

„Buvau jaunutė – flenciukas, kaip anksčiau mane jisai vadino, – pasakojimą į savo rankas perima Janina. – Mat Leonas už mane 10 metų vyresnis. Tada jautėsi šie metai tarp mūsų. Aš buvau 16-kos. Taigi važinėdavome su kolektyvais į pasirodymus, dalyvaudavome Kėdainių „Dainų šventėje“. O kartą iš vienos netgi pėsčiomis į Svilius parėjome. Leonas užsimanė nusivesti mane į svečius pas Kėdainiuose gyvenusį savo pusbrolį, o mūsiškiai ir išvažiavo!“

Čigonė išvaražijo vaikų skaičių

Vestuves pora iškėlė, kai Janina dar nebuvo sulaukusi 18-kos. Mat nuotaka jau laukėsi pirmagimio. Iš viso porai gimė keturi sūnūs. Lygiai tiek, kiek kartą išbūrė čigonė.

„Tada turėjau vieną sūnų, – pasakoti pradeda Janina. – Buvau su juo namie ir atėjo čigonė. Pasiūlė paburti. Sutikau. Ji pagal ranką ir išmetusi kortas pasakė, kad turėsiu keturis sūnus. Aš susijaudinau, lyg tai net pyktelėjau. Gal aš tik vieną turėsiu. Iš kur tie keturi? Na, bet taip ir buvo – beieškodami dukters susilaukėme keturių sūnų.“

Pati užaugusi viena, tačiau gavusi vyrą iš didelės šeimos, Janina iš pradžių nemąstė apie tai, kad turės daug vaikų. Vis tik moteris atskleidžia labai juos mylėjusi. Vos vienas paaugdavo, moteriai tuoj norėdavosi mažesnio.

„Gailiuosi, kad ne penkis vaikus turim, – tvirtai taria Janina. – Gal penkta ir dukra būtų buvusi? Keturi ar penki – visiems duonos užteko, visi užaugo, visi geri vaikai, lanko mus.“

Mokydavo pagal anytą

Prisiminę pirmuosius santuokos metus Janina ir Leonas atskleidžia, kad jiems, kaip ir daugeliui porų, taip pat teko gludinti charakterius ir taikytis vienam prie kito. 

„Buvau jauna ir tikrai daug ko nemokėjau, – pripažįsta Janina. – Leonas mane mokydavo, kaip jo močiutė – taip aštuoni vaikai mamą vadindavo – daryti. Taigi vienas kitą paremdavom, pamokindavom.“

„Žinoma, tekdavo ir pasiginčyti. Kartais nesutikdavo charakteriai, tad pasibardavom, – atvirauja Janina, o Leonas priduria, – bet muštis neteko.“

„Jei susipykdavom, darydavom šeimos susirinkimus, – šypsosi žmona. – Kalbėdavomės, galvodavome, kuris ką netaip padarėme. Aš jam papriekaištaudavau, jis – man. O tada susitardavom, kaip elgsimės. Ieškodavom kompromiso.“

Pora atskleidžia, kad net ir sulaukus auksinių vestuvių jubiliejaus meilė neišblėsta, o pagarba vienas kitam tik stiprėja. „Taip ir turi būti“, – tvirtai taria Leonas.

Vyras geresnis, žmona daugiau barasi             

„O ar pasikeitėt vienas kito akimis per 50 bendro gyvenimo metų?“ – klausiu poros.

„Leonas į senatvę pasidarė daug geresnis, – šypteli Janina. – Janystėje būdavo priekaištų, pykčių, kartais visai nepagrįstų. Oi, jaunystėje dažnai dėl niekų pykstiesi… O dabar aš gal kiek stipresnė, jis po visokių širdies operacijų, dar 17 metų cukraligę turi. Taigi remiam vienas kitą ir gyvenam.“

„O Jums Leonai kuo Janina pasikeitė? Gal irgi geresnė – sukalbamesnė tapo?“ – klausimą užduodu vyrui. „Rėkia dabar jau labai“, – atsako Leonas ir visi nusijuokiame.

„Neleidžiu saldumynų valgyt, – priežastį atskleidžia Janina. – Vaistus liepiu išgert laiku, todėl jis ir sako, kad baruosi.“

Skyryboms nebuvo laiko

„Kas padeda šitiek metų išsaugoti santuoką? Dabar dvi, trys, o kartais netgi daugiau santuokų pasitaiko…“ – į diskusiją kviečiu porą. „Nuo žmogaus priklauso, kaip santuoką seksis išlaikyti“, – mano Leonas.

[quote author=“Janina“]Man nesmagu būdavo pyktį laikyti. Leono charakteris būdavo kietesnis – jis supykęs nekalbėt norėdavo, o aš – praeina pusvalandis ir bandau kalbint, sakyt ką nors, kad viskas būtų gerai.[/quote]

„Mums nebuvo kada galvot, kad gal reikia skirtis. Susipykom – susitaikėm. Auginom vaikus, abudu dirbome, turėjome didelį ūkį – daug karvių, kiaulių auginom. Buvo darbų ir nebuvo laiko pyktis. Man nesmagu būdavo pyktį laikyti, – atvirai ištaria Janina. – Leono charakteris būdavo kietesnis – jis supykęs nekalbėt norėdavo, o aš – praeina pusvalandis ir bandau kalbint, sakyt ką nors, kad būtų viskas gerai.“

Janinos nuomone, santykiams būtinas pasitikėjimas. Taip pat šeimą it klijai sutvirtina vaikai. „Kai susilauki vaikučių, bendras rūpinimasis jais stiprina porą, o drauge ir šeimą“, – patirtimi pasidalija moteris.

Bendras pomėgis – kryžiažodžiai

Leonas atskleidžia nesitikėjęs, kad jiems su Janina pavyks sulaukti auksinių vestuvių: „Maniau, kad aš pats tik iki 60 metų gyvensiu. O dabar atšventėme 50 metų santuokos jubiliejų!“

„Kai pasižiūri atgal, regis, prabėgo tie 50 metų ir visai nedaug. Laikas greitai skrenda. Ypač kai pasižiūriu į savo vaikus. Štai vyriausias sūnus rugpjūtį švęs 50-metį“, – apmąstymuose paskęsta Janina.

Auksines vestuves sutikusi pora santuokos įžadų bažnyčioje nusprendė neatnaujinti. Mat didelių švenčių, iškilmingų ceremonijų ir triukšmo nelabai nori abiejų sveikata.

„Nusprendėme švente pasidžiaugti savo šeimos ir artimųjų rate. Turime aštuonis anūkus ir jau vieną proanūkėlę“, – pasidžiaugė Janina.

O dabar pora dienas leidžia vienas kito draugijoje. Abu labai mėgsta spręsti kryžiažodžius. Šių ir vaikai, ir anūkai atveža, ir patys nusiperka. Vienas galvą suka viename kambaryje, o kitas – kitame. Jei ko nežino, tuoj šūkteli pagalbos.

Dar Janina puoselėja gėlynus – aplink sodybą ir ant palangių, o Leonas kuria grožybes iš medžio.

„Jis labai nagingas, – vyrą giria žmona. – Išėjęs į pensiją Leonas ėmė daug darbuotis su medžiu. Namie įrengė kambarėlį, kieme sumeistravo pavėsinę, taip pat išdailino savo dirbtuves.“ Išvykdamos ir mes su fotografe Giedre gauname po Leono rankų darbo dovaną – stovelį gėlių vazonui.