Darbo valandos medikei – ne rodiklis

Aristavos bendruomenės medicinos punkte dirbančios medikės, kaimo žmonių nuomone, yra ne paprastos moterys, o tikras kaimo šviesuliai, savo gerumu ir pasiaukojamu darbu padedančios gyventi kitiems. Viena jų, Janina PARAŠINIEC, – pagalbą aristaviečiams teikia jau nuo 1978 metų ir jau labai seniai nusipelnė pačių gražiausių pripažinimo žodžių, mat Janina per šitiek darbo metų niekada ir niekam nėra atsisakiusi padėti.

Nors pati J. Parašinec sako nedaranti nieko neįprasto – ji paprasčiausiai dirbanti savo darbą, tačiau šiandien 60 metų jubiliejaus bei artėjančios Medicinos dienos ne vienas kaime gyvenantis žmogus nori pasveikinti ir gražiausiais bei šilčiausiais žodžiais išsakyti padėką taip mylinčiai savo darbą Janinai, kurios rankų ir širdies šiluma šildo kiekvieną aristavietį.

Bendruomenės centro valdybos narė Stasė Lukočienė patikino, kad Janina jau jaunystėje buvo absoliuti pirmūnė, mokyklą baigusi penketukais, pasižymėjusi stropumu, tvirtu atsakomybės bei savišvietos jausmu, kuris pastebimas ir šiandien – ji ir dabar visas medicinos naujoves žino. Staselei ji ne tik kad medikė, kuri suteikia pagalbą, bet ir patarėja, sugebanti nuraminti, viską kruopščiai išaiškinti – tarsi psichologė, padėjusi užauginti vaikus.

[quote author=”J. Parašiniec”]Kartais savęs paklausdavau, ką aš daryčiau, jei netekčiau darbo, ir iš tikrųjų nerasdavau atsakymo, nes mano nuomone tinku tik čia ir išmanau geriausiai tik tai, ką būtent ir dariau visus šiuos metus.[/quote]

Aristavos seniūnaitė Lida pabrėžė, kad visai bendruomenei yra didelė garbė, kad toks atsidavęs darbui žmogus kaip Janina gyvena ir dirba mūsų kaime – vietoje gyvenantis medikas – tai daug ką reiškiantis, tai ne tas, kuris atvažiuoja, atidirba darbo valandas, tai medikas, kuris mūsų bendruomenėje išdirbo beveik 40 metų be išeiginių, be švenčių, be atostogų. Ji niekada gyvenime nėra atsisakiusi, nesvarbu ar tai savaitgalis, ar tai atostogų metas, ar tai naktis, atvykti ir suteikti pagalbą ne tik bendruomenės nariui, bet ir atvykusiam svečiui.

Aristavietė Vida labai dėkinga už suteiktą pagalbą ir už išgelbėtą gyvybę: „Janinos suteikta pirmąją pagalbą atsiminsiu visą likusį savo gyvenimą, būtent jos dėka esu čia ir galiu džiaugtis gyvenimu“.

Tuo tarpu Aldona, pragyvenusi garbingą amžių Aristavoje ir ne kartą susidūrusi su Janina, vienareikšmiškai teigia, kad tai reto darbštumo, reto atsidavimo žmogus – ji padėjo man su invalide mama, su ligota anyta ir net su paaugliais vaikais, kurie karts nuo karto apsirgdavo, susitvarkyti, taip pat iš mirties gniaužtų ištraukė ir mano anūkėlę, kuri dabar jau laiminga dvidešimtmetė studentė.

Labai dažnai su ligomis susidurianti bendruomenės narė Janina medicinos punkto darbuotoją Janiną labai gerai pažįsta: „Apsilankius medicinos punkte dėl ligos, galiu būti užtikrinta, kad pasirūpinta bus tikrai taip, kaip reikės, o ir grįžus namo visada sulaukiu bent trijų skambučių dėl pasiteiravimo ar viskas gerai – tai pats rūpestingiausias, darbui atsidavęs žmogus, kokį man yra tekę sutikti“.

Ligita: „Visiems ji yra Janytė – ir vyresniems, ir jauniems, ir mažiems – tai daug ką pasako apie žmogų. Gerbiamai mūsų felčerei norėčiau padėkoti už pagalbą, už pamokymus ir patarimus, už palaikymą. Būtent ji pirmas svečias kai šeimoje mažyliai atsiranda, po to jie auga kartu su Janyte. Dėkingi, kad ji su mumis ir tomis sunkiomis akimirkomis, kada jau nebūna vilties, ir tik tegalima palaikyti, o tas palaikymas labai labai svarbus“.

[quote author=”J. Parašiniec”]Jeigu manęs paklausia, ar rinkčiausi tą pačią profesiją, net nedvejodama atsakau „taip“. Juk tai mano ir darbas, ir hobis. O galbūt aš nieko daugiau ir nemoku.[/quote]

O dabar kalbiname jau net trisdešimt devintuosius darbo metus, o nuo kitų metų jau ir keturias dešimtis darbo metų skaičiuojančią Janiną, kuriai gyvenimas nepašykštėjo nei išbandymų, nei skausmo, tačiau, nepaisant to, su šypsena veide moteris sutiko pasišnekėti apie jos gyvenimą, darbą, apie patirtį, kurios sukaupė iš tiesų daug ir balto chalato nusivilkti neskubanti pašnekovė patikino, kad visa jos gyvenimo veikla – tai buvo būdas atrasti tikrąją save.

– Tai nuo ko gi viskas prasidėjo?

– Medike norėjau tapti nuo vaikystės, jau būdama šešerių turėjau potraukį medicinai – visada buvo noras ar kokią varlytę, ar ką pakapstyti, o ir tėvams nuolat kartodavau, kad užaugusi būsiu seselė.

– Vaikų svajonės, kartais ir lieka svajonėmis, paaugus nuomonė dažnai pasikeičia, kada nusprendėte, kad tikrai medicina?

– Didžiulį norą tapti medike paskatino tai, kad turėjau iš ties puikų gyvą pavyzdį – kai buvau maža, Lančiūnavoje dirbo felčerė Genienė, kuri atvažiuodavo tikrinti mūsų sveikatą. Dar ir iki dabar atsimenu jos žodžius, kada ji skiepijant manęs paklausė kuo aš norėsiu būti užaugusi, aišku kaip ir visiems kitiems iki tol kartodavau, tai iškart nė negalvojusi pasakiau, kad seselė arba felčerė.

Tą išgirdusi ji ištarė ir patikino, kad šis darbas labai sunkus. Mintyse pagalvojusi suabejojau o kas čia sunkaus, nes tuo metu omeny, matyt, turėjau fizinį darbą, tačiau felčerės žodžiai manęs neišgąsdino ir toliau siekiau savo svajonės, baigusi mokyklą Aristavoje pasirinkau medicinos mokslus Panevėžio medicinos mokykloje, viskas klojosi neblogai, o pradėjusi dirbti tikrai supratau, kad prieš daugelį metų ištarti felčerės žodžiai buvo teisingi – nes šis darbas tikrai sudėtingas.

– Dirbate kaimo medicinos punkte, kodėl pasirinkote ne miesto ligoninę ar kitą medicinos įstaigą?

– Visada labai norėjau dirbti kitur, didesniame mieste, galbūt baigusi mokslus Panevėžio medicinos mokykloje būčiau likusi ten, tačiau negalėjau – grįžau čia, kadangi mano mama labai sirgo, ir norėjau kuo ilgiau ją išsaugoti.

Ligotą mama prižiūrėjau vienuoliką metų – man besimokant vienuoliktoje klasėje ją ištiko sunkus insultas, man tarsi pradedančiai medikei tai buvo lyg ir praktika, tik šį kartą išties skaudi praktika, nes tai mano mama, – išmokau daryti masažus, perrengti paraližuotą žmogų, patalyne jam pakeisti ir atlikti kitus slaugos darbus.

Būdama dvyliktokė jau budėjau ligoninėje prie mamos. Po mokslų baigimo Panevėžyje grįžau, slaugiau mamą toliau.

Tuo metu gavusi paskyrimą dirbti Kėdainių ligoninėje, atsisakiau ir nedvejodama likau čia – tapau Aristavos medicinos punkto felčere. Iš pradžių galvojau, kad atidirbusi tris metus kelsiuosi kitur. Tačiau susiklosčiusios aplinkybės dėl mamos sveikatos, vėliau ir tėvukui su sveikata pradėjo prastėti, todėl pririšau prie savo esamos vietos, prie savo darbo, kuris man tikrai buvo mielas, malonus širdžiai, dėl to keisti nieko nebenorėjau.

Taigi, toks gyvenimas man papuolė – su slauga gyvenu nuo vaikystės.

– Ko pareikalavo Jūsų atsidavimas darbui?

– Visų pirma šiame darbe reikalingas sąžiningumas, kruopštumas, atsakingumas ir, žinoma, jautrumas. Kartais net ir savo pomėgius tenka pamiršti – dabar kai technologijos tobulėja, viską atlikti lengviau ir laiko tiek nereikia, tačiau prisimenu senus laikus, kai nebūdavo tokio didelio vaistų pasirinkimo, kaip kad dabar, jų veikimas būdavo kitoks.

Dažnai tekdavo per dieną visą kaimą apvaikščioti net po tris kartus su dėžute švirkštų, nes vaikams tais laikais išrašydavo tik peniciliną, kuris turėjo būti leidžiamas reikiamu metu, ir tekdavo eiti pagal susidarytą grafiką. Svarbiausią ko nepraleisti.

[quote author=”J. Parašiniec”]Aplankius ligonį, dėl jo ligos apmąstymų kyla dažnai, pergyvenu dėl žmogaus.[/quote]

– O ar neturėtų medicinos darbuotojas būti stiprus, jautrumas nepakiša kojos?

– Na vienareikšmiškai pasakyti negaliu, tiesiog jei tas jautrumas iki atitinkamos ribos, manau tikrai nemaišo – svarbu teisingai ir tinkamai atlikti savo pareigą.

Tarkim man pačiai aplankius ligonį, dėl jo ligos apmąstymų kyla dažnai, pergyvenu dėl žmogaus. Galbūt tas žmogus, parėjęs namo net negalvoja, kad aš dažnai mąstau kaip jam pasisekė, kaip jis nuvažiavo į ligoninę, kaip jam ten toliau sekėsi, kokia diagnozė ir panašiai.

Tas pats būna ir vaiką paskiepijus – visada galvoju ar nėra jam kokios reakcijos, laukiu žinių visada kaip jis jaučiasi.

Kaip aš pati visiems sakau, nuo darbo nepabėgu ir atsipalaiduoti tikrai negaliu, net mintimis esu su savo pacientais.

– Kaip sakoma liga užklumpa netikėtai, dirbate ir ne darbo valandomis?

– Be abejo. Pasitaiko kai žmonėms iš darbo grįžus, tai ar temperatūra pakyla, ar skausmas užklumpa, todėl ir sakoma, kad tokia profesija iš tikrųjų reikalauja pasiaukojimo – čia negali būti pasakymo „aš šiandien pas tave neisiu“, „aš negaliu“, „mano darbo valandos pasibaigė“.

Taip pat jei žmogui paskirtas kursas vaistų, kurių jokiais būdais negalima nutraukti – darbą atlieku visada, kada to reikia, nesvarbu ar tai šeštadienis, ar tai sekmadienis, ar tai atostogų metas, kartais tenka į pagalbą skubėti ir vėlai vakare ar naktį.

Mes čia gyvenam, vieni kitus pažįstam, visi čia kreipiasi bet kada ir tikrai kiek galime suteikiame reikiamą pagalbą ir naktimis, ir per sniegą pas ligonius tenka eiti.

Niekada neįsivaizduoju kitokios situacijos – būtų absurdiška, jei atsakyčiau pagelbėti žmogui, o kitą rytą eidama per kaimą sveikinčiausi su juo ir klausčiau kaip jis jaučiasi.

– O kaip Jūsų asmeninis gyvenimas? Kaip šeima vertina Jūsų pasirinkimą?

– Šeima po truputi įprato prie tokio mano darbo. Vyras suprato ir palaikė mane, kitaip visą tą krūvį būtų buvę sunku atlaikyti ir visur suspėti. Be šeimos palaikymo kaimo felčerės darbas neįmanomas.

Jei iš karto taip būtų pasakę, kad reikės taip ir anaip dirbti, gal ir būtume pagalvoję, bet viskas eina mažais žingsniukais, todėl visi pamažėle pripratę, visi žino situaciją.

Turiu dvi nuostabias dukras, kurios pasekė mano pėdomis. Viena pabaigė odontologijos mokslus, kita biologijos, džiaugiuosi jų pasirinkimu ir didžiuojuosi jų nori padėti kitiems.

– Dabar patirties tik semtis ir semtis iš Jūsų, tačiau kai tik pradėjote dirbti, ar susidūrėte su sunkumais?

– Didžiausias sunkumas man buvo tas, kad aš čia gimus ir užaugus. Atvažiavus iškarto po baigimo sunku buvo pradėti dirbti, nes esi čia savas, visi tave pažįsta žino.

Iš pradžių reikėjo išties daug dirbti, kad bendruomenė patikėtų. Žinoma, pažinojo mūsų šeimą, bet vis tiek jaunas specialistas, neturintis patirties nėra užsirekomendavęs, požiūris iš karto nebūna teigiamas, trūksta pasitikėjimo juo, nors aš to tiesiogiai nejaučiau, bet vis dėlto galvojau.

Tačiau ne tik sunkiau buvo, palyginus dabartinę situaciją, galiu patikinti, kad jaunystėje dirbant panaudojau daugiau teorines žinių nei praktiką, jos dar tiek neturėjau, todėl buvau drąsesnis, o dabar kai praktikos daugiau, kai žinai, kas gali atsitikti, koks šalutinis poveikis ištikti galvoji ne tik apie gydymą, bet kartu ir apie galimus niuansus.

– Kokia pagalbą suteikiate medicinos punkte?

– Medicinos punkte rengiami profilaktiniai sveikatos patikrinimai, skiepai, priežiūra nuo pat vaiko gimimo iki slaugos. Palaikomas ryšys su Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojomis Viltara Dudiene, Reda Liutkevičiene. Jos atvažiuoja patikrinti tiek suaugusius tiek ir vaikus.

Mūsų darbas – ligų prevencija, tolimesnis procedūrų atlikimas po šeimos gydytojo paskyrimo, slauga, sunkių ligonių lankymas, vaistų leidimas, žaizdų perrišimas, lašinės, infuzijos ir kitos procedūros.

Pirma pagalba dabar gaunasi labiau tokia, kad mes stengiamės nukreipti tą žmogų pas specialistą, suteikiame informacijos, kad jis žinotų kur važiuoti, kur kreiptis, skatiname, kad gydytųsi. Smagiausia širdžiai būna tada, kai laiku pastebi ligą ir pamatai pacientą grįžusį iš gydytojo su maišeliu vaistų, ir supranti, kad tai geriausias rezultatas – suspėjome užbėgti ligai už akių ir išvengėm komplikacijų.

Gauname visokių klausimų. Dažnai bendruomenės nariai ateina ir pasikonsultuoti, dėl vaistų veikimo, dėl pašalinių veiksnių ir kitais klausimais.

– Ar nepavargote? Dirbdama negalvojote palikti darbą – juk iš tiesų jis tikrai daug reikalauja?

– Nemainyčiau savo darbo į jokį kitą – nei anksčiau, nei tuo labiau dabar, kai jau ir amžius toks solidus. Jeigu manęs paklausia, ar rinkčiausi tą pačią profesiją, net nedvejodama atsakau „taip“. Juk tai mano ir darbas, ir hobis. O galbūt aš nieko daugiau ir nemoku.

Galiu pasidžiaugti, kad jaučiu atradusi save – džiugiausios akimirkos būna, kai apylinkėje gimsta vaikas, kai gali džiaugtis augančiais ir jau išaugusiais, o liūdniausia žinia visada būna apie žmogaus mirtį arba sunkią ligą.

Kartais savęs paklausdavau, ką aš daryčiau, jei netekčiau darbo, ir iš tikrųjų nerasdavau atsakymo, nes mano nuomone tinku tik čia ir išmanau geriausiai tik tai, ką būtent ir dariau visus šiuos metus.

Kad medicina man prie širdies, puikiausiai pastebiu ir pati. Jei skaitau laikraštį akys visada labiausiai krypsta į medicininius straipsnius ar į kitokią medicininę informaciją.

Būtent kai aš perskaitau tuos straipsnius, manyje dar ilgam laikui užsilieka ta informacija, o paprasta istorija greit išgaruoja, kartais net perskaičius po kelių valandų nebegalėčiau papasakoti.

– Ar džiaugiatės kaimo bendruomene?

– Tikrai taip, man čia artimas kraštas – aš čia užaugau ir galima sakyti auginu jau antrus „anūkus“ – tėvų karta išėjo anapilin, jų vaikus lankiau, dabar – vaikų vaikus. Per visą tą laiką daug kas pasikeitė, tačiau tiek savo darbu, tiek aristaviečiais esu patenkinta – maloningi, gero žodžio nepagailintys žmonės.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų kaimo žmonės išmoko gydytis. Kartais net taip susimąstau, ar čia mano nuopelnas, kad aš išmokiau juos, kaip reikia gydytis, nesėdėti, neužleisti ligos ar čia jie patys toki gabūs – jeigu ateina, tai pirmiausiai siunčiu pas šeimos gydytoją, jeigu labai rimtai liga, jie moka susirasti specialistų ir Kauno klinikose, ir į Santariškių ligoninę nuvažiuoja, ir į privačias klinikas užsirašo pasitikrinimui.

– O dabar šiek tiek apie laisvalaikį. Nors darbo išties daug, bet savo pomėgiams ar atrandate bent minutėlę?

– Kalbant apie laisvalaikį… Iš tikrųjų turėjau nelengvą jaunystę, todėl nelabai ką ir mačiau, nelabai sau ką ir leisdavau, tiesiog trūko laiko.

Susilaukus vaikų ir sukūrus šeimą atsirado kiti rūpesčiai, kuriems atidaviau save. Vaikams paaugus stengiausi kaip galėdama juos išmokinti, kadangi Nepriklausomybės pradžios metu nebuvo daug darbų Lietuvoje, sunku buvo, bet išsimokėm.

Vėliau dukroms ištekėjus labai norėjom padėti, nes iš patirties žinojau kaip man buvo sunku. Atsiradus anūkams padėjau juos prižiūrėti ir auginti. Dukrų su anūkais anksčiau sulaukdavau kas dvi savaites, dabar aplanko rečiau, nes vaikai paaugo, atsirado jiems veiklos ir tapo užimtesni.

Nėra taip kad mes atitoltume, jie su naujovėmis atvažiuoja, visi susėdame, pasidarome sau šventę. Na iš tikrųjų tai laisvalaikio per visą gyvenimą turėjau nedaug.

Kažkiek sau leidžiu – mėgstu ir skanų pyragėlį iškepti, ir atsipalaidavus kokią knygą paskaityti ar filmą pažiūrėti, na ir pakeliauti neatsisakau – keliaujame po Lietuvą, pajūrį,   kadangi mano vyras ukrainietis, neretai nuvažiuodavome į Užkarpatę.

Kai turiu laiko, kartu su Aristavos bendruomene dalyvauju šventėse, laisvalaikio renginiuose. Taip pat kartais važiuoju į pažintines keliones po kitus Lietuvos miestus, lankausi spektakliuose ar koncertuose.