Svetur pražydusi it gėlė

Kol vieni bandome save atrasti tam tikroje veikloje – savanorystėje, muzikoje, dailėje, sporte, gamtoje, kiti skuba į oro uostą ir leidžiasi į keliones, galiausiai savo gyvenimo pilnatvę atranda svetur.

Noras pajusti galingo miesto gyvenimo ritmą bei pamatyti tai, ko dar nebuvo mačiusi, praėjusią vasarą kėdainietę Livetą MATULIONYTĘ išviliojo į Jungtinę Karalystę. Čia Liveta tiesiog pražydo, nes ne tik sėkmingai pradėjo naują gyvenimą, bet ir atrado save bei svaiginančią ir, regis, neblėstančią meilę.

Taigi kalbamės su Liveta apie ryžtą palikti gimtuosius Kėdainius, apie gyvenimą ten, kur jos laukė artimieji, apie savęs pažinimą bei netikėtai surastą meilę.

[quote author=“Liveta“]Anglija žaviuosi nuo tada, kai pamačiau animacinio filmo „Garfildas“ antrąją dalį. Jau tada mane sužavėjo vienas didžiausių pasaulio laikrodžių Big Benas, apžvalgos ratas Londono akis, Tauerio tiltas, kuris dar kitaip vadinamas vartais į Londoną.[/quote]

„Prisimenu, kad liepos 19-osios vakarą buvo daug apmąstymų, kaip viskas pasiseks, kaip nuskrisiu, kaip prasidės savarankiškas gyvenimas. Prisipažinsiu, tą naktį praktiškai užmigti nepavyko, nes galvoje sukosi daug minčių apie naują gyvenimą.

Skrydis buvo, jeigu neklystu, ryte, tada su didžiausiu jauduliu pajudėjau oro uosto link. Iš tiesų, atrodė, kad išvykstu tiesiog atostogauti, tad per daug neliūdėjau, kad reikės palikti šeimą, draugus.

Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad mano gyvenimas čia prasidėjo gana gerai. Atskridau ne į niekur, o pas savo krikšto mamą, buvau su savo artimaisiais, todėl nesijautė, kad esu svetur, jaučiausi beveik kaip namie. O kadangi buvo vasara, užteko ir veiklos. Likau sužavėta Londono šurmulio ir vaizdų!“ – pasakoja svetur apsigyvenusi kėdainietė.

Sužavėta miesto didybės

Šiuo metu svetur apsigyvenusi Liveta džiaugiasi savarankišku gyvenimu – mergina dirba pašte. Ji sako, kad darbas nėra nuobodus, netgi priešingai, įdomus ir nepabostantis. O paklausta, kodėl baigusi mokyklą nepuolė pildyti stojimo į universitetą dokumentų, sako, jog vasarą atvykus į Londoną jai galvą apsuko gražioji Londono architektūra ir jo didybė.

„Anglija žaviuosi nuo tada, kai pamačiau animacinio filmo „Garfildas“ antrąją dalį, – juokiasi Liveta. – Jau tada mane sužavėjo vienas didžiausių pasaulio laikrodžių Big Benas, apžvalgos ratas Londono akis, Tauerio tiltas, kuris dar kitaip vadinamas vartais į Londoną. Visada svajojau čia apsilankyti, pasivaikščioti po gražiuosius Anglijos parkus, pamatyti minėtus objektus ir jaustis taip, lyg galėčiau visą Angliją paliesti ranka. O kad žinotum, kaip gera saulėtą dieną pasivaikščioti Grinvičo parko pieva basomis ir jausti tą švelnų žolės kutenimą, girdėti čiulbant paukštukus, matyti ir maitinti pribėgančias voveres, pamatyti daugiau nei šimtą rožių rūšių. Aš myliu gamtą, jos skleidžiamas spalvas. Man patinka Anglijos architektūra, malonu matyti besišypsančius žmones. Ir man to pakanka, kad jausčiausi laiminga!

Londonas mane apakino, jeigu galima taip sakyti. Turbūt visada taip būna – provincijos gyventojus sužavi dideli miestai.

Kita vertus, norėjau atsipūsti nuo mokslų ir pagyventi be knygų ir namų darbų, juk per dvylika metų mes tiek prisimokėme, – juokiasi pašnekovė. – Tiesiog norėjau pailsėti nuo mokslų.“

Netikėtai atrasta meilė

Liveta pasakoja, jog atvykusi į Londoną tikrai nesitikėjo ir net neieškojo gyvenimo draugo, nes atvyko pailsėti, o atkulniavus rudeniui – įsidarbinti.

„Viskas įvyko gana netikėtai, nelauktai… Mano dėdė dirbo kartu su mano vaikino tėčiu. Žinau tik tiek, jog dėdė savo kolegai buvo užsiminęs, kad atvyksta dukterėčia gyventi ir darbuotis. Kiek ten buvo to pokalbio, tiesą sakant, net nežinau. Tačiau vakare grįžusi namo įsijungiau „Facebook‘ą“ ir radau žinutę nuo Deimanto (šypsosi).

Ilgai svarsčiusi, atsakyti jam ar ne, užmegzti bendravimą ar ne, nusprendžiau, kad pabūsiu mandagi, bendraujanti ir atsakysiu. Nuo to viskas ir prasidėjo. Žinutės, pokalbiai…

Tarp kitko, išgerti kavos sutikau po savaitės prašymo (šypsosi)!“

Štai taip Liveta susipažino su Deimantu, vėliau susitiko, pasikalbėjo, pasivaikščiojo, matyt, suprato, kad viena kryptimi žiūri ir nusprendė bendrauti toliau…

„Dar po kelių dienų jis pasiūlė susitikti mums keturiems – mes abu ir jo sesė su savo vaikinu, nuvykome į restoraną, susipažinau su jo sese ir draugu. Tą vakarą pasidarėme ir pirmąją bendrą nuotrauką, o tada išgirdau žodžius: „Ar nori būti kartu?“. Nieko nelaukdama atsakiau – taip“, – pasakodama apie surastą meilę šypsosi Liveta.

Laikas bėga žaibišku greičiu

Liveta atvirauja, jog pradžioje, vos atvykusi į Londoną, ji buvo tikrai labai laiminga, veiklos jai netrūko, dėmesio taip pat, tačiau atėjo ruduo, rugsėjo pirmoji…

[quote author=“Liveta“]Dabar esu tikrai laiminga, matyt, reikėjo pereiti ir šiltą, ir šaltą.[/quote]

„Pamačiau, kaip visi į socialinius puslapius kelias nuotraukas iš rugsėjo pirmosios šventės Kėdainių šviesiosios gimnazijos… Pajutau nostalgiją. Tai buvo pirmas ženklas, kad aš be galo pasiilgau savo miesto, mokyklos ir savo šeimos.

Dienos ėjo, o man ilgesys vis labiau draskė širdį… Žinoma, džiugino, kad šalia visuomet buvo vaikinas, jo šeima, mano artimieji, kurie sakė, kad viskas bus gerai, kad aš po truputį apsiprasiu. Taip ir buvo. Pradėjau dirbti, daugiau laiko praleisti su draugu, lyg ir nuslūgo visas skauduliukas (šypsosi). Galiu drąsiai teigti, kad dabar esu tikrai laiminga, matyt, reikėjo pereiti ir šiltą, ir šaltą“, – svarsto Liveta.

Nors kėdainietė Liveta ir jos draugas marijampolietis Deimantas tikri lietuviai, į gimtąją šalį kartu pora dar nebuvo grįžusi, tačiau tokios galimybės toli gražu neatmeta ir ketina kartu aplankyti ne tik jos, bet ir draugo gimtąjį miestą.

„Žinai, dabar svarstau, kad Anglijoje gyvenu jau septynis mėnesius, Deimantas čia septynerius metus… Nesuvokiu, kad laikas bėga šitaip greit. Atrodo, jog ką tik kroviau daiktus į lagaminą ir su draugėmis atsisveikinau, o jau šitiek laiko praėjo“, – merginą nustebina žaibiškai prabėgęs laikas.

Londone gyventi gera

[quote author=“Liveta“]Pasirinkau šią šalį todėl, kad čia turėjau giminaičių, artimų draugų ir žinojau, kad atvykusi nesijausiu vieniša, kad galėsiu visada su kažkuo pasikalbėti ir būti suprasta savo artimųjų. Nebuvo baisu, nes žinojau, kad šalia manęs bus šeima, priešingai nei kitose šalyse, kur būčiau likusi viena kaip pirštas.[/quote]

Vos atvykusi į Londoną Liveta iškart pajuto, kaip skiriasi šalių kultūros, žmonės, aplinka ir dar daugelis kitų kasdienių dalykų, kurių Lietuvoje pasigesdavo. Pasak pašnekovės, Londone jaunimui yra daugiau pramogų, didesnės galimybės tobulėti.

„Čia pradėjau gyventi! Nesvarbu, kad pradžioje mano gyvenimo rutina buvo tik darbas ir namai, tačiau palaipsniui supratau, kaip pradėjau vertinti savo uždirbtus pinigus, nebeleisti jų vėjais; pradėjau suvokti tikrojo gyvenimo prasmę, susidėliojau gyvenimo tikslus ir einu jų link.

Skirtumai tarp mano gimtosios šalies ir Anglijos, pradedant šalies situacija, baigiant žmonių kultūra, yra labai pastebimi. Lietuvoje, kad ir kaip bebūtų gaila, žmonės linkę rodyti daug pykčio, nepasitenkinimo, susiduriama su daug patyčių ir nepripažinimu, kad jeigu nesielgi kaip kiti, tampi nieko vertas. O iš tiesų didžiausias skirtumas tai, kad žmonės čia, Anglijoje, gali pragyventi ir leisti sau tai, ko Lietuvoje, deja, negali leisti dėl per mažo atlyginimo.

Šalis, kurioje dabar gyvenu, leidžia užsidirbti ir emigrantams, kurie neišgali padoriai gyventi Lietuvoje. Gal ir skaudi, tačiau realybė yra tokia. Vaikams čia yra skiriamas didelis dėmesys mokykloje, pilna įvairiausių popamokinių veiklų, būrelių, studentams yra galimybė lengvai pasiimti studento paskolą ir mokytis savo išsvajotame universitete. Žinoma, čia taip pat turi labai stengtis, kad nenuviltum savęs ir kitų.

Taip pat čia gali pamatyti tai, ką kartais matome per televiziją. O koks Londono centro gražumas! Kiekvienas pastatas turi detalę, kuri yra kažkuo įdomi, savita… Be abejo, nepamirškime ir to, kad Anglija garsėja nepaprastais gamtovaizdžiais, kas labai glosto širdį ir padeda atsipūsti ir pailsėti, kai nori pabėgti nuo miesto šurmulio. Žinai, net kai skrendi lėktuvu į šią šalį, gali pamatyti, jog žemės lopiniai, išsidėstę taip, kad primena brangiąją Lietuvą“, – su žavesiu Londonui ir ilgesiu Lietuvai pasakoja Liveta.

[quote author=“Liveta“]Šalis, kurioje dabar gyvenu, leidžia užsidirbti ir emigrantams, kurie neišgali padoriai gyventi Lietuvoje. Gal ir skaudi, tačiau realybė yra tokia.[/quote]

Nors lietuviai renkasi įvairias Europos ir pasaulio šalis – Vokietiją, Norvegiją, Airiją, Švediją, Italiją, kartais ir Ameriką – tačiau Liveta Angliją pasirinko visai neatsitiktinai.

„Pasirinkau šią šalį todėl, kad čia turėjau giminaičių, artimų draugų ir žinojau, kad atvykusi nesijausiu vieniša, kad galėsiu visada su kažkuo pasikalbėti ir būti suprasta savo artimųjų. Nebuvo baisu, nes žinojau, kad šalia manęs bus šeima, priešingai nei kitose šalyse, kur būčiau likusi viena kaip pirštas“, – šypteli pašnekovė.

Savanorystė padėjo pažinti ir gėrį, ir blogį

– Liveta, sugrįžkime bent akimirkai į Kėdainius. Visi tave puikiai žinojome kaip labdaros ir paramos fondo „Viltis–Viltis“ savanorę. Koks tai buvo laikas tau?

– Tai buvo vieni iš geriausių metų, kuomet savanoriavau LPF „Viltis–Vikonda“. Savanorystė padėjo man pamatyti ir kitą gyvenimo pusę, kuri būna labai skaudi, pilna nevilties, skurdo, pačių įvairiausių vargų. Savanorystė man padėjo suprasti, kad aš neturiu teisės skųstis savo gyvenimu, nes turiu stogą virš galvos, esu sveika, mylinti ir mylima, soti ir laiminga, galiu sau leisti tai, ko negali kiti.

Sunku žodžiais papasakoti, kaip man buvo gera dalintis gėriu su kitais žmonėmis, juk toks ir yra fondo „Viltis–Vikonda“ šūkis: „Dalinkimės gėriu kartu!“.

Norėjau pasisemti kuo daugiau žinių iš įvairių situacijų, kurios padėtų suprasti, kad gyvenime galima išsikapstyti iš bet kokios duobės, kuri tam tikru gyvenimo metu atrodo neįveikiama. Man tai buvo nepaprastai gera patirtis, kadangi galėjau prisidėti prie kitų žmonių laimės, šypsenų.

– Kas buvo įdomiausia? Kartais ir sunkiausia?

– Didžiausias fondo tikslas buvo padėti žmonėms, kuriems tikrai to reikia. Fondas turėjo ir turi savo globotinius, kuriuos remia ir padeda kiek tik gali. Per kiekvienas šventes mūsų globojami asmenys nebūdavo pamiršti. Mano pareigos nebuvo kažkuo ypatingos – aš, kaip ir visi fondo savanoriai, lankiau fondo globojamus žmones, kartu su savo kolega Tadu dainuodavome, taip pat organizavome renginius, skirtus Tėveliui Stanislovui atminti. Stengiausi, kaip įmanydama prie visko prisidėti.

– Regis, gėris tavo širdyje įgimtas.

[quote author=“Liveta“]Niekada nebuvau abejinga svetimam skausmui, nelaimėms. Visada norėjau padėti žmonėms, būti su vaikais.[/quote]

– Aš visada galvoju, kad esu geros ir kilnios širdies (šypteli). Aš niekada nebuvau abejinga svetimam skausmui, nelaimėms. Visada norėjau padėti žmonėms, būti su vaikais. Džiaugiuosi, jog savanoriaudama turėjau galimybę aplankyti vaikų globos namus, padovanoti jiems bent lašelį dėmesio, nes jis toks reikalingas kiekvienam vaikui, kaip ir ta šiluma, kurios jiems taip trūksta.

Kažkada dalyvavau stovykloje VšĮ „Laiptai į viltį’“ ir jau tada pajutau, kad man smagu padėti, organizuoti, dalintis gėriu ir šiluma su kitais. Man rūpi žmonės, nes… aš taip pat žmogus (šypsosi)! Taigi ir į fondo veiklą įsitraukiau neturėdama jokių abejonių.

– Yra kažkas, kas paliko didžiausią įspūdį?

– Viskas, kas nutiko savanoriaujant, buvo įdomu, kadangi vis kažkokį naują renginį suorganizuodavome ar nuveikdavome daug naudingų dalykų. Dabar susimąstyčiau, o kas gi buvo sunkiausio? Turbūt matyti žmogaus ašaras, kai jis gauna tai, ko jam labai trūko.

– Ar pati nesusigraudindavai?

– Neslėpsiu… Tokiomis jautriomis akimirkomis, kada žmogus tau dėkoja už tai, kad rūpiniesi juo, sunku sulaikyti jaudulį ir ašaras. Vis dėlto iš to laiko liko ir be galo daug gražių atsiminimų.

– Užsiminei ir apie Paberžę. Kuo ši vieta tau pasirodė ypatinga?

– Paberžėje Tėvo Stanislovo aura tiesiog visus apgaubdavo… Ta šiluma, ta aplinka… Vien žinojimas, kad žeme, kuria vaikščiojo jis, buvo kažkas neapsakoma.

Dar labai įsiminė dvi dienos Paberžėje, kai pasilikome ten nakvoti. Mūsų ryšys su fondo savanoriais tąkart bylojo, kad mes esame it viena šeima. Mes buvome tokie artimi, kad jeigu vienas verkia ar juokiasi, tai ir likusieji nebus svetimi skausmui ar juokui. Mes ten išmokome vertinti tai, ką mums duoda gyvenimas, tėvai; išmokome nustoti verkšlenti dėl nereikšmingų dalykų. Mes dar labiau išmokome dalintis gėriu KARTU.

Ak, tokią nostalgiją sukėlė šis klausimas (šypsosi). Taip smagu prisiminti viską, kas nutiko kartu su savanoriais ir jo vadovais. Ketveri geriausi metai prabėgo kartu su jais.

– Ar šiuo metu gyvendama svetur neužsiimi jokia savanoriška veikla?

– Deja, kol kas tuo neužsiimu, bet jeigu pasitaikytų galimybė, be jokių abejonių, sutikčiau, nes tai nerealus laikas ir didžiulis bagažas patirties!

– Liveta, esi jauna, tačiau neabejoju, kad turi daug svajonių, planų. Kokie jie?

– Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti, tačiau aišku viena – liksiu Anglijoje. Visada ieškojau informacijos apie muzikos mokslus Anglijoje, tačiau dabar mane žavi ir visažistės profesija. Kada paimu šepetėlį į rankas, jaučiuosi tokia galinga (juokiasi). Matyt, prabudo viduje toks noras užsiimti kažkuo, kas siejasi su grožiu. Tikiuosi, kad mano slapti ir ne visai slapti planai (šypsosi) išsipildys.

O kalbant apie svajones, tai jos labai žemiškos ir paprastos – visada išlikti optimistiška, pozityvi, laiminga. Kai žmogus yra laimingas, tuomet pas jį pati ateina meilė, kurią aš jau turiu, sėkmė, kurios visada reikia, kad lydėtų einant teisingu gyvenimo keliu. Taip pat trokštu, kad mano artimieji būtų sveiki ir laimingi. Juk tokia laimė matyti laimingus artimus žmones! Na, ir, žinoma, tobulėti bei atnaujinti ryšį su muzika…

– Ar nesigaili, kad palikai Lietuvą?

– Kaip sakoma: „Niekada nesigailėk to, kas buvo, džiaukis, kad tai įvyko“. Nenoriu pradėti gailėtis, nors iš pradžių tokių minčių ir buvo, kai norėjosi viską mesti ir grįžti į Lietuvą, tačiau turiu čia geriausias drauges, kurios visada mane ramino ir sakė, kad viskas bus gerai. Kad ir kaip nemėgstu šios banalios frazės, bet viskas ir buvo gerai (šypsosi).

[quote author=“Liveta“]Nesigailiu nieko, nes likimas lėmė, kad čia surasčiau laimę, o dėl to gailėtis tiesiog negalima.[/quote]

Taip pat be galo džiaugiuosi, kad turiu tikrai vieningą šeimą. Jie visur ir visada mane palaikė, neleido bereikalingai kažko nerimauti ir tikino, jog esu protinga, jog man viskas pavyks. Gyvenu ir esu dėkinga jiems už viską, o ypatingai – už palaikymą.

Kalbant apie draugus, prisimenu, kaip jie tvardėsi ir stengėsi neverkti, kai reikėjo atsisveikinti. Nemeluosiu, tai padaryti buvo ypatingai sunku. Aš vis kartojau jiems: „Įsivaizduokit, kad išvykstu atostogų ir greitai grįšiu“, tačiau jų tas neramino. Manęs taip pat, nes melavau ir pati sau tik tam, kad nedraskyčiau širdies. Visur nauja pradžia sunki, tad palikti saviškius buvo tikrai liūdna…

Dabar nesigailiu nieko, nes likimas lėmė, kad čia surasčiau laimę, o dėl to gailėtis tiesiog negalima. Likimui galiu tik padėkoti, kad mano gyvenime įvyko toks perversmas.