Istorinę dieną – garbingas mediko jubiliejus
Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, 90-ies metų jubiliejų mini žinomas Kėdainių medikas, „Rinkos aikštės“ autorius, ne kartą alkoholizmo tema rašęs Klemensas Rimas. Šio žmogaus gyvenimas – vertas filmo scenarijaus. Jame – ir tremtinio dalia, dramatiški išsiskyrimai su pačiais brangiausiais žmonėmis, kelionė į gimtinę ir sutikta meilė. Sveikindami Klemensą su 90-uoju gimtadieniu, publikuojame pokalbį su šiuo įdomaus likimo žmogumi.
[quote author=“K. Rimas“]Tėtis pasakojo, kad pas jį lankėsi saugumietis. Jiedu susibarė.[/quote]
Greičiausiai kiekvienas pažįstame šeimų, kurių likimus skausmu, badu, alinančiu darbu ir tėvynės ilgesiu kadaise suluošino tremtyje praleisti metai. Vis tik šįkart apie kitokią tremtinio dalią. Palyginti su gausybe kitų, ją būtų galima vadinti sėkminga: jokio alkio, medicinos studijos, dėstytojų ir bendrakursių pripažinimas, pagrindinis vaidmuo operoje bei kvietimai likti. Būtent taip dvylika metų Irkutsko srityje nugyveno tremtinys kėdainietis gydytojas Klemensas RIMAS, kovo 11-ąją sutiksiantis 90-metį.
Drauge su mumis šnekasi ir iki smulkmenų vyro istoriją žinanti Klemenso žmona Antanina. „Aš ją vadinu Nina“, – taria Klemensas. „Man nepatinka“, – paaiškina Antanina. „O man patinka“, – ramiai atkerta vyras ir linksmai pasijuokę leidžiamės kelis dešimtmečius į praeitį.
Iš Prienų
Didelė Klemenso šeima – tėtis, mama, trys vyriausi broliai ir trys jaunėlės seserys – gyveno tuometės Prienų apskrities Pakuonio valsčiuje. Pašnekovo tėtis buvo ypatingas žmogus: savanoris, kaip pasakoja Klemensas, kovose nesyk susirėmęs su bermontininkais, lenkais, rusais, vokiečiais, viršaitis bei didelis ūkininkas, valdęs 25 hektarus žemės. Prisiminęs vaikystę Klemensas patikina, kad šeimai nieko netrūko – jie buvo laimingi.
„Gerai gyveno, – sako Antanina. – Smetonos laikais vyro tėvukas gaudavo premijas už pavyzdingai tvarkomą ūkį. Mat čia viskas buvo modernizuota. Tvartas pusiau mūrinis, pilna įvairių prietaisų, padargų, mažai darbo rankomis.“
„Tėvukas buvo nusipirkęs mašiną rugiams kirsti, bulvėms kasti“, – mena Klemensas.
„Mamutė turėjo tarnaitę, mėgdavo balius kelti ir klebonėlis ten ateidavo pasisvečiuoti. Žodžiu, smagiai gyveno, – šypsosi Antanina. – Vyro tėvukas buvo labai gerbiamas. Tik gaila, kad man neteko laimės jo pažinti. Būtume gerai sutarę, nes aš pati kilusi iš ūkininko šeimos, bet nesu sibirietė.“ „Bet ir ne lietuvė“, – patikslina Klemensas. „O kas? – susidomiu. – Juk vardas lietuviškas, kalba nepriekaištingai švari.“ „Aš žemaitė, – nusijuokia prie vyro pokštų pratusi Antanina. – Klemensas visad man sako, jog aš ne lietuvė, nes esu iš Žemaitijos.“
Nujautė
Vėl surimtėjęs Klemensas svarsto, kad jo šeimą ištremti nuspręsta ne dėl turtų, o todėl, kad tėtis buvo savanoris.
Lemtingieji metai – 1948-ieji, gegužės pabaiga. Tada Klemensas buvo 20-ties ir su jaunesniu broliu mokėsi gimnazijoje Kaune.
„Tėtis nujautė gresiančią dalią, – patikina Klemensas. – Tėtis pasakojo, kad pas jį lankėsi saugumietis. Jiedu susibarė.“
„Kažkas vyro tėvus perspėjo, kad juos gali ištremti ir patarė ruoštis. Jie spėjo per naktį paskersti kiaulę, pasisūdyti mėsos, prisipylė maišą grūdų, mamutė iškepė duonos, tėvukas paėmė kirvį, vinių. Juk ėjo kalbos, kad vienus, kitus išvežė. Tad numanė, jog veš į taigą ir reikės tokių dalykų“, – priduria Antanina.
[quote author=“K. Rimas“]Susitikome tik prie Uralo. Atidarė vagonus ir išleido pasivaikščioti. Netikėtai pamačiau tėvą! Koks susitikimas! Stipriai apsikabinome. Tėvas davė duonos, lašinių.[/quote]
Susitiko tik prie Uralo
Klemensą su broliu pareigūnai surado Kaune. Čia jiedu mokydamiesi gyveno nuomojamame bute.
„Brolį paėmė iš gimnazijos, o aš buvau namie. Draugė paprašė parašyti straipsnį apie Salomėją Nerį. Rašydamas pamačiau pro langą ateinančius du vyrus. Jie atėjo ir liepė apsirengti. Apsirengiau, šeimininkė įdėjo paltą, pagalves, lašinukų, duonos ir jie išsivedė mane, – pasakoja Klemensas. – Per naktį laikė kažkur rūsy Kaune. Ryte sunkvežimiu nuvežė į Prienus, ten pernakvojom ir perpiet išvykom į Kazlų Rūdą, kur laukė traukinys. Įsėdom į gyvulių vagonus ir prasidėjo kelionė. Tada dar nežinojau, kad visa šeima tremiama, o tėvai nežinojo, kad ir mus su broliu veža.“
Taigi šeima tuo pačiu traukiniu, tačiau skirtinguose vagonuose nieko vieni apie kitus nežinodami vyko sutikti dienų tremtyje.
„Susitikome tik prie Uralo, – sako Klemensas. – Atidarė vagonus ir išleido pasivaikščioti. Netikėtai pamačiau tėvą! Koks susitikimas! Stipriai apsikabinome. Tėvas davė duonos, lašinių. Kai sužinojome, kad važiuojame visi kartu, tapo smagiau. Keliavome moksleiviai bei studentai alkani, tačiau su dainomis. Visai nejautėme baimės. Prisimenu, kad duodavo tik karšto vandens ir kartą gavome lėkštę sriubos.“
Iki tremties vietos gyvuliniais vagonais Klemenso šeima dardėjo 19 dienų. Galiausiai atvyko į Irkutsko sritį, netoli Usoljė Sibirskojė.
„Pirmiausia atvežė į stotį. Važiavo 60 vagonų. Septynis išleido, o likusius nuvežė į taigą. Ten jie vargo miškuose. Mums čia buvo lengviau, – pakaitomis su žmona pasakoja Klemensas. – Pernakvojome lauke prie stoties. Šalta nebuvo. Kitą dieną sunkvežimiu nuvežė į Usolję, 70 tūkst. gyventojų miestą.“
Atvykėliai rado nebaigtus statyti barakus. Šeimai davė nediduką kambarį su buržuika. Menka erdve aštuonių asmenų šeima turėjo dalytis su kita. Iš viso kambaryje gyveno 12 žmonių.
„Tėvukas iš lentgalių padarė dviaukščius gultus ir taip miegojome“, – prisimena Klemensas. „Jauni jie nesijaudino. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjo, – prabyla Antanina. – Tėvai labai nerimavo. Nuo tų nervų tėvukas 55-erių ten ir mirė, pakirstas vėžio.“
„Taip, jis į Lietuvą nebesugrįžo. Išvažiuodamas tėvukas bučiavo žemę. Jautė, kad nebesugrįš“, – sako Klemensas. „O juk viskas pastatyta, viskas gražu, laukai apsėti ir štai išrauna ūkininką su šaknimis iš to gyvenimo. Koks skausmas!“ – liūdi Antanina.
Laikė banditais
Vos atvykusi Klemenso šeima tuoj pat įsidarbino druskos fabrike. Pirmiausia mama, tėtis, paskui jis su broliu. Uždirbdavo kiekvienas po 30 rublių.
Klemensas mena, jog iš pradžių vietiniai į tremtinius žiūrėjo su panieka, laikė banditais.
„Tačiau lietuviai darbštūs žmonės ir laimė, kad išvežė juos gegužę, o ne žiemą, – šypsosi Antanina. – Lietuviai pamatė, kad čia žemė derlinga. Tuoj išrausė lopinėlį. Buvo nusivežę kibiriuką bulvių, pasisodino ir liko apakę, kiek daug didelių bulvių prikasė! Vaikai rinkdavo uogas, grybus. Vėliau šeima paršiuką nusipirko ir užsiaugino. Bado kęsti neteko. Tiesa, mamutė pasakojo, kad pradžioje buvo dienų, kai atsikeldavo ryte ir galvodavo, ką vaikams pusryčių paduoti. Taigi gyveno skurdžiai, tačiau nebadavo ir basi nevaikščiojo.“
„Mama virdavo razavų miltų kleckienę“, – nusišypso Klemensas.
„Rusams kėlė nuostabą, kad lietuviai mokėjo mėsą ir sūdyt, ir rūkyt. Rusai būdavo papjauna kiaulę, sueina kaimelis ir suvalgo viską. Tada pas kitą pjauna – vėl sueina, suvalgo. Rusai stebėdavosi, kad lietuviai sugeba mėsą net kelis mėnesius išlaikyti. Tada jie pradėjo mokytis iš mūsiškių, – aiškina Antanina. – Klemenso šeimai nusisekė, kad buvo vasara ir juos atvežė būtent ten. Juk anksčiau tremdavo žmones į pačią šiaurę – prie Laptevų jūros. Ten jie urvus kasėsi, leduose gyveno. Kaip jie kentėjo! Siaubas!“
[quote author=“K. Rimas“]Pirmiausia atvežė į stotį. Važiavo 60 vagonų. Septynis išleido, o likusius nuvežė į taigą. Ten jie vargo miškuose. Mums čia buvo lengviau.[/quote]
„Dirbsite stachanovietiškai!“
Tremtyje jaunajam Klemensui toptelėjo mintis kibti į mokslus. Taigi iš Kauno gimnazijos jam atsiuntė laiškelį, kuriame buvo parašyta, jog Klemensas mokėsi 12 metų ir baigė gimnaziją. Vyras sugalvojo stoti į Užsienio kalbų institutą mokytis vokiečių kalbos. Išlaikė egzaminą ir įstojo.
„Per egzaminą davė laikraštį rusų kalba paskaityti. Pamatė, kad suprantu ir daugiau nieko neklausinėję mus du lietuvius priėmė, – tačiau taip lengvai, kaip Klemensas pasakoja, praėjo tik egzaminas. – Prasidėjo mokslai, atvažiavau į Irkutską. Į institutą atėjo saugumo karininkas. Nusivedė mus į savo būstinę, ištardė. Dar dabar prisimenu vieno pareigūno žodžius: „Jus čia atvežė dirbti, o ne mokytis! Stachanovietiškai padirbėsite, tada galėsit ir mokytis.“
„Klemenso plaukai buvo labai gražūs, – mena Antanina. – Juodi, banguoti. Čia jam tuos plaukus nukirpti norėjo!“
„Norėjo, bet aš pasakiau ne, – tęsia Klemensas. – Palaikė mus per naktį ir išvežė atgal į Usolję. Čia pasitiko komendantas. Jis tiek kvatojosi, kad net kepurė kilnojosi: „Sugalvojo jaunimėlis studijuoti! Tremtiniai atvežti dirbti.“
Antanina spėja, kad priėmė į institutą lietuvius tik tam, kad galėtų pasišaipyti.
Ketinimų neatsisakė
Vėliau Klemensas baigė vakarinę rusų mokyklą ir sulaukė 1953-iųjų, kai mirė Stalinas. „Tada buvo toks palengvėjimas! Visi pajuto prošvaistę, kad galės grįžti į tėvynę“, – vyro šeimos prisiminimus pasakoja Antanina. 1954 metais, būdamas 26-erių, Klemensas įstojo į Medicinos institutą, gavo bendrabutį ir stipendiją. Studijuojančių tremtinių bendrakursiai neišskyrė, sutarė draugiškai. Klemensas netruko įsitraukti į kūrybines veiklas.
Universiteto choro vadovą taip sužavėjo Klemenso balsas, kad dėstytojas netgi siūlė lietuviui medicinos studijas keisti į muzikos. Klemensas nesutiko, tačiau jo talentui buvo lemta atsiskleisti. Studentai ir dėstytojai statė operą „Oneginas“. Pagrindinis vaidmuo atiteko Klemensui.
„Visas institutas Klemensą pažinojo kaip Oneginą. Jis buvo žvaigždė, – entuziastingai apie vyrą pasakoja Antanina. – Dėstytojai jį taip pat labai gerbė.“
Klemensui studijuojant trečiame kurse jo šeima gavo leidimą grįžti į tėvynę. Klemensas nusprendė likti baigti mokslų. Baigė ir 1960-aisiais grįžo.
[quote author=“Aut. past.“]Vis tik pora įsimylėjo ir įsikūrė Kėdainiuose. Čia jie susilaukė ir užaugino du vaikus. „Mažai“, – pats užaugęs gausioje šeimoje sako Klemensas. „O kiek turėtų būti?“ – pasiteirauju. „Trys ar keturi“, – atsako vyriškis.[/quote]
Tiesa, Klemensą institutas viliojo likti. Taip pat jis gavo pasiūlymą dirbti Buriatijoje. Čia vyrui net du etatus žadėjo ir skyrė pinigų atvykti bei įsikurti. O Klemensas vos gavęs pinigus išsyk išdūmė Lietuvon!
„Niekas neieškojo ir nereikalavo tų pinigų grąžinti, – aiškina Antanina. – Jie suprato, koks stiprus tėvynės ilgesys.Tiesa, anksčiau grįžusi Klemenso šeima namų neberado – tik svirnelis buvo išlikęs.“
Parvykęs į Lietuvą Klemensas įsidarbino Akmenėje. Mat norėjo būti ten, kur arti opera, o ši buvo Rygoje. Vyras su džiaugsmu prisimena ketverius Akmenėje praleistus metus.
„Puikus kolektyvas, gerai sutarėme su valdžia. Visai kitaip nei vėliau Kėdainiuose. Čia partijos komitetui buvau liaudies priešas. Taip mane vadino!“ – prisimena Klemensas.
Palaiko ryšius
Prieš porą mėnesių Klemensas gavo laišką iš Irkutsko. Rašė jo bendrakursis.
„Buvo bendrakursių susitikimas ir jie prisiminė Klemensą, – pasakoja Antanina. – Visi spėliojo, kaip tas Oneginas laikosi, prisiminė, kaip puikiai jis atrodė, kokie gražūs buvo jo plaukai. Taigi susirašinėjame. Jei sveikata neapleis, tas bendrakursis žada kitą vasarą mus aplankyti.“
Anksčiau Klemensas palaikė ryšius ir su bendrakurse Olga, tačiau atgimus Lietuvai pašlijo mūsų šalies bei Rusijos santykiai. Tai atsispindėjo ir senos bičiulės laiškuose.
„Olga parašė tokį piktą laišką: „Jūs, litovcai, dar mažai kentėjote! Banditai jūs! Iš jūsų reikia atimti tuos diplomus, kuriuos gavote Rusijoje. Jūs jų nenusipelnėte.“ Tada nutraukėme bendravimą – neberašėme“, – kalba Antanina.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Metai tremtyje Klemensui nutolino įprastus gyvenimo įvykius: santuoką ir šeimą. Nors aplink būsimą gydytoją, dailios išvaizdos vyrą, atlikusį pagrindinį vaidmenį operoje, sukosi daug gražių merginų, tačiau užkariauti Klemenso simpatijų nepavyko nė vienai. Regis, vyro širdis ilgai ir kantriai laukė būtent Antaninos. O kai sulaukė, jausmai blykstelėjo akimirksniu.
Klemensui dirbant Akmenėje į tą pačią ligoninę dirbti atvyko ir ką tik ftiziatrijos mokslus baigusi 12 metų jaunesnė Antanina.
„Sėdžiu pas vyr. gydytoją kabinete ir įgriūva Klemensas. Vyr. gydytojas sako: „Klemai, tavo žmona atvažiavo.“ Tas tik skambiai nusikvatojo. Aš pasižiūrėjau – Jėzau, Marija, čia mano vyras! Iš pirmo žvilgsnio supratau. Nežinau, kas mano pasąmonėje nutiko. Nukaitau ir viskas“, – pirmąją pažintį prisimena Antanina. Klemensas juokiasi tąsyk tikrai nepamanęs, kad Antanina bus jo žmona. Tiesa, akį patraukė daili moters išvaizda.
Auksinės vestuvės
Vis tik pora įsimylėjo ir įsikūrė Kėdainiuose. Čia jie susilaukė ir užaugino du vaikus. „Mažai“, – pats užaugęs gausioje šeimoje sako Klemensas. „O kiek turėtų būti?“ – pasiteirauju. „Trys ar keturi“, – atsako vyriškis.
Praėjusiais metais Antanina su Klemensu atšventė auksines vestuves. „Tuokiausi jaunas, – sako Klemensas. – 38-erių metų.“ Antanina pradeda kvatoti ir priduria: „Nors tėvelis ženijosi vyresnis, bet viską gyvenime spėjom, vaikus užauginom.“
„Anksčiau žmona nuolaidesnė buvo, į senatvę truputį pagedo“, – juokais pasiskundžia Klemensas, o Antanina priduria jau įpratusi prie vyro humoro ir į galvą neimanti kiekvienos jo replikos.
„Jis visad maldavo liežuviu. Iš pradžių pykdavau, kai traukdavo per dantį, bet ilgainiui supratau, kad jo nepakeisiu“, – šypteli Antanina ir švelniai prisiglaudžia prie vyro.
