Benas Lyris: „Mano širdis visame pasaulyje“

Benas Audrius Martusevičius, pasivadines slapyvardžiu Lyris, – šiuo metu Kaune gyvenantis 31-erių metų vyras, skleidžiantis Dievo žodį. Šis kunigas gerai pažįstamas ir kėdainiečiams, mat 2012-2013 ir 2015-2016 metais  tarnystę atliko Šv. Juozapo bažnyčioje.

Tikiu, jog socialiniuose tinkluose pastebėję apie meilę rašantį kunigą, buvot nustebinti. Nustebinta buvau ir aš. Supratau, jog tai – ypatinga asmenybė, kurią privalau pakalbinti. Turbūt iki šiol apie Beną žinojote tik du faktus: rašytojas ir kunigas. Šis interviu atskleis daugiau įdomių faktų.

Mokeisi filosofiją ir teologiją, esi baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, Kauno kunigų seminariją ir Kauno technologijos universitetą. Kas paskatino tai studijuoti?

Norėjau gydyti žmones arba nešti pasauliui šviesą. Suvokiau, kad galima gydyti žmones būnant chirurgu, galima nešti pasauliui šviesą – būnant elektriku. Kunigystę pasirinkau, kai susidūriau su onkologinėmis problemomis – tada supratau, kad elektriko ir gydytojo pašaukimus įmanoma suderinti būnant kunigu ir tarnaujant ligonių sielovadoje.

Esi kunigas, bet rašai apie meilę. Visuomenėje įprasta manyti, jog kunigas turi būti atsidavęs Dievui, bažnyčiai, bet ne moteriai. O galbūt tos eilės ir skirtos ne moteriškajai lyčiai?

Meilė labai universali, mano poezijoje interpretacijos raktų labai daug ir kiekvienas ją gali interpretuoti pagal savo patirtį. Tik mylintis žmogus gali padaryti laimingus kitus.

Kada supratai, jog gali rašyti?

Pradėjau rašyti 2001 metais. 2005 metais tapau Kauno miesto jaunųjų filologų konkurso laureatu, nuo tada nepaleidžiu rašymo. O iš tikrųjų – tai jis nepaleidžia manęs.

Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Iškart užrašai tai, ką jauti, ir viešini ar bandai surasti patį geriausią variantą ir tik tada juo dalintis?

Ekspromtu. Taip pat mėgstu rašyti garsiai. O iš tikrųjų kažkas man tas mintis padiktuoja.

Esu bendravusi su vienu tikybos mokytoju ir paklaususi jo, ką jis mano apie žmones, kasdien einančius į bažnyčią. Jis atsakė, jos taip elgdamiesi jie šventais netaps. O kaip tokius žmones vertini tu?

Ar mes teisingai tikime – žino tik Dievas. Tačiau ką mes galime nuoširdžiai padaryti – tai visa širdimi ieškoti Dievo savo kasdienybės patirtyse ir ieškoti Dievo veido kiekviename sutiktame žmoguje. Apie ką kalba Šv. Mišios, jei ne apie mūsų širdžių perkeitimą, jeigu jų metu neleidžiu Dievui transformuoti savo širdies? Tada joks Šv. Mišių lankymas nepadarys manęs šventu. Jos vaisingos tada, kai priėmęs Kristų Šv. Komunijoje išeinu į pasaulį tapti Kristumi kitiems, mąstyti kaip Jis, kalbėti kaip Jis, matyti kaip Jis, atleisti kaip Jis, girdėti kaip Jis… Mano pačios svarbiausios Šv. Mišios prasideda tada, kai jos baigiasi ir kai tenka išeiti į pasaulį nešti Meilę. O tai daug sunkiau nei 45 min pastovėti prie altoriaus.

Savo pažįstamų rate turiu ir ateistų. Žmonių, netikinčių, jog yra kažkas aukščiau. Ir ne, aš neklausiu kaip juos vertini. Man įdomu, ko norėtum jų paklausti.

Atkeliaudamas pas žmones, savo draugus, pažįstamus ar artimuosius nesistengiu jų pakeisti pagal save ir vadinti netikinčiais. Ateidamas į jų namus gerbiu ir vertinu tokį tikėjimą, kokį juose randu. Nemanau, kad yra netikinčių žmonių. Mūsų prigimtis iš esmės dvasinga, nes sukurta to paties Dievo, o kartu ir paliesta Jo Sūnaus Meilės Dvasios.

Neteko dalyvauti mišiose, kurias laikai, bet man atrodo, kad nesi tas nuobodusis kunigas, kalbantis sau po nosim ir ne visada suprantantis ką ir kam. Tikiu, jog jaunimas (ir ne tik) susidomėjęs klausosi tavęs. Kaip manai, kokiais būdais jaunam žmogui galima įrodyti, jog Bažnyčia daugiau nei pastatas?

Turbūt blogiausia kažką norėti įrodyti, todėl to niekada nesistengiu, noriu tiesiog kartu keliauti su tais, kurie ateina į Šv. Mišias, ir pabandyti kartu atrasti visus atsakymus.

[quote author=”B. Lyris”]Man patinka principas: 1+1 lygu trys. Du veikiantys vienu tikslu visada gali daugiau nei du tuo pačiu tikslu atskirai.[/quote]

Apie ką galvoji būdamas Bažnyčioje?

Galvoju, kad visi esame silpni, bet mūsų silpnumas yra geriausia vieta atsiremti į Dievą ir vienas į kitą ir taip tapti stipriais. Galvoju, kad Bažnyčia yra mano šeima, ne vyskupai, kunigai ar popiežius, bet mes vienas kitam Dievo Dvasioje.

Ką tau reiškia malda?

Malda – širdies santykis su širdimi, gyvas bendravimas.

Viskas, kas padeda sutikti Dievą ir kitą žmogų: dialogas, girdėjimas, geras darbas, nuoširdumas, meilė, atleidimas, žvilgsnis, šiltas žodis, pagalba, atvirumas…

Neabejoju, jog tiki pomirtiniu gyvenimu. Kokį jį įsivaizduoji?

Mūsų pomirtinį Gyvenimą parodo Kristaus prisikėlimas, trečią dieną po savo mirties Jis ateina prikeltas su garbingu savo kūnu ir drąsina savo mokinius, kad jie nebus tik pelenai žemei, amžinais gyvenimas, manau, prasideda jau dabar, kokį aš jį kuriu, kaip gyvenu, kokias emocijas, darbus, talentus, savybes leidžiu į apyvartą…

Bet kokioje srityje būna silpnumo momentų, kai norisi viską mesti ir nuo to pailsėti. Ar tau jau buvo tokia akimirka? Kaip tada elgeisi?

Žinoma. Kunigystė dar labiau padarė mane silpnu, bet silpnume atsiranda vietos pasitikėti kitais ir Dievu. Silpnumas reiškia, kad esame gražūs ir gyvi, ne robotai, ne supermenai. Tikiu posakiu: „Pasimeski ir padaryk tai, kas priklauso nuo Tavęs, kad išeitum iš situacijos, kurioje esi, o visa kita paveski Dievui, tikėk, kad jei Jis Tavo tėtis –  Jis padarys taip, kad būtum laimingas.“

[quote author=”B. Lyris”]Meilė labai universali, mano poezijoje interpretacijos raktų labai daug ir kiekvienas ją gali interpretuoti pagal savo patirtį.[/quote]

… pesimistui sunkumai – kelio pabaiga… Krikščioniui – pačios sunkiausios gyvenimo situacijos yra naujo kelio pradžia, kuris išskleidžia pačias gražiausias jos galias ir leidžia parodyti stipiriausią mumyse esantį potencialą. Mūsų pašaukimas – būti aktyvios širdies ir nebijoti padaryti tai, ką sugebame geriausio stuacijose, kuriose esame. Taip pat leisti veikti kitiems mūsų gyvenime ir pasitikėti jų savybėmis ir talentais, o ko nesugebame padaryti patys – pavesti Dievo malonei.

Esi sportiškas žmogus. Kada pradėjai užsiimti šia veikla?

Sportuoju apie 20 metų: plaukioju, bėgioju maratonus, kiekvieną dieną stengiuosi nueiti 20 km. Daug keliauju pėsčiomis: pas savo filosofijos studentus, pas savo ligonius į Kauno klinikas, į parapiją. Tiesiog mėgstu aktyvų gyvenimo būdą.

Bibliją cituoti tau tenka bene kasdien. O kokias knygas mėgsti skaityti laisvalaikiu?

Šiuo metu skaitau Thomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“, Sioreno Kierkegoro „Liga mirčiai“. Labai mėgstu filosofijos, psichologijos, logoterapijos knygas.

Biblijoje homoseksualai vertinami nepalankiai. Net ir nežinodami, pažįstame jų tikrai ne vieną. Dalis mūsų smerkia juos, dalis palaiko, dar kiti – reaguoja neutraliai. Kaip tu galėtum vienu sakiniu apibūdinti homoseksualus?

Man patinka popiežiaus Pranciškaus požiūris: „Kas aš toks, kad kažką smerkčiau?“ Aš irgi palieku vietos Dievo malonei ir veikimui. Manau, kad Dievas dalyvauja visose mūsų gyvenimo patirtyse, net ir lytiškumo, nes lytiškumas yra žmogaus asmens dalis. Taip pat nemėgstu klijuoti etikečių žmonėms, ir jo asmeninį gyvenimą, lytiškumo ryšį palieku tabu temai, per pamokslus taip pat nelipu žmonėms į lovas. Labai taikliai dokumente „Evangelii Gaudium“ rašo Popiežius Pranciškus: „Bažnyčia ne prokuratūra, ne muitinė, ne teismo salė, bet Tėvo namai“. O Tėvo namuose vietos yra visiems: ir šventiems, ir dar tik keliaujantiems į šventumą.

Na, ir paskutinis klausimas. Ką pasakytum Dievui, jį sutikęs?

Padėkočiau, kad numirė už mane ir mano nuodėmes ir kad myli mane ne tik tada, kada pats būnu sau fainas ir geras, bet ypač tada, kai sau nepatinku.