Jaunimas pamilsta ir tautinį šokį, ir kostiumą

Truskavos moksleivių merginų liaudies šokių kolektyvas „Vermenėlė“ švenčia 10 metų jubiliejų. Pasak kultūros centro direktorės Violetos Valionienės, čia pradėjo šokti jau trečia truskaviškių karta. Kolektyvo vadovė panevėžietė Nijolė Vidžiūtė pastebi, kad liaudies meną jaunas žmogus pamilsta ir lieka jam ištikimas. „Užauga šokėjai, pabaigia mokslus, išvažiuoja į užsienį, grįžta ir klausia, kur galėtų tautinių polkučių pašokti, – nusijuokia moteris. – Taip gera, kad jie pasiilgsta liaudies šokių.“ Lygiai taip pat jaunimas pamilsta ir tautinį drabužį. Išmoksta tinkamai jį vilkėti bei vertinti.

Visai kitokie

Pirmųjų metų „Vermenėlės“ veidas labai skyrėsi nuo šiandieninio. Tada Truskavos mergaites subūrusi dabartinė kultūros centro direktorė V. Valionienė mokė ritminių, šiuolaikinių šokių. Vėliau prisijungė ir berniukai. Buvo aštuonios poros, tačiau galiausiai šokiams ištikimos liko mergaitės.

„Vermenėlę“ tokiu pavadinimu pakrikštijo vėliau kolektyvui vadovauti pradėjusi Danutė Pilibienė.

„Pasikeitė mano pareigos ir nebegalėjau vadovauti kolektyvui, tad mane pakeitė D. Pilibienė. Pro mūsų kaimą teka upelis Vermena. Turime tokiu pavadinimu ansamblį. Vadovė D. Pilibienė nusprendė merginų kolektyvą pavadinti „Vermenėle“, – istoriją papasakoja V. Valionienė.

Dauguma „Vermenėlės“ merginų pradėjusios šokti iš kolektyvo pasitraukia tik baigusios mokyklą. Prie kolektyvo prisijungia ūgtelėjusios šokėjų seserys. Jas paskatina vyresnėlės.

Tuštėja

V. Valionienė nuogąstauja, kad anksčiau į meno kolektyvus pritraukti žmonių buvo lengviau. O dabar tuštėja kaimai, mažėja vaikų, tad tuštėja ir kolektyvai. Vis tik atokus Truskavos kaimas, regis, laikosi gana puikiai. Čia veikia net aštuoni meno kolektyvai: „Vermenėlė“, liaudiškos muzikos ansamblis „Vermena“, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas, suaugusiųjų folkloro ansamblis, mėgėjų teatras, gitarisčių ansamblis, darbuotojų dainos ir poezijos ansamblis.

„Esame turėję ir daugiau kolektyvų, bet mažėjantis žmonių skaičius daro savo. Tikimės išlaikyti bent tiek, kiek turime.

Visi mūsų kolektyvai koncertuoja, netgi ir užsienyje, dalyvauja konkursuose. Turbūt galimybė pasirodyti žmones ir motyvuoja dalyvauti kolektyvų veikloje. Tie, kurie dalyvauja, tai daro noriai“, – džiaugiasi V. Valionienė.

Tautiškumo liepsna

Trejus metus „Vermenėlei“ vadovauja panevėžiškė Nijolė Vidžiūtė. Tvirto charakterio, tačiau ypač linksma ir humoro nestokojanti moteris atskleidžia, kaip jai pavyksta jaunuolių širdyse įžiebti meilės liaudies menui bei tautiniam kostiumui liepsną.

– Esate panevėžiškė. Kaip pradėjote vadovauti Truskavos „Vermenėlei“?

– Kolektyvas liko be vadovės ir tada ėmė kalbinti mane. Buvo 2013-ųjų lapkritis – artėjo 2014-ųjų Dainų šventė. Pažadėjau atvažiuoti pažiūrėti. Sakiau, jei matysiu, kad mergaitės rimtai dirba ir tikrai nori, tada nors laiko labai stigo, bet sutiksiu. Nuvažiavau – radau nuostabias mergaites, nuostabią direktorę. Tad taip ir likau. O dabar žiūriu, kad gausybėje konkursų dalyvavome ir jau pradėjome ruoštis 2018-ųjų Dainų šventei.

– Nebijojote imtis vadovauti naujam kolektyvui visai prieš pat Dainų šventę – tokį atsakingą pasirodymą?

– Kultūros srityje dirbu 38 metus. Mačiusi esu ir šilto, ir šalto. Visą laiką dirbu rajone, nors gyvenu Panevėžio mieste. Aš išvis gyvenime nieko nebijau (tvirtai nukerta ir nusijuokia). Žinau viena – jei darbą atlieki iki galo, tai ir rezultatas būna.

– Kaip pasirinkote kultūros darbuotojo specialybę?

– Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, mus veždavo į kolūkį tai akmenų rinkti, tai burokų ravėti. O aš pati nuo vaikystės šokau ir renginiuose dalyvaudavau. Pamenu, buvau devintokė, nuvažiavom į vieną kaimą ir man iškilo toks klausimas – kas rūpinasi vietos jaunimo laisvalaikiu, kultūriniu užimtumu, pomėgiais. Visada norėjau būti šokių kolektyvo vadovė. Su bendraklase abi žinojome, kuo tapsime. Ir dabar abi iš Panevėžio važinėjame į Truskavą.

Ji pirma čia pradėjo su pagyvenusiais dirbti ir sako: „Na, gelbėk, Nijole, yra panos tokios gražios, o aš jau tikrai nebegaliu apsiimti.“ Sutikau, tad taip ir važinėjame abi, ir gelbėjame Truskavą (nusijuokia).

– O nebandė tėvai atkalbėti nuo tokios profesijos?

– Žinoma, bandė, bet negi jaunas žmogus klausai? Juk esi pilnas romantikos! Sakėm: „Bet juk taip gražu – šokiai, koncertai, renginiai.“ O kad visa tai padaryti yra kruvinas, juodas darbas… Išvis su žmonėmis dirbti turbūt pats sunkiausias darbas. Tai ne prie staklių stovėt. Mano darbe nei dieną, nei naktį ramybės nėra. Visada galvoje šokių žingsneliai sukasi.

– Kai pamatėte, koks Jūsų darbas sunkus, nesudvejojote, kad vis tik prie staklių verčiau stovėtumėte?

– Jei manęs kas klausia, tai sakau: „Šoku, nes daugiau nieko nemoku gyvenime.“ (nusijuokia). Man tai patinka ir aš tai darau. Man šis darbas kaip šventė. Niekad niekad nedvejojau dėl savo pasirinkimo. Net nežinau, kuo dar galėčiau būti, jei ne tuo, kuo esu.

– Kuo ypatingas „Vermenėlės“ kolektyvas? Gyrėte, kad labai šaunios merginos.

– Tikrai, ir gražios, ir gražiai šoka, ir labai rimtai į viską žiūri. Man keista ir drauge smagu, kad jaunos panos, o ateina ir dirbam, dirbam, kol pasiekiame rezultatą. Pasitariame su jomis. Sakau: „Turim konkursą, jūs jau pajėgios. Galim dalyvauti, bet dirbti reikės daug. Dirbam?“ Jos atsako: „Dirbam.“ Nusprendusios merginos nebesiginčija. Aišku, ir pavargsta, gal bet pakeikia mane mintyse. Bet aš sakau joms, kad pradėtą darbą visada reikia baigti. Tai pagrindinė taisyklė. Pradėjai, tai užbaik. Niekad nemesk pusiaukelėj. Ir pati stengiuosi iki paskutinio, kol matau bent mažiausią viltį, kad gali kas nors išeiti. Niekada nenuleidžiu rankų, jei yra menkutė galimybė.

– Kaip dabar atrodo „Vermenėlės“ kolektyvas?

– Dabar šoka 11 merginų. Viena abiturientė. Atėjo trys labai jaunutės – penktokės, šeštokės. Tikiuosi, kad iki kitų metų jos paaugs ir bent jau ūgiu bus panašios į merginas. Žinot, kaime labai nėra jaunimo.

– O ar lengva tą jaunimą, kad ir negausų, liaudies menu sužavėti?

– Kai parodai jiems tai, kas yra tikra, vertinga, jie supranta. Apskritai, jei darai gyvenime tai, kas yra tikra, tai ir pasiteisina, o kas yra muilo burbulas, tas ir lieka juo. Jaunimas atskiria tikrą dalyką. Manęs ir Dainų šventėje klausia: „Kaip tu jiems tą tautiškumą įputi? Kaip tautinį drabužį užvelki?“ Na, kaip kaip, pasišnekam ir jie supranta. Jie myli Lietuvą ir jiems reikalinga visa tai – tos tautinės šventės.

– Vadinasi, pasiginčytumėt su tais, kurie tikina, kad šiuolaikinis jaunimas yra paviršutiniškas?

– Dirbu su jaunimu Truskavoje, Panevėžio rajone. Jie neužmiršta liaudies šokio. Išvažiuoja į užsienį, o grįžę susiranda mane ir klausia, kur pašokti tautinių polkučių. Labai smagu.

– Kokie žmonės dalyvauja liaudies meno kolektyvų veikloje?

– Tai pačių įvairiausių specialybių žmonės – nuo gydytojų iki valytojų, nuo mokytojų iki pardavėjų. Tiesiog visi. Manau, kad reikia mokėti prieiti, pakalbinti, nes dabar žmonės tokie, sakyčiau, nugesinti: nieko jiems nebereikia, niekuo jie nebepasitiki. Bet vis dar kažkaip pavyksta prikalbinti. Štai Truskavoje yra pačių įvairiausių žanrų kolektyvų.

[quote author=”V. Valionienė”]Manęs ir Dainų šventėje klausia: „Kaip tu jaunimui tautiškumą įputi? Kaip tautinį drabužį užvelki?“ Pasišnekam ir jie supranta. Jie myli Lietuvą.[/quote]

Be to, tokie laikai, o dirba Truskavos kolektyvai nešildomose kultūros centro patalpose. Juk galėtų nešalti – tiesiog patys važiuoti pasižiūrėti koncertų, spektaklių – pasiūla milžiniška. Bet ne – jiems reikia bendro pasibuvimo, išvažiavimo koncertuoti. Va, ir mano mergaitės vis prašo: „Vadove, na, pasišnekam.“ Ir šnekamės. Man regis, jos su manimi kai kuriais klausimais atviresnės nei su mamomis. Mes apie viską pasišnekame.

– Džiugina toks jaunų žmonių pasitikėjimas?

– Žinoma. Ir aš stengiuosi jų niekada nenuvilti.

– Kaip manote, ar tuose tautiniuose šokiuose yra užkoduota mūsų šalies dvasia?

– Aišku. Kiekvienas šokis turi temą, visus dramaturgijos dėsnius: užuomazgą, vystymą, kulminaciją, atomazgą. Tik reikia išaiškinti šokėjams, į ką įsigyventi, kaip tą perteikti judesiu, kaip įsiklausyti į muziką, kad tuos niuansus išgirstų. Kai pasakoji, jie pajunta ir viskas pavyksta.

– Kokie šokiai patinka jaunoms merginoms? Apie meilę?

– „Vermenėlėje“ vien merginos šoka, tai tos meilės nepavaizduosi (nusijuokia). Nėra to konflikto, užuomazgos. Į „Vermenėlės“ šventinį jubiliejaus koncertą pakviečiau net tris jaunimo kolektyvus, kur šoka ir berniukai. Merginos sako: „Kaip norėtume šokt su tais bernais.“ Atsakau: „Na, ieškom, panos. Ir man smagiau būtų.“ Bet nėra Truskavoje tų berniukų, ir viskas. Norėtume, bet ką padarysi.

– Liaudies šokiai šokami pasipuošus tautiniais kostiumais. Jums pačiai ką tautinis kostiumas reiškia?

– Aš jį apsivilkusi jaučiuosi labai gerai. Šventiškai. Jei mano valia būtų, juo kasdien vilkėčiau. Man labai gražu. Kai pagalvoju, per savo praktiką, kol vaikams įteigi, kad tas tautinis kostiumas yra gražu… Teko dirbti ir profesinėje mokykloje, ir gimnazijose, ir vidurinėse – visiems iš pradžių būna šokas dėl to tautinio kostiumo. Merginos nemoka net padalkų atsisiūti. Sako: „Mamos atsius.“ Atsakau: „Jokios mamos – siūsim pačios.“ Sėdam ir siūnam.

Turėjau jaunimo kolektyvą, reikėjo vaikinams batus papuošti. Tad juosteles išmokome pinti. Susėdo visi porom ir nusipynė. Iš pradžių klausė: „Jūs čia juokus krečiat, vadove?“ „Nekrečiu, mokinamės, reikia pasipuošti“, – atsakiau.

Kai savo pavyzdžiu rodai, jaunimas kitaip supranta. Kai žino, kad reikalas tikras, jie mielai sutinka.

– Koks didžiausias „Vermenėlės“ laimėjimas?

– Kadangi esame merginų kolektyvas, tai aukščiausias mūsų pasiekimas pelnytas gruodį respublikiniame „Aguonėlės“ konkurso etape. Mums atiteko pirma vieta. O daugiau tai važiuojame koncertuoti.

Nuo 2014 metų priimta, kad kolektyve turi būti ne mažiau kaip 16 merginų, o mes tiek neturim – tėra 11. Tad visada jungiamės -+su Panevėžio rajono Dambavos kolektyvu. Jos irgi neprirenka tiek panelių. Juk ir ūgiai turi atitikti. Į orkestrą gali imti pirmoką, dvyliktoką, o čia ne.

Tai štai, mums reikia repetuoti visus šokius drauge. Tad vieną repeticiją važiuojame pas jas, kitą – jos pas mus. Ir peržiūrose, ir Dainų šventėse scenoje turi stovėti ne mažiau kaip 16 merginų. Sudėtinga, bet vis tiek padarome.

Kolektyvu labai rūpinasi kultūros centro direktorė, mergaičių tėvai. Repetuojame sekmadieniais vakare. Pradedame 20 val., o baigiame 21.30. Merginos jau būna paruošusios namų darbus ir po repeticijos iškart į lovą, nes kitą dieną į pamokas.

Esame tarsi kumštis. Mus vienija bendras supratimas ir pagalba, todėl vis dar išliekame, vis dar šokame. Prieš rudenį vis galvoju: „Turbūt subyrėsim.“ Bet ateina ruduo ir matai, kad ne. Į kiekvieną repeticiją važiuoju kaip į šventę.

– O kaip publika sutinka tautinius šokius šokantį jauną žmogų?

– Puikiai. Į jauną žmogų visada gražu žiūrėti, o jei dar ir šoka. Šokdamos liaudies šokių kolektyve merginos išmoko teisingai užsivilkti tautinį kostiumą. Vien mergaičių karūnos uždėjimas – gali ją kaip puodą užsidėti arba kaip karalienė būti. Tai va ir renkamės – kas mes tokios.

– Galbūt pasirodymui jubiliejiniame koncerte Truskavoje ruošiate naują ar specialų šokį?

– Yra mūsų kolektyvo senų laikų šokis „Pas močiutę augau“. Mergaitės paprašė šokti būtent jį. Tad specialiai jubiliejaus šventės pasirodymui šį šokį ir atkursime.

Liaudies šokiai sužavėjo vaikystėje

Greta Kotinskaitė su „Vermenėlės“ merginomis šoka beveik aštuonerius metus. Mergina pasakoja, kad liaudies šokiai ją sužavėjo dar vaikystėje.

„Kai buvau maža, mano tėvai šoko liaudies šokius ir aš dalyvaudavau su jais repeticijose. Taip važiavau su tėvais į dvi Dainų šventes. Jau tada liaudies šokiai mane sužavėjo, o paaugusi nusprendžiau irgi pradėti šokti. Manau, kad šie šokiai tarp jaunimo tikrai populiarėja. Bendraamžiai mane palaiko, ateina pasižiūrėti pasirodymų“, – pasakoja Greta.

Mergina atskleidžia, kad liaudies šokiai jai nėra sunkūs: „Galbūt todėl, kad šoku nuo mažens. Vis tik norint juos šokti reikia įdėti nemažai darbo, daug repetuoti. Man labai patinka šokis ,,Pas močiutę augau“ bei „Jurginėlis“. Tai greiti ir linksmi šokiai. Tokius šokti visada smagiau.“

Greta džiaugiasi, kad „Vermenėlės“ merginos puikiai sutaria su vadove: dažnai pajuokauja, bet kai reikia, būna ir rimtų kalbų.

Šnekai pasisukus apie šokių apdarą – tautinį kostiumą, Greta išduoda, kad jai šie drabužiai labai gražūs ir patiko iškart, o mylimiausia tautinės aprangos detalė – karūna. 

Dešimtmečio proga mergina kolektyvui linki toliau gyvuoti, augti, pasiekti laimėjimų, pritraukti jaunų žmonių ir padėti jiems pamilti liaudies šokius. Mat tai, Gretos nuomone, didelė vertybė.

Daugiau: nacionalinė kolekcija