Vaikų globos namų darbuotoja: „Vaikams esame mamos, močiutės ir tetos…“

Vaikų globos namai – tas pasaulis, kurio tikrojo gyvenimo pulso neužčiuopsime vien skaitydami straipsnius, matydami televizijoje ar kartą kitą aplankę ten gyvenančius vaikus. Tikrąsias spalvas įžvelgia tik globos namų darbuotojai ir patys vaikai. O tos spalvos anaiptol ne visada niūrios kaip daugelis mano. „Čia tikrai netrūksta džiaugsmų bei šviesių istorijų“, – patikina vaikų globos namų „Saulutė“ direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma JUŠKEVIČIENĖ. Ji drąsiai neigia visuomenės galvose įsismelkusį mitą neva į globos namus patenka tik socialinės rizikos šeimų vaikai. Pokalbyje nustebina ir dar kai kas – nors skaudžius likimo kirčius patyrusių mažylių bei paauglių istorijos pašnekovei drasko širdį, tačiau ji neskuba smerkti tėvų, kurie per ydingą gyvenimo būdą savo atžalų išsaugoti nesugebėjo.

– Papasakokite, kaip pradėjote dirbti vaikų globos namuose.

– Mano socialinės darbuotojos darbo stažas prasidėjo 2004-aisiais Kėdainių miesto seniūnijoje. Išdirbau 10 metų ir pagalvojau, kad norėčiau kažką keisti. Taip sutapo, kad „Saulutėje“ buvo paskelbtas konkursas pavaduotojos pareigoms užimti. Dalyvavau ir laimėjau.

– Kaip pasirinkote tokią sunkią, ypač emociškai, socialinio darbuotojo profesiją?

– Manau, kad tiesiog gimiau būti socialine darbuotoja (nusišypso). Neįsivaizduoju savęs, dirbančios kitą darbą. Kiek man pasakojo teta, mano močiutė buvo tokia pati – skubėjo visiems padėti. Pasak tetos, aš labai panaši į močiutę ir iš manierų.

Močiutė buvo pirmoji gelbėtoja kaime. Jei kas susirgdavo, ji imdavo pieno, medaus ir skubėdavo gydyti nė neprašoma. Mūsų šeimoje visi tokie – skuba ištiesti pagalbos ranką. Matyt, tai persiduoda – genai (šypteli).

– Socialinis darbas seniūnijoje greičiausiai skiriasi nuo darbo vaikų globos namuose.

– Labai skiriasi. Jei atvirai, aš neįsivaizdavau, kad socialinio darbuotojo darbas vaikų globos namuose yra toks sunkus. Matyt, niekas visuomenėje to neįsivaizduoja, kol išties neprisiliečia prie šio darbo.

Sunkiausia čia tai, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko. Vaikams taip atrodo.

[quote author=”V. Juškevičienė”]Kol pati priėmiau tai, kad visų kovų nelaimėsiu, užtrukau.[/quote]

Nesvarbu, kad aš esu direktoriaus pavaduotoja ir mano pagrindinis darbas – popieriai, bet vis tiek skiriu daug laiko vaikams, pokalbiams su jais. Stengiuosi vaikams perteikti, kad jie jokiu būdu nėra kalti dėl taip susiklosčiusios situacijos. Taip pat nekaltinu ir tėvų. Vaikai klausia, kodėl nei jie, nei tėvai nėra kalti. Stengiuosi paaiškinti, kad galbūt jų mamai niekas nediegė gyvenimo tiesų, nemokė, kaip gyventi, ir mama nori vaiką auginti, bet tiesiog nemoka, o gal mamos gyvenimas taip susiklostė? Tada vaikas jaučiasi šiek tiek kitaip ir jam galbūt negėda savo mamos.

– Išmintinga.

– Nežinau, ar tai išmintinga, bet tikrai klaida būtų sakyti vaikui: „Tavo mama bloga.“ Juk bet kokiu atveju kiekvienam vaikui jo mama yra šventoji.

– Bet visuomenė kaip tik taip ir elgtųsi. Galbūt netgi bandytų vaiko širdyje žadinti neapykantą juo tinkamai nesirūpinusiems tėvams.

– Jokiu būdu negalima taip daryti. Galbūt tėvams laiku nebuvo suteiktos socialinės paslaugos, pagalba ir jie išties nemoka auginti vaiko, rūpintis juo. Jie gyvena savo aplinkoje, gyvena taip, kaip moka, kaip jiems išeina. O atsitiko taip, kaip atsitiko.

Daugelis vaikų, sulaukę 18 m., išeina gyventi pas tuos tėvus. Kai kurie, ne paslaptis, perima ydingą tėvų gyvenimo būdą, o kiti kaip tik stengiasi tėvams padėti. Žinoma, vaikams nepavyksta, nes tai ne nuo jų priklauso.

Todėl vaikams visada sakau, kad jie turi kurti savo gyvenimą. Turi savo gyvenimo pamatus statyti taip, kad jų vaikai nepatektų į vaikų globos namus. Jie turi kitaip mąstyti ir matyti gyvenimą. Jokiu būdu nereikia jaustis antrarūšiais, prastesniais. Jie lygiai tokie patys vaikai kaip visi: tik jie gyvena pas mus, o kiti – su tėvais. Viskas. Tik toks skirtumas.

– Užsiminėte, kad Jūsų darbo pagrindas – popieriai, bet randate laiko ir pabendrauti su vaikais.

– Taip, mano darbas popierinis, bet širdyje turbūt labiau esu praktikė. Ateidama čia dirbti neįsivaizdavau tikrosios darbo specifikos. Žinoma, buvau susipažinusi su ja. Bet nemaniau, kad popierių bus tiek daug (nusijuokia). Tokia tvarka, tokie nuostatai ir mes privalome jų laikytis, bet mano kabineto durys visada atidarytos. Na, nebent manęs nėra ir šiuo metu durys uždarytos, kol mudvi kalbamės. Šiaip visada dirbu atviromis durimis ir vaikai žino, jog gali bet kada užeiti pasikalbėti. Žinoma, būna, kad ir susipykstam, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Būna, kad reikia vaikus pabarti, pamokyti, paguosti, ašarą šluostyti. Visko būna.

– Vaikų globos namuose augantys vaikai labai ilgisi tėvų. Ar dirbant čia įmanoma išlikti tik darbuotoju? O gal visgi vaikai į darbuotojus žiūri kaip tam tikra prasme į mamas, tėčius?

– Yra vaikų, kurie darbuotojas vadina mamomis. Ypač mažiukai. Jie šaukia auklėtojas: „Mama.“ Man tai labai gražu. Iš tiesų mes čia esame ir mamos, ir tėčiai, ir seneliai, ir močiutės, dėdės, tetos, broliai, seserys – kam ko reikia.

Yra vaikų, prie kurių neprisibeldžia niekas. Tai turbūt natūralu. Jų gyvenimo patirtys, skauduliai tikriausiai neleidžia tiek arti prisileisti žmogaus. Vaikai taip save saugo. Yra tokių vaikų ir reikia tai priimti kaip faktą. Nereikia kakta daužyti sienos bandant prisibelsti iki vaiko.

– O kaip Jūs pati išgyvenate asmenines vaikų istorijas? Greičiausiai jų būna ir labai skaudžių, gerokai per skaudžių, kad jos tektų vaikui, o nes suaugusiam žmogui.

– Sunkiai, bet reikia suprasti, kad tai yra vaiko patirtis. Mes turime pasistengti, kad ta patirtis nelydėtų vaiko visą jo gyvenimą arba kad tos patirties pasekmės būtų minimalios.

Taip, reikia padėti vaikui visa tai išgyventi. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kuo mažesnis papuola į instituciją, tuo jam lengviau adaptuotis. Sunku paaugliams, ypač tiems, kurie 13–14 metų gyveno su tėvais ir šeimoje nebuvo jokių taisyklių, jokių ribų: vaikas nori eina į mokyklą, nori ne, nori grįžta naktį, nori ne, nori išgeria, nori parūko. O pas mus yra taisyklės: grįžti reikia laiku, rūkyti negalima, apie alkoholį nė kalbos negali būti, į mokyklą eiti reikia. Tiems vaikams pas mus sunkiausia ir tada vyksta kone kova. Kartais su vėjo malūnais. Juk vaikas visą laiką gyveno be taisyklių ir štai papuolė į instituciją, kur viskas kitaip. Jam vėl skaudulys. Juk jis neteko savo namų, mamos, laisvo gyvenimo. Vaikas nemoka gyventi kitaip nei gyveno savo šeimoje, o pas mus yra reikalavimai. Su tais vaikais sunkiausia dirbti ir tiems vaikams čia sunkiausia adaptuotis.

– Sakot, kova su vėjo malūnais. Kartais nenusvyra rankos? Regis, taip norisi jaunam žmogui parodyti kitokį, gražesnį pasaulį, gyvenimą, o jis atstumia tą pagalbą, patarimus.

– Sviro rankos, kol pati supratau, kad pasaulyje nėra vien gėris arba vien blogis. Egzistuoja ir viena, ir kita. Kaip diena ir naktis, kaip metų laikai. Tai toks dalykas, kurio pakeisti negalime. Visų neišgelbėsi. Reikia tiesiog su tuo susitaikyti.

Tiesa, kol pati priėmiau tai, kad visų kovų nelaimėsiu, užtrukau. Kai pradėjau dirbti miesto seniūnijoje, mano socialinio darbo pradžia buvo su socialinės rizikos šeimomis. Taip norėjosi padėti visoms be išimties. Būdavo labai skaudu, kai, atrodo, įdedi tiek daug darbo, tiek daug padedi, tiek kartu su šeimomis padarai, tiek pasieki ir štai – viskas nubraukta, viskas perniek, viskas iš naujo.

Reikia suprasti, kad gyvenimas toks, jog visų neišgelbėsi ir dalis vaikų globos namus palikusių vaikų gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno tėvai, o dalis pasieks daug. Bet lygiai taip pat ir šeimose augantys vaikai. Juk ir čia: vieni susikuria gražų gyvenimą, o kiti nueina klystkeliais.

Džiaugiuosi, kad įstaigoje netrūksta labai šviesių vaikų, kurie žino, ko nori iš gyvenimo. Jie nepyksta ant savo praeities. Tiesiog gyvena ir siekia savo svajonių.

– O tokia jų jausena yra globos namų darbuotojų indėlis?

– Darbuotojų indėlis čia yra didžiulis, bet ir nuo paties vaiko priklauso. Kaip ir sakiau, jei vaikas atėjo 13–14 metų gyvenęs kitokį gyvenimą, tai mes jam, žinoma, esame blogis, nes prašome daryti dalykus, kokių jis iki tol nėra daręs. Tai, kas prieštarauja jo įprastam gyvenimo būdui, jo prigimčiai: grįžti nustatytu laiku, lankyti mokyklą. Toks vaikas bet kokiu atveju nori tos laisvės.

Turėjome 17-metę mergaitę, kuri į globos namus pateko mirus mamai. Mergaitė jau gyveno suaugusios moters gyvenimą. Kol ji gyveno su mama, tai buvo normalu tiek jai, tiek mamai, o štai papuolė pas mus ir atsirado ribos, galiausiai ir pareigos. Šeimynose reikia susitvarkyti, yra budėjimo grafikai, buitis kaip ir tikrose šeimose. Tad tokiems vaikams tampame blogiu. Bet mes vis tiek turime atlikti savo darbą ir, kiek įmanoma, stengtis pakeisti situaciją. O pakeisti sunku, nes tokie vaikai dažniausiai nepriima specialistų pagalbos, neina pas psichologą.

– Nors pati užauginote tris vaikus, bet ar nekyla noras paimti globoti tėvus praradusį vaiką?

– Prieš savaitę turėjau tokį atvejį. Globos namuose yra nauja mergaitė. Aš pati visada svajojau apie dukrą, nes turiu tris sūnus. Mergaitė buvo paguldyta miegoti pietų. Radau ją verkiančią, atnešiau žaisliuką ir laukiau, kol ji nusiramins ir užmigs. Mintys globoti išties prabėgo galvoje, bet ar ryžčiausi tam? Reikėtų labai apgalvoti.

– Liūdesio vaikų namuose nemažai, o kokie džiaugsmai čia?

– Didžiausias džiaugsmas tie šviesuliukai vaikai, kurie eina į priekį ir iš gyvenimo ima viską, kas duota. Taip pat puikus kolektyvas, nuostabios įstaigos šventės, kuriose aktyviai dalyvauja vaikai.

– O ar vaikai stengiasi įsilieti į visuomenės gyvenimą, vykstantį už įstaigos ribų? Štai „Saulutės“ auklėtinis Tadas Jankūnas labai veiklus – jis ir jaunasis policijos rėmėjas, ir gitara groja, ir slaugos namų senelius su kitais savanoriais lanko.

– Taip, Tadas išties labai aktyvus ir kartais mes jį net stabdome, kad dalyvautų ne visur, o pasirinktų, ko išties jam reikia (nusišypso). Bet jis toks – semia viską.

Kiti vaikai taip pat aktyvūs – lanko įvairius būrelius. Štai mūsų Lukas Bankauskas atkakliai siekia titulų bokso srityje. Jį įkvėpė taip pat mūsų įstaigoje augęs jo dėdė Mindaugas Bankauskas (aut. past. M. Bankauskas nekart tapo Lietuvos vyrų bokso čempionu savo svorio kategorijoje). Kitas berniukas treniruojasi karatė.

Man labai patiko mano sūnaus klasės auklėtojos iniciatyva. Ji sukvietė savo klasę, mane ir dvi globojamas mergaites. Visuomenei kartais atrodo, kad į globos namus patenka tik asocialių šeimų vaikai. O čia buvo dvi mergaitės, kurių mama mirė. Jos pasakojo savo išgyvenimus, kai nesuprato, kodėl mama tai dingsta, tai atsiranda. O ji, pasirodo, vis gulėdavo ligoninėje, nes sirgo onkologine liga. Vieną dieną mama visai dingo – mirė. Tėtis sukūrė kitą šeimą ir vaikai papuolė pas mus. Klausydamasi istorijos verkė visa klasė: ir berniukai, ir mergaitės.

Tad aš visada raginu pagalvoti apie tai, kad išeina vaikas į mokyklą ir negali žinoti, gal tėveliai papuls į avariją ar nutiks kita nelaimė. Gal tada neatsiras giminių, kurios galės rūpintis tais vaikais ir jie pateks į globos namus. Visuomenė turėtų žinoti, kad globos namuose auga ne tik socialinės rizikos šeimų vaikai, o ir šie užaugę nebūtinai bus tokie kaip tėvai. Negalima uždėti vaikui spaudo, kad jei tėvai gėrė, tai ir jis taip elgsis.

– Ar ateina tėvai aplankyti į globos namus patekusių savo vaikų?

– Ateina, bet tokių nėra daug.

– Kokie būna tie susitikimai?

– Būna šalti, būna labai skausmingi, nes kai mama išeina, auklėtojai tenka vaiką tiesiog atplėšti nuo mamos.

– Neplyšta širdis matant, kokius smūgius likimas siunčia net ir mažiems vaikams?

– Tokiais atvejais reikia pasverti prioritetus. Ką tas vaikas patirtų gyvendamas šeimoje? Kaip aš sakau, tokiose situacijose iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesnę. Tai man padeda tokias situacijas išgyventi ir kaip žmogui, ir kaip darbuotojai.

[quote author=”Autorius”]Sunkiausia, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko. [/quote]

Jei vaikas liks šeimoje, jis gyvens šaltuose namuose, galbūt su geriančiais, besimušančiais tėvais. Taip, galbūt vaikas globos namuose neturės mamos, bet čia jis bus saugus, sotus, jam bus šilta, susirgęs visada gaus pagalbą. Taigi tada supranti, kad vaikui geriau globos namuose.

Mes visada už tai, kad vaikas grįžtų į šeimą, bet susigrąžinti vaiką pirmiausia turi norėti ir pastangas dėti tėvai. Jiems reikia pakeisti gyvenimo būdą, pradėti kitaip mąstyti. Kardinalių pokyčių nereikia tikėtis, bet tėvai privalo gebėti užtikrinti bent minimalius vaiko poreikius.

– Daug pasitaiko tokių, kurie sugeba pažaboti ydingą gyvenimo būdą ir susigrąžina vaikus?

– Yra, tikrai yra. Paskui tas šeimas prižiūri, joms padeda seniūnijų socialiniai darbuotojai. Deja, yra ir tokių šeimų, kurioms padeda, bet jiems tiesiog neišeina gyventi kitaip. Matyt, tas gyvenimo būdas stipresnis.

– Ar socialinio darbo patirtis Jus pačią pakeitė?

– Jaučiu, kad su metais stiprėju ir didėjanti patirtis leidžia žmogui padėti daugiau. Norėčiau dirbti su socialinės rizikos šeimomis – su tais tėvais, kuriems yra rizika netekti vaikų arba jie jau yra netekę ir siekia susigrąžinti.

– Ką stiprinančio pasakytumėte globos namuose augantiems vaikams ir tėvams, kurie galbūt dabar stovi ant to slenksčio, kai gali prarasti atžalas?

– Pirmiausia kiekvienas turi suprasti: „Taip, yra bėda ir aš turiu priimti pagalbą.“ Juo labiau kad Kėdainiuose socialinių paslaugų spektras yra labai platus ir pagalba būtų suteikta kiekvienam prašančiajam. Mūsų darbas taip pat yra padėti, bet padėti galima tik tam, kuris pagalbos nori ir ją priima. Prievarta nepadėsi nė vienam. Lygiai taip pat ir vaikams, kurie nepriima mūsų pagalbos, patarimų. Jie telaukia 18-ojo gimtadienio, kai išeis iš globos namų ir galės gyventi savo įsivaizduojamoje laisvėje.

Aišku, globos namų darbuotojų meilė neatstos mamos ar tėčio meilės, bet mes vis tiek dalijame vaikams meilę bei šilumą. Tie vaikai, kurie ją priima, dažniausiai užauga labai šviesūs.

Darbas globos namuose tikrai nėra tik darbas. Tai pasiaukojimas. Būna, dirbi su popieriais, bet ateina vaikas ir meti viską – eini su juo kalbėtis. Negali atstumti vaiko. Jei aš nerasiu jam laiko, auklėtoja galbūt pietus gamina, tad irgi negali, tai kitąkart vaikas išvis pas nieką neis ir taps uždaras. Žmogus visada svarbiau už popierius (nusišypso).