Kariūno kasdienybė: tarp Lietuvos ir Afganistano

„Praeiname pro postą, netoliese kapstosi berniukas. Iš šiukšlių krūvos ištraukia apelsino žievelę ir pradeda ją valgyti. Staiga suprantu, kad aš ne Lietuvoje“, – apie kultūrinį šoką pirmą kartą išvykus į misiją Afganistane pasakoja Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kapitonas Nerijus Alekna.

Operacijų krikštai

Nerijaus mintimis į Afganistaną sugrįžta ne kartą. 2008 m jisai vadovavo 7– tosios Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės pamainos išminavimo skyriui.

„Afganistane pirmą kartą pamačiau kovinę prieštankinę miną – kaip iš mokomųjų paveiksėlių. Šios minos yra labai pavojingos. Sprogmuo buvo saugiai neutralizuotas. Tik grįžus į bazę, permąstant visą eigą, pradedi įsisąmoninti grėsusį pavojų“, – sako Nerijus.

2011 m. N. Alekna vadovavo Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės 13–ajai Lietuvos karių pamainai. Vienos iš operacijų, vykusių šios misijos metu, kapitono dėka buvo išgelbėtos gyvybės, nors pats Nerijus savo vaidmens nesureikšmina. Tąkart vykdant eilinę užduotį įvyko sprogimas – šarvuotas automobilis kuriame be kapitono buvo trys ukrainiečių kariai ir vairuotojas, užvažiavo ant minos. „Iš užsidegusios mašinos teko žmones „už ausų vilkti“. Visus mus ištiko šokas. Tokiose situacijose labai sunku suvokti ar įvykius sukuria sąmonė, ar viskas vyksta iš tikrųjų. Iš mašinos pavyko išsilaisvinti per keletą minučių, bet atrodė, kad mašinoje praleidome keletą valandų“, – kuopos vadas. 2012 m. N. Alekna Lietuvos kariuomenės organizuojamuose „Lietuvos karžygio“ apdovanojimuose buvo nominuotas už drąsą ir profesionalumą.

Prabudimo mygtukas

Kodėl vieniems pavyksta atsibusti iš šoko būsenos ir lemiamu metu priimti teisingus sprendimus, o kiti ir lieka joje?

Pasak kapitono, vienas iš pasąmonės prabudimo mygtukų yra nuolatinės treniruotės. „Jeigu tą patį veiksmą darai daug kartų, raumenyse ir pasąmonėje jau turi jo „įrašą“. Ekstremalioje situacijoje reaguojama žaibiškai – pvz. užsidedant dujokaukę reikia atsisegti krepšelį, teisingai  dujokaukę išlankstyti, ją užsidėti ir t.t.. Jeigu neatlikai to  penkis šimtus kartų, bus sunku. Čia tas pats kas mokytis važiuoti dviračiu– jeigu mokinaisi penkiolika minučių, galbūt ir neišmoksi, bet kai tavo nuolatinės treniruotės truko keliolika valandų – jau važiuosi, – sako pašnekovas. Ir priduria: „jeigu kritinėje situacijoje per daug ilgai galvosi,pradėsi daryti klaidas. Kas dvejoja, tas ir žūva. Visada turi veikti maksimaliai tiksliai. Dėl to mūsų darbe taip akcentuojama drausmė, punktualumas ir tos kario savybės, kurios leidžia efektyviausiai įgyvendinti jam keliamus uždavinius“.

Trys „M”

Vado darbo kabinete pakabintas tvarkaraštis, jame minčių tikslumu surašyta dienotvarkė Tačiau pokalbio metu durys neužsidaro – į vadą kreipiasi įvairių klausimų vedini kariai – atvirų durų politika čia įgyvendinama tiesiogine prasme. Betarpiškas, pagarbus ir draugiškas bendravimas, šilti tarpusavio santykiai – tokių dalykų nesuvaidinsi.

„Nesame užsidarę, nuo visų atsiskyrę „vadukai“. Kiekvienas karys gali bet kada užeiti, pasikalbėti jam rūpimais klausimais. Mes – komanda“, – sako kuopos vadas.

„Pareiga, mano žmonės, už kuriuos esu atsakingas, ir, galų gale aš: t. y., kai jau viskas įvykdyta, galiu pasirūpinti savimi, – posakio „The Misssion, the Man and Me“ – prasmę išverčia Nerijus. Toks galėtų būti karininko devizas.

Šiais metais batalione pirmą kartą tarnauja ir 200 šauktinių. Ar individualizmo klestėjimo laikais paklusnumas vadui, daugybė taisyklių nežeidžia jaunų žmonių ego?

„Kariuomenė yra hierarchinė struktūra su gana griežtomis reglamentuotomis taisyklėmis“, – sako N. Alekna. „Pakankamai taikus gyvenimas, kai kiekvienas žinome, kad sugrįžę po darbo namo rasime namus o ne griuvėsius, leidžia atsipalaiduoti. O kariuomenė yra tam tikra institucija, tam tikra žmonių grupė, kuri esant ekstremaliai situacijai gali efektyviai veikti ir padaryti daugiau negu eiliniai piliečiai. Galbūt pradinis etapas kariuomenėje gali pasirodyti nelengvas, kai privalai daryti nelabai malonius dalykus, pavyzdžiui anksti atsikelti. Gali susidaryti įspūdis, kad esama per daug „muštro“ – tačiau daug kartų pakartoti veiksmai, kritinėje situacijoje bus atliekami automatiškai. Viskas daroma tam, kad būtų išugdomas geras karys.“

Kas yra geras karys, vienareikšmiškai pasakyti sunku. „Matyt geras karys yra tas, kuris gerai atlieka užduotį, kurį gerbia aplinkiniai, kuris turi pasieksimą tarp draugų ir namiškių. Tai žmogus, kurį tu pažįsti ir tuo didžiuojiesi“, – pastebi N. Alekna

Karjeros keliu

Nenuostabu, kad kuopos vadas tiek daug dėmesio skiria kario santykiui su aplinkiniais. Jam pačiam didelę įtaką darė vyresniųjų pavyzdys. Kėdainių rajone, Labūnavos kaime gimęs ir augęs N. Alekna pasakoja: „Buvau paprastas, niekuo neišsiskiriantis vaikas: eidavau į mokyklą, grįžęs padėdavau tėvams, ruošdavau pamokas. 1995 m. baigęs vidurinę mokyklą išvažiavau į Ukmergę mokytis apskaitos ir finansų. Pažįstamų būryje sutikau nemažai Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos karių. Atsimenu žaidžiame su draugais šachmatais, grįžta jų vyresnieji broliai, vilkėdami kamofliažines striukes, pasisveikina. Imponavo  karių laikysena, paprastas bendravimas. O kaip mes norėdavome tokių pat kerzinių batų! Žvelgiant į tuos vyrus, susidarė įspūdis, kad kariuomenė yra būtent ta vieta, kurioje gali kažką pasiekti ir atsiskleisti“. Todėl gavęs šaukimą į kariuomenę – nedvejojau“.

Tarnybos metu gautą pasiūlymą stoti į Lietuvos karo akademiją Nerijus priėmė kaip naujai atsivėrusią galimybę. Bandymas buvo sėkmingas.

„Man neblogai sekėsi matematika, buvo įdomios J. Vitkaus inžinerijos bataliono vado pulkininko leitenanto Arūno Dzidzevičiaus paskaitos. Baigęs Akademiją buvau paskirtas į Inžinerijos batalioną. Iš išminavimo tarnybos susiformavo išminavimo kuopa. Kvalifikaciją kėliau daugybėje kursų, tarnavau užsienio misijose. Tapau būrio vadu, tada kuopos vado pavaduotoju, vėliau įgijau štabo darbo patirties, dabar esu kuopos vado pozicijoje“, – karjeros kelią prisimena Nerijus. Dabar jo vadovaujami kariai neutralizuoja karo laikų sprogmenis. Išminuotojų kuopoje dirbančioje visoje Lietuvos teritorijoje, yra 70 karių.

Repeticijų nebūna

„Per darbo dieną vidutiniškai įvykdomos dvi standartinių sprogstamųjų užtaisų neutralizavimo operacijos. 1180 – tiek kartų praėjusiais metais išminuotojai vyko į operatyvinių iškvietimų vietą“, – iš pažiūros ramaus laikotarpio iliuziją sklaido pašnekovas.

„Kiekvienos operacijos metu pagrindinė organizacinė institucija yra policija. Mes esame techninė komanda. Atvažiuojame įvertiname, ar rastas daiktas pavojingas. Ir jeigu pavojingas – teikiame pasiūlymus, ką reikia daryti: ar pavojingą radinį išvežti į saugią vietą ir ten jį sunaikinti, ar jo net nejudinti. Kiekvienais metais būna vienas kitas rezonansinis įvykis, kuomet reikia sutelkti daugiau pajėgų, kad būtų pašalinta grėsmė ir visuomenė  grąžinta į įprastinė būseną.

Du žmonės – toks minimalus žmonių skaičius, siunčiamas į sprogmenų neutralizavimo operaciją. Sprendimą, ką daryti su sprogmeniu visada lems grupės vyresnysis. Kalbu ne pratybų, operacijų kategorijomis – vykdant užduotį neišbėgs instruktorius ir nepasakys „stop“. Atvažiavai ir turi objektą sutvarkyti saugiausiu būdu. Lemiamas faktorius priimant sprendimą – patirtis.

Išminuotojo parengimas trunka 5 – 10 metų. Karys turi bent metus laiko ištarnauti inžineriniuose padaliniuose, tada gali būti siunčiamas į tam tikrus kursus ir jeigu juos sėkmingai baigia,turi teisę kaip padėjėjas važiuoti į operacijas – jisai jau gali prižiūrimas dirbti. Įgijęs patirties, vėl yra siunčiamas į kursus. Tik tuomet jis jau gali vadovauti pats ir turėti savo padėjėją“, – apie išminuotojo kasdienybę ir ilgą kelią profesionalumo link pasakoja kuopos vadas.

Išminuotojų bagažas

Ar nori kariai tarnauti Inžinerijos batalione? Kokių savybių reikia, norint tapti išminuotoju?

„ Mūsų batalionas yra žinomas ir populiarus. Elitinio padalinio kariais nori tapti daugelis. Tačiau reikia labai daug dirbti, kad pateisintumėme įvaizdį, kurį užsitarnavome. Vienas svarbiausių dalykų, apie kurį kalbu su pas mus norinčiu dirbti žmogumi –  motyvacija. Jeigu žmogaus motyvas yra didesnė alga ar nieko neveikimas, vadinasi jis atėjo ne ten. Kario profesija neleidžia apsileisti. Šie žmonės dažnai matomi viešumoje – jie turi reprezentuoti ir kariuomenę. Yra ir tam tikri fizinio parengtumo testai, kuriuos reikia išlaikyti.

Jeigu žmogus pykstasi su matematika, išminuotoju jis nebus. Pavyzdžiui, apskaičiuojant evakuacijos teritoriją – ne toje vietoje padėsi kablelį – ir vietoj kilometrų gausi metrus. Arba štai gavai užduotį apskaičiuoti sprogstamąja medžiagą…Taip pat išminuotojas turi sugebėti mokytis – atsiranda nauja įranga, įvairios naujovės. Jeigu nesugebėsi mokytis, užstrigsi pradiniame lygmenyje. Svarbu, kad žmogus suprasdamas kur atėjo, žinotų, kad tai yra jo svajonių darbas.  Daugeliui išminuotojų ši tarnyba yra pašaukimas“, – apie inžinerijos bataliono kariui reikalingas savybes pasakojo N. Alekna.

„Neužsiverkite galimybėms“

Daugelis jaunų žmonių ieško savojo kelio, savo pašaukimo. Matyti prasmę savo darbe – ar tai galėtų būti sėkmės vardiklis? „ Ne kiekvienas gali turėti svajonių darbą, tačiau visada reikia surasti tam tikrų privalumų ir pasinaudoti gyvenimo suteikiamomis galimybėmis. Tu kasininkas? Gerai. Galbūt po tam tikro laiko tu tapsi parduotuvės vedėju. Paklausk savęs, ar tau tinka tavo gyvenimas ? Kitas žmogus gerai dirba su medžiu jam to visiškai užtenka. Gyvenime turi būti harmonija. Gali dirbti mėgiamą darbą, tačiau „deginti“ save siekdamas nerealių tikslų. Tarkime, jeigu užsibrėšite per savo gyvenimą nuskristi į Jupiterį, tikrai nenuskrisite. Į priekį galima eiti mažais žingsniukais.

Vaikamas sakau: pabaigei pusmetį, pamatei savo pažymius ir gali nuspręsti, kad mažiau laiko skirsi filmukams, o truputėlį daugiau pasimokysi anglų kalbos ar matematikos. Reikėtų sugebėti nugalėti savo vidinę tinginystę. Ne tik Amerika yra svajonių šalis. Galima sakyti, kad visas pasaulis yra svajonių šalis.

Pas mus trūksta pozityvesnio mąstymo, žmonės yra labai nusivylę. Gal savo nusivylimu jie užkerta kelią galimybėms? Turime įvertinti, kokiame Dievo užanty gyvename. Afganistane žmonės valgo kartą per dieną. Pas mus niekas nemiršta iš bado, nėra  didelių potvynių ar žemės drebėjimų.

Svarbu, kad žmonės neužsidarytų su savo problemomis o turėtų tikslą, nuosekliai dirbtų ir jiems tikrai pavyks. Neužsiverkite, koks sunkus gyvenimas, ieškokite galimybių ir jūs jas rasite“, – įsitikinęs sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas.

Susirišus viena virve

Nerijus Aleknos laisvalaikis skirtas šeimai – žmonai ir trims vaikams. „Labai mėgstame stalo žaidimus. Juos žaidžia visi šeimos nariai. Netgi pats mažiausias, kuris dar nežino taisyklių veržiasi prie žaidimo lentos. Vaikui labai įdomu priiminėti sprendimus“. Pats mėgstamiausias šeimos žaidimas šiuo metu yra „Katano salos naujakuriai“. Pasivaikščiojimai gamtoje visiems drauge– taip pat mėgstama laisvalaikio dalis“, – sako N. Alekna.

Šeimoje, pasak Nerijaus, yra būtinas tarpusavio supratimas. „Vieną dieną būna labiau pavargusi žmona, kita diena – sunkesnė man. Svarbu surasti kompromisą. Šeimos gyvenimas nėra tarsi „ping pongas“ – stalo teniso kamuoliuko kamuoliuko mušinėjimas vienas kitam. Būti šeima – tai kopti į kalną susirišus viena virve, kuomet vienam paslydus, kitas jį prilaikys.

Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas įsikūręs Kaune, kelių hektarų teritorijoje, buvusiose caro kareivinėse. Be administracinių, ūkinių patalpų čia yra  muziejus, kuriame saugomas sprogmenų neutralizavimo operacijų „laimikis“ ir mokomieji mechanizmai:

„Ekskursijos į muziejų labai populiarios. Norime, kad visuomenė kariuomenę suvoktų kaip atvirą, bendradarbiaujančią instituciją. Kariai yra  visuomenės dalis“.

Netrukus kapitono dėka beveidžiai metalo gabalai pradeda pasakoti karo laikų istoriją. Įkvėpti, sudominti – turbūt yra ne tik pareiga, bet ir dovana. Galbūt todėl, paklaustas apie vieną įsimintiniausių istorijų kuopos vadas pasakoja apie neseniai įvykusį susitikimą savo mokykloje. „Kuomet kalbi auditorijoje, kurioje nutyla net patyrę paskutinių suolų mėgėjai, kai tave užgriūna nesibaigiančių klausimų lavina, jauti, kad darai tikrai kažką prasminga.“