Žmogus-degtukas

Toks yra kėdainietis Povilas Budrys. Studijuoja, dirba, keliauja, mokydamasis mokykloje dalyvavo tikriausiai visose įmanomose moksleivių organizacijose, o kartais paprašytas dar ir kokią fotosesiją draugams padaro. Besikalbant paaiškėjo, kad apie Povilą rašo ir kur kas rimtesni leidiniai, ir tai suprantama – kur jau čia sutalpinsi tokį aktyvistą į du laikraščio puslapius. Na, bet mes pabandėme – tilpo bent dalelė Povilo.

Prašykite fotosesijų, kol dar yra galimybė

– Kuo gyveni šiomis dienomis, Povilai?

– Šiomis dienomis? Ruošiuosi atsiskaitymams (juokiasi).

– Na, šiek tiek plačiau kalbant.

– Gerai. Nuolatos žiūrinėju visokių stilių bei pobūdžių plakatus ir renginius, šiek tiek analizuoju. Ir su mano studijomis susiję, ir man pačiam įdomu. Eksperimentuoju su „Adobe Photoshop“ programa. Domiuosi politika, nes visados buvau vienaip ar kitaip susijęs su politine veikla.

– Kaip, pavyzdžiui?

– Dalyvavau nevyriausybinių organizacijų veikloje, Lietuvos mokinių parlamente, Lietuvos moksleivių sąjungoje, Kėdainių rajono mokinių taryboje, buvau Šviesiosios gimnazijos prezidentas ir taip toliau…

– Bet iš esmės galima sakyti, jog tavo šiandieniniai hobiai – visuomeninė veikla bei grafinis dizainas, tiesa?

– Taip, ir dar abu šie dalykai vystosi į renginių bei projektų organizavimą.

– Suprantu, kaip su renginiais susijusios jaunimo organizacijos – būni jose ir organizuoji renginius. Bet kaip suorganizuoti renginį darbuojantis „Photoshop“ programa?

– Žmonės paprašo pagalbos, siūlo prisidėti ar tapti rėmėju ir pafotošopint plakatą, skrajutes, banerius, feisbuko viršelius… Vykstančius renginius pafilmuoju, pafotografuoju. Pažįstami ir fotosesijų prašo, dar taip būna (juokiasi).

– Ir visiems jas padarai?

– Ne.

– O pagal ką atsirenki, kas vertas fotosesijos, o kas – ne?

– Ne tiek atsirenku, kiek atsižvelgiu, ar turiu laiko.

– Kaip manai, kada tavo filantropiškas gerumas baigsis, ir taip lengvai nebedalysi fotosesijų į kairę ir į dešinę?

– Manau, tada, kai jau matysiu, kad studijos mane išmokė daugiau nei reikėtų.

– Kaip žmogui žinoti, kad tai jau įvyko? Kaip manai, kaip tai pajusi?

– Turbūt suprasiu tada, kai keisis darbo pobūdis. Kol kas dirbu projektų viduje: fotografuoju, filmuoju, ir tiek. O ateityje norėčiau dirbti ir projekto išorėje – jį rašyti, padaryti tai kokybiškai, pritraukti žmonių, kurie dirbs mano projekte. Jie atliktų tuos darbus, kuriuos aš pats kadaise atlikinėdavau, bet aš būčiau atsakingas už visą bendrą renginio vaizdą.

Rašo ne tik laikraščiai

– Klausyk, Povilai, mes – jau trečias Kėdainių laikraštis, kuris tave kalbina. Čia neregėtas populiarumas! Kaip manai, kodėl visi nori interviu su tavimi?

– Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. (juokiasi)

– O kas čia graudaus? – nustembu.

– Nes rašo ne tik vietiniai laikraščiai, bet ir knygos.

– Oho! Vis dar nesuprantu, ko čia liūdėti, bet pasakyk, kas gi čia per knyga. – „Gal kokia labai nevykusi?“ – pagalvoju.

– Jau antrus metus papuolu į knygą „Kas bus kas. Lietuvos ateitis.“ Joje tiesiog rašoma apie veiklius bei gabius – tuos, kurie gerai mokosi, moksleivius. Labai atsižvelgiama į pasiekimus. Na, aš tikriausiai patekau dėl daugybės savo veiklų, kadangi jų turėjau n.

– Kas ten per knyga, ją perka kažkas ar ją dalija nemokamai?

– Šiaip kiekviena mokykla, man rodos, gauna po vieną egzempliorių. Taip pat ją galima, atrodo, nusipirkti.

– Rimtai? Ir kažkas ją perka? – nesusilaikau.

– Nežinau! Visada būnu pakviestas į knygos pristatymą tada, kai negaliu atvykti, nes būnu kitame renginyje. Bet iš esmės taip, knygą galima užsisakyti internetu. Šių metų, kurioje aš aprašytas jau kaip abiturientas, manau, įsigysiu, kad galėčiau visiems parodyti (juokiasi).

– Tik nesupyk, tačiau man sunku įsivaizduoti, kas tą knygą perka – turinys neskamba kaip labai intriguojantis.

– Kad aš ir pats neįsivaizduoju (juokiasi). Tikriausiai perka patys moksleiviai bei jų tėvai. Juk apie jų vaikus rašo, kaip čia nenusipirksi.

– Na taip, nebloga verslo idėja. O kaip tu dėl to jautiesi? Kai visi nori aprašyti tave laikraščiuose, knygose? Ar tau patinka apie save pasakoti, ar sutinki tik dėl to, kad atrodo nemandagu atsisakyti?

– Oi, aš mėgstu šnekėti, ir mėgstu daug šnekėti (juokiasi). Nebijau būti šimtu procentų atviras, stengiuosi kalbėti paprastai, be jokių sudėtingų, neva protingų žodžių, ir man nesvarbu: auditorija didelė ar maža, ar tai jaunimas, ar vyresni žmonės, bet savo patirtimi mėgstu dalytis, nes jos turiu visokios. Tiek mažų, tiek didelių darbelių, tiek nudegimų ir žaizdų.

– Nori pasakyti, kad visiškai nieko neslepi?

– Jei manęs kažko klausia – aš atsakau.

– O kodėl tuomet feisbuke neatskleidi savo pavardės? – klausiu vaikino, kuris socialiniame tinkle pasivadinęs Povilu Būū.

– Nes galbūt tai man padėjo išpopuliarėti..? (juokiasi).

– Ką? Užtenka tik pasikeisti pavardę feisbuke, ir tu jau – populiarus? Šiandien pat tai padarysiu.

– Na, jei rimtai, įvedęs savo pavardę į „Google“ paiešką, aš randu ne save, o kitą žmogų. Tai susigalvojau kažką originalaus.

– A, tai tu nuo nieko nesislepi, o atvirkščiai – nori būti labiau pastebėtas?

– Taip, o be to, paspaudus ant mano feisbuko profilio, galima ir tikrąją pavardę pamatyti.

Hobis atvėrė duris į darbovietę

Pabaigęs mokyklą, Povilas išvyko į Vilnių studijuoti, ir dar vasarą pradėjo ieškotis darbo. Jį rado įmonėje „Media Guru“.

– Kodėl, vos įstojęs į universitetą ir dar nė nepradėjęs mokslo metų, nusprendei iškart susirasti darbą? Dažniausiai žmonės pasitikrina, kaip jiems seksis studijuoti, koks krūvis laukia, ir jau vėlesniuose kursuose ieško darbo. Visai nenorėjai pastudentauti?

– Jei tiesiai šviesiai pasakyti, aš niekada nemėgau prašyti pinigų iš tėvų. Nors jie ir nori, gali padėti, kai reikia, nenoriu sėdėti jiems ant sprando. Noriu savarankiško gyvenimo, ir po mokyklos baigimo jį ir ėmiau gyventi.

– O ką studijuoji?

– Kūrybinių industrijų dizainą Vilniaus dizaino kolegijoje.

– Kaip suspėji abu dalykus?

– Mano grafikas puikiai suderintas su studijomis! Darbdaviui iškart pasakiau, kad norėsiu tokios galimybės, o jis tiesiog paprašė mano paskaitų tvarkaraščio ir pažadėjo paieškoti varianto, tinkančio ir jiems, ir man.

– O kodėl darbdaviai tave, pirmakursį, visiškai šviežią vaikinuką, priėmė išskėstom rankom? Ką buvai iki tol jau pasiekęs, kad jiems taip patikai?

– Galiu pasakyti tiek, kad paprastas CV šiuolaikinėje visuomenėje – jau nuvalkiotas, būkim biedni, bet teisingi. Ieškantis darbo reikia sugalvoti naujų, originalių būdų save parodyti. Aš savo gyvenimo aprašymą kūriau ne „Microsoft Word“ programa, o sumaketavau „Photoshop“, ir dabar turiu unikalų, išsiskiriantį iš visų kitų CV. Į jį įtraukiau ne tik darbo patirtį, bet ir visuomeninę veiklą bei savo išsilavinimą, kuris yra tiek formalus, tiek neformalus. Bet spėju, kad labiausiai įmonę, kurioje įsidarbinau, sužavėjo mano kompiuterinės žinios. Šioje skiltyje buvau įrašęs ne vieną ir ne dvi programas.

– Kelių metų būdamas pradėjai užsiiminėti grafiniu dizainu bei video kūrimu? Kada „iškepei“ savo pirmąjį blyną?

– Kiek metų būna žmogui, kai jis pradeda mokytis gimnazijoje? (juokiasi).

– Keturiolika, penkiolika.

– Taip, tikriausiai penkiolikos. Tada užsimaniau fotoaparato ir pradėjau fotografuoti. O pirmas neprisvilęs blynas pavyko tikriausiai šešiolikos metų, kai mokydamasis dešimtoje klasėje, įkūriau Šviesiosios gimnazijos televiziją. Ji pasiteisino, ir dabar mokyklos gyvenime palikau ir savo pėdsaką!

– Oho, ir ta televizija vis dar veikia, kai tu nebesimokai gimnazijoje?

– Taip, visu pajėgumu!

– Kaip ji transliuojama?

– Medžiaga talpinama į „Youtube“ kanalą. Ir, aišku, rodoma mokyklos televizoriuje, kiemelyje.

– Ar pritari posakiui, jog dirbdamas mylimą darbą niekuomet nesijausi dirbantis?

– Iškart galiu pasakyti – jei dirbi mėgstamą darbą, vien jau pats sakinys sufleruoja – kaip gali būti, kad tu nedirbi? (juokiasi). Taip, dirbi ir mėgaujiesi savo darbu, bet taip pat jauti atsakomybę pasiekti tam tikrus išsikeltus tikslus, rezultatą, o po to jau galima juo mėgautis. Jei dirbi mylimą darbą, vis tiek neišvengiamai turėsi taikstytis su terminais, anksti keltis ir eiti į biurą, tiesiog tavo darbo rezultatas tave labai džiugins.

Aplinkinių nuomonė – žmogaus veidrodis?

Tiesa, ne viskas iškart ėjosi taip sklandžiai. Sulaukęs stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatų, Povilas gavo nemalonų siurprizą – jo nepriėmė nė į vieną nemokamą vietą.

– Ką apie tave ar bet kokį kitą žmogų pasako neįstojimas į jokią valstybės finansuojamą vietą? Ir ar tai apskritai ką nors pasako apie žmogų?

– Reikia stebėti, kokia neįstojusiojo reakcija į tai. Mano paties pirmosios mintys: „Ką dabar daryti?“ ir „Kaip pasakyti tėvams?“ Bet vėliau ėmiau raminti save antruoju turu, taip pat tuo, kad, esant reikalui, galiu ir mokėti už mokslus. Iš pradžių nuteikiau save labai blogai, o vėliau optimizmas šiek tiek augo, ir pradėjau ieškoti alternatyvų. Atradau tokį valstybės fondą, užpildžiau prašymą ir, galima sakyti, dabar beveik mokausi valstybės finansuojamoje vietoje, tik kad per penkiolika metų po studijų baigimo už tai turėsiu sumokėti (juokiasi).

– Čia – lyg paskola?

– Taip, tai valstybės fondas būtent studijoms.

– Bet ką tokia situacija parodo apie jaunuolį? Jei žmogus neįstoja į universitetą, ar tai reiškia, kad su juo – kažkas negerai?

– Ne. Tai nėra blogai, tai tiesiog kita galimybė. Galbūt žmogus praleis metus keliaudamas, savanoriaudamas, dirbdamas ir kaupdamas patirtį. Aš buvau veiklus, galbūt todėl kartais nukentėdavo mokslai, bet kodėl tuomet neatsižvelgus į mano užklasinę veiklą? Labai tikiuosi, kad ilgainiui šitas aspektas bus labiau vertinamas priiminėjant studentus. Todėl tai, kad žmogus nepateko į universitetą pagal egzaminų įvertinimą ar pažymių vidurkį, nieko apie jį nepasako.

– Ačiū, būtent tai ir norėjau priminti skaitytojams. O kas tuomet parodo, koks tas žmogus yra?

Čia tikėjausi tradiciško atsakymo, ko nors panašaus į „jo darbai“ ar „jo sukaupta gyvenimiška patirtis“, ir jau įsivaizdavau Holivudo stiliaus pastraipą. Bet nė velnio – Povilas ir vėl stebino savo atsakymais.

– Apie žmogų parodo tai, kad… kiti žmonės parodo. Kaip apie jį šneka, kaip jį piešia, toks ilgainiui jis ir matomas. Todėl reikia jausti, ką darai ir ką kalbi, būti atsakingam už savo žodžius, kad tave pieštų gražiai.

– O jeigu situacija tokia: žmogus labai geras, labai sėkmingas, ir kiti apie jį kalba blogai tik iš pavydo?

– Tai čia, žinok, mano situacija!

– Matai, nepaisant to, kad pikti liežuviai šneka, jog tu toks ar anoks, tai apie tave nieko nepasako. Tai lyg koks iškreiptas veidrodis.

– Būtent. Kitų žmonių kalbos ne tiek šimtu procentų tikslios, kiek užvedančios ant kelio, parodančios, kaip mąsto tie, kurie kalba. Jei aš išgirsčiau apie kitą ką nors blogo, tiesiog prieičiau prie jo ir paklausčiau, ar čia tiesa. Nebijau bendrauti su žmonėmis.

– O įsivaizduok, kad apie tave kas nors paskleidžia apkalbas, neva tu – visiškas idiotas. Tačiau niekas prie tavęs neprieina ir nepasiklausia, ar tikrai taip yra, visi ir tikės tuo. Ką tada daryti? Nejaugi tai reikš, kad tu esi idiotas vien todėl, kad kiti žmonės taip šneka?

– Na, būkim biedni, bet teisingi – čia mano mėgstama frazė – bet aš pats mėgstu iš savęs pasijuokti. Ir kiekvienam reikia šitai mokėti. Tokiu atveju sakyčiau: „Gerai, sakykime, aš idiotas, bet ar jūs žinote, kaip pamatuoti, kiek stipriai aš idiotas?“ Padaryčiau iš to juokelį.

– Juokelį ar ne juokelį, bet juk tos apkalbos nieko nepasako apie tave kaip apie asmenybę!

– Taip, todėl tas aplinkines šnekas visada reikia pareguliuoti, paleisti kažkokios geros informacijos apie save, kad išeitų tas aukso viduriukas (juokiasi).

– Kol galutinai nesusiginčijome, verčiau paklausiu, ar tau svarbi kitų žmonių nuomonė apie tave?

– Taip, manau, kad kiekvienam turėtų būti svarbi. Juk jei ta nuomonė bloga, tai gali pakenkti tavo ateičiai, tavo darbui, tavo projektui, renginiui, net būstui. Na, pavyzdžiui, eini nuomotis būsto, o nuomininkė apie tave girdėjo kažką blogo. Ir sakys: „Soriukas, nenuomosiu.“

– Ar tu nori būti kaip tik toks, koks esi dabar, ar jauti, kad dar norėtum šį bei tą pakeisti? Klausiu ne apie profesinį tobulėjimą, o apie tavo asmenybę.

– Taip, tiesą sakant, norėčiau pakeisti keletą dalykų.

– Ką konkrečiai?

– Ar labai būtina atskleisti? (juokiasi).

– O taip, dar interviu pradžioje pažadėjai, kad nieko neslėpsi.

– Na, kartais, bendraudamas su kitais, nemoku pasakyti visko, kaip yra. Šneku „tiesiai per aplinkui“. Todėl manęs dažnai nesupranta (juokiasi). Kalbu, kalbu ir, būna, išsprūsta kažkas tiesiogiai to, ką ir noriu pasakyti. Ir tada pašnekovas manęs klausia: „Kodėl iš pat pradžių taip nesakei?“ (juokiasi).

Angliškas eksperimentas

Povilas lyg tarp kitko užsimena apie pomėgį keliauti, pasigiria jau apkeliavęs šešiolika šalių. „Tiesa, čia skaičiuojant su Lietuva“, – priduria, o aš juokiuosi, kad tai sukčiavimas. Iš apkeliautų kraštų Povilui egzotiškiausia pasirodė Rumunija, o labiausiai vaikinas svajoja apie Kanadą, Torontą.

– Kodėl keliauji? Dėl sportinio azarto, nes norisi aplankyti kuo daugiau šalių per gyvenimą? Ar dėl kitų priežasčių?

– Būna kelionių, kai išvyksti su įvairiais projektais, labai smagu tuomet būna, susipažįsti su daug žmonių. Būna, kad keliauji šiaip sau, tiesiog pailsėti. Būna, kad meti mokslus po vienuoliktos klasės ir išvažiuoji į Angliją gyventi (juokiasi). Nes tau atrodo, kad tai bus į naudą. Būna, kad tiesiog naktį pamatai pigius bilietus, ir viduryje savaitės išskrendi į Kopenhagą (juokiasi). Dar buvo situacija, kai kelionės bilietus gavau dovanų. Bet šiaip dar viena priežastis, kodėl mėgstu keliauti – esu fotografas. Viską įamžinu, tiek nuotraukomis, tiek filmuodamas, tada ne tik aš galiu pasidžiaugti tais vaizdais, bet ir kiti žmonės.

– Negalėjau nenugirsti apie emigraciją į Angliją…

– Ar būtina apie tai kalbėti? (juokiasi).

– Sakyčiau, kad ne, Povilai. Bet kai prieš tai taip drąsiai pasakei, jog nieko neslepi, dabar negaliu nepaklausti!

– Na gerai. Po vienuoliktos klasės nusprendžiau, kad noriu gyventi savarankiškai. Pakeliauti, gyventi ten, kur noriu – Londonas tuo metu labai traukė – ir mokytis tai, ką noriu. Na, ir žinoma, naujų įspūdžių norėjosi. Tad išsikrausčiau į Didžiąją Britaniją, įstojau į koledžą.

– Po vienuoliktos klasės jau galima stoti į koledžą?

– Net ir po dešimtos, jei nori. Taigi, susiradau būstą, darbą, pastarasis man visai patiko.

– Ką dirbai?

– Tai buvo darbas virtuvėje. Na gerai, ne tiek patiko, kiek buvo įdomu, per daug nesiskundžiau. Iš viso to buvo naudos: pradedant tuo, jog išmokau gamintis valgyti, baigiant tuo, kad pradėjau savarankiškai gyventi, susipažinau ne tik su viena skirtinga kultūra, bet su daugybe jų, nes Londone apstu kitataučių.

– Ką studijavai?

– Tarptautinę ekonomiką ir marketingą.

– Kodėl viską nutraukei?

– Jaučiausi vienišas. Koledže draugų neturėjau, šeima liko Lietuvoje, susiskambindavome retai. Net svorio numečiau (juokiasi).

– Po kiek laiko grįžai į Lietuvą?

– Maždaug po dviejų su puse mėnesių. Džiaugiuosi, kad mane priėmė atgal į gimnaziją, sėkmingai baigiau dvyliktą klasę.

– Turėjai laukti visus metus, kad grįžtum į mokyklą, ar iškart prisijungei?

– Iškart, parskridau rugsėjo mėnesį ir mane dar priėmė. Labai gerai, kad prieš išvykdamas pasikalbėjau su direktore, ji, aišku, persigando, klausė, ką čia dabar išdarinėju, bet patarė parašyti tokį prašymą dėl galimybės grįžti, dėl visa ko. Visa laimė, pavyko baigti mokyklą. Na, o Londonas tikrai nebuvo veltui: jau pasakojau, ką išmokau, o prie viso to – dar ir įvaldžiau britišką akcentą (juokiasi).

Iš Povilo istorijos gali pasimokyti kiekvienas nedrąsus žmogeliukas. Ieškoti išeičių, stengtis, bandyti, bandyti ir dar kartą bandyti – tik taip pavyks pajudėti iš vietos. „O jeigu nepavyks?“ – paklausite. Na, tada tiesiog grįšite ten, kur buvote prieš tai. Tik nepamirškite parašyti prašymo.