Atvirkštinė emigracija

„Nėra darbo, nėra pinigų, bloga valdžia“, – sako lietuviai, ir perka bilietus į Angliją, Airiją ar Skandinaviją. O kėdainietė Simona Chalidoraitė padarė priešingai. Ketverius metus Danijoje mergina mokėsi marketingo bei verslo vadybos subtilybių, ir gyveno tokį gyvenimą, apie kokį ir svajoja emigrantai. Kelionės, draugai iš viso pasaulio… Danijoje buvo gerai. Bet Simona nusprendė, kad Lietuvoje bus dar geriau!

Svetingas sutikimas Danijoje

– Kodėl Danija? Kodėl nesimokyti Lietuvoje, arba, jei jau norėjosi išvažiuoti, kodėl ne Anglija, kurios vietinę kalbą bent jau mokėjai?

– Jeigu man dvyliktos klasės pradžioje kas nors būtų pasakęs, kad išvažiuosiu į užsienį, būčiau tik pasijuokusi. Maniau, kad kraustysiuosi į Vilnių ir niekur kitur. Bet į Danijos universitetus aplikavo keli klasiokai, tarp jų – ir geriausia draugė. Jie paragino mane irgi pamėginti. Tiesiog iš smalsumo atlikau visus reikamus testus, dalyvavau pokalbiuose su ta mokymosi įstaiga Danijoje, ir patekau. Šita žinia mane pasiekė dar prieš laikant valstybinius egzaminus, ir žinoti, kad jau kažkur įstojau, buvo labai gera. Toks saugumo jausmas aplankė. O dar ir visokių gerų rekomendacijų prisiklausiau… Ir galiausiai, būdama septyniolikos metų, vienturtė, pasakiau tėvams: „Viso gero, išvažiuoju“ (juokiasi).

– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus? Viskas taip, kaip tikėjaisi?

– Oi, Danija linksmino nuo pat pradžių, ir niekas nebuvo taip, kaip planavau (juokiasi). Prieš išvažiuodama feisbuke susipažinau su viena panele, kuri įstojo ten pat, kur ir aš. Valerija, trumpai – tiesiog Lera, Latvijos rusė. Nei aš, nei ji dar neturėjome, kur gyventi, tad nusprendėme susikooperuoti. Pavyko susirasti jaukų kotedžiuką.

Kai jau atėjo metas kraustytis, buvo savaitgalis, ir su kotedžo šeimininkais sutarėme, kad jie duris paliks atrakintas, o raktą – viduje. Tiek aš, tiek Lera važiavome su tėvais, automobiliais, kad galėtume susikrauti daugiau daiktų. Susitikome pakeliui, Klaipėdoje – tai buvo pirmasis mūsų susitikimas gyvai. Iš ten kėlėmės keltu į Kylį. Tačiau vėliau kelionė nesiėjo taip sklandžiai, kaip norėtųsi – tą naktį siaubingai lijo, nė viena navigacija padoriai neveikė, tad taip stipriai paklydome, jog stodavome Vokietijos degalinėse ir klausdavome, į kurią pusę Danija (juokiasi).

Šiaip ne taip pasiekėme savo kelionės tikslą, net apsikabinome iš džiaugsmo, matydamos savo namus. Tik kad mėginame atidaryti duris, o jos – užrakintos. Ką daryti? Neįsivaizdavome, ar aplink yra kokių nors viešbučių, buvo vidurys nakties, tad teko miegoti mašinoje sėdomis, nes vietos daug nebuvo. Sulaukusios ryto šiaip ne taip išsikvietėm šeimininkus, kad atrakintų duris – pasirodo, per klaidą atrakintas buvo kitas butas. Tai štai kaip mus pasitiko Danija.

Lietūs ir dviračiai

– Kas buvo kitaip nei Lietuvoje?

– Tikriausiai viskas. Tik aš labiau pastebėjau ne kultūrinius skirtumus, o tai, kaip pasikeitė mano pačios gyvenimas. Juk visą laiką nugyvenusi su tėvais, dabar buvau toli nuo jų, ir pati turėjau rūpintis savimi. Aišku, skyrėsi kalba, bet kol kas net neminiu sunkumų dėl danų kalbos – pirmiausia reikėjo išmokti susikalbėti angliškai! Atrodo, ir mokykloje mokiausi, ir kalbų mokyklą lankiau, bet praktikos realiame gyvenime trūko, iš pradžių daug žodžių nežinojau. Kildavo problemų tiek kalbant su Lera, tiek universitete, kur anglų kalba vyko visos paskaitos ir nuolat nuskambėdavo sudėtingi terminai.

– Ar visur galėjai susišnekėti angliškai?

– Taip, kai įsivažiavau, problemų nebebuvo, nes ten angliškai kalba visi, net šešiasdešimties metų močiutės!

– Nesijautei vieniša? Greit radai draugų?

– Iš tiesų labai greitai, kas keista buvo (juokiasi). Visi labai draugiški – juk visi atsidūrę toje pačioje situacijoje. Visi paliko savo senus draugus, šeimas kitose šalyse. Tai ir bendraudavome daugiausia su studentais iš užsienio, nes vietiniai danai kiek uždaroki, nepuola siūlytis svetimšaliams į draugus. Šiaip jau suprantu juos – juk ir mes Lietuvoje mieliau bendrautume su savo vietiniais draugais, šnekančiais ta pačia kalba. Bet tos kompanijos, kuri buvo, visiškai užteko, ir studentiškas gyvenimas buvo labai linksmas (juokiasi).

– Vakarėliai, klubai… Kaip linksminamasi Danijoje?

– Naktinių klubų kultūra šiek tiek skiriasi. Jei aš apsirengčiau į Danijos klubą taip, kaip merginos išsipusto čia, Lietuvoje, manęs tikriausiai niekas nesuprastų. Ten visi atrodo taip parastai, kad net būna, jog žmonės važiuoja į klubus su dviračiais! Visiškai įprastas dalykas, prirakina dviratį prie klubo ir eina linksmintis.

– Dviratis – pagrindinis transportas?

– Taip, labai populiarus. Žmonės važinėjasi jais net žiemą; kai Danijoje prisninga, pirmiausiai valomi dviračių, o ne automobilių keliai. Jei reikia nusigauti į tolimesnę vietą, žmonės bent jau važiuoja dviračiais iki traukinių stočių, ir aš taip vienu metu darydavau – visą dieną palikti prirakintą dviratį visiškai normalu, ir žinai, kad visuomet grįžęs jį rasi ten pat, niekas jo nevogs. Tiesą sakant, netgi susidarydavo dviračių kamščiai, norint įvažiuoti į universitetą, ir būdavo, kad įvažiavus nėra kur jį pastatyti, tekdavo gerokai pavargti, kol rasdavau vietą! Net žmonės, užimantys oficialias pareigas, sakykim, banko darbuotojai, į darbą mina dviračiu – būna, kad matai ką nors su kostiumu ir „Nike Air“ sportbačiais.

– Klimatas leidžia nuolatos važinėti dviračiais? Įsivaizdavau, kad šiuo požiūriu Danija primena Angliją – lietus, drėgmė…

– Būna ir gražių dienų, bet tai labai retas dalykas, kone šventė. Dažniausiai pučia didžiulis vėjas, ypač kai vėliau persikrausčiau į miestą prie jūros. Liūdniausias sezonas tikriausiai ruduo – viskas taip pilka ir niūru. Tačiau prie visko prisitaikoma, ir oras – tikrai ne didžiausia problema. Ten labai populiarūs lietpalčiai, žmonės nešiojasi juos, kaip mes Lietuvoje skėčius, jei ima lyti – mina dviratį su lietpalčiu.

Keturi mėnesiai be virtuvės

– Vis kartoji, kad vienas ar kitas dalykas nėra pagrindinė Danijos problema. Tuomet kokia gi ji?

– Butai! Per ketverius savo gyvenimo metus Danijoje pakeičiau gal aštuonias gyvenamąsias vietas, nes visas gaudavau laikinai. Koks nors studentas išvažiuodavo pagal „Erasmus“ mainus, ir aš perimdavau kambarį. Nes jei nori gauti nuolatinį butą Danijoje, turi labai ilgai laukti sąraše su kitais studentais, norinčiais buto.

– Nėra jokio nuomos skelbimu portalo, kaip pas mus?

– Yra, bet vos pasirodžius skelbimui, buto savininkas per penkias minutes jau sulaukia šešiasdešimt skambučių. Konkurencija dėl buto ar kambario – siaubinga! Tad kur tik esu negyvenus, tarp tų butų – tokie kontrastai! Buvo naujas, ką tik pastatytas kotedžas, buvo butas miesto centre – irgi visai neblogas, buvo bendrabučiai – vienas jų buvo už jūrų marių.

– Kaip tai?

– Iš pradžių, tik atvykusi į Daniją, mokiausi marketingą akademijoje – čia kažkas panašaus, kaip pas mus kolegija. Po dvejų metų įstojau į Orhuso universitetą, o Lera – į Barseloną, taip ir išsiskyrė mūsų keliai. Ir kadangi neradau nieko geriau, teko kurį laiką pagyventi kaime šiek tiek už Orhuso. Kad pasiekčiau miestą, reikėdavo važiuoti autobusu, tada pėsčiomis eiti kokias dvidešimt minučių, tada važiuodavau traukiniu ir vėl – autobusu, kartais net dviem autobusais (juokiasi).

– Ir kiek laiko tokia Odisėja trukdavo?

– Kartais, jei pataikydavau į kamščius, net dvi valandas. Oi, pragyvenau tame bendrabutyje vos kelis mėnesius, bet tai buvo mano juodasis etapas. Ten buvo taip baisu, kad netgi nesinaudojau virtuve!

– Juokauji! O ką valgydavai?

– Vis nusipirkdavau kažką. Teko prisitaikyti, nes toje virtuvėje net šaldytuvo nebuvo (juokiasi). Užtat nuolatos vykdavo vakarėliai. Dažniausiai ten trindavosi vietiniai to kaimo studentai, kuriems mokslai kažkaip mažai rūpėjo. O aš mokiausi universitete, ir kartais tikrai reikėdavo padirbėti, tai mano kaimynai nelabai mane suprasdavo (juokiasi).

Studijas vainikavo dešimtukas

– Ar nenorėjai patyrinėti daugiau pasaulio? Galėjai, pavyzdžiui, kartu su Lera į Barseloną keliauti.

– Ne, patiko man Danijoje. Ten gyvendama ir sužinojau apie Orhuso universitetą, kuris – dabar pasigirsiu – patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką. Tai vis svajojau, kad ten kažkada įstosiu, tikėjau savimi, ir nutiko taip, kaip norėjau. Todėl nė kiek nedvejojau dėl kraustymosi į Orhusą.

– Iš to, ką pasakoji, atrodo, kad daug mokeisi. Nebuvai tokia, kaip daugelis „Erasmus“ studentų, numojančių ranka į mokslus ir ieškančių nuotykių naujoje šalyje?

– Iš tiesų visi tie ketveri metai buvo labai skirtingi. Pradžioje bandžiau labai rimtai mokytis – na, taip būna visiems mokiniams ir studentams pirmąjį mėnesį (juokiasi). Bet nelabai pavyko, nes buvo daug kitų viliojančių pramogų. Intensyviausiai, matyt, mokiausi paskutinius porą metų, universitete. Bet niekada nebūdavo taip, kad be reikalo praleisdavau paskaitas, atsirinkdavau, kas man svarbiausia, nes Danijoje tokie dalykai galimi. Ten studentas visiškai laisvas ir atsakingas už save. Arba, jei tą dieną, kai turi paskaitą, dalyvauti neišeina, gali ateiti kitu laiku, žodžiu, lankstus grafikas, galima lengviau laiką planuoti. Tas labai džiugina, kai esi laisvas ir niekas tavęs neverčia mokytis, negrasina jokiomis nuobaudomis, pats imi norėti mokytis, kažkokia atvirkštinė psichologija (juokiasi). Parašyk, kad labai rekomenduoju mokytis Danijoje, nes visa studijų sistema – be priekaištų, reikia tokius dalykus visiems pareklamuoti!

– Gal buvai pirmūnė?

– Ne, tokio lygio dar nepasiekiau, nes daug dirbdavau, nuo to mokslai neišvengiamai šiek tiek nukentėdavo. Bet rezultatai nebuvo vis vien, stengiausi gauti kuo geresnius. Didžiausias iššūkis buvo bakalauro darbo rašymas, kone tragedija!

– Kodėl? Vėlai pradėjai?

– Ne, pradėjau gana anksti, tačiau niekada anksčiau nerašiau nieko panašaus, ir kuo toliau, tuo darbas atrodė blogiau… O norėjau gero, stipraus baigiamojo darbo. Likus mažiau nei mėnesiui, viską ištryniau ir pradėjau rašyti iš naujo!

– Tu vėl juokauji?

– Ne, kaip dabar atsimenu: buvo Velykos, gal balandžio septinta ar šešta, o atiduoti darbus reikėjo gegužės ketvirtą. Mes susitikome su keliais draugais, ir visi skundėsi: „Aš turiu tik šimtą tūkstančių spaudos ženklų,“ „O aš – septyniasdešimt tūkstančių“, „Man panika, tik keturiasdešimt tūkstančių!“ O aš sakau: „Turiu du žodžius, parašiau savo vardą ir pavardę.“ Iš pradžių jie nepatikėjo, visai kaip tu, pagalvojo, kad man visai protas pasimaišė.

– Kodėl negalėjai tiesiog pradėti rašyti iš naujo, o senąjį darbą dėl visa ko pasilaikyti? Kam taip drastiškai reikėjo viską ištrinti?

– Kad ten buvo vienos nesąmonės. Jei būčiau pasilikusi, gal nebūčiau susikaupusi ties naujuoju, nes žinočiau, kad visada yra kelias atgal. Po to dar vėl būčiau ėmusi taisyti senąjį, bet ten viskas buvo negerai. Reikėjo streso ir motyvacijos, pati juos susikūriau, ir manau, kad būtent todėl viskas man išėjo puikiai.

– Gavai gerą pažymį?

– Dešimtuką! Nors net negalėjau prakalbėti per gynimą – sirgau. Iš paskutiniųjų bandžiau garsiai šnekėti, manęs beveik negirdėjo, tad labai apsidžiaugiau, kad viskas taip gerai pasibaigė.

Trys skirtingi darbai

– Minėjai, kad daug dirbai – kokį darbą susiradai?

– Pradėsiu nuo to, kad susirasti darbą Danijoje taip pat sunku, kaip ir butą. Ten būdavo tiek daug studentų ir tokia didelė konkurencija, kad net gauti valytojos darbą yra baisiai sunku. Reikia ieškoti ryšių, pažįstamų, kas jau dirba valytojais, kad tave rekomenduotų, ir tik tada yra šansas, kad būsi priimtas į valytojus.

– Kodėl tuomet lietuviai taip plūsta dirbti į Skandinaviją?

– Nes geri pinigai!

– Bet kaip susirasti darbą?

– Na, jų poreikiai kitokie. Yra daug sezoninių darbų, kurie ir populiariausi tarp lietuvių, bet man reikėjo studentiško darbo, kurį visus metus galėčiau derinti su studijomis. Niekaip nepavyko tokio rasti, tad reikėjo pačiai susikurti sau darbo vietą. Sykį grįžau namo, pas tėvus, ir aptikau visas priemones, reikalingas geliniam lakavimui – mama kažkada mokėsi, bet vėliau šitas hobis užsimiršo. Tad aš parsivežiau viską į Daniją. Iš pradžių turėjau tik kelias spalvas, išbandžiau viską ant savo pačios ir draugių nagų, pamačiau, kad gerai išeina, susikūriau feisbuko puslapį. Klientės ėmė plūsti, mat Danijoje apsilankyti grožio salone – nepigus malonumas, o pasidaryti manikiūrą mano namuose – daug pigiau. Ateidavo ne tik taupančios studentės, bet ir vietinės danės.

– Baigei kokius nors manikiūro kursus?

– Ne, viską pati išmokau. Jau nuo senų laikų, kai dar net nebuvo gelinio lako, turėjau gyslelę nagų lakavimui, tad nebuvo sunku. Bet klientėms meluodavau, sakydavau, kad baigiau mokymus (juokiasi). Net pati susimaketavau netikrą sertifikatą ir pasikabinau ant sienos! Kad rimčiau atrodytų (juokiasi). Bet visa kita buvo sąžininga, buvau įregistravusi šitą savo verslą, mokesčius mokėjau. Danijoje naudinga tai daryti, nes dirbantys ne mažiau nei dvylika valandų per savaitę, dar ir stipendiją gauna. Ir ji nemaža – apie 5 500 kronų, tai apytiksliai apie tūkstantį eurų. O ir atlyginimai už visus mano darbus buvo nelietuviški: jei turi darbą ir gauni tą stipendiją, tikrai be problemų gali pragyventi Danijoje, net ir su aukštomis skandinaviškomis kainomis. Tikriausiai jei studijų metais būčiau gyvenusi Lietuvoje, nebūčiau sau leidusi tiek daug keliauti. Nes kartais tiesiog sugalvodavau: skrendu į Ispaniją ar Paryžių, Londoną ar Vieną.

– Kur dar dirbai?

– Vienoje telemarketingo įmonėje, skambindavau į Lietuvą ir kalbindavau žurnalistus.

– Kodėl būtent juos?

– Didelės įmonės, pavyzdžiui, „Swedbank“ ar „Omnitel“ užsakydavo apklausą, nes norėdavo sužinoti, kaip pagerinti santykius su žiniasklaida. Ir klausinėdavau tų žurnalistų, su kokiu asmeniu iš įmonės siejasi geriausi atsiminimai, kokiu balu nuo vieneto iki dešimties jie įvertintų įmonės mandagumą, ir taip toliau.

– Ar neišsiuntinėdavo tavęs į visas puses?

– Žinoma, išsiuntinėdavo! Iš pradžių buvo labai keista, bet vėliau prisigalvodavau visokių gudrybių, kad su manimi bendrautų. Šita telemarketingo bendrovė kiekvienam apklausos respondentui skirdavo po dvidešimties eurų „Pigu.lt“ dovanų kuponą, kad jiems bent šiokia tokia motyvacija būtų. Iš pradžių žurnalistai burbėdavo: „Kam man reikia tų kuponų?“, o aš sakydavau: „Bet jūs pagalvokite, jei bus jūsų žmonos ar draugės gimtadienis, tai jau dvidešimt eurų kvepalams turėsite!“ (juokiasi). Tada sutikdavo kalbėtis.

Visiška priešingybė šitai negatyviai patirčiai buvo auklės darbas, tuo pačiu metu dirbau ir ja. Prižiūrėjau berniuką iš lietuvių šeimos, abu tėvai buvo gydytojai. Jie man buvo kaip antra šeima Danijoje, o jų vaikas buvo nerealus! Labai protingas. Jam buvo vos dveji su puse metų, ir jis jau visiškai puikiai šnekėjo lietuviškai ir daniškai. Galvoju, ar kartais su juo ne smagesni pokalbiai būdavo, negu su kai kuriom draugėm (juokiasi). „Simona, einam, o dabar bėgam,“ „Simona, imk traukinuką, ne raudoną, o mėlyną, ir važiuojam“, „Simona, kodėl tu liūdna?“ Kažkada, kai žaidėm, jis netyčia trinktelėjo man į nosį, ir ėmė bėgti kraujas. Jis per keletą sekundžių atnešė man tualetinio popieriaus, sako: „Užversk galvą ir laikyk pridėjusi popierių.“ Tikras gydytojų vaikas! O juk kai kurie, būdami tokio amžiaus, dar net nešneka! Dirbau toje šeimoje iki pat išsikraustymo iš Danijos.

Namai nenuvylė

– Viskas pasibaigė paprastai, netgi nebuvo diplomų įteikimo ceremonijos, nes taip Danijoje priimta. Savo diplomą atsiėmiau iš pašto dėžutės (juokiasi). Pradėjau ieškotis darbo – ne tik Danijos ribose, siunčiau CV ir į Angliją, Airiją, Vokietiją… Norėjosi pakeisti aplinką. Geriausi pasiūlymai atėjo iš Estijos, tad ten ir išvažiavau. Pradirbau ten pusmetį, bet kažkodėl niekaip neįleidau ten savo šaknų. Susiradau šiek tiek draugų, bet viskas buvo ne taip smagu, kaip studijų laikais, atsirado rutina: darbas ir namai, na, kartais dar sporto klubas. Kad būtų bent kiek linksmiau, net katiną nusipirkau (juokiasi). Ilgainiui supratau, kad ten mane laiko tik žiauriai geras atlyginimas. Būtent tie skaičiukai mano banko sąskaitoje lėmė, kad artimieji tik sukiojo pirštą prie galvos, kai pasakiau, jog noriu mesti darbą. Tačiau pagalvojau, kokia aš dar jauna – nejaugi visą gyvenimą kankinsiuosi nemėgstamame darbe? Išėjau, ir lyg koks akmuo nuriedėjo. Trims savaitėms išvykau į Ameriką – pakeliauti, prasiblaškyti, ir susidėlioti planus. Ir susidėliojau: nusprendžiau, kad noriu grįžti į Lietuvą. Numojau ranka į skeptiškas nuomones, susiradau butą Vilniuje ir grįžau.

– Kaip tau čia sekasi? Nenusivylei?

Kol kas gyvenu Lietuvoje apie porą mėnesių, ir viskas gerai. Tapau projektų vadove vienoje spaustuvėje, ir ne taip jau toli pabėgau nuo Danijos – esu atsakinga už užsienio rinkas ir daug projektų vyksta būtent su danais (juokiasi).

Kai pradėjau ieškoti darbo Vilniuje, supratau, kad žmonės šneka nesąmones, kai sako, jog Lietuvoje nėra darbų! Kur tik siųsdavau savo CV – ten pakviesdavo. Buvo dienų, kai nespėdavau suvaikščioti į visus siūlomus interviu! Nežinau, kaip tie žmonės ieško, čia neįmanoma nerasti darbo. Tiesiog nereikia nuvertinti savęs, žinoti, ko esi vertas. Atlyginimas irgi priklauso tik nuo paties žmogaus. Jei tau pasakys: „Mokėsime šimtą eurų“, ir tu sutiksi – daugiau negausi. Bet jei jau tau siūlo darbą, vadinasi, darbdaviams tu patinki ir, jei imsi ginčytis, greičiausiai jie nusileis. Man jau yra taip buvę, kai pasakiau: „Ne, ačiū“, o kitą dieną sulaukiau skambučio: „Na gerai, mokėsime daugiau.“. Reikia mokėti save parduoti, o darbų yra į valias.