Dėmesio! Eksponatai rankomis neliečiami…

Seniai praėjo tie laikai, kai muziejuose dirbo piktos tetulės, kurios kaip budeliai prižiūrėdavo ekspozicijų sales ir eksponatus, o juos atėjusiems apžiūrėti alsuodavo į nugaras, kad tik šie, gink Dieve, niekur nieko nepalytėtų.

Šiais laikais eksponatų vis dar negalima čiupinėti, tačiau kai pasirinkimų, kaip praleisti laisvą laiką – apstu, į kultūrines erdves prikviesti gali tik malonios, šiltos muziejininkės, siūlančios įdomias veiklas.

Į Janinos Monkutės-Marks muziejų-galeriją, kuri šiemet paminės 15 metų jubiliejų, užsukti traukia ne tik ištisus metus veikiančios parodos su eksponatais iš viso pasaulio, bet ir čia dirbančios muziejaus kuratorės Aušros SEDLEVIČIŪTĖS (32) šypsena.

Mažame miestelyje nemaža meno

– Kokie keliai atvedė tave iš gimtojo Kauno, judrios laikinosios sostinės, į šią mažą galeriją, įsikūrusią nedideliame mieste?

– Na, pirmiausia man šį darbą pasiūlė į motinystės atostogas išėjusi galerijos kuratorė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė. Mudvi buvome pažįstamos, kadangi kartu Vilniaus dailės akademijos padalinyje Kaune mokėmės taikomąją tekstilę. Po studijų ji sugrįžo dirbti į gimtąjį miestą, o aš pasirinkau kostiumo magistro studijas Vilniuje. Asta kaip tik ketino išeiti į motinystės atostogas. Sutikau dvejus metus, kol ji sugrįš, padirbėti čia.

– Atrodo, kad didesnė dalis žmonių kaip tik veržiasi iš mažesniųjų miestų į Kauną, o tu – priešingai. Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus gyventi į šį ramų, istoriškai turtingą miestą?

– Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje aš lankiausi ne vieną kartą. Pirmuosius kartus čia atvykau 2004, 2005 metais pasižiūrėti tekstilės parodų. Teko su savo kūrinėliais būti ir parodų dalyve.

Man patiko pats miestas. Jis turi savitą aurą. Mane sužavėjo tvarka ir švara Kėdainiuose. Pamilau ir nediduką, bet labai mielą senamiestį. Žinojau, kur gyvensiu, kur dirbsiu, ir ką reikės daryti.

Savo kūrinį eksponuoti – garbė

– Nepabūgai gyvenimą judriame mieste iškeisti į ramybę Kėdainiuose, o ar parodų autoriai dėl vienų ar kitų priežasčių nevengia mažųjų miestelių?

– Pasitaiko. Esu girdėjusi, kad kūriniai iš mažesnių muziejų ar galerijų pas autorius sugrįžta sulaužyti, sugadinti. Kartais jie prisibijo siųsti savo eksponatus į dar nepažintas, mažytes galerijas. Vietoj to, kūrinius siunčia į tarptautines parodas.

Džiaugiuosi, kad pas mus, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, to dar nepasitaikė. Turime visą būrį autorių, kurie dalyvauja kone kiekvienoje parodoje. Jie žino, kiek daug žmonių čia susirenka per parodų atidarymus, žino galerijos erdves ir jų galimybes.

– Kodėl kai kurie autoriai, net iš tolimosios Japonijos, taip noriai atvyksta į parodų atidarymus Kėdainiuose?

– Autoriai dažniausia stengiasi dalyvauti parodų atidarymuose. Aišku, kai parodos yra grupinės, sakykime, jose dalyvauja 76 dalyviai, visi autoriai tikrai nesusirenka. Tačiau kai paroda personalinė, pasirenkame žanrą, tarkime, skulptūrą, paskiriame kiekvienam menininkui po salę, jie tikrai dalyvauja ir noriai susirenka. Surengti autorinę parodą yra prestižas.

Kalbant apie Lietuvą – autorinės parodos didelis pliusas autoriui, norinčiam stoti į Dailininkų sąjungą. Dalyvavęs autorinėje parodoje menininkas tai ir pasižymi, kaip mes vadiname, parodų CV. Jeigu niekur nesirodai, nedalyvauji, tai gal nieko ir nekuri, o gal niekam nesi įdomus?

Garbė eksponuoti savo kūrinį.

Kūrinėliai savo kampelį atranda ne iš karto

– Iš šono gali pasirodyti, kad muziejaus kuratoriaus darbas gali būti gana nuobodokas. Kaip yra iš tikrųjų?

– Labai įdomus! Aišku, būna dienų, kai čia neužsuka nė vienas lankytojas, tačiau pasitaiko ir tokių, kai durys neužsidaro (juokiasi). Ir ne tik per parodų atidarymus. Tai gali būti eilinė diena. Sekmadienis.

Prieš įsidarbindama šiek tiek jaudinausi, kad man sunkiai seksis viską sueksponuoti, kadangi čia atkeliavusius kūrinius eksponuoju pati. Šiek tiek būgštavau, kaip man juos reikės išdėlioti, koks kūrinys prie ko turi derėti, kur įsitaisyti.

Rengiu pranešimus, anotacijas spaudai apie artėjančius renginius, apie parodas ir jų autorius.

Vedame turus ir ekskursijas, edukacines programas. Vien tris turime apie Janiną Monkutę-Marks. Ji labai mėgo lino raižinius, o mes pasakojame, kodėl ji rinkosi būtent liną, senoviniu būdu – dar su šaukštu spaudžiame liną senoviškai.

Vienos parodos atidarymo metu galvoju jau apie kitą. Ir antrą, ir trečią.

Turime suderinti transportą eksponatams atsivežti, sužiūrėti, kad visa paroda atkeliautų, išsiuntinėti pranešimus žiniasklaidai, menininkams išsiuntinėti kvietimus apžiūrėti savo kūrinius kitoje erdvėje, jeigu reikia, rezervuoti viešbučius, maistą.

– Ar dėliodama autorių kūrinius dažnai stabteli, apžiūri viską… ir kūrinius sudedi iš naujo?

– Taip (juokiasi). Jaučiu, kad kartais darbininkas, man padedantis nešioti ir sustatyti kūrinius, norėtų mane pastatyti prie sienos ir sušaudyti. Jeigu kūrinys sunkus ir be pagalbos neapseisi, prašau padėti, tačiau jeigu pati gebu pakelti ir pernešti, juos ir nešioju pusdienį iš vienos salės į kitą.

Kai kurie kūriniai savo vietos neranda tris dienas, o kai kurie galutinę vietą atranda tik prieš parodą. Ir per jos atidarymą vaikštinėju aplink, žiūrinėju ir vis galvoju: „O gal šitą kitur padėti reikėjo?“, „O kodėl ano nepadėjau ten?“. Išgirstu ir iš vadovės, kad geriau tas darbelis būtų žiūrėjęsis kitoje vietoje, o aš ir graužiu save – juk būtent taip ir norėjau padaryti (juokiasi)!

Žinoma, jeigu autorius iš anksto perspėja, kaip turėtų būti eksponuojamas jo darbas, to paisome. Bet jeigu jis nenurodo jokių instrukcijų, galime improvizuoti patys.

Čiupinėti prašome… tik akimis

– Turbūt kiekviename muziejuje šalia eksponatų yra parašyta visiems iki gyvo kaulo įgrisusi frazė „Eksponatų rankomis neliesti“. Kodėl vis tik negalima čiupinėti eksponatų?

– Ne iš piktos valios muziejai to prašo, tačiau dėl to, kad eksponatą gali būti nesunku apgadinti. O taip atsitikus atsakomybė krenta ant mūsų pečių.

Visų pirma, lietimas apskritai yra nepagarba kūriniui. Galbūt materija jautri, specifinė, o žmonių rankos vis tik prakaituoja, gali likti atspaudas, galima pažeisti darbą.

Įsivaizduokite meno kūrinį. Bet kokį. O dabar įsivaizduokite, kad kiekvienas praeidamas jį paliečia. Kas iš jo gali likti?

Man teko lankytis Luvro muziejuje. Ten prie vienos skulptūros buvo parašytas mandagus kvietimas jos neliesti. Tekstas skambėjo maždaug taip: „Per metus pas mus apsilanko devyni milijonai lankytojų. Nuo tam tikro skaičiaus prisilietimų skulptūra dyla ir plonėja. Jeigu visi lankytojai ją palies, ji suplonės tiek ir tiek procentų.“ Manau, tokie žodžiai – kur kas labiau paveikūs negu neiginiai ir šauktukai, lydintys frazes „Eksponatų neliesti“.

– Kai į muziejų užsuka vaikai, nestovi prilipusi jiems už nugaros? Ar vaikai eksponatų neišdrasko?

– Nei tol, ko dirbu aš, nei prieš man ateinat čia dirbti tokių atveju nepasitaikė. Siuntimo prasme – taip pat: dar nė vienas menininkas nepranešė, kad darbas sugrįžtų sugadintas.

Prie lankytojų stengiuosi neprilipti. Man nepatinka, kad vaikams iš anksto yra uždedamas neigiamas štampas.

Kaune teko girdėti, kaip iš kitos salės rėkė bobulytė: „Kiek kartų aš jums sakiau neliesti?!“ arba „Ar nematot, kad yra ženklas neliesti?!“. Visi mato. Bet lygiai taip pat visiems norisi paliesti. Ypatingai tuos, kurie ryškūs, kitokie negu likusieji. Juk senų tapybos darbų neliečia niekas, bet šiuolaikinius darbus labai norisi pačiupinėti, jeigu jie uostomi – pauostyti. Būna, kad prašai neliesti, o parodos lankytojas, žiūrėdamas tau į akis, tiesia pirštą eksponato link (juokiasi).

Geriausia yra nesakyti neiginio. Kadangi lytėjimo galimybė įprastai yra uždrausta, kreipiuosi į juos taip: „Lieskite šį daiktą tik akimis. Menininkas nori šį kūrinį parodyti ne vienoje parodoje, o visame pasaulyje.“

[quote author=“Aušra Sedlevičiūtė“]Kai kurie kūriniai savo vietos neranda tris dienas, o kai kurie galutinę vietą atranda tik prieš parodą. Ir per jos atidarymą vaikštinėju aplink, žiūrinėju ir vis galvoju: „O gal šitą kitur padėti reikėjo?“, „O kodėl ano nepadėjau ten?“.[/quote]

– Tavo privalumas – darbas muziejuje: juk tu gali kiekvieną kūrinėlį paliesti.

– Man pačiai įdomiausia kūrinį pamatyti iš blogosios pusės. Kai dar buvau studentė, su bendramokslėmis mus labiausiai domindavo „blogoji“ kūrinio pusė. Kartais nesupranti, iš ko padarytas kūrinys, arba yra rašoma „autorinė technika“. Kūrinėlį tyrinėdamas iš tos kitos pusės pamatai, kaip suvelta, iš ko padaryta, supranti, kaip geriau jį pakabinti ar kur paguldyti, apžiūri darbą, geriau su juo susipažįsti, susidraugauji.

„Kas čia per menas? Aš pats taip sugebėčiau“

– Ar dažnai pačiai apžiūrinėjant parodas kituose šalies muziejuose ar galerijose tenka išgirsti tokias frazes kaip „kokia čia nesąmonė?“, „kas čia per menas?“ arba „ir pats taip galėčiau“?

– Tenka. Ir tai mane siutina. Manau, kad nė vienas taip negalėtų padaryti. Kai matai jau sukurtą kūrinį, lengva taip pasakyti. Tačiau tu nepadarytum tokio, tu jau atkartotum kito idėją. Bet jeigu niekad nebūtum tokio matęs, kaip pačiam kiltų mintis taip išnarplioti, tarkime, iš popieriaus? Tikrai nekiltų!

Jeigu tau tas darbas nieko nesako ir tu nieko nesupranti – taip ir sakyk. Juk kai skaitai tekstą ir jo nesupranti, skaitai dar kartą. Galų gale – paklausi autoriaus, ką jis turėjo omeny. Mokykloje skaitydami poeziją gilinamės į to meto aktualijas, laikmečio įvykius, skaudulius ir džiaugsmus. Gal autorius tuo metu gyveno Venecijoje arba Japonijoje, ir jo darbai tai atspindi.

O jeigu nesupranti meno kūrinio – tiesiog daugiau pasidomėk apie autorių ir jo kūrybą. Gali su juo pabendrauti per parodos atidarymą, gali paklausti ir muziejaus darbuotojo. Bet nereikia sakyti: „Kas čia per menas? Čia – nesąmonė!“

– O ar pati ruošdamasi parodoms muziejuje visada supranti, ką autorius norėjo pasakyti vienu ar kitu kūriniu?

– Būna, ir tai normalu. Juk nė vienas nėra visažinis. Stovi, žiūri ir galvoji, kas čia bandyta pasakyti. Kartais pagalvoju, kad jeigu studijuodama būčiau pati tokį darbą padariusi, dėstytoja man kuolą būtų įrašiusi (juokiasi).

Prieš prasidedant tarptautinei parodai „Kas yra pluoštai“, kuri pas mus tęsis iki rugsėjo 10 dienos, eksponuodama kūrinius stabtelėjau ties vienu. Tai buvo apdegintas pluoštas. Keistas jis man pasirodė. Tačiau per parodos atidarymą atvykęs kūrinio autorius japonas pasakojo, kad įprastai jis dirba su keramika, ir čia tik pabandė paeksperimentuoti naują techniką ir naują medžiagą, o kiti autoriai dažnai nė nepasivargina išmėginti ko nors naujo.

Sunku pasakyti, kas yra menas, kaip ir pasakyti, kas yra gražu, o kas ne. Skirtingai matome, mūsų patirtys – skirtingos.

Kultūriškai mes taip pat nevienodi – štai paimkite prancūzą ir lietuvį, ir jų suvokimas apie meną skirsis kaip diena ir naktis. Tačiau būtų labai įdomu paimti metro ilgio medžiagos gabalą ir išsiųsti jį skirtingiems autoriams, prašant iš jų kažką padaryti.

Vienas megztų, kitas degintų, trečias austų – ir nebūtų nė vieno bent kiek panašaus darbo. O kitas gal parsiųstų atgal tokį patį, kokį ir gavo – juk kažkas tą audinį nėrė, ruošė, galvojo raštus, tad pats audinys iš savęs jau yra menas.

Norite pagaliau niekieno netramdomi pačiupinėti meno kūrinius? Lapkričio 16-ąją Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atsidarys šventinė paroda „Objektai, kuriuos galima liesti 2“, skirta galerijos penkiolikos metų jubiliejui. Ji skatins interaktyvų santykio radimąsi tarp žiūrovo ir meno kūrinio.

Pirmoji tekstilės paroda, surengta dar 2002-aisiais, pačiais pirmais muziejaus darbo metais, įgavusi naują pavidalą į Kėdainius dviem mėnesiams atvyks jau lapkritį.