Romantika vidury baltos dienos
Valentino Abariaus nereikia pristatinėti tiems, kurie dažnai lankosi Kėdainių renginiuose ar akustiniuose vakaruose, koncertuose. Jis yra lyg koks nuosavas Kėdainių Mantvydas Leknickas. Geriausia, kad Valentinas visai nesistengia jo kopijuoti („Kas tas Mantvydas?“ – sutrikęs teiravosi mano pašnekovas apie turbūt populiariausią modernųjį poetą Lietuvoje). Taigi, turime visiškai unikalų, talentingą ir daug žadantį poetą. Valentinas dievina savo gimtąjį Akademijos miestelį („labai kūrybiška atmosfera“) ir pasakojo, kaip iš visų jėgų stengėsi parašyti linksmą tekstą, o vis tiek išėjo graudus, nors tu ką. Net širdį suspaudė.
Kelias į muziką, pilnas panelių
Iš pradžių Valentinas gali pasirodyti kaip santūrus, kritikos sau negailintis vaikinas. Neapsigaukite – vos po kelių minučių nuo pokalbio pradžios jis jau kalbėjo kaip koks Romeo.
– Valentinai, neabejoju, kad turi galybę įvairiausios veiklos, bet šiandien su tavimi norėsiu kalbėti būtent apie muziką.
– Labai gerai. Nes turbūt gerai tik dainuoju – daugiau nieko ypatingo nemoku (juokiasi).
– Na jau, kodėl save taip nuvertini?
– Nežinau. Didelė savikritika…
– Kuklumas – bendras visų dainuojamosios poezijos atlikėjų bruožas?
– Oi, patikėk, tikrai ne visų! (taip juokiasi, kad galima suprati, kaip prašoviau su klausimu).
– O ar yra koks nors bendras bruožas, vienijantis dainuojamosios poezijos atlikėjus? Na, pažiūri į žmogų ir sakai: „Šitas tai jau tikrai dainuoja poeziją!“
– Visi pamišę dėl gitarų! Visi turi jas ir groja, jei kas ir neturi – vis tiek moka groti. Dar pasitaiko ir pianistų, bet vyrauja gitaros. Mane patį jau nuo mažens tas instrumentas traukė. Nelankiau jokių muzikos mokyklų, bet mano brolis, pamenu, mokėsi groti, tai ir aš pradėjau skolintis jo gitarą ir mėginti. Kiekvienąsyk vis kokį naują akordą išmokdavau. Tai va, pirmoji buvo gitara, o dainavimas buvo lyg priedas. Pamenu, pirmą kartą siaubingai nusidainavau (juokiasi). Bet vis tiek užsikabinau.
– Na, suprantu, kad savamoksliškai galima išmokti groti gitara. Panaršai internete, išmoksti akordus… Bet kaip pačiam išmokti dainuoti, išlavinti balsą?
– O, čia labai gera istorija. Norėjau mokytis Kėdainiuose, nes planavau lankyti futbolą, turėjau geru futbolininku tapti. Atėjau į naują mokyklą, savo pirmąją muzikos pamoką tais metais, tik kad nelabai susidomėjęs buvau (juokiasi). Bet mokytoja kažko manęs paklausė, ir kai atsakiau, staiga jos akys pasidarė didelės. Sako: „Oho, koks tembras!“ Na, ir tada jau pakliuvau – ji labai norėjo, kad aš dainuočiau, visokius chorus siuntė lankyti. Paklausė, ar kuo nors groju, kai sužinojo, kad gitara, išvis nebežinojo, kur dėtis iš džiaugsmo (šypsosi). Sako: „Užeik per pertrauką, padainuosi, parodysi, ką moki.“ Ateinu ir, žinoma, klasėje beveik vien panelės sėdi. Na, ir pradėjau dainuoti tą dainą, kuri, beje, mane Kėdainiuose ir išpopuliarino. Vadinasi „Universali daina“, yra ir Youtube įrašas, galėsi pažiūrėti. Ten tokia vieta yra, kur dainuoju: „Ir nuo seno tave žiauriai myliu…“ Visos tos klasėj sėdėjusios panelės klykt pradėjo, kai išgirdo (juokiasi). Čia buvo momentas, kai supratau – reikia dainuoti, niekur nedingsiu!
– Tai kabliukas buvo merginų dėmesys, teisingai tave suprantu?
– Tiesą sakant, tai negaunu aš daug jų dėmesio, bet tada atrodė, kad labai gerai pavariau.
– Netikiu, kad negauni. Jei vaikinas dainininkas, žinok, jis jau iškart turi labai didelį pranašumą.
– Tai vieną kartą merginai romantiškai į ausį esu dainavęs.
– Na va, matai.
– Bet šiaip, žinok, nemėgstu to afišuoti.
– Juk sakei, kad čia tavo stiprioji pusė. Kodėl gi tuo nepasinaudojus?
– Na, kai koncertuoju, visos pastebi, supranta. Bet šiaip gatvėje juk neprieisiu prie merginos ir nesakysiu: „Labas, turiu gražų balsą“ (juokiasi).
– O gal panelės pačios tau ką nors rašo? „Labas, mačiau tave koncerte, gražiai groji ir dainuoji“.
– Negaliu sakyti, kad taip nebūna – kartais parašo, bet labai retai. Jei koncertuoju kitame mieste, tai sulaukiu žinučių, visai smagu, bet Kėdainiuose nieko jau nebenustebinsiu, visos mane jau pažįsta (juokiasi). Bet ir gerai, ramiai gyvenu, niekas man netrukdo.
Pažiūrėjau tą įrašą, apie kurį kalbėjo Valentinas. Ir tikrai – merginos fone sėdi, kikena, klausosi susižavėjusios. Panelės, štai jums aukso vertės informacija: Valentinas laisvas! Nedėkokite.
Norėtųsi linksmesnių tekstų
– Ar pats kuri dainas, ar tik atlieki jau parašytas?
– Po truputį kuriu, jau norisi savų turėti. Rašau ir tekstus visokius, bet kol kas labai banalūs išeina, tai niekam nerodau (juokiasi). Tačiau, kai pabuvojau bardų stovykloje, labai daug įkvėpimo pasisėmiau, grįžus visai neblogai sekėsi rašyti!
– Apie ką dainuoji?
– Ai, šiaip visą laiką dainuodavau apie visokias meiles seiles. Visgi dabar nusprendžiau, kad reikia kokių įdomesnių ir linksmesnių tekstų. Man pačiam šiek tiek pabodo visus virkdyti nuo scenos. Dabar stengiuosi kažką gyvesnio sukurti. Deja, kad ir kaip besistengčiau, paskutinė kurta daina išėjo tokia graudi, kad graudesnės turbūt nesu dainavęs.
– Man atrodo, taip ir turi būti? Kone visos dainos yra apie meilę. Apie ką gi daugiau dainuoti?
– Skaitydamas poeziją, randu ir kitų įdomių temų. Man asmeniškai patinka apie nuoširdumą, buvimą savimi… Net ir patriotinės dainos traukia. Gal kiek didesnis iššūkis sau pačiam tokias dainas dainuoti, todėl ir įdomiau. Nes apie meilę dainuoti labai paprasta – visi ją esam jautę, visi suprantame, kas tai yra.
– Ar tiesa, kad muzikantus labiau įkvepia liūdni, nei džiugūs įvykiai?
– Taip, mane ypač. Dažniausiai pradedu ką nors rašyti tada, kai mane kažkas kamuoja. Kad ir kaip norisi nuo klausytojų galvų pagaliau nuimti tuos savo pagraudenimus, bet viskas stovi galvoje, nors tu ką. Ir kai išrašau, pačiam lengviau būna!
– Ar buvai kada parašęs dainą, paremtą realiais įvykiais? Na, pavyzdžiui, kaip Justinas Timberlake‘as daro: išsiskiria su drauge, o tada parašo dainą apie tai.
– Be abejo! Tik dar nesu dainavęs savų „keršto“ dainų per koncertą, bet vis parinkdavau kokius nors kūrinius, atspindinčius tuometinę mano gyvenimo situaciją.
– Ar žmonės, apie kuriuos dainuodavai, ateidavo į tavo koncertus?
– Aišku, ateidavo. Ir manau, suprasdavo, kad tai jiems skirta. Bet šiaip aš nesu kerštingas žmogus, čia tik ant scenos užlipęs taip išsidirbinėju (juokiasi).
Iš Kėdainių išvažiuoti kartais sveika
– Paminėjai bardų stovyklą. Kaip suprantu, kartais išvyksti pasitobulinti už Kėdainių ribų?
– Taip, dalyvavau dainuojamosios poezijos konkurse, nominaciją gavau – „Muzikinė siela“. Matyt, visai gerai pasirodžiau, nes po to man paskambino ir sako: „Gal nori atvažiuoti į stovyklą?“ Aišku, kad norėjau! Įvairūs aktoriai vedė stovyklą, buvo mūsų mokytojai. Dalyvavo Storpirštis, Garbačiauskas, Kulikauskas, Aras Žvirblis… Jie keturiese buvo, o kasdien dar atvažiuodavo koks nors svečias. Smoriginas buvo, Giniotis. Labai gerai laiką praleidau. O po stovyklos pakvietė groti į festivalį „Purpurinis vakaras“, čia kol kas vienas svarbiausių mano gyvenimo įvykių!
– Papasakok, kas čia per festivalis.
– Tai nacionalinis bardų festivalis, kur susirenka visi žinomi dainuojamosios poezijos atlikėjai, pavyzdžiui, „Aktorių Trio“, ir taip toliau. Bet kviečia ir jaunus, naujus atlikėjus, ir man teko garbė ten dalyvauti, užlipti ant scenos. Labai malonus įvertinimas, kitąmet bandysiu papulti į „Akacijų alėją“ – čia Kaune vykstantis renginys, dar didesnis ir svarbesnis. Jei ten papulsiu ir pakoncertuosiu, išvis laimingas būsiu.
– „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“… Atrodo, kad bardai turi savo nišą – ką čia nišą, lyg kokį savo mažą pasaulėlį. Tikriausiai, kai esi dainuojamosios poezijos atlikėjas, negali tikėtis, kad tavo kūriniai kažkada skambės per radiją?
– Na, per „M-1“ ar kokią kitą populiariosios muzikos stotį tai tikrai neskambės. Bet štai Kėdainių radijas „Centro FM“ kažkada grojo mano dainą!
– Tuomet atsiprašau – suklydau.
– Bet man atrodo, kad kėdainiečiams aš jau šiek tiek atsibodau (juokiasi). Pati pagalvok – tose pačiose vietose renginys iš renginio vis groju tas pačias savo dainas. Pavyzdžiui, neseniai su draugu buvome į Šventąją išvažiavę pagroti – visai kitas jausmas stovėti ant scenos, kai žmonės pirmąkart tave mato, džiaugiasi muzika, gerai leidžia laiką. Bet ir šiaip Kėdainiai man atrodo toks sudėtingas miestas dainuojamajai poezijai, vis tiek čia labiau popkultūra klesti.
– O kur norėtum apsistoti ateityje? Kur tinkamos sąlygos tavo kūrybai vystytis?
– Manau, kad Vilniuje, sostinėje rasčiau daugiau bendraminčių. Apskritai būtų smagu po visą Lietuvą keliauti ir koncertuoti, o gyventi norėčiau Akademijoje, visai niekur iš čia nenoriu važiuoti (šypsosi). Gražus miestelis.
Apie finansinius reikalus Valentinas kalba paprastai ir atvirai, tik nerimauja, ar tik kai kurie užsakovai nevaro jo į medį, kaip sakoma.
– Nemaniau, kad esi toks populiarus ir kad jau važinėji koncertuoti į kitus Lietuvos miestus! Kaip nutiko, kad buvai pakviestas į Šventąją?
– Nieko ypatingo – draugė ten dirbo padavėja, ir sako man: „Čia nuolat rengia akustinius vakarus, gal ir tu nori dalyvauti? Gyvensite nemokamai“. Sakau: „Tai aišku, kad atvažiuosiu!“ Pasiėmiau draugą saksofonistą, gal tris ar keturias dienas ten pragrojom.
– Ar per koncertus žmonės jau prašo kartu nusifotografuoti?
– Oi, dar ne, bet vieną sykį pasirašyti prašė. Tik nei aš, nei mergina neturėjome rašiklio.
– Kokia nesėkmė! O ar jau uždirbi iš savo koncertų?
– Kaip kada. Šiek tiek uždirbu, bet man jau ima atrodyti, kad aš kai kuriems užsakovams per geras (juokiasi).
– O kada atėjo pirmasis uždarbis?
– O, gerai, kad paklausei, šita istorija man patinka. Buvau gal šeštoj ar septintoj klasėj, ir manęs paprašė, kad viename gimtadienyje pagročiau. Prašė dviejų konkrečių dainų, man rodos, I. Valinskienės repertuarą dainavau, juokinga buvo šiek tiek. Keturiasdešimt litų gavau!
– Oho, tais laikais ir dar tokiame amžiuje – dideli pinigai.
– Taip, ir tik už dvi dainas! Pamenu, gavau ir bonusą – pilną lėkštę maisto (juokiasi). Na, po to kurį laiką už visokiausius suvenyrus, puodelius ir saldainius grojau. Bet štai neseniai pasitaikė dalyvauti viename devyniasdešimtmetyje. Iš ten labai geri įspūdžiai, nes užsakovams tiko ir patiko būtent mano paties dainos, tokia inteligentiška šeima buvo. Šįkart už valandą gavau keturiasdešimt eurų.
– Na va, jau padidėjo uždarbis.
– Taip, bet kai pasidomėjau, kiek kiti į mane panašūs atlikėjai už vakarus gauna, tai jie tik pasijuokė iš manęs. O maniau, kad jau aš daug užsidirbti noriu (juokiasi).
Neįprastas būdas jaudintis
– Ar kada nors per koncertą buvai užmiršęs žodžius?
– Be abejo.
– Rimtai? Ką tada darei?
– Tarp kitko, tai visai neseniai nutiko. Su draugu grojome vienoje stovykloje, ir dainavau seną dainą, jau kiek primiršęs ją buvau. Bet vienas žmogus paprašė būtent tos. Dainuoju, dainuoju, ir suprantu, kad jau tuoj pamiršiu žodžius. Iškart sustojau, ir to žmogaus klausiu: „Na, tai kaip toliau?“ Jis pasimetė: „Nežinau“, – sako. Tai iškart ir užbaigiau, bet ten buvo linksma, sava aplinka, tai prisijuokėm iš to įvykio. Ir dar yra buvę atvejų, bet džiaugiuosi, kad man vis pavyksta kaip nors išsisukti. Kai pajuntu, kad tuoj bus juodoji skylė, tiesiog dainuoju kažką nerišlaus, o tada vėl pradedu dainuoti nuo ten, kur prisimenu. Niekas per daug to nesureikšmina, galvoja, kad čia taip specialiai. Bet tai galiu sau leisti tik dainuodamas su mikrofonu; be jo visos kliurkos išlenda.
– Net nežinojau, kad mikrofonas taip gerai maskuoja dainininkų rūpesčius.
– Taip, šiek tiek padeda, be to, žmogus nepradeda iškart manęs peikti, galvoja: „Gal aparatūra pavedė.“ Galiu kaltę technikai suversti (juokiasi). Yra įvairiausių triukų, kaip paslėpti tokias klaidas, per tą laiką kai kuriuos išmokau. Tik kad tada susiduriu su kita bėda – jei groju su stovu, visuomet jį nugriaunu. Gal buvo tik vienas atvejis, kai nenugrioviau.
– Kodėl taip nesutariate su stovu?
– Kažkodėl. Pamenu, vieną kartą norėjau jį patraukti, tai jis visai nukrito nuo scenos. Nelemta man dainuoti su stovu.
– Ar per tavo koncertus nesusižeidžia žmonės, jei mėtai stovus nuo scenos? Kaip koks SEL‘as!
– Ne, visa laimė, dar nieko neužgavau.
– Sakei, kad koncertai Kėdainiuose jau įprastas dalykas, rutina atsirado. Ar prieš šiuos koncertus vis tiek dar jaudiniesi?
– Žinoma. Manau, kad visada taip bus. Tai nėra kažkoks paniškas jaudulys, bet šiek tiek jaučiasi. Visiems pasireiškia skirtingai, pavyzdžiui, aš pasijuntu mieguistas ir imu žiovauti.
– Juokauji?
– Rimtai, neseniai atradau šitą keistenybę. Prieš lipdamas ant scenos keletą kartų nusižiovauju iš jaudulio. Bet kai jau atsisėdu ir paimu gitarą į rankas, visas nerimas dingsta. Pasitikiu savimi, žinau, ką aš moku ir galiu, ir viskas būna gerai.
Ruoškitės albumo pristatymui
– Ar planuoji studijuoti? Gal kažką susijusio su muzika?
– Norėčiau. Kita vertus, norėčiau ir nestudijuoti, turbūt būtų geriausia (juokiasi).
– Netraukia mokslai?
– Muzikos – traukia, tačiau bent jau mokykloje su tais mokslais man sudėtinga… Kai prasidėjo visi tie mano koncertai, mokslas mano prioritetų sąraše pasislinko maždaug į trečią vietą. Nesu pats geriausias mokinys. Bet studijuojant lauktų naujos pažintys, nauji žmonės, tai nenorėčiau praleisti šios progos. Gal į Vilniaus kolegiją mėginsiu stoti, ten yra muzikinių specialybių.
– Jei mokslai trečioje vietoje, kas tuomet antroje?
– Žinok, pasakiau, ir pats susimąsčiau. Bet mokslai tikrai ne iškart po muzikos, vadinasi, yra dar kažkokie dalykai (juokiasi).
– O karjeros planai ateičiai? Turi kokių nors?
– Visai norėčiau išleisti albumą. Noriu visai nustoti perdainuoti kitų dainas, noriu vien savų. Juk moku ir galiu, kodėl gi ne? O albumą išleisti kainuoja nemažai, bet jei turėsiu tiek dainų, kad užtektų albumui, tikrai neatmetu galimybės. Ir tikrai padarysiu solinį albumo pristatymo koncertą, ir tave pakviesiu!
Po tokių pažadų net trumpam pamiršau, ko dar norėjau paklausti. Beliko padėkoti Valentinui už pokalbį, palinkėti įkvėpimo bei neužmigti iš jaudulio per kurį nors iš savo koncertų.
