„Mokiniai iškart atskirs nuoširdų mokytoją nuo fariziejaus“

„Vos atvykęs iš Vilniaus į Kėdainius, iškart tapau besilaukiančių mokytojų gelbėtoju – mokyklose vis tekdavo jas pavaduoti. Tą patį dabar darau Juozo Paukštelio progimnazijoje“, – juokiasi antrus metus BRAVO mokytoju išrinktas „Atžalyno“ gimnazijos geografijos ir kūno kultūros pedagogas Ramūnas Grunskis.

Prie sostinės šurmulio įpratusiam vilniečiui iš pradžių mokytojauti teko ne kurioje nors miesto mokyklų, vietą dirbti jis rado provincijoje – Aristavoje bei Lančiūnavoje, vėliau ir Tiskūnuose.

„Nesijautėte blogai iš Vilniaus mokyklos patekęs į mažą kelių klasių kaimo mokyklą?“ – klausiu pašnekovo. „Kaimo mokykloje dar geriau, – atsako jis. – Čia santykiai su kolektyvu, mokiniais visai kitokie – atviri, tikri, apie vaikus viską žinai.“

Kėdainiai ir Vilnius – skirtingos planetos

Į Lietuvos centrą vilniškį su šeima atviliojo labai buitiška ir paprasta priežastis – kur kas pigesni butai.

„Sostinėje butas kainavo 350 tūkstančių, o Kėdainiuose – 35 tūkstančius. Maniau, kad prie kainos trūksta vieno nulio, – humoro nestokoja R. Grunskis. – Nustebino ir tai, jog vaikams nereikėjo laukti eilės darželyje. Butas pigus, vaikai pateko į darželį – jaučiausi tarsi kitoje planetoje!“

Pirmiausia – ne į savo roges

Šiandien mokytojavimą R. Grunskis vadina savo pašaukimu, tačiau šį atrasti pirmu šūviu nepavyko. Pirmiausia pašnekovas manė duoną valgysiąs iš statybų.

– Kodėl tapote mokytoju? Ar taip patiko pačiam būnant moksleiviu mokykloje praleisti metai?

– Mokykloje tikrai buvo dalykų, kurie nesisekė, bet tuos, kuriuos dėstau pats – geografiją ir kūno kultūrą, labai mėgau. Po mokyklos baigiau Statybos technikumą, dvi savaites padirbau statybose. Paskui gavau šaukimą į Sovietų armiją. Grįžęs po dvejų metų tarnybos supratau, kad statybos tikrai nėra mano pašaukimas.

Mama pasiūlė: „Žiūrėk, Pedagoginiame yra gera specialybė – geografija ir kūno kultūra.“ Kai ji pasakė tuos žodžius, mane užplūdo džiaugsmas.

– Bet pats dar būdamas mokiniu ar pagalvojote, kad galėtumėte mokytojauti?

– Pasakysiu tiesą. Jeigu mano mokytojai pamatytų, kad Ramūnas Grunskis tapo mokytoju, negražu taip sakyti, bet grabe apsiverstų (nusijuokia). Buvau labai aktyvus, judrus, negalėjau nusėdėti vietoje. Geografija ir kūno kultūra man tiko. Per kūno kultūros pamokas galėjau išsibėgioti, o žinios apie žemę, kitus kraštus turbūt buvo mano širdyje įdėtos.

Tad, kai mama pasiūlė, pamaniau, jog puiki mintis. Iš armijos grįžau puikios fizinės formos, o geografijos pamokose gaudydavau kiekvieną mokytojo žodį. Be to, protas jau buvo kitas – į viską žiūrėjau atsakingiau.

O dar – abu tėvai irgi mokytojai: tėtis – muzikos, mama – lietuvių ir rusų kalbų.

– Užaugote pedagogų šeimoje.

– Taip, turbūt tai jau buvo kraujyje. Tiesa, kai mama kūrė šeimą, ji studijavo antrame kurse ir jau laukėsi manęs. Dar būdamas mamos įsčiose jau klausydavausi paskaitų.

– Prisiminkite, kokie buvo pirmieji mokytojavimo metai, pirmosios pamokos?

– Kai atėjau darbintis, pirmas direktorės užduotas klausimas buvo: „Ar susitvarkysite su klase?“ Nežinau kodėl, bet lengvai atsakiau: „Žinoma.“

– Atrodė paprasta?

– Galbūt neatrodė, tačiau nebuvau bandęs. O kai nesi bandęs, negali tiksliai atsakyti. Viduje turėjau stiprų įsitikinimą, kad man turėtų pasisekti. Gal kuo tikime, taip ir atsitinka?

– Per neseniai praūžusius mokytojų streikus ne vienas pedagogas sakė, jog mokytojo profesija praranda prestižą. O Jūs tai jaučiate?

– Negalėčiau taip pasakyti. Mano giliu įsitikinimu, mokytojavimas yra pašaukimas. Kiekvienas žmogus turi savąjį. Jeigu dirbame pagal pašaukimą, tada patys būname laimingi bei suteikiame laimės kitiems. Tačiau ir atvirkščiai – dirbdami ne tai, kam esame gimę, kankinamės patys ir kankiname kitus.

O dėl prestižo pasakysiu paprastai. Turi mylėti mokinius ir jie natūraliai tai jaus, tada gausi iš jų grąžą. Tai bus varomoji jėga toliau dirbti.

– Vaikų tėvai tarpusavy pasikalba, jog dirbti šiuolaikinėje mokykloje mokytoju – pragaras. Mat moksleiviai demonstruoja savo teises, o pareigas mielai pamiršta.

– Daug priklauso nuo to, kokią atmosferą sukurs mokytojas. Taip, gali būti pragariška atmosfera, jeigu tie santykiai su vaikais nėra šilti. Tada viskas griūna, blogėja. O jeigu išlaikai šiltus santykius, girdi mokinių poreikius – kitaip. Mokiniai irgi žmonės ir jie mato tavo kaip mokytojo poreikius. Jei negirdi mokinių norų ir poreikių, o tik užmeti savuosius, tada jie irgi negirdės tavųjų. Jei stengsiesi suprasti mokinius, jie irgi stengsis suprasti tave ir rasite kompromisą.

– O Jums pačiam su visais moksleiviais pavyko rasti ryšį ir sukurti tinkamą atmosferą?

– Negali sukurti bendravimo su tuo, kuris nenori bendrauti. Yra ir labai užsisklendusių vaikų. Galbūt priežastys šeimoje, giliau. Yra uždarų vaikų, kurie į savo pasaulį neįsileidžia, gyvena kitame – virtualiame, kompiuteriniame, kažkur. Tokie pamokose nenori atsiskleisti ir neatsiskleidžia. Buvo mokinių, į kuriuos neatradau rakto. Stengiausi, bet ne visada pavyko. Tačiau tokių atvejų buvo labai nedaug.

– Kaip sekasi tvarkytis su neklaužadomis? Galbūt mokytojui vyrui lengviau nei moteriai?

– Ne, manau už kiekvieno neklaužadiškumo slypi paprasta psichologija. Tam vaikui ypač reikia dėmesio. Kiekvienas negatyvus veiksmas, išsišokimas slepia: „Ar aš kam nors reikalingas? Ar kas nors man skirs dėmesio? Ar kas nors įdės pastangų?“

Galbūt tai vyksta nesąmoningai, tačiau tokia mokinių kalba. Kai matau moksleivių išsišokimus, aš matau tai. Tada bandau imtis darbo: „Bandysiu tau skirti dėmesio ir pasiekti tave, bet norėčiau, kad pamatytum, jog aš irgi esu žmogus ir taip pat stengiuosi. Bandykime kartu.“

– Ar tenka išsikovoti moksleivių pagarbą? Vaikai labai mėgsta tikrinti suaugusiuosius.

– Galiu pasakyti iškart. Nėra nė vieno mokytojo, kuriam nebūtų tekę moksleivių išbandymų. Mokiniai patys geriausi mokytojų testatoriai. Tokių išbandymų metu atsiskleidžia mokytojo kaip asmenybės bruožai. Vaikai iškart iššifruos, kas tu esi, ir pamatys fariziejų (veidmainį – aut. past.) bei paprastą, nuoširdų mokytoją.

Prieš mokinius neapsimesi. Jie tave išbandys ir turės savo nuomonę. Galbūt tai, kad moksleiviai mane išrinko BRAVO mokytoju, parodo, jog išbandymų rezultatai atitiko jų lūkesčius? Galbūt.

– Ar daug įtampos mokytojo kasdienybėje?

– Gali būti stresinių situacijų, nes nebūna tokių pačių pamokų. Kaip sakiau, vaikai testuoja visokeriopai. Kalbu alegoriškai: jei nepereisi išbandymo, moksleiviai jį kartos ir kartos, kol pereisi tinkamai. Vaikai išbandys tavo kantrybę, susivaldymą bei kitas mokytojo charakterio savybes.

Mokiniams netgi patinka, perkeltine prasme, privesti mokytoją iki virimo temperatūros, kai dangtelis pradeda šokinėti ir tuos nukris. Tai jų džioukas (pokštas, juokas – aut. past.). Priklauso nuo tavęs, ar leisi pykčiui pakilti, o sau – pratrūkti. Tai mokytojo asmenybės bruožas, o mokiniai žiūrės: veikia ar ne. Jei veikia, jie nuolat taip elgsis.

– BRAVO mokytoju tampate antrus metus. Ką darote, kad mokiniai Jus taip vertina?

– Nieko nedarau. Paprasčiausiai esu, kas esu. Kaip sakiau, jei bandysi apsimetinėti, dėtis kaukes… Šypsotis nenatūraliai juk ilgai nepavyksta – raumenys pavargsta (nusijuokia). Mokiniai mato mokytojus kaip nuluptus ir turi savo nuomonę. Galbūt ne visada, bet dažnai ta nuomonė būna teisinga.

– Kokiu mokytoju stengiatės būti: draugu ar, kaip įprasta daliai vyresnės kartos pedagogų, akivaizdžiai rodyti, jog esate viską žinantis teisuolis?

– Panašu, kai klausia, koks turi būti tėtis: griežtas ar minkštas, piktas ar atlaidus. Viskas priklauso nuo situacijos. Negali visais atvejais būti vienodas. Esi gyvas žmogus, mokytojas. Kartais turi būti labai griežtas, kartais labai atlaidus, gailestingas. Negali sekti vienu modeliu. Reaguoji į situaciją ir darai, kaip tada atrodo geriausia. Bandai pasijausti mokinio padėtyje. Galbūt ne visada pavyksta dėl užimtumo, pamokos trumpumo, reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti. Vadovaujuosi auksine taisykle: „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“

– Kas Jus motyvuoja kas rytą praverti klasės duris?

– Pirma – pašaukimas. Antra, mane jau dusyk išrinko BRAVO mokytoju, todėl žinau, kad esu savo kėdėje. Nesiruošiu gainiotis didesnio uždarbio.

Žinote, man įdomu eiti į pamokas. Aš myliu savo mokinius, manau, kad mano mokiniai myli mane. Ko daugiau reikia?

Pamokos, mokslo metai prabėga be galo greitai. Laikas lekia taip, kad nesuspėju skaičiuoti. Mokytojauju jau 23-ejus metus. Sunku patikėti.

– Jei galėtumėte darsyk rinktis specialybę, irgi taptumėte pedagogu?

– Taip, geografijos ir kūno kultūros (nusišypso). Džiaugiuosi tuo, ką darau.

Keturių sūnų tėtis

R. Grunskis ne tik spėja puikiai mokytojauti, bet ir su žmona auginti net keturis sūnus.

„Vyriausiam – 15 metų, jaunesnis – 13-kos. Dar namie turime ketverių metukų Jonelį. Trečias brolis Jonas – gyvenu kaip pasakoje, – nuotaikingų palyginimų nevengia pašnekovas. – Mažiausias sūnus – dvejų metukų.“

Galbūt mokys sūnų

Vyriausias R. Grunskio sūnus kitąmet pradės mokytis gimnazijoje. Jis sprendė: eiti į Šviesiąją ar į tėčio gimnaziją – „Atžalyno“, ir galbūt atsidurti tarp jo mokinių.

„Sūnus pats pasirinko „Atžalyno“ gimnaziją. Nedariau jokios įtakos jo sprendimui. Turiu šiek tiek baimės. Juk kai sūnus mokysis mano mokykloje ir galbūt neatliks kokios mokytojo paskirtos užduoties, kolegos viską sakys man, bet tikiuosi, sūnus pateisins viltis“, – kalba R. Grunskis.

Namie – kaip mokykloje

Pašnekovas prisipažįsta, kad grįžus namo ne visada pavyksta atsiriboti nuo savo profesijos.

„Ir žmona, ir sūnūs kartais sako: „Ei, tu ne mokykloje.“ Mokykloje pasakai vaikams, kad darytų viena ar kita ir jie daro, saviems pasakai ir jie nedaro. Tampa keista, – juokiasi jis. – Turbūt tas mokytojiškumas viduje stipriai įauga.“

Žvejyba ir sportas

Laisvalaikiu R. Grunskis nuo dėstomųjų dalykų neatitolsta. Didžiausi jo pomėgiai – žvejyba ir sportas.

Turėdamas laisvo laiko mokytojas mielai pliekia stalo teniso partijas. Jo meistriškumas įvertintas gausybe prizų, taurių bei trečio geriausiojo rajone titulu.

„Turime tradiciją su bičiuliais per ilgąjį Joninių savaitgalį keliauti žvejoti į Ignaliną. Taip pat išsiruošiame gaudyti karšių. Juos rūkome vietoje, ragaujame. Tada gyvename visiškai asketišką gyvenimą – be civilizacijos: valgome tik tokį maistą, kokį galime iškepti ar išvirti ant laužo“, – džiaugiasi pašnekovas, kuriam pasisekė atrasti ir malonių laisvalaikio užsiėmimų, ir profesinį pašaukimą.