Dvejeto „saldumo“ neragavusi

Koks gi mokinys nėsyk dvejeto saldumo neragavęs – dažnai juokaujama. O pasirodo, kad tokių dar yra. Štai Kėdainių „Atžalyno“ abiturientė Agnė STANIŪTĖ (18) nėra gavusi nė vieno dvejeto. Ką ten dvejeto – per dvylika mokslo metų net ir šešeto nė vienas mokytojas jai neįpaišė – tik vieną kitą septynetą.

„Ar tavęs nežeidžia žodis „moksliukė“, kurį neišvengiamai tenka išgirsti?“ – susitikusi su Agne gimnazijoje, kur mokyklos baigimo atestatą pati pasiėmiau prieš šešerius metus, nedrąsiai paklausiu.

„Oi ne! Tai man, sakyčiau, netgi pagyrimas. Gal ir nemadinga būti moksliuku, tačiau tikrai nėra taip, kaip rodo per amerikietiškus filmus, kai gerai besimokančius užgaulioja“, – juokiasi brandos egzaminams besiruošianti didelių žalių smalsių akių savininkė.

Arbatos gėrimo ceremonija direktoriaus kabinete

– Agne, pirmąjį šių mokslo metų pusmetį tu vienintelė iš visų abiturientų užbaigei „kiauru“ dešimtuku. Ar sudėtinga taip gerai mokytis?

– Gerai mokytis man patinka ir yra malonu, todėl tai nekelia sunkumų. Gerai mokytis verta. Tie, kurie mokosi, turi privalumų – mokytojų pagarba, retkarčiais – ir nedidelis nuolaidžiavimas. Šiemet su gerai besimokančiais vieną pamoką praleidome gerdami arbatą kartu su direktoriumi Gintaru Petruliu. Buvo labai smagu (šypteli).

– Iš kur toks begalinis užsispyrimas?

– Esu gimusi Žemaitijoje, Mažeikiuose. Kai nuvažiuoju ten ir ilgesnį laiką pas gimines pabūnu, pradedu žemaičiuoti (juokiasi). Nors Mažeikiuose gyvenau tik metus – po to persikėlėme į Kėdainius – laikau save tikra žemaite. Gal dėl to ir esu tokia užsispyrusi, siekianti savo tikslų.

Vilko pilko nebijau!…

– Kurios pamokos tau sekasi labiausiai?

– Gal keistokai nuskambės, bet man sekasi… viskas. Labiausiai man patinka biologija, su ja ir žadu sieti tolesnį savo gyvenimą. Visuomet mėgau matematiką. Manau, kad be išimties kiekviena pamoka turi sritį, kuri yra įdomi.

Išbandysiu jėgas laikydama penkis egzaminus. Standartiškai – lietuvių kalbos, anglų, matematikos, taip pat – biologijos bei chemijos. Nėra jaudulio, tačiau žinau, kad kuo arčiau jie bus, tuo didesnis kamuos jauduliukas.

[quote author=“Agnė Staniūtė“][/quote]

– Ar neliūdna bus palikti dvylika metų trintus „Atžalyno“ suolus?

– „Atžalyne“ mokausi nuo pirmosios klasės. Esu paskutinės laidos, kuri šioje mokykloje mokėsi nuo pirmosios iki dvyliktos klasės, atstovė.

Žinote, jau dabar man liūdna. Šimtadienis buvo susijęs su pasakomis, o mūsų klasei teko pasaka „Vilkas ir septyni ožiukai“. Interpretavome ją savaip – aš buvau ožkytė, kovojusi su septyniais vilkais – egzaminais. Ir kovą nugalėjau!

Mane kamuoja labai keista savijauta. Anksčiau matydavome dvyliktokus – jie atrodydavo tokie dideli ir rimti! Ir štai pralėkė metai, ir dabar mes – dabartiniai dvyliktokai, o atrodo, nei mes suaugę, nei ką (juokiasi).

Daugiausia namų darbų – biologijos

– Tai turbūt geografijos mokytojas visų pasaulio valstybių sostines išmokė kaip „Tėve mūsų“? Vidurnaktį pažadinta pasakytum, kas yra Bisau Gvinėjos sostinė?

– Kažkada mokėjau (juokiasi). Antrus metus geografijos neturiu, galėjau primiršti, tačiau labai įstrigo mokytojo pasakymas, kad sostinės neprisiminti – nieko tokio, tačiau nežinoti, kuriame žemyne yra viena ar kita šalis – jau nuodėmė.

– Atskleisk paslaptį – kuris iš tavo dabartinių mokytojų užduoda daugiausia namų darbų?

– Turbūt visi pritars, kad daugiausia namų darbų užduoda biologijos mokytoja Irena Ūsienė (juokiasi). Aišku, paburbam, pasiskundžiam, bet labai gerai suprantam, kad tai yra būtina, norint gerai pasiruošti biologijos egzaminui. Tai man labai svarbu, kadangi ketinu stoti į mediciną.

– Ar būna, kad „Atžalyno“ gimnazijos mokytojai… nusišneka?

– Būna! Ypatingai – septintą ar aštuntą pamoką, kai jau būna pavargę. Mes pataisome juos, o mokytojai dėl to tikrai nepyksta (juokiasi).

Hipokrato priesaiką davę – kyšio neimkite

– Regis, kad gerai besimokantis žmogus turėtų bent pusę dienos laiko praleisti palinkęs prie knygos rašaluotomis rankomis. Esi viena iš tokių?

– Gal ir nepatikėsite, tačiau taip nėra. Nesu ta, kuri kala ir leidžia prie vadovėlių bemieges naktis, nors visi galvoja, kad taip yra.

Turiu šlykščią savybę – esu tinginė. Dėl to pamokose būnu susikaupusi, atidžiai klausausi. Didžiąją dalį medžiagos išmokstu jau pamokose, namuose tik pasikartoju. Mane gelbsti puiki atmintis ir loginis mąstymas.

– Ar smalsumas studijuoti į užsienį neveda?

– Svarstau skirtingas galimybes: galbūt išvažiuoti į Škotiją, juk ten – nemokamas mokslas, ir dar anglų kalba, o iš užsienio kalbų ji man sekasi geriausiai.

Vėliau pagalvojau: „Kodėl gi nesimokyti Lietuvoje, arčiau namų, kad nereikėtų palikti gimtosios šalies?“. Man patinka Lietuva. Jeigu vėliau trauks užsieniai, gal išvyksiu su mainų programa arba studijuoti svetur po bakalauro.

– Svajoji apie medicinos studijas. Ar manai, kad mūsų sveikatos sistemoje yra daug nekompetentingų žmonių?

– Teko girdėti. Man labai nepatinka, kad gydytojai ima pinigus. Manau, kad jaunesnioji karta mąsto kitaip, o dalis tų, kurie atėję iš sovietinio laikmečio, įpratę gauti „paskatinimą“. Juk kadaise tai buvo norma, tačiau šiandien Hipokrato priesaiką priėmęs žmogus turi suprasti, kad tai – labai bjauru.

– Ar nebijai kraujo? Nenualpsi, iš arti pamačiusi pačią pirmą operaciją?

– Neseniai teko stebėti apendicito operaciją. Ne tik nenualpau, bet netgi žavėjausi – kokia jauki atmosfera operacinėje, kaip šiltai chirurgas bendrauja su seselėmis!… Sužavėjo mediko profesionalumas – atrodo, kaip baugu, jis juk narsto svetimame kūne, bet viską daro labai ramiai ir užtikrintai.

Vaikščiojanti enciklopedija dvejetukininkų nesmerkia

– Ar Agnė Staniūtė, „Atžalyno“ pirmūnė, turi autoritetą?

– Mane žavi išradėjai, kurie jauni atrado kažką svarbaus, didingo. Tačiau kiekvienas žmogus yra individualus – vieniems tai ateina anksčiau, kitiems – vėliau.

Esu pati sau autoritetas. Noriu nuolat tobulėti ir mokytis. Turiu pora tikslų – išmokti penkias užsienio kalbas ir groti penkiais instrumentais (šypteli).

– Ar pirmūnė Agnė galėtų būti drauge su dvejetukininku?

– Nevertinu žmonių pagal pažymius. Nėra taip, kad eina žmogus, o aš žiūrėdama į jį matau pažymį. Jeigu dvejetukininkas turi gerų minčių – kodėl gi ne. Ir tarp dvejetukininkų yra įdomių žmonių, su kuriais galima prasmingai padiskutuoti.

– Dar niekas nėra tavęs pavadinęs enciklopedija?

– Lyg ir ne. Tačiau jei kas kam neaišku – klausia manęs. Gal iš dalies ir būtų galima taip pavadinti (juokiasi). Tačiau kuo daugiau gilinuosi į kokį nors dalyką, tuo labiau suprantu, kiek daug aš dar nemoku ir neišmanau.

Gailisi pasidavusi bandos jausmui

– Ar iš pamokų esi kada nors bėgusi?

– Gėda pripažinti, bet kartą teko. Aštuntoje ar devintoje klasėje pabėgom iš fizikos, buvo paskutinė pamoka, turėjom rašyti savarankišką darbą. Kitą pamoką mokytoja atėjo su dar didesniu savarankišku, man tai kas, aš buvau pasiruošusi. Tačiau pats procesas nepatiko. Tai – vienas iš tų retų kartų gyvenime, kai pasidaviau „bandos jausmui“. Supratau, kad taip elgtis nedera.

– Yra tekę spoksoti į svetimą popieriaus lapą kontrolinio darbo metu?

– Daugiau į mano lapą žiūri (juokiasi). Esu ir kelias „špargalkes“ pasidariusi, bet taip ir nepanaudojau – jas ruošdama viską dar geriau išmokau. Turbūt nusirašinėdama iš jaudulio pamirščiau viską, ką moku.

Neabejinga lygioms moterų teisėms

– Kovo mėnesį Pasvalyje vykusiame Lietuvos jaunųjų filologų konkurse iškovojai pirmąją vietą. Vertei dvi Kate Chopin noveles iš anglų į lietuvių kalbą. Kodėl pasirinkai šias noveles? Ar džiaugeisi sėkme konkurse?

– Kūriniai mane sužavėjo subtilia ironija ir tikroviškai vaizduojamu moterų gyvenimu. Pernai pasisekė prasčiau, šiemet iškovojau pirmąją vietą. Tai – puikus jausmas.

Labai daug skaitau anglų kalba. Mintyse išsyk suveikia automatinis vertimas. Labai įdomus buvo finalinis etapas, reikėjo bendrauti su vertėjomis. Jos suteikė objektyvių pastabų, kaip galima pagerinti darbą – juk tobulumui ribų nėra.

– Autorė abejose novelėse kalbėjo apie moterų teises. Ar manai, kad nelygybės tarp vyrų ir moterų temą reikia plėtoti?

– Būtinai. Autorė XIX a. pab. šiuo požiūriu buvo novatorė, nes nebijojo pažeisti tuo metu įsigalėjusio tabu kūrinių apie feminizmą atžvilgiu. Ir labai įdomu buvo tai, kad prieš daugiau nei šimtmetį rašytos novelės nagrinėja vis dar šiandien aktualias temas, kalbėdamos apie moters padėtį visuomenėje.

– Kokia ta padėtis, Agne?

– Ji vis dar liūdna. Yra moterų, kurios tarsi po vyro padu. Žinau tokių atvejų. Mane slegia supratimas, kad tai yra norma. Liūdina begalinis moters darbas dėl šeimos, negalėjimas skirti laiko sau pačiai.

Vienoje iš novelių tai labai atsiskleidžia, kai veikėja, netikėtai atradusi didelę pinigų sumą, džiaugiasi, kad vaikams galės nupirkti drabužėlių, ir to, ir ano, o nuėjusi į parduotuvę pradeda pirkti viską sau – ją valdo užgniaužtas noras turėti kažką savo. Vienu metu – ir pikta, ir liūdna, ir labai labai skaudu

Pasiilgs mokytojų ir… bulkučių su karamele

– Agne, norisi kuo greičiau pabėgti iš mokyklos, pradėti valiūkišką studentišką gyvenimą?

– Ko gero, veikia smalsumas. Nepatirtas gyvenimas, nežinia, kas bus toliau. Norisi, bet žinau, kad pabaigus, norėsis čia sugrįžti.

– Ką pirmiausia skubėsi aplankyti, parvykusi į Kėdainius?

– Pirmiausia eisiu pas lietuvių kalbos mokytoją ekspertę Dianą Šilkaitienę – per tuos metus labai susibendravome. Pas biologijos mokytoją I. Ūsienę, chemijos mokytoją Rasą Lažinskienę – ji – labai puiki mokytoja ir, žinoma, pas auklėtoją, Daivą Nurdinovą.

Dar būtinai aplankysiu buvusį auklėtoją, geografijos mokytoją Žydrūną Mackevičių.

„Atžalyne“ mokytojai – kaip draugai, su kuriais gali pasikalbėti, pajuokauti. Pamokose – jauki ir šilta atmosfera.

Dar aplankysiu gimnazijos valgyklą, nes joje – pačios skaniausios pasaulyje karamelinės bulkutės!