Raminta Matulytė-Šilienė: „Esu laimės vaikas“

Į amžiną vaikams užduodamą klausimą: „Kuo būsi užaugusi“, Ramintos bendraamžių draugių atsakymai dažniausiai būdavo du: „aktorė…“ arba „šokėja…“.

Savo kūrybinės veiklos 15 metų jubiliejų Akademijos kultūros centre ką tik minėjusi choreografė Raminta Matulytė-Šilienė yra iš tų laimingųjų, kurios vaikystės svajonė išsipildė.

„Visus savo kišenpinigius išleisdavau tarybinio žurnalo „Sovietskij balet“ („Tarybinis baletas“) prenumeratai. Turėjau visus šio žurnalo numerius“, – pasakoja ji.

Iššūkių horizontai

– Choreografė, renginių organizatorė ir vedėja, užimtumo specialistė – jūsų veiklos laukas labai paltus. Kuri veikla artimiausia širdžiai?

– Taip pat dirbau direktorės pavaduotoja ugdymui Kėdainių jaunimo mokykloje (dabar Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras), kuravau neformalųjį švietimą. Ir su šia veikla pavyko puikiai susitvarkyti. Tad man nesvetima ir vadybos sritis. Visgi šokis ir šokio mokymas yra pagrindinė mano veikla. Visa kita – ieškojimai. Kai ilgai verdu savo sultyse, atsiranda noras tobulėti, pradedu ieškoti kaip dar išplėsti savo veiklos ribas.

Darbo procese man patinka viskas, bet labiausiai – sunkiausia dalis, kai turiu sugalvoti, kaip tą darbą atlikti.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo šokis?

– Jau nuo penkerių metų žinojau, kuo būsiu. Žinojau, kad noriu šokti. Šokti Operos ir baleto teatre. Balerina man buvo tarsi deivė: kažkas neapčiuopiama ir nerealu. Draugų rate buvau pati mažiausia ir vyresnieji dažnai mane palikdavo. Tuomet ir prasidėdavo mano koncertai visiems, kas tik būdavo kieme. Vietoj mikrofono – kumštukas ir koncertinė programa: nuo eilėraščių iki dainų – joje tilpdavo viskas, ką tik sugalvodavau. Žinoma, būdavo visko: ir nuoširdaus susižavėjimo, ir erzinimo.

Mokytis šokti pradėjau pas visiems gerai žinomą anglų kalbos mokytoją Saulių Triponį – jis Akademijoje vedė šokių užsiėmimus vaikams. Pas jį šoko mano sesuo. Atėjau paskui ją. Vėliau šokau liaudies šokius Reginos Matulienės liaudies šokių kolektyvuose. Scenoje visą laiką jaučiausi labai gerai.

– Ar niekada nekilo mintis išsižadėti savo svajonės šokti?

– Besimokydama mokykloje, pradėjau ruoštis šokio studijoms Klaipėdoje, bet pasitempiau Achilo sausgyslę. Man buvo pasakyta, kad šokti nebegalėsiu. Nors važinėjau į paruošiamuosius kursus, kur pirmą kartą „paragavau“ ir klasikinio šokio, išlaikiau egzaminus, išgirdau frazę, kad būsiu nereikalinga. Bet aš užsispyręs, valingas žmogus ir pasakiau: „Jeigu aš čia netiksiu, rasiu, kur tinku“ ir niekam nieko nesakiusi išvažiavau į Vilnių. Ten mane priėmė į Vilniaus kultūros mokyklą. Nuo čia prasidėjo mano studijų kelias, kuris tęsiasi ligi šiol. Šiuo metu laukia dar vienos nebaigtos studijos Šiaulių universitete. Esu „amžina studentė“. Nemėgstu ilgai užsibūti komforto zonoje. Man patinka iššūkiai.

Traumų buvo ne viena, tačiau, matyt, iš tėvų esu paveldėjusi labai stiprią sveikatą. Nors savęs visiškai nesaugau. Stiprus fizinis pasirengimas, ištvermė, valia leidžia būti tuo, kas esu.

Scenoje su a. a. J. Miščiukaite, R. Čivilyte, B. Dambrauskaite

– Kaip klostėsi jūsų šokėjos kelias Vilniuje?

– Vilniuje prasidėjo itin aktyvi koncertinė veikla. Baigusi studijas buvau pakviesta į šiuolaikinio šokio ir pantomimos kolektyvą subtiliu pavadinimu „Vanduo“, suburtą choreografės, pedagogės Audronės Damarackienės. Buvau dainių ir šokių ansamblių „Lietuva“, „Rūta“ narė. Su kolektyvais dažnai koncertuodavome užsienio svečiams, o su parengtomis programomis išmaišėme pusę pasaulio. Pavyzdžiui, teko šokti ir Japonijoje. Dirbau su Žvaguliais, Rosita Čivilytė, Česlovu Gabaliu, Birute Dambrauskaite, daugeliu kitų atlikėjų.

– Jums iš arti teko pažinti ne vieną žinomą muzikinio pasaulio asmenybę. Ar labai skiriasi tas pats žmogus ekrane ir už jo?

– Visada sakau, kad televizijoje veikia savi dėsniai: reikia pritraukti žiūrovų, reklamų užsakovų. Pavyzdžiui, mano džiazinio šokio dėstytojas, choreografas, Vilniaus baleto meno vadovas Jurijus Smoriginas kasdieniame gyvenime yra labai jautrus, subtilus, nuoširdus, atsidavęs darbui žmogus. Vienintelis dalykas, kurio jis negali pakęsti, – tinginystė. Jeigu jis mato, kad žmogus tinginys, tokiame – nieko nebeįžvelgia. O dirbančiam, besistengiančiam, siekiančiam mokiniui visada padės ir atiduos visą save.

– Ar Jums pavyko įgyvendinti svajonę šokti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?

– Taip. Sėkmingai teko šokti ne vienoje didelėje scenoje. Operos ir baleto teatre atlikau numerį su a. a. dainininke Janina Miščiukaite.

Nė akimirkos abejonės

– Ir iš Vilniaus grįžote pačiame veiklos zenite. Kodėl?

– Į Kėdainius grįžau labai netikėtai – susirgo mama. Ir mes kartu su seserimi: ji iš Panevėžio, aš iš Vilniaus grįžome jos slaugyti. Abi Kėdainiuose turėjome viską pradėti nuo nulio.

– Ar nesigailėjote šio savo sprendimo? Ką reškia viską pradėti nuo nulio?

– Dėl grįžimo į gimtuosius namus niekada nekilo klausimų. Kai turi stiprias vertybes, jokių kitų pamąstymų nėra, tiesiog darai, ką privalai. Mano kelias – intuityvus, be žinojimo, kur turiu nueiti ar kur nueisiu. O pradžia nuo nulio, tai tarsi „įsispyrimas į minkštą vietą“: turi sugalvoti ką dirbsi, dėl ko, privalai susirasti savo auditoriją. Ir kai matai rezultatus, jie labai džiugina, gali pasakyti sau: „vualia, aš nugalėjau!“. Ne gyvenimas turi valdyti tave, bet tu turi valdyti gyvenimą. Žinoma, Kėdainiuose labai daug dirbau, kad įrodyčiau, jog iš tikrųjų kažką galiu.

Buvęs etapas – praeitis. Vilniuje buvau atlikėja, čia esu mokytoja, pedagogė, perduodanti savo patirtį.

– Ir kokia ji, toji pradžia buvo?

– Kunionių pagrindinėje mokykloje pradėjau dirbti nuo dviejų kontaktinių šokio pamokų per savaitę. Čia gimė pirmasis mano kolektyvas. Ir mano atlyginimas, berods, buvo šimtas litų. Taip aš pradėjau gyventi.

– Atrodo, lengva nebuvo?

– Aš juk stipri moteris. Anksti netekome tėvelio. Mama turėjo išlaikyti dvi dukteris. Tad galima sakyti pati save ir auklėjau, ir auginau. Buvau vaikas, kuris neturėjo problemų ir nekeldavau rūpesčių: man niekada nebūdavo šalta, aš niekada nieko nenorėjau, buvau universalus vaikas su tiek, kiek turiu čia ir dabar, nes mintys būdavo nuolat užimtos svajonėmis, kurios ir dabar pildosi. Vasaras leisdavau kaime pas močiutę. Ir tuose gražiuose kaimo laukuose: tarp gėlyčių, tarp kregždučių, tarp griovių, prie upelio ir užsiauginau pati save.

[quote author=“Raminta Matulytė-Šilienė“]Man buvo pasakyta, kad šokti nebegalėsiu. Bet aš užsispyręs, valingas žmogus ir pasakiau: „Jeigu aš čia netiksiu, rasiu, kur tinku“.[/quote]

– Kaip klostėsi jūsų kaip mokytojos veikla?

– Darbo pamažu daugėjo. Gavau ir būrelio valandų. Pradėjau dirbti Akademijos gimnazijoje, kurioje gavau papildomo darbo organizatorės etatą. Kurį laiką pavyko derinti darbus, bet atėjo periodas, kai teko rinktis, likau dirbti Akademijos gimnazijoje ir netrukus gavau pasiūlymą Akademijos kultūros centre dirbti meno vadove.

Dabar turiu du šiuolaikinio šokio kolektyvus. Kėdainių kultūros centro „Tempus“ ir Akademijos kultūros centro „Carpe diem“.

Šokio apsupty

– Esate šiuolaikinio šokio mokytoja. Ar būtent šis šokio stilius jums yra artimiausias? Kokie jūsų darbo principai?

– Šiuolaikinio šokio atlikėjai yra tokie kolektyvai kaip „Aura“, Andželikos Cholinos šokio teatras, Gyčio Ivanausko teatras. Tai, ką mes vadiname šiuolaikiniu šokiu, yra įvairių šokių stilių mišinys. Kiekvienas šokis prasideda nuo klasikos. Mintys be formos šokyje neegzistuoja. Šokio turinys turi kalbėti judesiu. Turinys įgauna šokio pavidalą tik per konkrečią išraišką – tematiką, o ji mano kūryboje yra jausmai, išgyvenimai, pojūčiai.

Mano kolektyvų pavadinimai kilo labai nespontaniškai. Nesinorėjo tokių kaip „pykšt“, „pokšt“ ar pan. „Carpe diem“ pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos reiškia „skink dieną“, t. y. mėgaukis, džiaukis gyvenimu ir atrask viską, ką ši diena tau suteikė: veik, organizuok, kurk, bendrauk. Šis pavadinimas aprėpia visą dienos pilnatvę. Pavadinimas „Tempus“ sietinas su laiko sąvoka. Mano šokio kolektyvai atviri visiems rajono vaikams, norintiems susipažinti su šokio pasauliu. Vaikų amžius neribojamas: nuo mažiausiojo trimečio iki studento.

Minėjau, kad norėjau „išieškotų“ kolektyvų pavadinimų. Tą patį darau ir šokyje; tikrai nedirbu taip: „atėjome, sustojome linijomis, pašokome ir išėjome“. Man patinka į šokį įnešti kūrybos, siekiu, kad ir vaikas šokdamas galėtų pats iš savęs kažką „įdėti“ ir kurti drauge.

Muzika yra labai svarbus šokio elementas, toliau seka idėja ir tik po tos idėjos užpildymas judesio raiška. Mėgstu naudoti šiuolaikinę lietuvišką popmuziką. Pavyzdžiui, turime numerį pagal Leono Somovo ir Jazzu dainą „Po mano oda“. Kai parenki muziką su suprantamu tekstu, vaikai suvokia, ką ir kodėl jie daro, išsiplečia pats šokio judesys, jo amplitudė. Neturiu vieno atsakymo, koks turėtų ar koks neturėtų būti šokis, man artimiausias procesas: šokio kūryba ir ieškojimai.

Niekada nemėgau hiphopo, jis man atrodo toks svetimas. Galiu žiūrėti tik kaip šoka profesionalai.

Pramoginis šokis įrėmintas į taisykles, o standartai manęs niekad per daug neviliojo. Šokio menas, taip pat ir mano kūryba tėra pasekmė, pirmiau yra gyvenimas, būtis. O šiuolaikinis šokis – meninė raiška ir minčių laisvė įgyvendinant idėjas.

Devyniasdešimt devyni procentai

– Visgi turbūt yra įgimti duomenys, būtini šokėjams. Ar būna taip, kad vaikas, iš kurio niekas nieko nesitiki, netikėtai nustebina?

– Šokis. Nuo ko jis prasideda? Sau ir savo vaikams sakau, kad jis prasideda nuo… mąstymo. Jeigu mes nemąstysime, kūno nevaldysime, negalėsime kontroliuoti savo kūno dalių vienu metu.

Žinoma, sunkiau dirbti su vaikas, kuriems gamta nedovanojo plastikos, kurių kietos sausgyslės. Apie tokius sakoma „it mietą prariję“. Tuomet turi įdėti dvigubai darbo, kad pasiektum rezultatų, o tikriau, kad vaikas nejaustų diskomforto. Tačiau jūs puikiai žinote, kad sėkmė, tai – devyniasdešimt devyni procentai darbo ir tik vienas procentas talento. Gali šokti ir tas, kuris turi „kietą“ kūną ir apvalutis, putlutis. Tokie vaikai iš viso yra labai charizmatiški, imlūs, žingeidūs ir mano mylimi.

Atsimenu pas mane šoko viena mergaitė. Tėvams pasiūliau atvesti jaunesniąją jos sesutę, kuri neturėjo kuo užsiimti. Tėvai nustebo: juk vyresnioji buvo šokusi, lankė gimnastiką, bet aš mačiau: „ne, šita mergaitė nešoks, joje nėra vidinės ugnelės šokiui“. Kad šokti gali būtent jaunesnioji sesutė netikėjo nei tėvai, nei pati mergaitė.

– Tai visgi ne kiekvienas vaikas gali pasiekti vienodų rezultatų?

– Stengiuosi, kad kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti bent jau masiniuose renginiuose ir pajustų buvimo scenoje malonumą. Dirbdama Akademijos gimnazijoje per Motinos dienos šventes ant scenos sukeldavau 200 vaikų, kad kiekviena mama galėtų pasidžiaugti savo vaiku.

– Ką patartumėte jaunimui, svajojančiam apie choreografo, šokėjo kelią? Ar įmanoma iš šios profesijos pragyventi?

– Turiu savo mokinių, kurie jau dirba choreografijos srityje. Mano mokinys yra profesionalus šokėjas, TV projektų dalyvis Justas Žilinskas. Jis lankė užsiėmimus dar Kunionių mokykloje. Dar viena mokinė, Akvilė Andriuškienė dirba Skuodo muzikos mokykloje choreografe. O dabartinė šokėja Viktorija Ambrazaitė, Akademijos gimnazijos vienuoliktokė, svajoja susieti savo studijas su šokiu.

Iš šios profesijos tikrai įmanoma pragyventi: galima turėti savo studiją, ši specialybė suteikia ir pedagoginės veiklos galimybes, yra teatro šokėjo specializacija. Bet reikia labai norėti dirbti savo darbą ir būti darbščiam. Turi pasišvęsti šokiui. Privalai žinoti, ko iš tiesų nori, kryptingai, koncentruotai siekti savo tikslo. Taip pat reikia nuolat tobulėti: esu buvusi daugybėje seminarų, ir po tiek metų darbo nemanau, kad viską žinau. Auditorija, su kuria galėsi dirbti, visada atsiras, jeigu pirmiausia pats tikėsi tuo ką darai.

– Pakalbėkime apie konkurenciją: ji šokių pasaulyje ypatingai stipri ir nevaikiška. Ar pastebite tarp savo kolektyvo paauglių susiskirstymą į grupes, juk vieni gali pasigirti dailesne figūra, kiti prabangesniu rūbu?

– Turiu savybę, kurią vaikai vadina griežtumu. Aš pavadinčiau kitaip – reiklumu. Mes kuriame savas taisykles kolektyvuose, diskutuojame mums rūpimais klausimais. Jeigu nebūčiau reikli, pirmiausia sau, nesugebėčiau atlikti daugybės darbų. Vaikas visuomet renkasi sau artimą vadovą. Jeigu mokinys nemėgs savo vadovo, nesutars su juo – jis niekuomet nepasieks rezultato. Jeigu jau vaikas tave pasirinko, vadinasi, kažką tavyje įžiūrėjo. Ir jeigu tavimi kažkiek pasitikima, gali dirbti ir su vertybiniais dalykais. Todėl ir tu pats kaip vadovas turi nuolatos tobulinti savo gerąsias savybes.

Su vaikais nemažai juokaujame – humoru galima nugalėti ir didžiausias kliūtis. Kalbamės apie daug ką, netgi apie higieną, kuri ypač aktuali brendimo metu. Tiesiog kalbamės taip, kaip kalbasi mamos su savo vaikais.

Dar vienas „ekstrymas“

– Turite du šokio kolektyvus, Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre vedate klasikinės ir šokio aerobikos treniruotes. Tačiau jums, atrodo, to neužteko?

– „Extreme“ – tai ir mano pirmo kolektyvo pavadinimas. Kai jau pajuntu, kad per ilgai plaukioju tuose pačiuose vandenyse, pati sau darau ir kuriu „ekstrymą“ – neriu į dar nepažintas sritis. Taip mano gyvenime atsirado šokio ir judesio terapijos grupė, kurią subūriau Kėdainių socialinės globos namuose. Čia jau antrus metus dirbu užimtumo specialiste. Beje, tai buvo pirmas kartas, kai pati pasiprašiau darbo. Iki to laiko darbai mane susirasdavo patys. Keletą metų į darbą važinėjau pro Kėdainių socialinės globos namus, žinojau, kad ten gyvena žmonės su negalia ir galvojau, kad visai norėčiau pabandyti ten dirbti. Tačiau buvau labai užimta ir visai neturėjau laiko. Bet vieną dieną parengiau savo gyvenimo aprašymą ir nusiunčiau. Kitą dieną gavau atsakymą: „Atvykite į darbo pokalbį rytoj“. Ir nuvykau. Pokalbis truko penkiolika minučių. Man pasakė: „Rytoj galite ateiti į darbą“.

Lemtingu postūmiu tapo asmeninė netektis. Skausmą reikėjo kažkur išlieti. Pagalvojau, kad turiu žmonėms duoti dar daugiau. Žmonėms, kurie galbūt neapdovanoti ypatingais talentais ar nuskriausti likimo. Globos namuose gyvena ne tik nuo vaikystės negalią turintys žmonės, bet ir tie, kuriuos palaužė gyvenimas: daktarai po neapgintų disertacijų, psichologai, dailininkai…

– Ar turėjote darbo su negalią turinčiais žmonėmis patirties? Nuo ko pradėjote dirbti?

– Man buvo suteikta visiška laisvė, tarsi buvo pasakyta „tu jau supratai, kad nori čia dirbti, dabar pradėk veikti“. Negavau jokių nurodymų: nei metodikos, nei pamokymų, ką apskritai turėčiau su tais žmonėmis veikti. Manimi patikėjo ir suteikė visišką kūrybinę laisvę. Už tai esu labai dėkinga. Turėjau kabinetą, raktus nuo salės, man parodė patalpas ir supažindino su gyventojais. Kitą dieną gyventojus susikviečiau į pokalbį, žmonių sugužėjo labai daug. Mano mintis, kad pirmiausiai turiu juos pažinti pasirodė šimtu procentų teisinga. Pažinti ne pačią negalią, o žmones, sužinoti, kuo jie gyvena, kas jiems svarbu, kas jiems patinka, dėl ko jie pergyvena ir kokie jų lūkesčiai. Dabar, kaip juokiuosi pati iš savęs, galėčiau parengti metodinę priemonę apie šokio, judesio terapiją su negalia turinčiais žmonėmis.

Pradėjusi dirbti, turėjau dvi savaites paruošti numerį respublikiniam meniniam renginiui „Stiprus, kai tu šalia“. Labai džiaugiuosi, kad su mumis sutiko dalyvauti Kęstutis Valionis. Su juo bendradarbiaujame ligi šiolei ir turime daug gražių planų. Žmonėms užsiėmimai labai patinka, man nieko nereikia kviesti. Repetuojame, rengiame programas, meninius projektus, statome šokio spektaklius, dalyvaujame koncertuose, konkursuose, festivaliuose, bendradarbiaujame su rajono meno mėgėjų kolektyvais. Mano kolektyvų vaikai užmezgė šiltus ir draugiškus santykius. Labai džiugu, kad vaikai tai inicijuoja patys. 

Mūzų prisilietimai

– 2014 m. Kėdainių metų moters rinkimuose laimėta „Metų atradimo“ nominacija atskleidė dar vieną jūsų sugebėjimų sritį.

– Ši nominacija man buvo malonus netikėtumas – buvau apdovanota už literatūrinę veiklą. Rašydavau eiles sau, savo režisuojamiems renginiams, tačiau nemaniau, kad mano kuriamos eilės yra kažkieno skaitomos, galvojau, gal jos per mažai informatyvios ir profesionalumo joms nepakanka, kad būtų skirta platesnei auditorijai.

Atsimenu dvyliktoje klasėje šviesaus atminimo lietuvių kalbos mokytoja Valerija Berankienė leido rašyti rašinį eiliuotai – buvo 1986 metai. Lietuvių kalbos brandos egzamine rašiau poemą apie J. Janonį. Iš tiesų, šalia šokio mane visada lydėjo ir literatūra, ir nuostabūs pedagogai: Jadvyga Povilaitienė, Jolanta Abarienė ir minėtoji a. a. Valerija Berankienė. Platesnė auditorija mane išgirdo, kai Kėdainių krašto literatų sambūrio pirmininkė Genutė Sereikienė pakvietė prisijungti prie jų veiklos.

– Kaip viską suspėjate?

– Neleidžiu sau atsipalaiduoti, bet tai nėra įtampa, tiesiog didelė koncentracija. Norint viską spėti, reikalinga griežta struktūruota laiko vadyba. Reikia nepamiršti ir darbo specifikos: koncertų, generalinių repeticijų ir paties kūrybinio proceso, kuris nenutrūkstamai vyksta 24 paros valandas. Esu laimės vaikas. Visada turiu labai gerus vadovus ir nepatiriu jokių trukdžių. Visuomet gražiai pavyksta suderinti santykius ir darbo laiką.

– Dabar daugelis ieško savo kelio užsienyje. Ar niekada nesusimąstėte apie emigraciją?

– Ligi šiolei turiu pasiūlymų išvykti, bet aš tiek prisikeliavau, kad labai myliu Lietuvą. Sakau „taip“ kelionėms, tobulėjimui, akiračio plėtimui. Bet gyventi užsienyje nenoriu, nes labai gerai jaučiuosi čia. Turiu dar daug gražių planų ir idėjų, daug svajonių, kurias noriu įgyvendinti ne kažkur svetur, o čia, savo krašte. Žmogaus paskirtis, kaip žinoma, yra kurti ir vystyti savo individualybę. Tačiau tikroji laimė kyla iš ryšio, sujungiančio daugelio dalykų. Galutinė mano laimės vaiko hipotezės versija teigia, kad laimė kyla iš ryšio sujungiančio daugelį dalykų.

Laimė nėra kažkas, ką galime tiesiogiai surasti, įsigyti ar pasiekti. Panašiai kaip augalams klestėti reikia saulės, vandens ir gero dirvožemio, taip ir žmonėms reikia meilės, darbo ir ryšio su kažkuo didesniu už juos pačius ir jei šie ryšiai bus tinkami, atsiras tikslo ir prasmės pojūtis. O jis mano ateities planuose yra Lietuvoje.