B. Vanagas: „Gyvenime kiekvienas turi savo Dakarą“

Už lango – žvarboka šeštadienio popietė, o tuo metu pramogų centre „Vikonda“ – visiškai nešalta. Mano plačiai atmerktos akys regi dvi dešimtis pokerio stalų, prie kurių UAB „Scandagra“ organizuojamame „Farm Poker 2016“ sportinio pokerio turnyre profesionalūs krupjė dalija kortas, o tarp visos respublikos ūkininkų verda įtempta ir azartiška kova.

Patogiai įsitaisęs prie vieno iš staliukų įvykius stebi ir Lietuvą garsinantis lenktynininkas Benediktas VANAGAS (38).

Nedrąsiai prisiartinusi prie jo tarsteliu, kad, sužaidęs partiją ir radęs minutėlę laisvo laiko, prieitų prie manęs pokalbiui.

Apsisukusi, lėtais žingsniais grįžtu prie gilumoje esančio ramaus staliuko. Prisėdu nusiteikusi kurį laiką luktelėti B. Vanago, o jis kaip mat kresteli šalia. Pirmasis įspūdis nenuvilia: neapsakomai mandagus, malonus, pasitikintis savimi ir atviras. Žmogus be išankstinių nusistatymų.
Šypteliu sakydama, kad galėjau jo palaukti iki partijos pabaigos, o jis be jokios širdgėlos atsako, kad pokeris nėra svarbiausia gyvenime. „Ralis – irgi“, – išsyk priduria jis, tarsi perskaitydamas mano mintis ir užbėgdamas mano klausimui už akių.

–  Benediktai, visai neseniai grįžote iš paties sunkiausio ir prestižiškiausio pasaulio dykumų ralio „Dakaras 2016“, kuriame su bendražygiu, Lenkijos ralio čempionu Sebastianu Rozwadowskiu įveikėte 9 583 km ir finišavote dvidešimt šeštoje pozicijoje. O vos grįžęs teigiate, kad ralis nėra svarbiausia gyvenime. Kas tuomet svarbu Benediktui Vanagui?

– Tikrai ne pokeris ir ne ralis. Svarbu yra visa visuma. Pats gyvenimas. Kiekviena jo diena. Šeima. Tiesa, viešoje erdvėje apie šeimą aš stengiuosi kalbėti kuo mažiau – tai man tabu.

– Kaip įvyksta paskutinis atsisveikinimas su šeima, jums išvykstant į ralį? Juk šeimyniškiai negali būti garantuoti, kad tai nebus paskutinis kartas, kai jie su Jumis kalbasi?

– Paskutinysis atsisveikinimas su šeima bus prieš mirtį.

Kadangi lenktynių mano gyvenime yra labai daug, tai tampa rutina. Pagrindinis principas yra būti profesionalu. Jeigu esi profesionalas, tu žinai, ką tu darai. O jeigu tu žinai, ką darai – tu sugrįžti.

– Tiesa. Tačiau niekada negali būti garantuotas, kad nesuklys kito automobilio vairuotojas.

– Lenktynėse dažniausiai dalyvauja aukšto meistriškumo lenktynininkai. Ir tokiu atveju yra didesnė garantija, kad grįši namo gyvas ir sveikas iš ralio, nei tuomet, kai tu kasdien išvažiuoji į gatvę ar į darbą.

Nulio promilių įstatymas – būtinas

– Jums teko matyti nemažai pasaulio šalių. Kaip skiriasi vairavimo kultūra Lietuvoje ir kitose šalyse: juoda ir balta?

– Lietuvoje tikrai nėra blogiausia situacija pasaulyje, tačiau jeigu lygintume vairavimo kultūrą Lietuvoje ir pažengusiose Europos šalyse, mums dar yra kur pasitempti.

– Benediktai, o ką daryti, kad sumažėtų eismo įvykių keliuose skaičius? Nuolat girdime kraupias ir be galo skaudžias žinias apie tai, kaip keliuose žūva šeimos, jauni žmonės, vaikai.

– Sąmoningumas, kultūra ir pagarba. Šitie yra trys pagrindiniai dalykai, nuo kurių viskas ir  priklauso.

Manau taip: jeigu mes turime tikslą jaunajai kartai perteikti teisingai šią informaciją, jeigu mes  darome teisingus žingsnius – mes tai pasieksime. O jeigu tik norime galvoti, kad jaunoji karta staiga kaži kodėl be mūsų pastangų susivoks pati, galiu užtikrinti – taip nebus.

Iki šiol esame praradę labai daug brangių metų. Šiandien galėjome turėti visiškai kitokią situaciją ir nesame padarę namų darbų. Jeigu ir toliau naiviai tikėsimės, kad padidinę baudas ir drastiškai pakeitę įstatymus, sulauksime pasikeitimų, nieko gero nebus.

– Ko gero, keliuose pavyzdingai laikotės kelių eismo taisyklių. Greičio viršijimo nepateisinate?

– Vienareikšmiškai. Manau, kad automobilių sraute pagrindinis dalykas yra sklandumas. Reikia suvokti tokį dalyką, kad, kaip ir per greitai, lygiai taip pat – per lėtai judantys vairuotojai kelyje yra trukdis.

– Nulio promilių įstatymas šiuo metu taikomas tik pradedantiesiems, profesionaliems vairuotojams bei motociklininkams, bet Vidaus reikalų ministerijos manymu, to neužtenka. Ką apie tai manote Jūs?

– Turint galvoje dabartinę situaciją esu kategoriškai už. Nors tai ir drastiškas sprendimas, manau, kad dabar jis būtinas.

Panašumai tarp lenktyniniko ir… ūkininko

– UAB „Scandagra“ – vienas iš pagrindinių Jūsų rėmėjų. Kaip susikirto jūsų ir šios bendrovės keliai?

– Prieš gerus metus UAB „Scandagra“, matydama mūsų komandos kelionę per gyvenimą, pakvietė mane kaip pranešėją į vieną savo renginių. Pamažu užsimezgė svarus, gražus ryšys.

Tiek „Scandagra“, tiek su šia bendrove bendradarbiaujantys ūkininkai nori būti drauge su mūsų komanda. Jiems įdomu tai, ką mes darome.

UAB „Scandagra“ yra vienas pagrindinių mūsų partnerių ir vienareikšmiai galiu pasakyti, kad bendradarbiavimas su šia bendrove ir Lietuvos ūkininkais mums labai padėjo pasiruošti visiems mūsų sportiniams projektams, tarp jų – ir Dakarui.

– Iš pažiūros kiek keistai atrodo tai, kad Dakaro lenktynininkas Benediktas Vanagas turi užmezgęs glaudžius ryšius su ūkininkais. Ar yra kas bendro tarp lenktynininko ir ūkininko?

– Galima pasakyti, kad kiekvienas turi savo Dakarą. Kiekvienas turi savų išbandymų.

Tarp žmonių egzistuoja tik vienas pagrindinis skirtumas – esi profesionalas arba ne, ir visiškai nesvarbu, ar tu lenktynininkas, ar ūkininkas, ar karys, ar gydytojas. Pagrindinis klausimas – ar tu žinai, ką tu darai, ar gali sugeneruoti rezultatą ir ar aplinkiniai tave vadina profesionalu.

O principai visur tokie patys. Nesvarbu, kokia tai sritis. Matau, kad viskas taip panašu ir kartu  taip bendra.

Lietuvos ekonomika laikosi ant ūkininkų pečių. Iš tiesų šie žmonės, kurie nebūtinai yra matomi, labai stipriai prisideda, ir aš džiaugiuosi turėdamas galimybę susipažinti su jais asmeniškai, paspausti ranką, pabendrauti. Tai tikri žmonės.

Pagrindinis rėmėjas – kiekvienas Lietuvos žmogus

– Kaip į jūsų gyvenimą ateina potencialūs rėmėjai?

– Naujų partnerių dažnai neieškome. Prieš tapdami partneriais, labai gerai įsigiliname į kompanijos veiklą, ypatingai – į vertybes, ir tik tuo atveju, kai matome, kad nauda bus abipusė, keliaujame į partnerystę.

– Kiek partnerių turi jūsų komanda? Kas dar yra jūsų partneriai-rėmėjai?

– Mūsų partneriai yra visi, pradedant savo srities lyderiais Lietuvoje, baigiant kiekvienu lietuviu, kuris domisi Dakaru. Kiekvienas lietuvis, besidomintis tuo, ką mes veikiame, yra mūsų rėmėjas.

Jie mums be galo svarbūs. O mūsų partneriai drauge su mumis todėl, kad lietuviams įdomus mūsų gyvenimas. Nebūtų fanų, bičiulių, nebūtų draugų, neturėtume ir partnerių.

Būti lietuviu – garbė

–  Ar domitės kokiu nors kitu sportu?

– Profesionaliai – ne. Man patinka žaisti badmintoną, galiu su malonumu stebėti vieną ar kitą sporto šaką. Tačiau žinau, kiek daug laiko kainuoja tapti tam tikros srities specialistu, todėl visko gyvenime išbandyti neplanuoju.

– O ar tikite antrąja Lietuvos religija – krepšiniu?

– Kai vyksta Europos, planetos pirmenybės arba Olimpinės žaidynės, natūralu, kad aš, kaip ir kiekvienas lietuvis, stebiu mūsų vyrus ir už juos labai stipriai sergu.

– Benediktai, iš kur toks patriotiškumas?

– Tiesiog atėjo laikas ir supratau, ką reiškia būti lietuviu. Supratau, kokį simbolį mes turime, ką mes juo galime pasiekti ir, kai sudėjau visus taškus ant „i“, supratau, kad aš tuo tikiu. O kai tiki, tuomet viskas įmanoma.

– Vadinasi, didžiuojatės būdamas lietuviu?

– Be jokios abejonės. Manau, kad mes, lietuviai, turime labai didingą istoriją, labai stiprius genus, geras savybes. Pažindamas nemažai pasaulio tautų matau, kad mes esame tikrai niekuo neblogesni. Net gi turime nemažai pranašumų.

Net šalies dydis, dėl kurio dažnai dejuojame, neretai tampa privalumu.

Vytis – ant argentiniečių automobilių

– Kada gimė Vyčio idėja?

– Kai pirmą kartą važiavau į Dakarą, norėjosi vežtis valstybės simbolį. Dabar galiu drąsiai teigti, kad pirmajame Dakare įvyko mano pažintis su Vyčiu: kas jis yra ir kiek daug jis reiškia.

Dažniausiai turi išeiti iš komforto zonos, kad suvoktum tam tikrus, kartais net labai elementarius dalykus.

Pirmasis mano Dakaras buvo vienas didžiausių išbandymų mano gyvenime, mes labai daug klydome, ir tai mums kainavo labai daug. Tam, kad pasiektume finišą, atidavėme labai daug pastangų. Ne veltui yra sakoma „per kančias į žvaigždes“. Dabar aš jį tikrai puikiai suprantu.

– Kokią žinią skleidžiate pasauliui, per jį keliaudamas su Vyčio simboliu? Ar Jūsų dėka jau daug šalių žino, ką reiškia vėliavoje pavaizduotas riteris ant žirgo, ir kokią šalį jis simbolizuoja?

– Kad Pietų Amerikoje Vytis ganėtinai neblogai žinomas, pats įsitikinau Argentinoje – labai smagu matyti pro šalį važiuojančius automobilius, ant kurių užklijuotas Vyčio simbolis.

Žmonės nebūtinai supranta, kad tai Lietuva, o Vytis – tai Lietuvos simbolis, tačiau smagu matyti, kad jiems Vytis patinka, ir jį noriai nešasi drauge su savimi.

Visgi pati pagrindinė misija yra parodyti Vytį lietuviams. Vytis savyje turi užkoduotas labai stiprias vertybes, aiškius tikro lietuvio bruožus. Aš manau, kad kai kiekvienas mūsų pradėsime tapatintis su Vyčiu, gyvenimas automatiškai labai stipriai pagerės.

Riešo skausmas – nesibaigiantis košmaras

– Dakaro ralyje 2015-aisiais visą dieną vairavęs be vairo stiprintuvo patyrėte riešo lūžį. Kaip jaučiatės šiandien?

– Na, mano riešas išties ganėtinai padėvėtas. Reabilitacija prieš Dakarą įvyko, bet per lenktynes dar nepasiekiau tokio rezultato lankstumo prasme, kokio būčiau norėjęs.

Lenktynių metu vieną dieną teko vairuoti be vairo stiprintuvo. Nenorėčiau to pakartoti.

Šiemet esu kur kas laimingesnis negu pernai – finišuoti su sveikomis rankomis yra žymiai didesnis privalumas, negu su lūžusiais kaulais.

– Kartas nuo karto pasigirsta kalbos apie naująjį „Toyota“ automobilį, su kuriuo galėtumėte tęsti kovas ateityje. Galbūt šiam reikalui jau dedami paskutiniai štrichai?

– Aišku tik tiek, kad tai yra svajonė. Aš puikiai žinau, kaip reikia ją įgyvendinti, bet tam reikia atlikti labai daug darbo. Ir mes esame pasiruošę jį nudirbti. Kaip seksis – matysim.

– Sakote, kad „Toyota“ yra svajonė. Kas dar yra svajonė?

– Svajonė turbūt yra labai intymus dalykas, kuris yra žinomas man ir mūsų komandai, jeigu tai komandinis tikslas. Svajonė turbūt yra pagrindinis progreso variklis.

– Benediktai, pernai finišavote dvidešimt ketvirtojoje pozicijoje, šiemet – dviem laipteliais žemiau. Tačiau visi suprantame, kad tai toli gražu nėra blogesnis rezultatas, nes visi ekipažai pradėjo važiuoti greičiau, o Dakaro ralis apskritai labai ūgtelėjo. Kartelė kasmet keliama vis aukščiau. Ar penktasis kartas Dakare bus?

– Dakaras išties keičiasi. Jeigu anksčiau pusiau profesionalūs ekipažai galėdavo pasivaržyti dėl aukštesnių pozicijų, šiandien jie yra pajėgūs tik finišuoti, ir tai – tik rikiuotės pabaigoje. O tai gali gana greitai sumažinti motyvaciją.

Vis dėlto Dakaro ralyje kasmet dalyvauja vis daugiau profesionalių komandų, o šio ralio populiarumas didėja ir tik didės.

Žmogus planuoja, visata juokiasi. Bet tai, kas atsitinka vieną kartą, nebūtinai pasikartos, o tam, kas atitiko du kartus, greičiausiai bus ir trečias.

Mes kalbame apie penktąjį mano kartą Dakaro ralyje. Manau, kad tai turėtų įvykti.

Komandoje turime ir S. Rozwadowskį. Ko gero, su juo būsime ir 2017 m. Dakare. Mūsų tikslas šiame ralyje – pasiekti geriausią įmanomą rezultatą.

[#gallery=62#]