28-eri metai, kai apgynėme laisvę

Šiandien valstybinė šventė, Laisvės gynėjų diena. Minime 28-ąsias Sausio 13-osios metines. Tada, 1991-aisiais, lietuviai kovojo už teisę būti laisviems. Tądien įvykiai Vilniuje gniaužė kvapą: vieni gynė televizijos bokštą, kiti – savo kūnais dengė Seimo rūmus, treti – sekė įvykius per televiziją ar radiją, o jauniausi – dar nebuvo gimę ir apie svarbius Lietuvai įvykius sužinojo iš savo tėvų ar artimųjų.

Šiandien prisiminimus apie kovą už laisvę atgaivino kėdainiečiai Eugenijus Paškevičius, Rimantas Pakštaitis ir Alvydas Ardavičius, tądien patys atsidūrę įvykių sūkuryje. Mintimis apie tai, ar per tuos 28-erius metus pasikeitė mūsų visuomenės požiūris į Sausio 13-ąją, ar ši diena vis dar išliko tokia pat svarbi šių dienų kontekste, pasidalijo 2017-aisiais Metų Mokytoju tapęs Josvainių gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Grišinas. 

Vaikai reaguoja jautriai

Pedagogas sako, kad šiuolaikinė karta jautriai reaguoja į Sausio 13-ąją vykusią kovą už laisvę.

„Manyčiau, kad ši data vis dar yra tokia pat svarbi, kaip buvo visuomet. Aišku, bėgant metams tai kartai, gimusiai vėliau, empatija Laisvės gynėjų dienos atžvilgiu mažėja, bet kaip mokytojas drįstu teigti, kad vis dėlto mokiniai labai reaguoja į Sausio 13-osios minėjimą.

Mūsų gimnazijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, vyksta pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“ ir labai džiugina, kad vaikų skatinti nereikia, jie labai organizuoti, patys noriai dalyvauja renginiuose, skirtuose šiai dienai paminėti.

Taip pat gimnazijoje yra grupė mokinių ir mokytojų, kurie Laisvės gynėjų dieną neparaginti įsisega po neužmirštuolę – ženklą, liudijantį apie tai, kad mes prisimename. Ši diena vertinama absoliučios daugumos mokinių ir tai labai džiugina.

Suprantama, jiems sunkiau suvokti tuos istorinius kontekstus, nes jie dar nebuvo gimę, kai visi tie įvykiai vyko, bet kad kovojome už laisvę, žmonės net paaukojo gyvybes, vaikai į visa tai reaguoja jautriai ir šiltai“, – teigia V. Grišinas.

Ar esame vieningi dabar?

Kasmet artėjant Sausio 13-ajai vis pasigirsta teiginių esą tada buvome vieningi, o dabar… Kaip gi yra dabar?

„Vis dėlto manau, kad nereikėtų lyginti tada ir dabar. Tada mes vieningi buvome prieš aiškų priešą, aiškią agresiją. O dabar, šiais laikais, mes akivaizdaus priešo neturime, tiesiog kartais patys vienas kitam būname priešai netgi ten, kur to visai nereikia.

Sakyčiau, kad mums dažnai tik atrodo, kad tos vienybės trūksta. Kita vertus, yra visiškai normalu, kad jos kartais trūksta. Juk visi esame skirtingi, o ir privalome būti skirtingi, juk tai natūralu.

[quote author=“V. Grišinas“]Tada mes vieningi buvome prieš aiškų priešą, aiškią agresiją. O dabar, šiais laikais, mes akivaizdaus priešo neturime, tiesiog kartais patys vienas kitam būname priešai netgi ten, kur to visai nereikia.[/quote]

Jeigu mūsų šaliai vėl kiltų grėsmė, manau, sugebėtume susitelkti, susivienyti.

Pažvelkime į įvykius užsienyje, tokius kaip Rusijos agresija Ukrainoje, anksčiau Gruzijoje. Mūsų visuomenė į juos akivaizdžiai reaguoja, o reaguodama ir tampa vieninga. Jeigu anksčiau Rusijos atžvilgiu mūsų visuomenėje buvo skirtingų nuomonių, tai po tokių įvykių, rodančių, kad mūsų kaimyninės valstybės politika yra agresyvi, ta nuomonė apie Rusiją akivaizdžiai pasikeitė. Ir apklausos liudija, kas yra mūsų priešas Nr. 1. Tai parodė ir neseniai atlikta apklausa, kurios metu paaiškėjo, kad apie 64 proc. apklaustų lietuvių taip mano. Aišku, vienybės visada norėtųsi daugiau“, – sakė istorijos mokytojas V. Grišinas.

Pareigūnai – tarsi gyva siena

„1991 metais aš dirbau Kėdainių policijos komisariate, tuomet jau buvome Lietuvos pareigūnai, nors apranga dar liko ta pati – sovietinė, tačiau ant apykaklės galiukų jau buvo nebe sovietinis herbas, o Vyčiai.

Keletą dieų iki sausio 13 d. mane ir dar 25 kolegas atrinko mūsų vadovas ir kaip policijos pareigūnus 1991 m. sausio 12 d. išsiuntė į Vilnių palaikyti viešosios tvarkos. Atvykę visą dieną patruliavome prie Seimo rūmų. Buvo gana ramu – žmonės degino laužus, dainavo, aktyvistai sakė kalbas ir pan. Tos pačios dienos vakare turėjome grįžti namo – atgal į Kėdainius, tačiau kažkodėl mūsų neišleido, nuvežė iš pradžių į Vidaus reikalų ministeriją, ten liepė laukti. Maždaug vidurnaktį mus vėl susodino į autobusą ir nuvežė į dabartinio M. Romerio universiteto patalpas (buvusi policijos akademijoja), ten salėje mums patiesė čiužinius, liepė pailsėti. Niekas nieko neaiškino, tačiau ir namo vykti neleido. 

Neilgai trukus išgirdome lauke šaudymą, pamatėme, kad ir toje policijos akademijoje visi bėgioja, vyksta kažkokia sumaištis. Niekas jokių nurodymų mums nedavė, tad mes nežinojome ko griebtis ir kodėl mes čia išvis esame čia, todėl mūsų grupė patys savarankiškai nutarėme važiuoti atgal prie Seimo.

Ten taip pat jau buvo kitų apygardų pareigūnai. Kai tą sausio 13-osios naktį atvykome prie Seimo, ten buvo gana ramu. Tik didelė žmonių minia laukė sovietų karių šturmo, nes žinojo, kad jis gali įvykti.

Mes, policijos pareigūnai, kaip gyva siena buvome pastatyti tarp žmonių minios ir Seimo rūmų. Tuo metu įvykiai jau vyko – šaudė Konarskio gatvėje prie Radijo ir Televizijos komiteto, mes laukėme, kada kariuomenė pasirodys ir šturmuos Seimo rūmus.

Tuo metu prie Seimo kunigas Grigas laikė mišias, kalbėjo Vytautas Landsbergis. Vėliau buvo nutarta žmones – gynėjus atitraukti ir į priekį iškelti policijos pareigūnus. Tada buvo tikrai nejauku, nes jei būtų prasidėję kokie veiksmai, mes būtume lyg patrankų mėsa, nes buvome neginkluoti, kadangi buvo liepta neimti nei ginklų, nei gumių lazdų. Paskui dar mačiau prie už mūsų stovėjo studentai su iš lovų išlaužtais metaliniais virbais pasiruošę ginti Seimo rūmus.

Taip belaukdami šturmo mes prabuvome apie porą valandų, tačiau jis taip ir neprasidėjo. Tuomet mums buvo liepta vykti prie televizijos bokšto. Kai mes ten pasirodėme, jis jau buvo užimtas sovietų karių, kažkas kažkur šaudė, buvo sumaitoti automobiliai, riaumojo tankai.

[quote author=“ E. Paškevičius“]Niekas nesitikėjo kad tokie dalykai vyks, negalvojome tuomet, kad čia bus istoriniai įvykiai, kad vyks kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo, gal todėl ir nebuvo iš pradžių jokios didelės baimės ir pan. Dabar jau žiūrint į praeitį suvokiu, kaip tai buvo svarbu ir kaip reikšminga, kad mes visi ten buvome.[/quote]

Mūsų pareiga buvo stoti tarp kareivių ir gynėjų minios, užtikrinti viešąją tvarką, nuraminti žmones, taip mes iki pat 10 val. ryto darbavomės. Žmonės nešė gėles žuvusiems, gynėjai buvo gana ramūs, vaišino mus arbata, atnešė sumuštinių.

Vėliau mus pakeitė kiti pareigūnai, tačiau mes namo dar nevažiavome, kelias dienas prabuvome polcijos akademijoje.  Tačiau ir vėliau iš visos Lietuvos pareigūnai vyko į Vilnių užtikrinti viešosios tvarkos.

Kai važiavome į Vilnių, tikrai niekas nesitikėjo kad tokie dalykai vyks, negalvojome tuomet, kad čia bus istoriniai įvykiai, kad vyks kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo, gal todėl ir nebuvo iš pradžių jokios didelės baimės ir pan. Dabar jau žiūrint į praeitį suvokiu, kaip tai buvo svarbu ir kaip reikšminga, kad mes visi ten buvome”, – prisiminimais dalinasi šešiasdešimtmetis 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyvis kėdainietis Eugenijus Paškevičius.

Dėl to, ką dabar turime, pavargti reikėjo

„Tiesiogiai sausio 13-osios įvykiuose dalyvauti neteko, tačiau sausio 13 d. vakare ir vėliau budėjau prie Sitkūnų radijo stoties.

Atsimenu, tuomet buvome visi labai vieningi, paeiliui pasikeisdami vykome kas į Vilnių, kas į Sitkūnus budėti ir, jei reikės, ginti objektų nuo sovietų armijos. 1991-aisiais gyvenau ir dirbau Pelėdnagiuose. Mano darbovietės Kėdainių melioracijos statybos montavimo valdybos vadovybė taip pat palaikė mūsų pasiryžimą ginti šalies nepriklausomybę, todėl ne tik iš darbo išleisdavo, bet dar ir autobusą davė. 

Tuo metu man buvo 25 metai, jau buvau sukūręs savo šeima, turėjau du 5-erių ir 2-ejų metukų mažylius, tačiau nė minutei nekilo abejonių, ar vykti į Sitkūnus. Tiesiog jaučiau pareigą ir tiek. 

Budėjome, kaip minėjau, prie radijo bokšto pakaitomis. Pamenu, buvo labai šalta, turbūt per –20 C, todėl deginome laužus, turėjome arbatos. Pamenu, kažkurią dieną mums paskabino į Sitkūnus ir pranešė, kad iš Kauno link mūsų pajudėjo daugybė kareivių su karine technika, tada buvo kiek nejauku – mes buvome visiškai beginkliai, net lazdų jokių neturėjome. tačiau jie prie stoties taip ir nepasirodė.

O sausio 13–ąją kaip tik buvau sugrįžęs į namus. Išgirdę, kas dedasi Vilniuje, Pelėdnagiuose susibėgome prie kultūros namų, tarėmės, ką daryti.

[quote author=“R. Pakštaitis“]Duok Dieve, visiems tokį gyvenimą. Kurie nežino, ką reiškia gyventi sovietmečiu, gal mano, kad toks gyvenimas, kokį dabar turime savo šalyje, yra tiesiog duotybė, bet iš tikrųjų dėl to, ką dabar turime, ir pavargti reikėjo, bet tai daryti tikrai vertėjo.[/quote]

Nors kai kurie dabar bamba, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, tačiau aš visiškai su tuo nesutinku. Dabar man Lietuvoje gyventi labai gera! Duok Dieve, visiems tokį gyvenimą. Kurie nežino, ką reiškia gyventi sovietmečiu, gal mano, kad toks gyvenimas, kokį dabar turime savo šalyje, yra tiesiog duotybė, bet iš tikrųjų dėl to, ką dabar turime, ir pavargti reikėjo, bet tai daryti tikrai vertėjo. Ypač džiaugiuosi galimybe visur laisvai keliauti”, – sakė kėdainietis Rimantas Pakštaitis.

Ypatingas tautos vienybės laikas

Nakties speige valandų valandas svarbius objektus saugoję žmonės buvo pasirengę pasiaukoti atkurtos valstybės labui. Ši valstybė tuo metu buvo tik svajonė – tyra, nesutepta korupcijos ir neužsėsta surambėjusių valdininkų.

Tą naktį žuvusių gynėjų širdys užgeso, tačiau svajonės neužgęsta. Jų mirtys – kaip priesakai mums visiems neleisti savo širdyse išsikeroti nusivylimui ir abejingumui.

Ką beginklis žmogus, ginantis savo valstybės laisvę, gali padaryti prieš karinę mašiną plikomis rankomis? O jis gali daug. Jis gali susikibti jomis su tūkstančiais kitų. Tūkstančiais kitų tokių pačių beginklių.

Juolab kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmams užimti būtų pakakę vieno nedidelio sovietų kariuomenės desantininkų būrio…

Ir visgi 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai parodė, kad vienybė gali būti kur kas galingesnė, negu karinė technika.

Griūvant sovietų imperijai Lietuva stovėjo priešakinėse linijose. Ji gausesnė tautiškai – grynesnė buvo pirmoji iš Baltijos šalių ir, ko gero, pirmoji iš viso sovietinio bloko. Tik po jos, ir jau kur kas ramiau, laisvo oro pliūpsnį įkvėpė kitos Baltijos jūros regiono šalys.

„Iš Kėdainių Vilniaus link judėjo pilni autobusai, tad tikėjau, kad į sostinę suvažiuos daug žmonių. Bet… kad susirinks pusė Lietuvos, nemaniau, – pripažįsta AB „Lifosa“ bendrųjų reikalų specialistas Alvydas Ardavičius. – Ten buvo ir jaunimo, ir pagyvenusių žmonių. Tądien visi drauge įrodė – žmonių vienybė, bendro tikslo turėjimas, tautos emocinis, dvasinis pakilimas gali padaryti labai daug.“

Suvokęs grėsmę, negalėjo likti nuošalyje

Šiandien 54-erių metų A. Ardavičiui tą žvarbų 1991-ųjų sausį nebuvo nė trisdešimties.

[quote author=“A. Ardavičius“]Negalėjau tiesiog likti nuošalyje: dvejus metus tarnavau sovietinėje armijoje, puikiausiai žinojau jos galimybes ir suvokiau realią grėsmę Tėvynei. [/quote]

Tuometinėje šeštojoje vidurinėje mokykloje (dabar – LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazija) jis dėstė istoriją, o laisvą laiką leido su šeima ir savo ketverių metukų sūnumi.

„Pradėjo eiti garsas, kad Tėvynė atsidūrė pavojuje, kad po Vilnių juda Sovietų Sąjungos kariniai daliniai. Negalėjau tiesiog likti nuošalyje: dvejus metus tarnavau sovietinėje armijoje, puikiausiai žinojau jos galimybes ir suvokiau realią grėsmę. Sutarėm su draugu Valdu Sarapinu, tokiu pačiu dideliu patriotu, kaip ir aš, kad važiuosim. Grįžęs iš mokyklos namo, šeimynai pasakiau: „Pykit, nepykit, bet atsisveikinu…“. Atsisveikinom išties liūdnokai, – šiandien atmena ir pirmą kartą nuo 1991 sausio 13-osios įvykių viešai prabyla kraštietis A. Ardavičius. – Šeštajai vidurinei tuo metu vadovavo šaunus direktorius Adolfas Kulnickas. Apie išvykimą pranešiau ir jam. Jis puikiai suprato reikalo esmę. Sako: „Važiuok. Jeigu ką – mes tave pridengsim“. Tuos žodžius prisimenu labai puikiai.“

Kryžkelė

Iš Kėdainių A. Ardavičius su kitais krašto žmonėmis pajudėjo sostinės link. Įtampa augo.

„Pirmas dalykas buvo Spaudos rūmų užėmimas. Pati pradžia, žmonių aplink dar nedaug. Pasišaudymas – viskas, Spaudos rūmai užimti. Visi supratome, kad kitas smūgis, jau kitądien – sausio 13-ąją – teks Televizijos bokštui. Taip ir buvo, – pasakoja A. Ardavičius. – Po šio pakankamai kruvino užėmimo – stebuklas, jog aukų nebūta dar daugiau – visi žmonės pėsčiomis patraukė Seimo, tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų link. Jis buvo apgultas žmonių.“

Namo parvežė rusas

„Iš Kėdainių į Vilnių vyko pilni autobusai, bet iš sostinės atgal mūsiškis nebegrįžo. Jis prie Vilniaus televizijos bokšto buvo sudegintas sovietų karių. Su bičiuliais susiradom pakeleivingą automobilį – parvežė iki pat Kėdainių. Vairuotojas – rusas, lyg ir taksistu dirbantis, bet pinigų neėmė. Matyt, ir kitataučiai, kurie seniai gyveno Lietuvoje, suprato tikrąją grėsmę“, – svarsto AB „Lifosa“ bendrųjų reikalų specialistas A. Ardavičius.

Po Sausio 13-osios įvykių A. Ardavičius su bičiuliais sugrįžo namo – buvo pavargę, sustirę, alkani. Pasišildę, užkandę, kartu su būriais pakaunės gyventojų susiruošė važiuoti į Sitkūnus ginti dviejų čia esančių strateginių objektų – Sitkūnų radijo stoties ir Juragių televizijos retransliacijos stoties.

Perversmai – valstybėje ir galvose

Po kruvinųjų 1991 metų sausio mėnesio įvykių namo Laisvės gynėjai sugrįžo kitokie. Pirmiausia – su perversmais, vykstančiais savo pačių galvose.

„Man sugrįžus šeima, aišku, džiaugėsi. O štai šeštojoje vidurinėje, kurioje dėsčiau istoriją, sutiktas buvau labai, sakykime, įvairiai. Buvo žmonių, kurie tų Laisvės gynėjų nesuprato. O teisti tokių negali – juk buvo pirmieji metai nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Ir priešingai – buvo tokių, kurie be galo didžiavosi“, – prisimena kraštietis.

[quote author=“A. Ardavičius“]Buvo žmonių, kurie tų Laisvės gynėjų nesuprato. O teisti tokių negali – juk buvo pirmieji metai nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Ir priešingai – buvo tokių, kurie be galo didžiavosi.[/quote]

Po Nepriklausomybės atkūrimo mokiniai švietimo įstaigose turėdavo po penkias savaitines istorijos pamokas. Tiesa, tuomet nebuvo vadovėlių ir, kaip sako A. Ardavičius, moksleiviams viską reikėjo diktuoti „iš galvos“ ir daryti perversmus savosiose.

Be praeities nėra ir ateities

Kraštiečio nuomone, ar pilietiškas šių laikų, laisvosios kartos jaunimas, teturintis dvi savaitines istorijos pamokas?

„Na, pabūsiu nepopuliarus ir pasakysiu, kad penkios savaitinės istorijos pamokos, kaip buvo po Nepriklausomybės atkūrimo – šiuo metu daugoka. Tačiau šiandien patriotinio ugdymo mokykloje reikėtų daugiau. Ne penkių savaitinių istorijos pamokų, o patriotinio ugdymo. Technokratinėje visuomenėje jaunam žmogui reikia parodyti, kur yra ir kokios gi to mūsų šaknys, kitaip savo jaunųjų piliečių neišsiugdysim patriotais, – įsitikinęs Laisvės gynėjų dienos dalyvis. – Vis dėlto mane džiugina jaunimo pozityvumas. Jis keičiasi. Jis laisvas. Beveik trys laisvės dešimtmečiai padarė jaunimą suprantantį, mylintį, gerbiantį savo tėvynę. Laikas gydo žaizdas, o sovietinis palikimas traukiasi. Tereikia, kad patriotiškumas, Lietuvos branginimas būtų perduodamas iš kartos į kartą. Dalyvavusieji Laisvės gynėjų dienoje iki šiol turėtų pasakoti ir perduoti savo patirtį jaunesnėms kartoms.“

Apgailestauja, kad viskas pamirštama

Nors apie savo patirtį A. Ardavičius viešai spaudoje prabilo pirmą kartą nuo 1991 sausio 13-osios, šią dieną tyliai, artimųjų būryje prisimena kasmet.

„Man liūdna matyti, jog tos pamokos iš praeities mes nepriimame. Esame susiskaldę, skirstome vieni kitus į patriotus ir išdavikus, į kairiuosius ir dešiniuosius, dažnai turime nesveikas politines, asmenines ambicijas, garbės troškimą… Iš tiesų neretas, kažkiek pasistūmėjęs valdžios Olimpo link žmogus pamiršta, dėl ko į postą atėjęs ir apskritai kieno dėka ten patekęs. Dažnas politikas šiandien – dėl savęs, o ne dėl tautos gyvena, – apgailestauja AB „Lifosa“ bendrųjų reikalų specialistas A. Ardavičius. – Gal paprasčiau būtų nurimti, susėsti ir drauge dirbti? Nepamirškime tų, kurie dėl mūsų laisvės ir demokratijos guldė galvas, nes priešingu atveju nueisim kiekvienas vėl į skirtingas puses, vedamas asmeninių interesų, garbės, pinigų troškimo ar dar ko nors, pamiršdami pagrindinį tikslą.“
Lietuva – mes

Paprašytas tokią svarbią ir pergalingą sukaktį mininčius tautiečius pasveikinti, A. Ardavičius palinki susivienijimo: „Lietuva – tai mes. Jeigu nebus mūsų – nebus ir Lietuvos. Jeigu nebūsime vieninga tauta, jeigu ir toliau tampysime Lietuvą į visas puses, susvetimėsime, išsivaikščiosime, išsibarstysime. Ir vis tik tikiu jaunimu, visais mumis – kai esame vieningi, galime kalnus nuversti.“