100-metės noras – iškeliauti pas vyrą
Mikalina SITAVIČIENĖ spalio 15-ąją sulaukė 100-ojo savo gimtadienio. Apsupta būrio artimųjų močiutėlė šypsosi. Svečių ji labai laukė ir netgi pasidabino gintaro karoliais.
„Laukiau šios dienos. Pabūsime visi kartu ir paskui jau galėsiu mirti. Užteks man gyventi. Tegul vaikams daugiau metų lieka, o man jau reikia kraustytis pas savo mylimą vyrą“, – nusprendžia Mikalina.
Gyvena viena
Smulkutė ir mažutė močiutėlė stebina palyginti gera sveikata bei savarankiškumu. Ji net sulaukusi tokio ypatingo amžiaus gyvena viena ir pati sau pasiruošia maisto.
„Dabar jau stiprybės nebėra – sveikata silpnesnė. Pernai dar stipresnė buvau, bet juk jau laikas man keliauti pas mylimą vyrą, – vis kartoja Mikalina. – Silpnėsiu, silpnėsiu, bet svarbu, kad neatsigulčiau į patalą. Tebūnie, kai ateis laikas mirti, dar galėsiu judėti.
Po kambarį pavaikštau, tačiau daugiau niekur neišeinu. Dukra nuperka ir atneša produktų, o aš po truputį pasigaminu sau valgyti.“
„Valgau viską – ir mėsytės, ir pieno, visokių košių. Nesu išranki maistui – neišsidirbinėju“, – nusijuokia Mikalina bei užsimena, jog gyvenime būta dienų, kai teko badauti ir paskutinį kąsnį atiduoti vaikams.
Močiutė atskleidžia per dienas klausanti radijo, kartkartėmis pažiūrinti televizorių ir laukianti, kol atvažiuos aplankyti vaikai.
Darbštūs ir tvarkingi
Mikalinos sūnus Vladas pasakoja, kad mama visą gyvenimą buvo labai tvarkinga ir augindama penkis vaikus nė vieno neišskyrė – visais rūpinosi bei mylėjo vienodai.
„Mama buvo labai reikli ir didelė darbininkė. Ji ir mums sakydavo, kad svarbiausia yra darbas. Norėjo, kad dirbtume, dirbtume ir būtume tvarkingi“, – sako Vladas.
100-mečiu atgal
Nedaug besutiksi gyvų liudininkų, kurie galėtų papasakoti apie gyvenimą tarpukariu, tad pirmiausia ponios Mikalinos prašau prisiminti vaikystę.
„Gimiau 1916 m. spalio 15 d. Kutiškių kaime Urbšių šeimoje, – sklandžiai biografiją dėstyti pradeda močiutėlė. – Tėvai buvo paprasti valstiečiai. Gyvenome tėtis, mama, dvi seserys ir du broliai. Turėjome aštuonis hektarus žemės ir ją dirbome. Šeima sunkiai vertėsi, todėl baigiau tik dvi klases, nors mokytis labai norėjau ir labai sekėsi, bet tėvai neišgalėjo išleisti – teko anksti pradėti dirbti.“
Mikalina pasakoja, kad vaikystėje niekas kitas nerūpėjo tik lėkti pas poną užsidirbti, o grįžus padėti tėvams.
„Mes, vaikai, eidavome užsidirbti pas Sirutiškio dvaro poną Komarautską. Dirbdavome laukuose nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro šešias dienas per savaitę. Kiekvieną šeštadienį už savaitę ponas užmokėdavo devynis litus. Tai buvo Smetonos laikai. Taip užsidirbdavome drabužiams ir apavui, nes pavalgyti namie mums užteko.“
Puikus vyras – iš to paties kaimo
Būdama 23-ejų Mikalina Dotnuvos bažnyčioje susituokė su savo gyvenimo meile Adolfu Sitavičiumi. Vyro toli ieškoti neteko – jis buvo iš to paties Kutiškių kaimo.
„Eidavome į vakaruškas ir susipažinome, – juokiasi Mikalina. – Jis buvo 10 metų už mane vyresnis, bet labai geras – negėrė, žiūrėjo vaikus ir mane, užjautė, – pasakodama apie Anapilyje jos laukiantį vyrą močiutėlė susigraudina. – Labai juo džiaugiausi, bet teko mums išsiskirti ir pasilikau viena. Mirė Adolfas eidamas 86-tus metus.“
Bet grįžkime atgal. Po vestuvių Mikalina apsigyveno su vyro šeima: anyta ir vyro seserimi bei broliu.
„Labai gražiai visi sutarėme. Su vyru sugyvenome penkis vaikus: tris dukras ir du sūnus, – pamiršusi graudulį vėl šypsosi močiutėlė. – Kai vaikai jau paaugo, vyro mama atskyrė mums tris hektarus žemės. Taigi pasistatėme namą ir išėjome gyventi atskirai, bet užėjo kolūkiai ir sugriovė mūsų gyvenimą. Nuėjome su vyru dirbti į kolūkį. Sunkus buvo gyvenimas, tačiau bėgo metai, užaugo vaikai, išleidome juos į savarankiškus gyvenimus.“
Išdalyti duonos kepaliukai
Mikalina mena ir sunkius laikus, kai jos šeimai teko gyventi pusbadžiu.
„Iš Kutiškių 10 kilometrų eidavau pirkti duonos. Grįžusi padalydavau penkiems vaikams, vyrui, o man nebetekdavo – aš bulvių užvalgydavau. Taip sunkiai verstis teko porą metų, o paskui jau geriau gyvenom. Iškart po karo labai sunku buvo. Gyvenome bulvėmis ir tuo, ką pavykdavo užauginti darže bei sode. Taikydavau, kad tik vaikams ir vyrui užtektų. Turbūt dėl to pabadavimo ir gyvenu taip ilgai, nes persivalgyti netekdavo, – progą pajuokauti randa Mikalina, bet tuoj pat surimtėja. – Aš – varge užgimusi ir užaugusi.“
Gyvenimo skaudulys
„Gyvenime turėjau labai didelę nelaimę, – širdį atveria močiutėlė. – Eidama 40-tus metus nuo sunkios ligos mirė mano ketvirtas vaikas – dukra Janina. Ji paliko trejų metukų dukrytę.
Tada man buvo 68-eri ir mes su vyru paėmėme anūkę auginti. Po septynerių metų atėjo kita skaudi netektis – mirė mano mylimas vyras Adolfas. Toliau anūkę auginau viena. Išmokiau ir išleidau į gyvenimą, kai jai sukako 27-eri. Taigi nuo tada gyvenu viena, bet neliūdžiu, nes esu labai turtinga – turiu būrį artimųjų, kurie manęs nepamiršta, lanko bei rūpinasi.“
Paklausta apie gyvenimo džiaugsmus Mikalina susimąsto: „Nelabai džiugus gyvenimas buvo. Bėdos, bėdos, bėdos. Tėtį, mamą, dukrą, vyrą, visus brolius ir seseris palaidojau – buvo daug rūpesčių ir liūdnų dienų.“
Ne pirma 100-metė
Man nusistebėjus ponios Mikalinos stiprybe močiutė ima pasakoti, kad būdama 60-ties ji labai sirgo ir nemanė dar ilgai gyvensianti.
„Labai dusau, buvo nežmoniškai sunku kvėpuoti. Vyras bijojo, kad aš pirma mirsiu. Kol gydė man plaučius, blogai jaučiausi, bet pradėjo gydyti širdį ir pagerėjo – štai kiek gyvenu“, – šypteli Mikalina.
Pasirodo, ji ne vienintelė ilgaamžė giminėje. 100 metų sulaukė ir jos močiutė – tėčio mama. Deja, pats tėtis mirė tebūdamas vos pusės dukros amžiaus – 50-ties.
„Tėtis buvo nebylys, – priduria močiutėlė. – Kalbėdavomės su juo ženklais. Toks buvo gyvenimas.“
Turtas
Prieš išsiskiriant dar paprašau Mikalinos suskaičiuoti visą savo turtą – artimuosius, ir ji akimirksniu puola vardyti – vos spėju pati fiksuoti.
„Turiu keturis vaikus – dvi dukras ir du sūnus, dvi labai geras marčias, devynis anūkus, 11 proanūkių ir dar proproanūkių. Va, kokia aš turtinga. Dėl jų visų labai džiaugiuosi ir noriu širdingai jiems padėkoti, kad nepamiršta 100-metės babutės“, – puikios nuotaikos šventinę dieną nestokoja Mikalina.
