Verta perskaityti: „Hedonistės užrašai“ – tai knyga, kurią norėsi turėti po ranka

 Verta perskaityti: „Hedonistės užrašai“ – tai knyga, kurią norėsi turėti po ranka

Rūta Švedienė

Ypač tinka, kai liūdna. Labai gražiai išleista knyga, atrodo prabangiai. Kūrinėliai trumpi, nevarginantys, pamokantys, įkvepiantys. Tačiau tai – ne saviugdos vadovėlis, o dienoraštis-pokalbis, savotiškos autorės mantros kiekvienos dienos ar savaitės pradžiai. Arba pabaigai dienos, kai dienos nuovargis kelia liūdesį ir nerimą.

Kasdienybės smulkmenos, humoras, išmintis, menas gyventi, menas džiaugtis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo. Rašymo terapija ramina, išlaisvina, guodžia, įkvepia ir gydo – pildykite tuščias eilutes savo pačių mintimis.

Autorės mintis iliustruoja garsaus prancūzų fotografo Georges’o Dambier (1925–2011) nuotraukos, dvelkiančios tikrąja nostalgiška elegancija, paryžietiška prabanga ir prancūziškos femme fatale paslaptimis.

Prancūzijoje gyvenanti ir prancūzišku gyvenimo džiaugsmu trykštanti rašytoja įsitikinusi: kartais vienas sakinys gali tapti tuo stebuklingu „kavos puodeliu“, kuris pažadins ir paruoš tobulai dienai, – beliks ją įsimintinai nugyventi.

„Hedonistės užrašai“ – dienoraštis-pokalbis, galbūt keliantis daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau būtent jų ieškodami mokomės. Tai savotiškos autorės mantros, padedančios suvokti, – laimė slypi kasdienybės smulkmenose, o procesas yra daug svarbiau nei pasiektas tikslas, todėl neverta gyventi tausojant jausmus. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – kokteilis, kurio gali tikėtis skanaudamas kūrinį.

Autorė kviečia skaitytojus drauge rašyti šią knygą – tušti puslapiai ar eilutės skirti skaitytojų mintims įamžinti. Nes rašymas ramina, išlaisvina, guodžia, įkvepia ir gydo.

Knyga pripildyta prancūziško art de vivre – meno gyventi ir joie de vivre – gyvenimo džiaugsmo. Šių menų autorė kasdien mokosi iš prancūzų, prisiekusių hedonistinių idėjų vergų, kuriems gyvenimas – tai žaidimas, manančių, kad pasaulį išgelbės intelektas ir plaisir – malonumas, estetika.

Erika Umbrasaitė – rašytoja ir žurnalistė daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Prancūzijos pietvakariuose. Kasdienybėje ji – mažos galerijos viduramžių miestelyje savininkė ir šio miestelio gyvenimo stebėtoja. Laisvalaikiu ir svajonėse – keliaujanti ir istorijas kolekcionuojanti rašytoja, kuri stengiasi į nieką gyvenime nežiūrėti pernelyg rimtai.

Lietuvoje žinoma kaip bestseleriais tapusių knygų „Prancūzija Mon amour“, „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Paskolink man savo gyvenimą“, „Lūpdažio pamokslai“ autorė.

Pateiksiu vieną kūrinėlį, kad labiau suprastumėte stilių.

„Odė pinigams ir jų teikiamai laisvei“ Esu alergiška posakiui „Už pinigus laimės nenusipirksi“.
Tie, kurie taip tvirtina, arba neturi fantazijos, arba meluoja, arba nenori, kad jūs tų pinigų turėtumėte, arba niekada nėra atsidūrę prie tikro skurdo ribos, arba matę žmogaus, patekusio į nelaimę, kurią pinigai galėtų gerokai sumažinti.

Taip, be abejo, tiesiogine žodžio prasme už jokius pinigus laimės nenusipirksi – pažįstu net kelis itin nelaimingus milijonierius. Bet kas gali paneigti, jog nuo nelaimės išsipirkti turint pinigų yra lengviau, paprasčiau, realistiškiau, nei jų neturint. Kitam ar sau padėti, pasaulį išgelbėti, pakeisti ir pagerinti – su pinigais misija įmanomesnė nei be pinigų, nesutinkate?

Tik bėda, dauguma nori turėti pinigų, bet neturi nei tikslaus ar kilnaus plano, arba turi tokį ūkanotą supratimą, kam to nori, todėl kartais ir jei pavyksta pasakiškai praturtėti, penktas butas, dar vienas „Roleksas“ ar jachta kažkodėl džiugina vis mažiau, trumpiau, kol galų gale visai nustoja.

Pinigai savaime nei geri, nei blogi. Jie kaip vanduo, saulė ar šešėlis augalui – jis kenčia arba net miršta abiem atvejais, ir jei mažai viso šito gėrio gauna, ir jei per daug.

Tas pats ir su pinigais: nėra – verkiam iš nevilties, yra per daug – irgi verkiam, tik tiek, kad verkiam dėl kitų priežasčių ir patogiau, ferariuose ar Bahamuose. Ir ką jau ką, bet, pavyzdžiui, laisvę už pinigus beveik visada galima nusipirkti – laisvę gyventi pagal savo taisykles.
Aš visada už tai, kad kiekvienas turėtume po tokį mažą atsiknisimo milijoną, kuris šildo ir leidžia rinktis, leidžia padėti sau ir kitiems, galų gale suteikia teisę pasiųsti kokį niekšelį velniop.

Neturiu aš jo, bent kol kas, bet leidžiu svajoti ir sau bei kitiems jo linkiu.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video