„Vakaro nejauka“ – skausmo persmelktas, gedulo ir nevilties būsenos romanas

 „Vakaro nejauka“ – skausmo persmelktas, gedulo ir nevilties būsenos romanas

Rūta ŠVEDIENĖ

Pirmą kartą pristatysiu romaną, kuris man asmeniškai nepatiko. „Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo“,– taip sako Tedas Hodgkinsonas, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas. Knyga buvo apdovanota šiuo reikšmingu prizu, Nyderlanduose, autoriaus šalyje, tapo bestseleriu. Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld), – vienas iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų.

Knygos viršelyje knyga aprašoma taip: „Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip.

Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.“

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

Jau nuo pat pirmųjų puslapių, kai ėmiausi skaityti knygą, pajutau, kad tai bus rimtas darbas ir kad į rankas pateko kūrinys, kuriame svarbu ne tik kas parašyta, bet ir kaip parašyta. Išsyk pajunti, kad tai – „tiršta“ knyga, kurioje žodžiai ir sakiniai sudaro ne vieną reikšminį sluoksnį. Visame literatūriniame audinyje įpinti kodai jungiasi į reikšmių tinklą, todėl svarbu tuos kodus pastebėti, jų nepamesti. Galime tai laikyti poetine proza, nes kalbama labai vaizdingai, čia pat vaizdus paverčiant pasakojimo jungiamąja grandimi, jo karkasu.

Ši knyga svarbi kaip jauno autoriaus debiutinis romanas, kuriame, be autobiografinių motyvų ir poreikio išsisakyti romano forma, ryškus rašančiojo poetinis talentas bei gebėjimas apibendrinti, sukuriant slogučio būseną, sumaniai žaidžiant kontrastais bei skaitytojo lūkesčiais.

Viena vertus, knyga, struktūriškai nuosekli, tradicinio linijinio pasakojimo formos, papasakota iš sunkų išgyvenimą patyrusios dešimtmetės mergaitės Jopės perspektyvos. Tačiau į akis iš karto krenta netipinis vaikystės ir vaiko pasaulio vaizdavimas. Čia pasaulis tamsus, skaudus, žeidžiantis, neteisingas ir nesuprantamas.

O lyg ir esame įpratę, kad knygose „pasaulis vaiko akimis“ labai dažnai savyje turi šviesos, savotiško naivumo, na, ar bent jau vilties. O čia vilties blyksniai jei ir užčiuopiami, tai jie itin reti. Kita vertus, tai, kaip mergaitė mato pasaulį, kaip fiksuoja, jungia, interpretuoja ir išgyvena jo detales, – be galo gilu ir sukrečiančiai tikra.

Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė.

2 Komentarai

  • Man irgi tas romanas nepatiko

  • Miesčionkos jūs išlepę,būtumėte karves vasaromis paganę,linus suskirdusiomis rankomis parovę (tada pirštinių mados dar nebuvo),sniegą nuo keturių ryto hektarais pakasę-kitaip gal biedno vaiko gyvenimą būtumėte vertinę…

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video