Svarbiausi 2025-ųjų metų įvykiai (II dalis)

METŲ ĮTARIMAI

Miesto stadionas gali būti pinigų plovykla?

Jei pastebite rimtas problemas, nerašykite privačių žinučių apie tai Kėdainių rajono merui Valentinui Tamuliui, nes tai nesaugu. Bent jau apie objektus, kuriuose sukasi dideli pinigai. Tuo įsitikino Seimo narys Viktoras Fiodorovas, kai, parašęs jam, pabandė tyliai išspręsti miesto stadiono futbolo aikštės dirbtinės dangos problemą. Vietoj dialogo su meru politikas buvo išvilktas į patyčių areną V. Tamuliui palankioje rajono žiniasklaidos priemonėje. Rūpestis sportininkų saugumu virto viešu ir itin užgauliu Seimo nario žeminimu, tačiau kur kas svarbesnis klausimas čia slypi kitur – kieno interesai slepiami po nutekintu politikų susirašinėjimu ir dar svarbiau – kas suinteresuotas, kad futbolo stadiono danga, mokesčių mokėtojams kainavusi 100 tūkst. eurų, galimai greičiau nusidėvėtų? Po šios istorijos kilo aibė klausimų, tarp kurių svarbiausias – ar Kėdainių stadionas gali būti pinigų plovykla?

METŲ SKERDYNĖS

Naikinama unikali medžių kolekcija

Kęstučio Kaltenio vardu pavadintas Skinderiškio dendrologinis parkas – tai ne šiaip sau žemės plotas, apsodintas medžiais. Tai dešimtmečius vieno žmogaus rankomis ir vizija kurtas gyvas paminklas, unikali retų augalų kolekcija, tapusi ramybės ir gamtos pažinimo oaze tūkstančiams lankytojų. Tačiau pastaruoju metu virš šios idilės tvenkiasi tamsūs debesys, o ramybę drumsčia Valstybinės miškų urėdijos pjūklai. Parkas tapo dviejų nesutaikomų tiesų mūšio lauku, kuriame susikirto jį prižiūrinčios Valstybinės miškų urėdijos (VMU) ir parko dvasios sergėtojų – jo kūrėjo giminaičių bei mokslininkų – požiūriai. Parko tvarkybos projektą rengusi dendrologė sako – darbai vykdomi ne pagal projektą, o miškininkai ginasi, kad iškirto tik pažeistus, ligotus arba nudžiūvusius medžius. Skinderiškio parkas iš unikalios kolekcijos virsta kirtaviete…

METŲ KOVA

Kunigas prieš valstybę

Šėtoje tarnaujantis kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas pradėjo kovą, kuri savo mastu ir principais toli peržengia vienos parapijos ribas. Ištisus mėnesius jis nepaliaudamas raštais „kariauja“ ne su kuo kitu, o su visa Lietuvos Vyriausybe, bandydamas paviešinti, ko gero, didžiosios dalies ne tik krašto, bet ir visos Lietuvos bažnyčių balsą. Elektros galios mokestis, kurį milijoninius pelnus generuojančiam ESO nuo šiol turi mokėti bažnyčios, tapo šių raštų siuntinėjimo pradžia. Kunigas kelia klausimą, kas yra bažnyčia XXI amžiaus valstybėje – komercinė įmonė ar visuomenės gerovei tarnaujanti institucija? Vis dėlto valdžia į religines peripetijas nesivelia ir klebono R. G. Skrinsko prašymas sumažinti mokestinę naštą bažnyčioms jau sulaukė neigiamo Vyriausybės atsako. Tuo tarpu kunigas nesupranta, kodėl bažnyčios yra prilyginamos pelnus generuojančioms gamykloms.

METŲ NETEKTYS

Bronius Rukšėnas

Kėdainių kraštas neteko nusipelniusio Lietuvos žirgų sporto trenerio Broniaus Rukšėno (1943 04 20–2025 02 02). Šių metų balandį jam būtų suėję 82 metai. B. Rukšėnas buvo vienas geriausių ir  daugiausiai laimėjimų savo auklėtiniams pelniusių žirgų sporto trenerių. B. Rukšėnas už gerus rezultatus buvo gavęs TSRS nusipelniusio trenerio vardą. Iš tiesų jis nebuvo baigęs trenerio mokslų, tačiau tai tikrai buvo jo talentas. Pagal rezultatus ir buvo įvertintas. Jis turėjo talentą dirbti su vaikais. Niekada nėra pakėlęs balso. Jei vaikai gerai kažką darydavo, pagirdavo, bet jei blogai – niekada nėra savo pastabų pasakęs piktai, susierzinęs ar kažkaip nemaloniai. Jis turėjo daug kantrybės, daug supratimo apie žirgus, apie patį sportą. Kaip žmogus jis buvo nežmoniškai kuklus, niekada nesididžiuodavo, nesigirdavo. Pirmiausia rūpindavosi vaikais.

Jonas Jucevičius

Birželio 24 d. po ilgos ir sunkios ligos užgeso dailėtyrininko, kraštotyrininko, 1997 metų Kėdainių krašto kultūros premijos laureato, visuomeninės vaikų dailės studijos vadovo Jono Jucevičiaus gyvybė. J. Jucevičius gimė 1930 m. birželio 18 d. Tiskūnų kaime, Kėdainių rajone. 1937–1942 m. mokėsi Tiskūnų pradinėje mokykloje, 1948–1950 m. – Kauno meno mokykloje piešimo ir tapybos, 1957–1961 m. – Kėdainių neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje. Dirbo įvairiose Kėdainių įstaigose ir įmonėse. Dirbdamas neakivaizdžiai mokėsi ir baigė Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademiją) įgydamas menotyros specialybę. 1963–1988 m. buvo Kraštotyros „Žinijos“ draugijos nariu, 1975–1987 m. Liaudies universiteto Kėdainių rajono Kultūros fakulteto vadovu. Nuo 1978 m. Kėdainių krašto dailės draugijos narys. 1975–1991 m. dirbo Kėdainių chemijos gamykloje, 1962– 1975 m. dailės mokytoju Kėdainių I vidurinėje mokykloje, o 1991–1996 m. Kėdainių „Aušros“ vidurinėje mokykloje. Nuo 1980 iki 2005 metų vadovavo visuomeninei vaikų dailės studijai.

Jonas Jucevičius buvo ne tik dailės mokytojas, dailės propaguotojas, dažnai pasisakantis respublikinėje ir rajoninėje spaudoje dailės ir kultūros klausimais, bet ir kraštotyrininkas. Parengė monografijas apie kraštietį liaudies meistrą Vincą Svirskį (1962), garsų matematikos mokytoją kėdainietį Gasparą Seliavą (1990). Jų rankraščiai yra M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Parašė ir išleido monografijas apie Kėdainių krašto garbės pilietę gydytoją Teklę Bružaitę „Be savo gyvenimo“ (1998), apie Kėdainių krašto dailę „Kėdainių krašto dailė ir dailininkai“ (2005). J. Jucevičius palaidotas Gudžiūnų kapinėse.

Teklė Ritikaitė-Balsevičienė

Prieš pat Valstybės dieną, liepos 5-osios vakarą, eidama 96-uosius metus, apsupta savo dukrų Dalios ir Ritos meilės, į Amžinybę iškeliavo mūsų krašto šviesuolė, istorijos saugotoja, mokytoja – Teklė Ritikaitė-Balsevičienė. Tai buvo kukli, rami, ori ypatingos šviesos ir pašaukimo moteris, kuri visą savo gyvenimą paskyrė švietimui, gimtajam kraštui ir istorinės atminties išsaugojimui.  Daugeliui mūsų krašto žmonių žinoma kaip nuoširdi, svetinga, itin jautri ir praeičiai pagarbi asmenybė, T. Ritikaitė-Balsevičienė pelnė savo šeimos, draugų, mokinių, kaimynų ir visos bendruomenės pagarbą bei meilę. Būdama pradinių klasių mokytoja, Teklė ne tik ugdė jaunuosius savo krašto piliečius, bet ir su neblėstančiu atsidavimu rinko istorinius liudijimus, rašė, liudijo ir statė atminties ženklus. Ji parašė penkias reikšmingas knygas apie Gudžiūnų, Ažytėnų ir Krakių krašto gyvenimą, žmones, istoriją, apie mokytojos gyvenimą. Jos iniciatyva iškilo penkios skulptūros ir paminklai, tapę gyvąja mūsų tautinės atminties dalimi. Labai ryškus ir įsiminęs Teklės gyvenimo darbas – Nepriklausomybės pradžioje kartu su vyru Jonu ir gudžiūniškiais iškasti, surinkti, išplauti ir garbingai palaidoti Gudžiūnų apylinkėse bet kaip šalia fermų buvę užkasti nužudytų partizanų palaikai.

Daiva Bradauskienė

Liepą mirė ilgametė Kėdainių ligoninės kolektyvo narė, operacinės bendrosios praktikos slaugytoja Daiva Bradauskienė. Ji buvo ne tik kolegė, bet ir daugelio pacientų mylima bei gerbiama specialistė. Jos šiluma, atsidavimas, begalinis gerumas ir tyli drąsa visada liks žmonių atmintyje ir širdyse. Ji skleidė šviesą visur, kur tik žengė. Jos darbai nebuvo triukšmingi, bet jie skambėjo ilgam – kiekviename rankos prisilietime, kiekviename švelniame žodyje, kiekviename gyvybę tausojančiame žingsnyje.

Vidmantas Girdzijauskas

Rugpjūčio mėnesį mirė patyręs Kėdainių rajono daržininkas Vidmantas Girdzijauskas. Jis buvo ilgametis Lietuvos daržovių augintojų asociacijos narys ir valdybos narys. Vidmantas buvo ne tik profesionalus daržovių augintojas, garsėjęs savo kopūstais ir morkomis, bet ir linksmas muzikantas bei profesinių išvykų siela, ne kartą į kelionę ar renginį pasiėmęs ir akordeoną. Jis nuoširdžiai dalijosi savo žiniomis ir patirtimi per tradicines lauko dienas, buvo geras draugas. Jo šiltas bendravimas paliko gilų pėdsaką jį pažinojusiųjų širdyse. 

Arvydas Ašmontas

2022 metų sausio gale prisiekęs Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio 205-osios šaulių kuopos vadas Arvydas Ašmontas lapkričio 12-ąją iškeliavo Amžinojo poilsio. Vos 57-erių metų iš Šilutės kilęs vyras, karys, šaulys, nuostabus vadas, kolega, nepaprastas draugas – taip apie jį atsiliepia jo artimos aplinkos žmonės ir kolegos – iškeliavo gerokai per anksti. Žinia apie jo netektį buvo labai netikėta. Jis turėjo savo charizmą, kuria galėjo „papirkti“ bet kurį, net ir nenorintį tarnauti. Jis gebėjo padaryti taip, kad žmogus vienaip ar kitaip atsidurtų ten, kur jam reikia būti, ir atliktų pareigą Tėvynei. Šis jo bruožas buvo išskirtinis.

Savo profesinėje veikloje A. Ašmontas buvo daugiabriaunė asmenybė: galėjo būti ir šaulys, ir karys, ir jaunųjų šaulių būrelio vadovas, ir mokytojas, instruktorius – pastaruoju metu kaip tik tuo ir užsiėmė, vesdavo pilietiškumo gynybos įgūdžių kursą. Nebuvo tokios sferos, liečiančios krašto apsaugą, kad Arvydas negalėtų jos aptarti ar vesti apie tai užsiėmimų. Jis buvo vienas iš žymiausių žmonių Kėdainiuose, kurį pažinojo visi – pradedant nuo vyresnio amžiaus ir baigiant jauniausiu. Jis pasižymėjo visose sferose, kurios liečia Tėvynės gynybą.

Jam vadovo pareigos patiko. Jis puikiai tvarkėsi, turėjo prieigą prie žmonių, prie kiekvieno – galėjo prieiti ir prie jauno, ir prie seno, ir prie ligoto, ir prie pikto, ir vis tiek surasti bendrą kalbą. Jo  bendravimo įgūdžiai buvo išskirtiniai, o vadovavimo stilius buvo vienas geriausių – iš tų, kurie rodo pavyzdį, kaip lyderis turi atlikti savo pareigas. Niekada nebuvo taip, kad jis nenorėtų vadovauti ar sakytų „nenoriu“. Jis tiesiog tai darė, nes jautė, kad tai pareiga, kurią privalo atlikti. Tai buvo misija, kurią jis norėjo atlikti. Ir jis ją vykdė.

Kaip paprastas žmogus, kaip draugas jis buvo nuoširdus, patikimas, niekada nepavesdavo ir niekada nėra pasakęs blogo žodžio. Jis buvo labai empatiškas, labai užjaučiantis, patariantis.

Danguolė Barauskienė

Gruodis prasidėjo atsisveikinimu su kraštiete Danguole Barauskiene, kurios balsas, šiluma ir jautrumas paliko neišdildomą pėdsaką ją pažinusių žmonių širdyse. Tai buvo skambaus, šviesaus ir nuostabaus balso savininkė – dainininkė, skaitovė, artistė, aktyvistė. Tai buvo žmogus, kurio buvimas savaime kūrė jaukumą ir ramybę. D. Barauskienė buvo ne tik talentinga kūrėja, bet ir nepaprastai nuoširdus, sąžiningas, užjaučiantis žmogus. Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos narė, kuri 2023 metais vadovavo ansambliui „Gaja“ ir šiam ansambliui padėjo pasiekti „Vilties Paukštės“ finalą – tai buvo jos atsidavimo, meilės muzikai ir bendruomenei vaisius. Taip pat ji buvo Kėdainių estradinės grupės „Akimirka“ narė – šio kolektyvo dalimi ji tapo dėl savo talento, energijos ir skambaus balso, kuris papuošdavo kiekvieną pasirodymą. Danguolė gebėjo ne tik dainuoti ar skaityti – ji gebėjo paliesti. Savo žodžiu, savo balsu, savo buvimu. Jos jautrumas sklido ir už scenos ribų. Retkarčiais ji rašydavo ir tekstus „Rinkos aikštei“, dalyvavo Kėdainių literatų ir menininkų sambūryje „Vaivorykštės tiltai“.

Birutė Petlinskienė

Gruodžio pradžioje Amžinybės išėjo šviesaus atminimo Miegėnų kaimo medikė, savo krašto šviesuolė Birutė Petlinskienė. Tai buvo žmogus, kuris visą savo gyvenimą pavertė kilnia tarnyste kitiems. Birutė buvo tikras pasiaukojimo ir profesinės etikos pavyzdys. Miegėnų ir aplinkinių kaimų gyventojai ją prisimins kaip medikę, kuriai neegzistavo darbo valandos ar „neaptarnaujamos teritorijos“. Dieną ar vėlai naktį, spaudžiant speigui, sningant ar klimpstant per purvynus – ji sėsdavo ant savo dviračio ir skubėdavo pas kiekvieną, kuriam reikėjo pagalbos. Jos rūpestis neapsiribojo tik pareigomis, tai buvo didelės atjautos ir begalinio gerumo vedama misija. Jos atsidavimas buvo toks stiprus, kad net pati gulėdama ligos patale Birutė vis dar veržėsi namo, sakydama, kad privalo gydyti žmones. Iki paskutinio atodūsio ji galvojo ne apie save, o apie tuos, kuriems galėtų padėti. 2022 metais Birutė Petlinskienė buvo nominuota „Kėdainių metų medicinos darbuotojo“ apdovanojimui. Ir nors statulėlės ji tąkart negavo, didžiausias apdovanojimas jai visada buvo žmonių meilė ir dėkingumas. Jos darbai, gyvenimo būdas ir besąlygiškas atsidavimas yra įkvepiantis pavyzdys tiek esamiems, tiek būsimiems medikams bei visai jaunajai kartai.