Sporto psichologija: kas tai ir ar visiems sportininkams jos reikia?

„Tai – psichologijos šaka, tyrinėjanti psichologinių veiksnių sąsajas su sportiniais rezultatais, treniruočių efektyvumu, pasiekimų motyvacija ir pan. Sporto psichologija padeda profesionaliems sportininkams ir treneriams geriau išnaudoti sportininkų galimybes, pasiruošti varžyboms ir jose dalyvauti, spręsti iškylančius sunkumus, o sportuojantiems laisvalaikiu – geriau suprasti ir valdyti savo motyvaciją, rasti judėjimo vietą savo gyvenime, labiau džiaugtis sportu“, – taip apie sporto psichologiją sakė psichologas Donatas NOREIKA.

„Moksliškai sporto psichologija aiškinama, kad tai mokslo šaka, kuri tiria sportinių pasiekimų priklausomybę nuo psichologinių aplinkybių. Šios mokslų atšakos pagrindinis tikslas yra reguliuoti sportininko psichologinį pasirengimą agresinėse situacijose.

Sporto psichologija reikalinga tirti nerimo, baimių ir jaudulio įveikimo principus, atleto elgseną varžybose, santykį su sporto aplinka, treneriais“, – o štai taip apie minėtą psichologijos šaką kalbėjo praktikoje su ja susidūręs buvęs krepšininkas Mindaugas JOZĖNAS.

Iš tiesų apie sporto psichologiją nėra daug kalbama, tad pasmalsaukime, kokias funkcijas ji atlieka ir kokią įtaką daro sportininkų gyvenimams.

– Kuo sportininkai išskirtiniai, kad jiems reikalinga atskira psichologijos šaka?

Mindaugas: Sportininkų veikla skirtinga nei kasdieninė veikla, nes sportinėje veikloje yra didelė konkurencija, tad varžantis reikia didelės dėmesio koncentracijos prie daugelio aplinkos dirgiklių. 

[quote author=“D. Noreika“]Teoriškai psichologai gali dirbti ir dirba kone visose sporto srityse. Tačiau realų psichologų įsitraukimą dar dažnai riboja trenerių, sportininkų ir vadybininkų mentalitetas – psichologiniai aspektai dažnai dar nėra laikomi tokiu dalyku, į kurį verta investuoti, todėl Lietuvoje psichologų dirba dar gana nedaug.[/quote]

Donatas: Sporte susiduriame su daug tų pačių temų kaip ir kitose srityse – motyvacija, santykiai, dėmesio valdymas – ir tuo požiūriu sportininkai nėra išskirtiniai. Antra vertus, aukščiausio lygio sporte ryškesnės kai kurios temos – maksimalus galimybių išnaudojimas, įtampos ir dėmesio valdymas atsakingose situacijose, atsigavimas po ekstremalių krūvių ir pan. Aukščiausio lygio sporte bandoma „išspausti maksimumą“, dažnai rezultatas tampa svarbesnis už pasekmes, o tai, sveikatos požiūriu, dažnai nėra sveika. Todėl psichologai sporte dažnai atstovauja ir tam tikrai „sveikatos“ stovyklai – primena, kad svarbus ne tik rezultatas, kviečia atsižvelgti ir į savijautą, padeda atrasti kitus būdus be „spaudimo“, padedančius pasiekti rezultatą.

– Ar visų sporto sričių sportininkai turi psichologus?

Mindaugas: Sporto psichologus turi dauguma profesionalaus lygio sporto komandų ar atletų. Žemesniame lygyje šią funkciją prisiima ir atlieka treneriai, kineziterapeutai, fizinio rengimo treneriai ar kitas aptarnaujantis sportininkus personalas. Svarbiausias aspektas – glaudus kontaktinis ryšys ir pasitikėjimas.

Donatas: Teoriškai psichologai gali dirbti ir dirba kone visose sporto srityse. Tačiau realų psichologų įsitraukimą dar dažnai riboja trenerių, sportininkų ir vadybininkų mentalitetas – psichologiniai aspektai dažnai dar nėra laikomi tokiu dalyku, į kurį verta investuoti, todėl Lietuvoje psichologų dirba dar gana nedaug.

– Sporto šakų yra labai daug ir įvairių. Ar skiriasi, tarkim, krepšinio ir plaukimo psichologija?

Mindaugas: Skirtumų tarp plaukimo ir krepšinio psichologijos nėra, tačiau yra specifinių skirtumų tarp metodikų taikymo dėl tam tikros sporto šakos ir profesionalumo lygmens.

Donatas: Pagrindiniai principai yra tie patys. Tačiau kiekvienoje sporto šakoje yra ir specifikos, kuri dažnai turi ir psichologinių aspektų. Pavyzdžiui, krepšinyje labai svarbūs komandos santykių aspektai, psichologiniai vaidmenys grupėje, lankstus reagavimas. Plaukime padeda išmanymas apie dėmesio valdymą, automatizuotų įgūdžių įgijimo principus.

– Dažnai galime pamatyti, jog, pavyzdžiui, plaukikai prie starto ateina su ausinėmis. Kam jiems tos ausinės? Ką jie ten klauso?

Mindaugas: Prieš pasiruošimą startui sportininkai negali užsiimti jokia kita veikla, kuri padėtų susikoncentruoti ar sumažinti prieš startinį nerimą (sporto fiziologijoje vadinamas „prieš startinis drugys“) ir jie dažnai „perdega“. Sportininkai klausosi jiems labiausiai patinkančios muzikos, kuri padeda sumažinti nerimą, padidina koncentraciją ir padeda pasiekti geriausią balansą tarp motyvacijos, nerimo ir fizinio pasirengimo rungtynėms.

Donatas: Matyt, klauso skirtingų dalykų (juokiasi). Populiaru klausyti muzikos, kuri padeda nusiraminti ir susikoncentruoti. Kai kas taiko specialius įrašus su iš anksto paruoštais tekstais. Kai kurie sportininkai įrašus taiko savo nuožiūra, iš patirties atradę, kas jiems padeda. Kiti – tikslingai dirba su psichologais.

– Ar krepšininkai irgi klausosi kokios nors muzikos prieš rungtynes?

Mindaugas: Krepšininkai, kaip ir kiti sportininkai, dažnai klauso jiems labiausiai patinkančios muzikos, nes sportas tai yra daugiau nei vien atliekami veiksmai su taisyklėmis per tam tikrą laiko tarpą. Kalbant apie krepšinį, rungtynėse pasireiškia daugybė trumpalaikių emocijų, tačiau tinkamas pradinis nusiteikimas neleidžia sportininkų išbalansuoti, o padeda pasiekti geriausius fizinius rezultatus ir žaibiškus sprendimus aikštelėje, kas didžiąja dalimi lemia rungtynių rezultatą.

– Ar visi sportininkai prieš išeidami kovoti yra kažkaip motyvuojami, nuteikiami psichologiškai, o gal tiesiog klausosi muzikos?

Mindaugas: Negalėčiau sakyti, kad visi sportininkai klausosi muzikos prieš rungtynes, nes kiti nusiteikia mažai kalbėdami, užsiverdami, tačiau yra tokių asmenybių, kurioms reikalingas bendras komandinis užsivedimas, padrąsinimas. Sportininkai prieš pat rungtynes yra motyvuojami, nuteikiami, kad sukiltų jų emocijos ir širdies susitraukimo dažnis (pagal sporto fiziologiją ŠSD veikia per centrinę nervų sistemą ir pagreitina nervinius impulsus), kuris daro įtaką greitesniam sprendimų priėmimui ir veiksmų atlikimo greičiui varžybinėse situacijose.

[quote author=“M. Jozėnas“]Kalbant apie krepšinį, rungtynėse pasireiškia daugybė trumpalaikių emocijų, tačiau tinkamas pradinis nusiteikimas neleidžia sportininkų išbalansuoti, o padeda pasiekti geriausius fizinius rezultatus ir žaibiškus sprendimus aikštelėje, kas didžiąja dalimi lemia rungtynių rezultatą.[/quote]

Donatas: Ne tik psichologai, bet visi profesionalūs treneriai žino startinio nusiteikimo svarbą, todėl kreipia į tai dėmesį. Tačiau priemonės yra įvairios, ir sportininkai bei treneriai ieško konkrečiam atvejui tinkamiausių. Vieni treneriai mėgsta „užvesti“ sportininkus įkvepiančia kalba, kiti skatina juos skirti kelias minutes individualiam susikaupimui. Deja, dar dažnai treneriai tiesiog palieka priešstartinį nusiteikimą savieigai ir sportininkas pats, bandydamas ir klysdamas, ieško, kas jam geriausiai tinka.

– Gal galėtumėte papasakoti, kaip vyksta psichologinis sportininkų nuteikimas?

Mindaugas: Psichologinis sportininkų nuteikimas gali būti vykdomas įvairiais būdais. Tai priklauso nuo sporto psichologo naudojamų metodų arba nuo trenerio filosofijos apie sporto psichologiją, kokius būdus jis pasirenka motyvuoti, nuteikti sportininkus prieš atsakingus momentus. Kadangi aš pats krepšinyje perėjau per visas stadijas nuo sportininko, trenerio ir sporto vadybininko (turiu Krepšinio trenerio bakalaurą, krepšinio veiklos tyrimų ir edukologijos magistrą), tai iš savo praktinės ir teorinės patirties galėčiau pasakyti, kad naudojami tokie būdai kaip muzikos klausymas, motyvacinės kalbos, rungtynių svarbos ir atsakomybių už rezultatą iškėlimas prieš rungtynes, skirtinga nuo pagrindinės komandinė laisvalaikio veikla, kurioje stiprinamas tarpusavio ryšys ir atsakomybė už komandos draugus, klubą, šalį, taip pat motyvaciniai filmai, dalyvavimas socialinėje veikloje, kuri sukuria geras emocijas ir prisiminimus, bei sunkus fizinis komandinis darbas treniruotėse.

Donatas: Be konkrečių priemonių prieš pat startą, apie kurias pasakojau kiek anksčiau, daug dalykų daroma iš anksto. Pavyzdžiui, įsivaizduojama, kas gali būti svarbu varžybose, kuo tiksliau susidėliojama, ką sportininkas darys ir kur bus dvi valandas, valandą, penkiolika minučių, penkias minutes prieš startą. „Repetuojami“ galimi sunkumai, netikėtumai, taip tarsi atliekant išankstinę prevenciją. Sportininkai mokosi pastebėti savo nukrypstantį dėmesį, nusivylimą, perdėtą orientaciją į priešininkus bei rezultatą, ir sugrąžinti dėmesį prie konkrečių atlikimo aspektų.

– Ar sportininkai lanko kažkokias psichologijos paskaitas, kursus ar dar kažką?

Mindaugas: Ar sportininkui reikalingas sporto psichologas priklauso nuo to, ar tai komandinio sporto, ar individualaus sporto šakų atstovas, taip pat nuo profesionalumo lygmens. Kuo aukštesnis sportinio profesionalumo lygis, tuo šis procesas sudėtingesnis ir reikalingesnis.

Donatas: Labai skirtingai – nuo sistemingai studijuojančių iki manančių, kad jiems to nereikia.

– Ar kiekviena, tarkim, krepšinio komanda turi savo psichologą?

Mindaugas: Tai priklauso nuo komandų profesionalumo lygmens ir finansinių galimybių.

– Ar reikalinga kokia nors psichologija ir treneriams? Ar ji skiriasi nuo sportininkų psichologijos?

Mindaugas: Sporto psichologija yra reikalinga taip pat ir treneriams. Kuo aukštesniame lygmenyje yra komandos profesionalumas, tuo didesnės atsakomybės slegia komandą, todėl būna atvejų, kai treneriai nebesusitvarko su savo psichologija ir palūžta.

Donatas: Taip, treneriai irgi susiduria su daug dalykų, kuriuos įveikti padeda psichologijos išmanymas. Vadovavimo ir autoriteto aspektai, sportininkų motyvavimas, konfliktų sprendimas, streso valdymas ir dar daug aktualių temų.

– Iš tiesų matome, kad treneriai aikštelėje rėkauja, pyksta, „ardosi“. Retas, kuris sėdi ramiai ant suoliuko. Ar tai irgi yra dalis psichologijos ar tiesiog emocijų išraiška?

Mindaugas: Trenerių veiksmai rungtynių metu dažnai priklauso nuo asmenybės bruožų, kaip jie elgiasi stresinėse situacijose. Vis dėlto trenerių garsus tonas, gestikuliacijos ar judesiai dažnai būna reakcija į tam tikrus teisėjų sprendimus, norint pademonstruoti susierzinimą ar nusivylimą teisėjų sprendimais. Sportininkai trenerių veiksmus priima ir vertina teigiamai, nes treneris komandos dalis ir visi dalijasi atsakomybe už rezultatus. Treneriui būtų sudėtinga nuolatos palaikyti žaidėjų aukštą koncentraciją žaidime, tačiau be tokių veiksmų jis niekaip kitaip negali daryti įtakos, padėti žaidėjams.

Donatas: Ir taip, ir taip. Treneriams svarbu, jie įsitraukia emociškai, todėl sunku nusėdėti ramiai. Antra vertus, kai kurie treneriai ir sąmoningai stengiasi palaikyti produktyvų emocinį toną, drąsinti ir uždegti sportininkus.

– Anksčiau sporto psichologų ar atskiros psichologijos šakos lyg ir nebuvo, o sportininkai vis tiek susitvarkydavo su savo mintimis, emocijomis ir pasiekdavo rezultatų. Kodėl ji reikalinga dabar?

Donatas: Be sporto psichologo tikrai galima apsieiti ir dabar. Čia, matyt, kaip ir bet kurioje srityje – priklauso nuo to, kiek norim investuoti į tam tikrus aspektus. Jei manome, kad psichologiniai aspektai yra svarbu, profesionalas, kuris specializuojasi toje srityje, išmano teoriją ir turi daug praktikos, dažnai gali pasiekti geresnių rezultatų nei „visų galų meistras“ treneris.

– Kaip yra užsienio šalyse, ar Lietuva ir jos žaidėjų ruošimas prilygsta didesnius biudžetus turintiems klubams?

Mindaugas: Negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai, kad Lietuvoje visų žaidėjų ruošimas yra tinkamas, kompetentingas ir strategiškai suplanuotas, nes tai priklauso nuo darbuotojų kompetencijų, dirbančių toje srityje ir finansinių galimybių racionaliai paskirstyti finansus ir prioritetus rengiant sportininkus. 

Lietuvos žaidėjų parengtumas yra gerai vertinamas tarptautiniu mastu, o mūsų šalies sportininkų ar sportininkų parengtumo vertinimas geriausiai atsispindi tarptautiniuose rinktinių čempionatuose.

Būtų tikslinga vertinti sportininkų paruošimą etapiškai ir įvairiuose lygmenyse, nes profesionalaus lygio žaidėjas neužaugs, jei jis neįgis tinkamų pagrindų, neturės tinkamų sąlygų ir galimybių nuolatiniam tobulėjimui. Klaidinga manyti, kad geresnes sąlygas sportininkų karjeros galimybėms turi tik didieji Lietuvos miestai. Norint sudaryti sportininkų karjeros galimybių piramidę į profesionalų sportą, mažesniesiems miestams trūksta kompetentingų darbuotojų ir palaikymo iš vietos savivaldos.