Kodėl svarbu ugdyti emocinį intelektą?
Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie tai, jog reikia lavinti protinį intelektą, o apie tai, jog svarbu ugdyti emocinį intelektą, dažnai nutylima.
VšĮ „Juoda avis“ viena iš įkūrėjų bei lektorė Laura Stumbraitytė teigia – moksliniais tyrimais įrodyta, kad emocinio intelekto lavinimas gali tapti raktu į kokybišką gyvenimą, visaverčius santykius ir asmeninį augimą, todėl jį ugdyti – taip pat svarbu.
Įkūrė savo įstaigą
Pabaigusi socialinio darbo studijas bei įgijusi pedagogo kvalifikaciją L. Stumbraitytė kurį laiką dirbo socialinio darbo srityje, tačiau vėliau, su kolege Sigita Andriukevičiūte įkūrusi viešąją įstaigą „Juoda avis“, keliavo ir tebekeliauja per visą Lietuvą, mokydama jaunimą bei suaugusiuosius emocinio raštingumo.
„Šiandien socialinio darbo praktike aš savęs jau nebedrįsčiau vadinti. Socialine darbuotoja dirbau prieš bemaž 7 metus. Tai buvo labai auginantis laikas vaikų dienos centre, tačiau tikslumo dėlei tikriausiai reikėtų pasakyti – socialinio darbo praktikas gali būti tik tas, kuris dirba socialinį darbą.
Pagal išsilavinimą – taip, aš esu socialinė darbuotoja ir socialinė pedagogė, šiuo metu taip pat esu psichodinaminės grupių psichoterapijos kursantė ir siekiu psichoterapeuto kvalifikacijos.
Šiandien aš esu „Juoda Avis“, o tai reiškia, jog esu lektorė, neformalaus švietimo organizatorė, įvairių edukacinių mokymų vadovė“, – save pristatė „Juodos avies“ lektorė Laura.
[quote author=“L. Stumbraitytė“]Norint plačiau sužinoti apie emocinį intelektą labai rekomenduoju perskaityti E. Golemano knygą „Emocinis intelektas“. Tai knyga, kurioje apie sudėtingus dalykus rašoma pakankamai paprastai ir aiškiai.[/quote]
Lavina emocinį raštingumą
Pasak Lauros, mintis įkurti „Juodą avį“ kilo dirbant su jaunimu vaikų dienos centre, kuriame buvo pradėti vesti edukaciniai užsiėmimai.
„Juodoje Avyje“ mes dirbame dviese su kolege. Susipažinome ir kaip komanda užaugome vaikų dienos centre. Būtent ten pradėjome vesti edukacines grupes vaikams, vėliau – savanoriams-praktikantams. Ilgainiui supratome, kad edukacinė veikla su grupėmis gali būti tik labai maža dalis mūsų darbo.
Mažos dalies nepakako, todėl sukūrėme „Juodą Avį“, kad galėtume užsiimti tuo, kas tuo metu atrodė labai prasminga. Gyvuojame nuo 2014 metų ir šito darbo prasme toliau besąlygiškai tikime.
Mūsų veikloje yra kelios kryptys – dirbame su vaikais ir paaugliais. Tai edukaciniai mokymai lavinant emocinį raštingumą, padedant pažinti save.
Tiesa, svarbu pastebėti, kad darbo su vaikais ir paaugliais temas mums daugiausia diktuoja mokyklos, kurios kviečia, todėl neretai dirbame patyčių prevencijos srityje, mokymosi motyvacijos stiprinime. Taip pat dirbame su suaugusiųjų grupėmis – tai edukaciniai mokymai apie darbą su vaikais, emocinio intelekto ugdymas“, – apie tai, kuo užsiima „Juodos avies“ įkūrėjos, pasakojo Laura.
Leidžia pažinti save
Jos teigimu, emocinis intelektas susideda iš kelių komponentų – savęs suvokimo, savęs valdymo, socialinio sąmoningumo ir santykių valdymo.
„Jeigu kalbant visai paprastai – emocinis intelektas yra keturios kompetencijos – savęs suvokimas (savo jausmų atpažinimas, įsivardinimas; savo asmeninių bruožų, poreikių supratimas), savęs valdymas (savo jausmų ir emocijų valdymas, reagavimas į aplinką, motyvacija), socialinis sąmoningumas (empatija, gebėjimas į situacijas žvelgti iš kitų žmonių perspektyvos) ir santykių valdymas (gebėjimas kurti pozityvius tarpasmeninius santykius).
Norint plačiau sužinoti apie emocinį intelektą rekomenduoju perskaityti E. Golemano knygą „Emocinis intelektas“. Tai knyga, kurioje apie sudėtingus dalykus rašoma gana paprastai ir aiškiai. Toje pačioje knygoje yra pateikta Aristotelio mintis – kiekvienas gali susipykti – tai paprasta.
Tačiau susipykti su tinkamu žmogumi, neperžengiant tinkamos ribos, tinkamu metu, dėl tinkamos priežasties, tinkamu būdu – visai nėra paprasta. Galbūt tai iš tiesų labai tiksliai atspindi pačią emocinio intelekto idėją“, – emocinį intelektą apibūdino L. Stumbraitytė.
[quote author=“L. Stumbraitytė“]Mūsų darbo pagrindas – patirties refleksija. Na va, supyko žmogus žaisdamas, o kitas ko tai labai nudžiugo, dar kažkas pravirko besiklausydamas istorijos – mes sustojame „čia ir dabar“ akimirkoje bei bandome kartu su mokymu dalyviu atsakyti į klausimą – kas dabar su manimi atsitiko? Ko tas sukilęs jausmas iš manęs nori? Kur tas pyktis mane nukėlė ir kokius prisiminimus iššaukė? Kaip aš matau žmones aplinkui ir kokį matau patį save?[/quote]
Mokymuose daug kalbama ir žaidžiama
„Juodos avies“ mokymai išsiskiria tuo, jog juose į rimtus dalykus žiūrima labai paprastai, o į paprastus – be galo rimtai. Lauros teigimu, taikant kokį nors sudėtingą savianalizės metodą jos savo klientams siūlo tiesiog… pažaisti.
„Darbe mes daug žaidžiame, o žaisdami dar daugiau kalbamės. Dabar pagalvojau, kad mes žaidžiame net nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus žmonės mūsų mokymuose. Štai ketiname naudoti kokią nors baisiai mandrą savianalizės techniką, o sakome – pažaiskim. Tai ir žaidžiam į rimtus dalykus žiūrėdamos labai paprastai, o į paprastus – be galo rimtai.
Mūsų darbo pagrindas – patirties refleksija. Na va, supyko žmogus žaisdamas, o kitas kažko labai nudžiugo, dar kažkas pravirko besiklausydamas istorijos – mes sustojame „čia ir dabar“ akimirkoje bei bandome kartu su mokymų dalyviu atsakyti į klausimą – kas dabar su manimi atsitiko? Ko tas sukilęs jausmas iš manęs nori? Kur tas pyktis mane nukėlė ir kokius prisiminimus iššaukė? Kaip aš matau žmones aplinkui ir kokį matau patį save?
Labai mėgstu mintį apie tai, kad žmogus šią sekundę yra visos savo istorijos rezultatas. Aš esu istorijų pasakotoja, o mes kartu su kolege – istorijų kolekcionierės. Tikiuosi, nenuskambės per daug lengvabūdiškai, nes būtent girdimas žmonių istorijas mes saugome kaip didžiausią „Juodos avies“ turimą turtą“, – apie tai, kas vyksta „Juodos avies“ mokymuose, pasakojo Laura.
Apsilanko ir Kėdainiuose
Vedant mokymus Laurai tenka nemažai keliauti po Lietuvą. Bent kartą per metus ji užsuka ir į Kėdainius, kuriuose jaučiasi kaip namuose.
„Kėdainiuose bent kartą per metus visuomet apsilankome. Vasarą – visada. Taip yra todėl, kad Kėdainiuose vasaros stovyklas vaikams organizuoja režisierė Genovaitė Gustytė, o mes turime garbę būti tų stovyklų dalimi, dirbti su vaikų grupėmis.
Mūsų draugystė su šiuo nuostabiu žmogumi prasidėjo jau pirmaisiais „Juodos avies“ darbo metais ir tęsiasi iki šiol. Kėdainiai mums pirmiausia yra Genovaitės miestas, į kurį mes sugrįžtame tarsi namo“, – apie tai, jog mokymus tenka vesti ir Kėdainiuose, atviravo Laura.
Rašo knygą
„Juodos avies“ lektorės jau yra parašiusios ir išleidusios knygą pavadinimu „Laimės siūlai“, kuriuose surinko ir aprašė tikras istorijas, kurios gali padėti pažinti save. Šiuo metu emocinio raštingumo mokymų lektorė Laura kartu su kolege rašo dar vieną knygą.
„Šiuo metu su kolege mes taip pat rašome metodinę knygą, kurioje norime sudėti dalies mūsų naudojamų metodų aprašymus ir praktinius jų taikymo patarimus. Kiekvieną metodą iliustruojame istorija, kuri yra šiek tiek fikcija, bet tuo pačiu labai tikra, taip norėdamos dar nuodugniau atskleisti savo darbo virtuvę“, – apie ateities planus atviravo pašnekovė.
Dalijasi akmenukų išmintimi
Tiesa, lektorės randa laiko ne tik knygai rašyti – jų veiklos svetainėje juodaavis.lt bei socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje galima atrasti išminties perlų – tai mintys, surašytos ant akmenukų, kurias įamžina nuotraukose ir dalinasi su sekėjais, sulaukiančios didžiulio susidomėjimo, nemažai pasidalinimų.
„Mintys ant akmenukų – tai daugiausia filosofų, rašytojų išmintis. „Facebook“ esantys aprašai po akmenų nuotraukomis – mūsų mintys. Įrašus pradėjome daryti nuo pirmųjų „Juodos avies“ įkūrimo metų (kol mūsų veikla nebuvo labai aktyvi, norėjome būti matomos „Facebook“ svetainėje).
Akmenis pasirinkome, matyt, simboliškai – akmuo pasitaikęs kelyje gali būti nuspirtas į šoną, kaip trukdantis ir nereikalingas, arba gali būti pamatytas ir įprasmintas. Viską, kas nutinka mums „Juodos avies“ kelyje, mes priimame kaip pamokas, iš kurių galime mokytis“, – apie tai, kaip gimė idėja dalintis išmintimi, užrašyta akmenukuose, pasakojo Laura.
