Smurtas medijose toks įprastas, kad net pastebėti sunku

 Smurtas medijose toks įprastas, kad net pastebėti sunku

Vos tik kalbai pasisukus apie smurtą ugdymo įstaigų atstovai suglumsta ir teigia, kad toks reiškinys pasitaiko gana retai, o ir esantys socialiniai pedagogai stengiasi užbėgti įvykiams už akių. Tačiau kalbant apie tai vaikus ugdančių pedagogų balse jaučiamas nerimas, baimė ir noras keisti temą. Neduokdie, kas pasiskųs, kad jų ugdymo įstaigoje smurtaujama. O jei smurtaujama medijose? Ar pedagogai ir tėvai supranta tokio smurto poveikį savo vaikams?

Tuo metu Nacionalinės švietimo agentūros atstovai teigia, kad yra parengta nemažai rekomendacijų, kaip elgtis, pastebėjus smurtą ar patyčias, ir kaip saugoti vaikus nuo jo. Svarbu, kad mokyklų bendruomenėms šios rekomendacijos netaptų vien formalumu.

Psichologai bei asmenybės ugdymo specialistai tikina, kad reikėtų dirbti su pedagogais, nes dalis jų patys yra užstrigę biurokratinėje sistemoje, naudojasi neveiksmingais ugdymo metodais, netgi tarpusavyje naudoja smurtą. O vien ugdymo įstaigoje kybančio plakato su užrašu „Smurtui – NE” nepakanka.

Smurtas medijose sunkiai valdomas

Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos socialinė pedagogė Egidija Kalčinskienė sako, kad smurto suvokimas bei požiūris į jį keičiasi su kiekviena karta, kas anksčiau atrodė kaip netoleruotinas elgesys, palaipsniui tampa norma.

Įvairūs talentų šou pritraukia milijonus žiūrovų, o juose nuolat girdimos patyčios dalyvių atžvilgiu yra norma. Žiūrovams nesąmoningai diegiama, kad žeminti, pasijuokti iš žmogaus yra normalu ir smagu.„Šiuolaikiniai vaikai yra apsupti smurto, pradedant animaciniais filmukais ir baigiant realaus gyvenimo įrašais įvairiose socialinėse platformose. Jau nuo pat mažens formuojamas elgesio modelis „smurtas – kliūčių pašalinimo įrankis“. Nuolatos matydami iškreiptus smurto naudojimo vaizdus, vaikai tampa mažiau jautrūs matomam smurtui ir jo naudojimui. Smurtas medijose yra didelė problema, kuri sunkiai valdoma“, – pastebi socialinė pedagogė.

Anot jos, vaikai neišvengiamai susiduria su tokio pobūdžio smurtu, nes sparčiai besivystant technologijoms, sunku likti atsiribojus.

„Jei namuose tėvai dar gali kontroliuoti, ką vaikas žiūri per televizorių, tai kontroliuoti, ką vaikas žiūri naudodamasis telefonu, tampa dideliu iššūkiu. Be abejo, kiekviena šeima yra skirtinga, su savo vertybėm, požiūriu, supratimu, todėl ir vaikų požiūris ir supratimas matomo smurto atžvilgiu skiriasi. Tėvai turi įdėti daug pastangų, kalbantis su vaiku apie matomą smurtą, klausiant, kaip vaikas supranta matomus vaizdus, ką jaučia, nes būtent taip formuojamas vaiko suvokimas“, – sako E. Kalčinskienė.

Reikia pastangų, norint identifikuoti smurtą

Socialinės pedagogės teigimu, mokykla – vaikų antrieji namai, todėl čia vaikams reikia suteikti ne tik akademinių žinių, bet ir ugdyti empatiją, supratingumą, prisidėti padedant tinkamus socialinio bendravimo pagrindus.

„Mokykloje vykdomos programos, kurių metu su vaikais nagrinėjamos įvairios smurto apraiškos, formos, aptariami pagalbos, nukentėjus nuo smurto, būdai. Su vaikais nuolat aptariama, kaip kiekvienas jų gali užkirsti smurto plitimą, kaip padėti nukentėjusiems ir kur kreiptis, jei nukentėjo patys“, – sako J. Paukštelio progimnazijos socialinė pedagogė.

Smurtas turi labai daug formų, vienos jų labai akivaizdžios, kitos paslėptos ir sunkiai pastebimos, todėl ir pedagogams identifikuoti smurtą yra sudėtinga.

„Šiais laikais informacijos srautas yra labai didelis ir spartus, todėl norint suspėti su šia tėkme, reikia nuolatos atnaujinti žinias, ką nuolatos ir daro pedagogai. Tobulinimasis ir kvalifikacijos kėlimas padeda geriau atpažinti supančią aplinką ir joje sklindančią informaciją, tačiau vienas, bene svarbiausias, dalykas – bendravimas. Identifikuoti smurtą medijose yra viena, tačiau tai padarius labai svarbu kalbėtis apie tai su vaikais, nepaliekant vietos neaiškumams, dviprasmybėms“, – kaip patiems pedagogams pavyksta atpažinti medijose plintantį smurtą ir nuo to apsaugoti vaikus svarsto E. Kalčinskienė.

[quote author=“E. Kalčinskienė“]„Šiuolaikiniai vaikai yra apsupti smurto, pradedant animaciniais filmukais ir baigiant realaus gyvenimo įrašais įvairiose socialinėse platformose. Jau nuo pat mažens formuojamas elgesio modelis „smurtas – kliūčių pašalinimo įrankis.[/quote]

Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos socialinė pedagogė Egidija Kalčinskienė sako, kad smurto suvokimas bei požiūris į jį keičiasi su kiekviena karta, kas anksčiau atrodė kaip netoleruotinas elgesys, palaipsniui tampa norma. /Asmeninio archyvo nuotr.Kodėl nepastebime smurto medijose?

Asmenybės ugdymo specialistė, pedagogė, knygos „Uždaryk duris iš kitos pusės“ autorė Daiva Babilevičienė sako, kad lig šiol vienareikšmiško apibrėžimo, kas tai yra smurtas medijose, nėra. Tai gali būti ir smurtas prieš gyvūnus, ir prieš žmogų, net prieš pačią visuomenę ar tik kai kuriuos objektus. O ir kanalų tam mes turime labai daug – socialinės platformos, televizijos laidos, bei kino teatruose bei per TV rodomi filmai.

Anot jos, smurtas – labai stiprus žodis ir jis naudojamas, kai yra sistemingas žmogaus poreikių, emocijų, asmeninių savybių, finansų ir t.t. menkinimas.

„Bet patyčios taip pat yra smurto forma ir, tikiu, kad žodį smurtas bijoma naudoti, nes jis skamba grėsmingiau ir už jį gresia didesnė atsakomybė.

„Pažvelgus į šį socialinį reiškinį iš kitos pusės, kartais atrodo, kad mes esame įpratę prie smurto, ypač psichologinio ir emocinio, tad ir tariame, kad jo nėra. Jis yra. Tik, deja, per daug įprastas ir tapęs norma“, – sako D. Babilevičienė.

[quote author=“A. Ranonytė“]Mokyklų atstovai vadovaujasi parengtomis rekomendacijomis ir sprendžia problemas.[/quote]

Talentų atrankose patyčios liejasi laisvai ir visi tai stebime

Asmenybės ugdymo specialistė sako, televizijos nežiūrinti jau gerus ketverius metus, bet internetu kartais įsijungia kokią nors pramoginę laidą, tarkim, talentų atranką.

„Pastarąjį kartą žiūrėjau, kaip išskirtinių manierų vaikinukas demonstravo savo gebėjimą piešti ant drobės. Jo pasirodymo komisijos nariai ir žiūrovai nesuprato. Užuot pateikę konstruktyvių pastabų, vertintojai kilnojo antakius ir viešai šaipėsi. Nuaidi plojimai, kamera pritraukia paniekos iškreiptus komisijos narių veidus ir vaikinas palieka sceną.

Kas įvyko? Komisijos elgesio smurtu nepavadinsi, nes jis, tikiuosi, vaikinui nesikartos. Tačiau, jei esate matę daugiau tokių laidų, žinote, kad toks vertinimas ne tik toleruojamas, bet ir laikomas kone pramoginiu. Argi tai ne nuostabu? Tokias laidas žiūri vaikai, paaugliai. Jiems nesąmoningai diegiama, kad žeminti, pasijuokti iš žmogaus yra normalu ir smagu. Kadangi komisijos nariai taip elgiasi nuolat, vadinasi, jie emociškai smurtauja. Jiems ir tenka atsakomybė, kad toks elgesys tampa norma“, – apie smurto apraiškas televizijos laidose pasakoja D. Babilevičienė

Socialiniuose tinkluose strateguojamas smurtas

Viskas prasideda nuo žeminamų komentarų, kuriais norima pakelti savo savivertę, pasirodyti protingesniam, geresniam ar daugiau žinančiam. Kai kurie nebeskiria sveikos diskusijos ir pradeda drabstytis purvais, pravardžiuoti, žeminti kitą. Galbūt dozę nuodų gaunančiam žmogui tai bus pirma ir paskutinė diskusija socialiniame tinkle.

„O patyręs komentatorius, susidaro įspūdis, daugiau nieko neveikia, tik sėdi prie ekrano ir laukia aukos, kurią galėtų pašiepti, išjuokti ir sutrypti. Visuomenė tai toleruoja. Juk tai vieša erdvė, darau, ką noriu. Erdvė tai erdvė, bet toks elgesys vis lengviau pateisinamas, netgi strateguojamas. O aukoms sunkiau ką nors iš tiesų keisti. Girdžiu klausiant – strateguoti nenormalų elgesį? Būtent. Žymūs nuomonės formuotojai (angl. influencers), kuriuos seka įvairaus amžiaus žmonės, taip pat visaip elgiasi viešojoje erdvėje.

Vardų ir pavardžių neįvardysiu, bet narcizinis susireikšminimas, kai savo socialinėse paskyrose agituojama nekęsti tam tikrų asmenų, – mūsų kartos tragedija. Ir taip, tai yra strategija. Juk tai ne tas pats, kaip nesąmoningai ką nors pažeminti žodžiu.

Socialinėje erdvėje turi galimybę apmąstyti kiekvieną sakinį, kiekvieną žodį, kiekvieną raidę. Ir jei tame sakinyje, žodyje ar raidėje yra besikartojantys kieno nors savivertę žeminantys ketinimai – tai strateguojamas emocinis smurtas. Ir tai, deja, dalis mūsų visuomenės jau laiko normaliu elgesiu. Nežinau, kodėl mes tai toleruojame, o jei netoleruojame, tai tyliai. Greičiausiai bus susizgribta per vėlai“, – sako D. Babilevičienė.

Emocinio intelekto ugdymui – per mažai dėmesio

Dalis tėvų ir mokytojų jau pradeda pastebėti, kad iš kartos į kartą perduodamos nusistovėjusios elgesio ir bendravimo normos yra neteisingos, nors ir įprastos. Todėl ir medijose naudojamas smurtas tampa pastebimas labiau.

„Kad galėtume padėti vaikams mums reikia daug daugiau nei plakatų mokyklose su užrašu „smurtui ne“. Turėtų būti dirbama su tėvais – nes būtent ten nuo vaikystės yra formuojamas vertybinis stuburas, ugdoma vaiko savivertė bei pasitikėjimas savimi.

Graudu matyti, kaip du tokio pat amžiaus vaikai gali bendrauti visiškai skirtingai. Jau 8 metų vaikas gali naudoti psichologinį ar net fizinį smurtą prieš kiemo ar klasės draugus, nes jam tai įprasta, jis tai mato ir patiria namuose. Turėtume dirbti su pedagogais, nes dalis jų patys yra užstrigę biurokratinėje sistemoje, naudojasi neveiksmingais ugdymo metodais, bei netgi tarpusavyje naudoja smurtą“, – sako D. Babilevičienė.

Visiems, vienareikšmiškai, reikia ugdyti savo emocinį intelektą, mokytis neprievartinio bendravimo ir liautis toleruoti besikartojantį smurtą, patyčias, bei įžeidžiančius komentarus tiek bendraujant gyvai, tiek medijose.

„Vaikai visko mokosi per pavyzdį, o jų pats geriausias pavyzdys yra suaugęs asmuo, kurio vertybinis stuburas yra suformuotas taip, kad gebėtume gerbti vienas kitą. Savaime suprantama, kad tokie pokyčiai per vieną kartą neįvyks, bet galima tikėtis, kad savimonei augant, mūsų vaikų vaikai augs mažiau smurto patiriančioje visuomenėje“, –pastebi D. Babilevičienė, neseniai parašiusi knygą apie emocinį smurtą, kuris nors ir nepalieka žaizdų ar mėlynių, tačiau žeidžia nė kiek ne mažiau.

Patirtas smurtas nedingsta – vaikai jį nešasi į savo ateitį

Psichologų teigimu, vaikams net nebūtina patirti smurtą, jį užtenka matyti, kad to pasekmės būtų jaučiamos ilgą laiką. O vaikai, kurie patiria smurtą, gali patirti trumpalaikes bei ilgalaikes pasekmes.

„Mes jau net nekalbam apie krintantį pasitikėjimą savimi ir pasauliu, tai daug didesnės ir gilesnės psichologinės problemos, emociniai ir elgesio sutrikimai, net gi polinkis į destruktyvius santykius suaugus, priklausomybes, agresiją“, –sako knygos „Uždaryk duris iš kito pusės“ autorė.

Galima būtų teigti, kad kiekvienas vaikas, kuris mato ar patiria smurtą medijose, gali klaidingai įsisąmoninti, kas yra moralu, o kas ne, gali bandyti mėgdžioti smurtinį elgesį, arba mokytis keršyti ir tęsti smurto grandinę.

„Konsultuodama suaugusius, kurie šiuo metu patiria emocinį smurtą santykiuose, gana akivaizdžiai pastebiu tendenciją, kad jie matė arba patys patyrė smurtą vaikystėje. Tad drąsiai galima teigti, kad ir mūsų vaikai, kurie tai patiria, nešasi nemažą bagažą į savo ateitį. Gaila, kad jis nėra pozityvus ir šviesus“, – sako D Babilevičienė.

Mokykloje trūksta pamokų, kaip išmokti bendrauti be smurto

„Visai neseniai susipažinau ir pradėjau labiau gilintis į nesmurtinio bendravimo komunikacijos metodą. Manau, tai būtų didelis žingsnis, jei visose mokyklose mokytumėmės šio bendravimo būdo“, – pastebi D. Babilevičienė.

Anot jos, nesmurtinės komunikacijos metodas – tai universalus komunikacijos metodas, paremtas savivoka, suartinančiu bendravimu ir empatija. Juo mes paliekame užnugaryje nuomones, vertinimus, strategijas bei reikalavimus ir grįžtame prie faktų, jausmų, poreikių bei prašymų.

„Tai būtų nežymus, bet labai galingas įrankis visiems išmokti bendrauti be smurto“, – kokio ugdymo trūksta mokyklose sako D. Babilevičienė.

Svarbu, kad rekomendacijos nedulkėtų stalčiuose

Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus pavaduotoja Asta Ranonytė, paklausus, ar tėvams ir pedagogams pavyksta identifikuoti smurtą įvairiose medijos platformose teigia, jog stengiamasi, kad pavyktų kuo daugiau.

Anot jos, svarbu kurti pasitikėjimo santykį su vaikais, kad jie nebijotų ir norėtų pranešti apie smurtą, su kuriuo susiduria patys ar jų draugai.

„Nuolatinis darbas su mokyklos bendruomene atliekant šviečiamąjį darbą, mokant atpažinti, apsisaugoti, tinkamai reaguoti, teikiant pagalbą. Bendradarbiaujant su tėvais. Mokyklų atstovai vadovaujasi parengtomis rekomendacijomis ir sprendžia problemas“, – sako Nacionalinės švietimo agentūros atstovė.

Be kita ko, agentūra parengė rekomendacijas mokyklų vadovams ir pedagogams „Smurto ir patyčių prevencija mokantis nuotoliniu būdu“.

Rengėjai teigia, kad rekomendacijose aptarti svarbiausi akcentai, į kuriuos tikslinga atsižvelgti atnaujinant reagavimo į smurtą ir patyčias mokykloje tvarką, pradėjus dirbti nuotoliniu būdu. Taip pat pateikiama keletas patarimų pedagogams, pastebėjus mokinių netinkamą elgesį (patyčias) virtualiojoje erdvėje. Pavyzdžiui, rekomenduojama atkreipti dėmesį į situacijas, ne tik kai mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų, bet ir iš mokytojo, arba – kai mokytojas žemina ar įžeidinėja mokinį.

O mokytojui, pastebėjus patyčias iš karto reaguoti – žodžiu (raštu) įspėti ar atjungti nuo prieigos netinkamai besielgiantį mokinį. Vėliau – pasikalbėti su mokiniu ar mokiniais, pranešti tėvams ir kitiems mokyklos darbuotojams, mokyklos vadovui.

Rekomendacijų rengėjai viliasi, kad visi patarimai, kaip elgtis pastebėjus bet kokio smurto protrūkius nebus vien formalumas. Ir tai nebus vieno mokyklos atstovo galvos skausmas, o visos bendruomenės pastangos išgyvendinti smurtą iš visų gyvenimo. 

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video