Ne to mums reikia. Mintys po straipsnio apie Babėnų mišką
Ką šiandien pasakytų vyskupas Antanas Baranauskas? Jeigu jis atsikeltų, tuojau pat vėl numirtų iš sielvarto dėl kai kurių valdininkų elgesio. Kas darosi mūsų vargšėje Lietuvėlėje? Kur pažvelgsi, visur tik kelmai ir krūmai…
Sugalvoti negirdėti dalykai
Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo pradžios valdininkų buvo sugalvota negirdėtų dalykų – kad žemę galima kilnoti. Kur tik buvo graži vieta, paskelbė „žalia zona“ ir neleido teisėtiems savininkams atsiimti. Galėjo atsiimti mišku.
Mano brolis turėjo žemės labai gražioje vietoje, „Isos slėnio“ tęsinyje, Nevėžio šlaite. Jam tos žemės neatidavė, o dabar toje vietoje stovi graži pilaitė su ištaiginga tvora.
Daug kam grąžinta žemė mišku tapo miškų naikinimu. Kas tam gavusiam svetimą mišką? Jį kerta, parduoda, o kelmai tegul sau tupi. Jiems jie nerūpi.
Prisimenu viską
Buvau tik ketverių metų, bet gerai prisimenu, kaip tėtė su dviem savo broliais netoli savo sodybos miške kasė keturkampes duobutes, o prie jų padarytuose kauburėliuose mama su brolienėmis sodino eglaites. Jų buvo nemažas plotas.
[quote author=“J. Jucevičius“]Pats gražiausias miškas yra natūralus, be jokio dirbtinumo. Žinome, jog gamta nepakenčia bet kokios intervencijos. Tad reikia stengtis ją saugoti, o ne „gražinti“.[/quote]
Jau jos buvo apie 120–150 cm aukščio, kai 1944 metais, vasarą, priartėjusio fronto rusų kareiviai su arkliais tarp jų lakstė. Dabar jos, vos sulaukusios tik šešiasdešimties metų, prapuolė. Toje vietoje tik kelmai ir krūmai. Ten neliko ir kitų augalų bei medžių.
Apie Josvainius taip pat liko tik krūmai. Ir taip jau daugelyje vietų. Jau kėsinamasi į Labanoro girią ir kitur. Mat reikia daryti biznį.
Babėnų šile daug žalos padarė vokiečiai, o po to – rusai. Ir pastaraisiais metais ten iškirsta nemažai gražių eglių, pušų.
Eduardas Totlebenas, nors buvo svetimtautis, prie savo dvaro sukūrė parką ne tik savo pasididžiavimui, bet norėjo ir gražios aplinkos mieste.
Tas nuo seniausių laikų išlikęs nedidelis gražus Babėnų miško lopinėlis visą laiką džiugina ne tik kėdainiečius. Prieškaryje daug kas čia atostogavo ir mišką labai saugojo. Nebuvo atvejo, kad jį kas padegtų. Doras žmogus visada saugo kiekvieną medį, nes jis jam teikia ne pinigais pagrįstą naudą.
Tegul auga sveiki medžiai
Kam tos „kalvelės“ ir „ežerėliai“? Tegul čia auga sveikos eglaitės ir pušelės, teikiančios žmogui prieglobstį, poilsį, gryną orą.
Tegul būna vienur kitur prie keliuko ar takelio suoliukas žmogui atsisėsti ir pailsėti. Gali būti ir viena kita pavėsinė. Nereikia ir to brangaus projekto. Kam mėtyti pinigus?
[quote author=“J. Jucevičius“]Vienas geras architektas yra pasakęs, kad kuo daugiau pripaišai projekte „dzingaliukų“, tuo daugiau gauni už jį pinigų. Jau turime ne vieną pavyzdį mieste, kai tų „dzingaliukų“ buvo pripaišyta.[/quote]
Vienas geras architektas yra pasakęs, kad kuo daugiau pripaišai projekte „dzingaliukų“, tuo daugiau gauni už jį pinigų. Jau turime ne vieną pavyzdį mieste, kai tų „dzingaliukų“ buvo pripaišyta.
Vienu metu sovietų buvo sugalvota „pertvarkyti“ gamtą. To pasekmė – pačiame senamiestyje sudarkyta smilgos upelio vaga.
Pats gražiausias miškas yra natūralus, be jokio dirbtinumo. Žinome, jog gamta nepakenčia bet kokios intervencijos. Tad reikia stengtis ją saugoti, o ne „gražinti“. Geriau neleisti bujoti menkaverčiams krūmams ir didelei žolei.
Būtų labai gerai, jei Babėnų miškui būtų suteiktas parko statusas. Niekas negalėtų pasikėsinti nei į vieną ten augantį medį.
Tikiu, kad žmonės būtų dėkingi rajono valdžiai, jei ji tai padarytų. Babėnų šilas, tapęs parku, būtų saugomas ir geriau globojamas. Juk tai visų mūsų didžiulis turtas, kuris džiugina mus ir džiugins mūsų ateities kartas.
