Kai bijo valdžia – kalba ir veikia triukšmingiausi
Nijolė Naujokienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
Ir ko tik pastarosiomis dienomis neteko pamatyt ir išgirsti.
Matau ir girdžiu, kaip kažkokie VU rektoriaus patarėjai „auklėja“ profesorę.
Matau ir girdžiu, kaip kažkoks visuomenininkas Bartkevičius egzaminuoja Seime parlamentarus, pateikdamas jiems klausimus apie Krymą, lyg jie būtų Ukrainos Rados nariai. Bet šie atsako jam… Ir tada „garsusis visuomenininkas“ palydi viską keiksmažodžių serenada.
Sako, kad jam galima – juk jis garsus, o Seimo rūmai kaip tik ta vieta… keiktis.Seimo nariai tyli. Argi jie šių namų šeimininkai? Mano namuose taip būtų – tai nors kočėlą kokį paimčiau…
O dabar ką daryt? :)))
Stebiu, kaip ir toliau siūbuoja skandalas dėl kultūros ministro, kuris, sutinku, neturėjo būti ministru (bet kiek tokių, kurie neturėjo būti – kas suskaičiuos?), tačiau ir tokio užmėtymo „akmenimis“ negalėjo būti.
Kokios išvados formuojasi?
Tokios silpnos valdžios, su tokia didele dauguma, dar neteko matyti.
Ir aš ne iš tų, kurie viskuo nepatenkinti – ne.
Dabar atrodo, kad valstybę valdo ne valdančiosios partijos, o „Facebooko“ puslapiai, komentarai ir keli agresyvokai nusiteikę visuomenininkai, kurie, gavę neribotą valdžią, laiko valstybę ir šiandienos valdžią tiesiog… už gerklės. Jie, o taip pat ir opozicija.
Taip, laiko.
Socialdemokratai atrodo tokie silpnučiai, kad net apgailėtina. O ką jau kalbėti apie lyderystę.
Jie laukia, kol kas nors garsiai pasakys, ką ir kaip galvoti, ir tik tada bandys veikti.
Tiesiog šokis – kadrilis pavadinimu „Tinka – netinka“ arba „Atleisim – paliksim“.
Šoka, realiai, visi valdantieji, tik muziką keičia kas nori ir kada nori.
Lyderių nerasta.
Socdemų lyderis? Viena pabėgusi į Briuselį, kitas nutildytas savų ir svetimų, trečias – laikinai pastovus – gal dar svarsto kažką, kalba, bet be ryžto.
Vyriausybės ministrai bijo klausimų, bijo atsakomybės, bijo patys savęs.
Kviečiami į Seimą – slepiasi.
Bijo. Nežinau, ko labiau – savų ar svetimų…
Ir štai, kai valdžia tyli, kalbėti ima „ale“ visuomenininkai. Tapina, tapina ir atitapina – rezultatas akivaizdus.
O kol vienas visuomenininkas egzaminuoja Seimo narius klausimais apie Krymą, kitas imasi rimtesnių reikalų. Ir ne kalbomis, o „darbais“: nuverčia ministrą, sustabdo visos valdžios darbus ir dabar dar apskundžia juos tarnyboms. Nurodo, kad buvęs kultūros ministras galimai analizavo ministerijos informaciją apie finansinius ministerijos reikalus…
Matyt, pas mus jau ir žinojimas tapo nusikaltimu. Ministras neturi nieko žinoti apie ministeriją.
Žmonės neturi žinoti tiesos apie savo valstybę – jie gali žinoti apie ją tik tiek tiesos, kiek „kažkas“ nusprendžia, kad jie gali žinoti.
Žinosim.
Aš žiūriu į visa tai ir galvoju: kur valdžia? Ir kaip jai pagelbėti?
Baimė? Agresija? Kas įsivyrauja pas mus?
Kai bijo valdžia – kalba ir veikia triukšmingiausi.
Kai tyli sąžinė – garsiai rėkia „visuomenė“.
O kas toliau?
