Kai padorūs pasitrauks iš politikos – kas joje liks?
Nijolė Naujokienė.
Kartais pagalvoju: jeigu šiandien kas nors pasiūlytų grįžti į politiką, atsakyčiau – ne. Ne todėl, kad politika man neberūpi. Rūpi. Gal net labiau negu tada, kai pati joje buvau.
Bet šiandien politikui neužtenka atlaikyti kritikos. Reikia būti pasiruošusiam, kad vieną rytą atsiversi socialinius tinklus ir apie save perskaitysi:
„Idiotas“, „Vagis“, „Melagis“, „Nusikaltėlis“, „Plagiatorius“, „Mafija“, „Sėsk į kalėjimą“, „Tokių Lietuvai nereikia“…
Ir tai dar švelnesni žodžiai.
Žmogus nenuteistas. Bet kartais pakanka įtarimo, vieno pasakymo, vienos antraštės, iš konteksto ištraukto sakinio – ir viešasis „teismas“ jau įvyko. Tikras serialas prasideda.
Aš politikoje buvau per 20 metų. Buvo ginčų, politinių kovų, skaudžių žodžių. Buvo ir daug neteisybės. Bet tokio viešo žmogaus naikinimo masto, kokį matau dabar, neprisimenu.
Aut. past.
O dabar dar turime ir dirbtinį intelektą. Galima sukurti vaizdą, balsą, „citatą“, sumontuoti keliolika sekundžių taip, kad žmogus atrodytų pasakęs ar padaręs tai, ko niekada nesakė ir nedarė.
Ir visa tai per kelias valandas gali pasklisti šimtams tūkstančių žmonių.
Sakysite – galima gintis teisme.
Taip. Galima.
Tik kiek laiko? Dvejus? Trejus? Penkerius metus?
Ir kiek kartų per politinį gyvenimą reikėtų eiti į tuos teismus – vienas Dievas težino.
Bet yra dar viena priežastis, dėl kurios šiandien į politiką neičiau.
Nes politikas į tą mėsmalę ateina ne vienas.
Kartu, nors jų niekas nerinko, į ją patenka jo vaikai. Tėvai. Draugai. Artimiausi žmonės.
Jie irgi skaito.
Jie irgi girdi.
Jie irgi turi atsakinėti į klausimus, kurių niekas neturėtų jiems užduoti.
Ką mes padarėme su politika, jeigu padoriam, jautriam, savo šeimą saugančiam žmogui protingiausias pasirinkimas tampa laikytis nuo politikos kuo toliau?
Aut. past.
Ir kartais turbūt daug sunkiau matyti purvu apipiltą savo vaiką, mamą ar tėtį, negu pačiam stovėti to purvo viduryje.
Aš politikoje buvau per 20 metų. Buvo ginčų, politinių kovų, skaudžių žodžių. Buvo ir daug neteisybės.
Bet tokio viešo žmogaus naikinimo masto, kokį matau dabar, neprisimenu.
Ir net nebūčiau pagalvojusi, kad ateis laikas, kai žmogų bus galima niekinti ne tik žodžiu, bet ir „pagaminta“ tikrove.
Todėl šiandien vis dažniau galvoju ne apie tai, kodėl geri ir protingi žmonės neina į politiką.
Reikėtų klausti kitaip: ką mes padarėme su politika, jeigu padoriam, jautriam, savo šeimą saugančiam žmogui protingiausias pasirinkimas tampa laikytis nuo politikos kuo toliau?
Galvoju, kad demokratijai pavojinga ne tik bloga valdžia.
Pavojinga ir visuomenė, kurioje politinis priešininkas pirmiausia turi būti sunaikintas kaip žmogus.
O kai iš politikos išmesime tuos, kurie dar turi ką prarasti – vardą, orumą, šeimos ramybę ir sąžinę, – verta savęs paklausti: kas tada eis į politiką? Kvailiai, tie, kuriems viskas „pofik“ ar tokie pat rėksniai, kaip ir aplinkui esantys…
Štai tada iš tiesų ir teks pamiršti demokratiją, laisvę ir teisingumą. Tylėsime visi… nes kalbėti gali būti gana pavojinga?
