Rugsėjis: norėkime suprasti, o ne kontroliuoti

Nijolė Naujokienė./ Asmeninio archyvo nuotr.

Rugpjūtis jau baigėsi. Atėjo rugsėjis. Mintys sukasi apie vaikus – jų augimą, jų pažinimo kelią. Apie tai, kaip būti šalia, bet netrukdyti jų vidiniam balsui. Kaip lydėti, bet nevaldyti.

Esu mama – mano trys vaikai jau rado savo vietą pasaulyje. Jie sėkmingai kuria, dirba, augina savo šeimas.

Esu buvusi mokytoja – pažįstu tą žvilgsnį klasėje, kai vaikas kažką supranta, dėl kažko abejoja ar kai jam sunku. Buvau ir rajono vadovė, ekspertė ir Švietimo tarybos narė prie Seimo – mačiau sistemą iš vidaus, iš viršaus ir iš labai arti. Ir žinau viena – mes visi: mokytojai, tėvai, seneliai ir vaikai – turime būti viena komanda.

Ne kaltinanti, o ieškanti. Ne smerkianti, o bandanti suprasti. Ne gąsdinanti, o drąsinanti.

Jei norime, kad vaikas mylėtų knygą – patys ją mylėkime.
Aut. past.

Kartais labai norėdami gero, padarome skaudžiausius sprendimus. Liepiame vaikui skaityti, bet patys neperskaitome nė puslapio. Reikalaujame padėti telefoną, bet patys nenuleidžiame akių nuo savojo ekrano. Kalbame, kad mokytojus reikia gerbti, bet kartais pašiepiame juos patys prie vakarienės stalo. Vaikai viską girdi. Ir labai tiksliai supranta, kas iš tiesų mums svarbu.

Ir jie visko išmoksta ne iš to, ką mes sakome. O iš to, kaip mes gyvename.

Jei norime, kad vaikas mylėtų knygą – patys ją mylėkime.

Jei norime, kad vaikas girdėtų kitą žmogų – išmokime patys klausytis.

Jei norime, kad vaikas gerbtų kitą žmogų ir nesityčiotų – patys gerbkime ir nesityčiokime.

Jei norime, kad vaikas nebijotų gyventi, parodykime, kad ir mes gyvename ne dėl „patiktukų“ ar kitų žmonių nuomonių.

Vaikai – ne mažesni žmonės. Jie mato savo pajautimais giliau už mus. Tik dar nemoka visko išsakyti. O kai jų nesiklausome – atsiranda atstumas. Nutolstam. Ir tada sakom: „Bijom, kad vaikas pasirinks netinkamą kompaniją.“ Bet gal ta kompanija – vienintelė vieta, kur jis jaučiasi priimtas toks, koks yra? Gal mūsų namuose jis negali būti savimi?

Jei norime, kad vaikas girdėtų kitą žmogų – išmokime patys klausytis.
Aut. past.

Nes vaidinti – net ir vaikui – per sunku. Ir tada jis nueina tolyn nuo mūsų, nuo tų, kurie buvo „norinčiais, bet netapusiais“, „popieriniais“, o ne tikrais draugais.

Mes, suaugusieji, turim daugiau patirties. Mūsų pareiga – ne nurodyti kryptį, o padėti ieškoti savosios. Uždavinėti klausimus, kurie atveria ir verčia ieškoti bei matyti giliau, o ne uždaro ar net užkerta pažinimo vartus. Ir parodyti, kad gyvenimas nėra testas su vienu teisingu atsakymu. Gyvenimas – spalvotas, prieštaringas, pilnas netikėtumų. Bet visada vedantis į priekį, jei tik mokam jo klausytis.

Būti išmintingais tėvais, mokytojais, gyvenimo vedliais – tai nereiškia kalbėti gražiai. Tai reiškia – gyventi taikiai ir ne formaliai. Pirmiausia su savimi. Reaguoti ramiai. Išlikti oriai.

Vaikai viską stebi. Mūsų žodžius, mūsų veiksmus, mūsų tylą. Jie mato, kaip skaitom knygą, kaip kalbam su kaimynu, kaip reaguojam į neteisybę, ką rašom, kaip komentuojam socialiniuose tinkluose. Viskas byra į mūsų atsakomybės sąskaitą…

Jei norime, kad vaikas gerbtų kitą žmogų ir nesityčiotų – patys gerbkime ir nesityčiokime.

Aut. past.

Jie geria mus kaip vandenį – be filtro.

Pamenu vieną savo mokinį. Dvyliktoką. Jam labai patiko genetika, bet botanika – visai ne. Ne todėl, kad nesuprato, tiesiog jo tai nepatraukė. Pabandžiau su juo kalbėti ne apie faktus, o apie iliustracijas vadovėlyje kreipiant dėmesį į genetinius – citologinius procesus. Apie tai, kas jam įdomu. Ir ką jūs manot – perskaitė visą knygą. Tada paprašiau kolegų suteikti jam šansą ir kituose dalykuose. Jis tuo šansu pasinaudojo. Dabar – puikus gydytojas. O galėjo viskas būti kitaip…

Rugsėjis – ne tik mokinių, bet ir studentų mokslo metų pradžia. Tai – ir mūsų visų pradžia. Proga sustoti ir paklausti savęs: ką rodom savo vaikui? Ką jis mato, kai kalbu apie mokytoją, apie gyvenimą, apie žinias? Ar jis mato žmogų, kuris gyvena taip, kaip kalba?

Vaikams reikia ne tobulų tėvų ar mokytojų. Jiems reikia tikrų. Tikrų, kurie nebijo klysti, atsiprašyti, kalbėtis. Kalbėtis ne iš viršaus, o iš širdies. Kalbėtis ne vertinant, o ieškant.

Linkiu mums visiems rugsėjį pasitikti su atvirumu. Su tikėjimu. Su pagarba. Su noru ne kontroliuoti, o suprasti. Ir tada eisime mokyklos keliais be baimių ir be nesupratimo. Nes tai – tik dar vienas mūsų šansas būti kartu.

310