Rugsėjo 1-oji. Kokiai ateičiai ruošiame vaikus?

Nijolė Naujokienė.

Rugsėjo 1-oji. Gėlės. Pirmasis skambutis. Nedrąsūs pirmokai. Abiturientai, kuriems šis rugsėjis mokykloje jau paskutinis. Ir Mokytojai, vėl stojantys prieš savo klases ir žinantys: kiekvienas rugsėjis – tai dar viena atsakomybės apgaubta galimybė palikti pėdsaką augančio žmogaus gyvenime.

Graži šventė. Pati tikriausia ir jautriausia visiems. Mažiausiai politizuota ir paliesta visuomenės susiskaidymo. Kardeliai ir tie reabilituoti. Tik dalykime ir dalykime vieni kitiems su meile ir viltimi.

Prieš kelias dienas įvyko nacionalinė švietimo konferencija „Pagarba mokytojui – pasitikėjimas mokykla“. Kalbėjo ministrė, premjeras, švietimo lyderiai. Apie mokytoją, pasitikėjimą, mokyklą, jos ateitį. Svarbūs žodžiai. Žodžiai visada svarbūs, nes jie formuoja kryptį. Taigi, kas toliau?

Kas iš visų konferencijose išsakytų minčių Rugsėjo 1-ąją ateis iki paprastos mokyklinės klasės, mokytojo ir vaiko? Kuri mintis tikrai ves vaiką į ateitį? Tai ypač svarbu, kai pasaulis už mokyklos durų keičiasi nepaprastai greitai.

Dirbtinis intelektas, automatizacija, skaitmenizacija jau keičia ne tik profesijas, bet ir supratimą, kokio žmogaus reikės ateities darbo rinkai ir visuomenei.

Formuojama švietimo politika labai atsilieka nuo laikmečio iššūkių ir jauno žmogaus poreikių. Šiandien turime kalbėti ne tik apie tai, ko mokyti, bet ir – kaip mokyti. O tos diskusijos apie telefonų naudojimo laiką, jų turinio prieinamumą ir galimybių išnaudojimą mokyklose – jau akivaizdžiai pavėluotos.

Aut. past.

Jau aišku kaip „dukart du“, kad vis mažiau vertės turės tai, ką galima standartizuoti, pakartoti ar per kelias sekundes surasti internete. Vis mažiau vertės turės ir tai, ką galima pavesti atlikti technologijai. Ir vis daugiau – tai, ko technologijai niekaip taip lengvai neatiduosi: kritinis ir analitinis mąstymas, gebėjimas spręsti nestandartines problemas, formuoti žinių sistemą, atsirinkti informaciją, priimti sprendimus, kurti, bendradarbiauti, prisitaikyti ir nuolat mokytis.

Ir štai čia man kyla klausimas apie mokyklą – ar mūsų mokykla keičiasi taip pat greitai, kaip pasaulis už jos durų?

Jeigu DI per kelias sekundes gali surasti informaciją, parašyti tekstą, atlikti skaičiavimus ar pateikti kelis problemos sprendimo variantus, mokyklos užduotis taip pat keičiasi.

Apie tai kalbu jau keliolika metų. Kaip buvusi mokytoja ekspertė, mama ir anūkų ateitimi besirūpinanti močiutė.

Ir šiandien man atrodo, kad formuojama švietimo politika labai atsilieka nuo laikmečio iššūkių ir jauno žmogaus poreikių. Kaip ir neabejoju, kad šiandien turime kalbėti ne tik apie tai, ko mokyti, bet ir – kaip mokyti. O tos diskusijos apie telefonų naudojimo laiką, jų turinio prieinamumą ir galimybių išnaudojimą mokyklose – jau akivaizdžiai pavėluotos. Vaikai į mokyklą ateina jau turėdami visiškai susiformavusią naudojimosi telefonais higieną iš savo namų. Ir čia tas ribojimas nėra savalaikis nei sprendžiantis problemą. Gal tik kiek apribojantis ir nustumiantis problemą tolyn. Tėvus reikėjo tam senokai paruošti, ir nebūtų čia didesnių bėdų.

Deja, net dėl ugdymo turinio dar nesutariama, o ką jau kalbėti apie pokytį į… kaip.

O juk jau senokai aišku, kad nebeužtenka vaiko išmokyti teisingai atsakyti. Jei tik to mokysime, tai mūsų visuomenėje savos nuomonės turėjimas ir toliau bus kartais… tolygus nusikaltimui.

Reikia išmokyti klausti ir diskutuoti. Ne tik sužinoti, bet suvokti.

Ne tik surasti informaciją – bet atsirinkti, kas joje tiesa, o kas tik eilinė prielaida… O tai nėra paprasta. Net mes, suaugusieji, dar sunkiai susigaudome joje.

Ne tik išmokti naudotis DI – bet gebėti pastebėti, kada jis klysta. O jis klysta. Ir kartais net labai stipriai, o gal ir tikslingai, nes už jo stovi konkrečios verslo struktūros ir naudos paieškos? Tam labai reikia ne tik žinių, bet ir analitinio mąstymo, poreikio suvokti, išanalizuoti ir pasirinkti.

Ne tik pasirengti profesijai – bet būti pasirengusiam tam, kad per gyvenimą mokytis iš naujo teks dar ne kartą. Kaip ir keisti profesiją.

Todėl Rugsėjo 1-ąją vaikams norėčiau palinkėti ne vien tų gerų pažymių ir geros elgsenos.

Kviečiu moksleivius smalsumo akimirkoms. Kultūros paieškoms. Drąsai klausti. Gebėjimui abejoti. Norui kurti. Ir linkiu mylinčio jus ir Lietuvą bei sąžiningai savo darbą atliekančio Mokytojo. Mokytojo, kuris ne tik pateiks atsakymą, bet padės pačiam jo ieškoti, o radus – suvokti plačiau ir iš esmės.

Didžiausia ateities problema bus ne tai, jog dirbtinis intelektas kažką mokės geriau už žmogų. Didžiausia problema gali būti žmogus, kuris buvo išmokytas vykdyti užduotis, bet nebuvo išmokytas mąstyti, mokytis iš naujo ir nebijoti pokyčių.
Aut. past.

Mokytojams linkiu išsaugoti savo širdį meilės apsuptyje. Sau ir vaikui, kai jo širdutė blaškosi, būdama kupina nedrąsos ir pasimetimo akimirkų.

O švietimo politikams po visų konferencijų norėčiau palinkėti vieno dalyko: kad gražios kalbos apie ateities mokyklą pagaliau taptų tuo, kas iš tikrųjų vyksta mokyklinėje klasėje. Iš tikrųjų, o ne popierinėse ataskaitose ir skambiuose finansiniuose skaičiuose, kai dažnokai pateiktos veiklos programos bei projektai skamba praeitimi ir „darbu dėl darbo“.

Nes mokykla ruošia vaikus ne mūsų praeičiai, kas dabar dar vyksta visu tempu. Ji turi juos paruošti VAIKŲ ateičiai.

Darbo rinka keičiasi greičiau, nei spėjame priprasti prie naujų profesijų pavadinimų. Dirbtinis intelektas, automatizacija, skaitmenizacija keičia ne tik tai, ką dirbsime, bet ir kaip dirbsime, todėl mokykla turėtų išmokyti klausti, abejoti, patikrinti, argumentuoti. Ir atskirti faktą nuo manipuliacijos, suprantant, kodėl vienas sprendimas geresnis už kitą. Naudotis DI, bet neleisti DI mąstyti už save.

Todėl šiandien mums reikia kalbėti ne vien apie tai, kiek mokyklose kompiuterių, kokie vadovėliai ar kokie egzaminų rezultatai. Turime klausti daug rimčiau: kokią kryptį pasirinko mokykla, kokį žmogų mokykla rengia gyvenimui, kurio dar net pati, kaip ir mes visi, iki galo nepažįsta?

Man atrodo, kad didžiausia ateities problema bus ne tai, jog dirbtinis intelektas kažką mokės geriau už žmogų. Didžiausia problema gali būti žmogus, kuris buvo išmokytas vykdyti užduotis, bet nebuvo išmokytas mąstyti, mokytis iš naujo ir nebijoti pokyčių.

Akivaizdu, kad mokyklos vaidmuo šiandien – ne parengti vaiką vienai profesijai. Jos vaidmuo – parengti žmogų pasauliui, kuriame profesiją, žinias ir net save gali tekti kurti iš naujo ir ne vieną kartą, nesibaiminant ir priimant tai kaip realybę bei galimybes.

Ir gal svarbiausias klausimas Rugsėjo 1-ąją kiekvienam švietimo bendruomenės nariui galėtų būti ne tik: „Ko šiemet išmokysime vaikus?“, bet ir „Ar mokome juos to, ko jiems iš tikrųjų reikės gyvenime?“
Su Rugsėjo 1-ąja.

183