Liumpeniškojo stebuklo belaukiant

 Liumpeniškojo stebuklo belaukiant

Artėjant rinkimams vėl girdime iš visų politinių partijų stovyklų sklindančias ir mintinai žinomas   pažadų fonogramas apie verslo skatinimą, naujų darbo vietų kūrimą ir užsienio investicijų pritraukimą. Kas tai? Nuoširdus politikų noras pritraukti kuo daugiau investuotojų iš užsienio ar tik viešųjų ryšių specialistų parengti rinkimų lozungai? Parengti dar ir pamiršus įvertinti tai, kad tiek užsienio, tiek vietinis kapitalas jau tampa nebepajėgus kovoti su valdžios viršūnėse įsitaisiusių politikų liumpeniškos pasąmonės srautu.

Nesibaigiantis stebuklų (investuotojų) laukimo metas

Lietuva iki šiol užima paskutinę vietą visame regione pagal tiesioginių užsienio investicijų (TUI) santykį su BVP. Per pastaruosius 4 metus sukauptos TUI Lietuvoje padidėjo vos 8–9 proc. Ir tai tik reinvesticijų dėka. O tai rodo, kad užsienio investuotojams Lietuva visiškai neįdomi.

Tuo tarpu Lietuvos valstybės skola per tą laikotarpį padidėjo net 30 proc. (ir toks didėjimas vyko tada, kai nebuvo nei karo, nei maro, nei pasaulinių krizių). Kad valstybės išlaidos būtų dengiamos ne valstybės skolų didėjimo, bet užsienio investicijų sąskaita, pastarosios turėjo didėti ne 8 proc., bet mažiausiai 3 kartus. Deja… Ką jau kalbėti apie tai, kad 2015 metais, lyginant su 2014, investicijos į maisto perdirbamąją gamybą, kuri kartu su žemės ūkiu tebėra Lietuvos ekonomikos ašis, krito net 30 proc.

Palyginimui dar galima pridurti, kad Estijoje valstybės skola, tenkanti vienam gyventojui, yra tris kartus mažesnė nei Lietuvoje. Tuo tarpu su TUI viskas atvirkščiai: Estijoje TUI kiekis vienam gyventojui yra maždaug tris kartus didesnis nei Lietuvoje. 

Tačiau paskaičius daugumos politikų postringavimus apie verslą ir kapitalą, susidaro įspūdis, kad naujos investicijos jiems reikalingos kaip numirėliui šaltibarščiai, o populistinius pažadus kur kas mieliau jie linkę vykdyti ne iš valstybės viduje uždirbtų pinigų, bet iš užsienio skolintojų malonės.  Sunku net įsivaizduoti, kas laukia Lietuvos ekonomikos kai 2020 metais baigsis „už dyką“ gaunami ES pinigai, o Mastrichto kriterijai pradės grūmoti Damoklo kardu valstybės skoloms.

Tačiau šiandien nieko naujo: valstybės skola Lietuvoje kas minutę padidėja 1 000 eurų, valdžioje įsitaisę valdininkai ir toliau lieja savo liumpenišką neapykantą viskam, kas siejasi su žodžiu „kapitalas“, o viešųjų ryšių specialistai spalvina rinkimų bukletėlius apie investicijų ir kapitalo pritraukimą iš kažkokių stebuklingų užsienio investuotojų.

Čia paminėsiu tik keletą atsitiktinai perskaitytų pavyzdžių apie tai, kaip aukščiausiuose valdžios postuose įsitaisę valdininkai savo pliurpalais „pritraukinėja“ užsienio investuotojus.

Lietuvos biudžetas – pagal „Buratino nuotykius“?

Štai Seimo socialistų atstovė G. Purvaneckienė viešai pasidžiaugė atradusi „Spinter“ tyrimus, kuriuose teigiama, kad „Lietuvos žmonės pasisako už geresnės socialinės apsaugos užtikrinimą, bet ne už ekonomikos konkurencingumo didinimą“. Nors panašios sociologinės apklausos tėra skirtos tik piliečių sąmoningumui matuoti, tačiau gerb. Seimo narė tai priėmė kaip naujos Lietuvos ekonominės strategijos pagrindą, leidusi suprasti visiems potencialiems investuotojams, kad Lietuvoje nei verslo, nei ekonomikos konkurencingumas nereikalingas. Nereikalingas todėl, kad  šiuo metu, pagal daugumos piliečių pageidavimą, bus užsiimama tik socialinės apsaugos gerinimu. 

Beje, kartais tie „Spinter“ tyrimai parodo, kad lietuviams, pavyzdžiui, svarbiau yra ekonominė gerovė nei šalies nepriklausomybė. Tai pagal G. Purvaneckienės atradimus išeitų, kad Lietuvai  nereikalinga ir šalies nepriklausomybė? O mūsų valstybei kuo greičiau reikia tapti 51-ąja JAV valstija arba 8-uoju Arabų Emyratu, nes to pageidauja piliečių dauguma?  

Tačiau  gerb. G. Purvaneckienė taip ir neatskleidė paslapties, iš kokių gi lobių bus gerinama ta socialinė apsauga, jei ne iš ekonomikos konkurencingumo. Gal šalyje atrasti kokie paslaptingi naftos telkiniai ar deimantų klodai, kurių gėrybes eksportuojant galima būtų visiems nieko neveikiant gerai gyventi? Bet kol kas Lietuva, išskyrus Dzūkijos grybus, negarsėja jokiais gamtinių išteklių lobynais…

Juokas juokais, tačiau labai įdomu, kaip valdančioji partija, kurios nariai visam pasauliui šaukia, kad Lietuvoje nereikalingas ekonomikos konkurencingumas, gali pritraukti užsienio investuotojų?  Ir kaip mūsų šalis gali tapti patraukli protingiems ir versliems žmonėms, matantiems, kad ne už kalnų tas laikas, kai Lietuvos ekonomikos gaires numatys sociologinės apklausos, o valstybės biudžetas bus formuojamas remiantis „Buratino nuotykiais“, kur aprašyta galimybė užkasus vieną pinigėlį į žemę užauginti visą pinigų medį.

Ašarų pakalnei kapitalas nereikalingas?

TSLK partija yra išviešinusi savo ekonomikos viziją, paremtą Airijos ekonominio suklestėjimo pavyzdžiais. Viskas atrodo gražu, kol nepasigirsta kai kurių partiečių liumpeniškos aimanos, kurios niekaip nesiderina su Airijos pasirinktu keliu.

Štai Vilniaus savivaldybės tarybos ir konservatorių partijos narė Rasa Baškienė išplatino graudų laišką, kuriame rašo, kad Lietuvoje per maži kapitalo mokesčiai, o nenaudėliai kapitalistai gyvena vargšų žmonių sąskaita. 

Tik kaip šie pagraudenimai sutampa su partijos siūlymu Lietuvai eiti Airijos keliu? Juk Airija, nusprendusi bet kokia kaina prisitraukti užsienio investicijų, pirmiausia mažino mokesčius. Dar ir dabar Airijos įmonėse, kur kuriamos aukštos kokybės darbo vietos, pelno mokestis daugiau nei perpus mažesnis nei Lietuvoje. Estija taip pat vilioja investuotojus mažesniais kapitalo mokesčiais, panašiu keliu pasuko ir Latvija, kuri 2014 m. pasiskelbė kurianti mokesčių rojų.

Ir koks gi padorus bei humaniškas kapitalistas panorės ateiti su savo investicijomis į Lietuvą, žinodamas, kad nori nenori teks gyventi vargšų žmonių sąskaita? Kodėl jam nepasirinkus kaimyninės šalies, kur mokėdamas dar mažesnius kapitalo mokesčius nei Lietuvoje, jis galės gyventi savo sąskaita, o savaitgaliais meškerioti ar grybauti, bet ne plakti save rykštėmis prie Seimo rūmų už tai, kad išnaudoja kitus žmones.

Beje, visi socialistai, labai mėgstantys šūkius apie progresinį pajamų apmokestinimą, kapitalo pajamoms to taikyti kažkodėl nenorėtų. Jie tvirtai tiki, kad kapitalas, kuris investuotas vos kvėpuojančiame Lietuvos silkių fabrikėlyje turėtų būti apmokestintas vienodai, kaip ir kapitalas, uždirbantis milijardus dolerių pelno JAV karinės pramonės kompanijose ar tarptautinėse finansų korporacijose.

Palyginimui galima pateikti Liuksemburgo pavyzdį, kuriame kapitalo mokesčiai pagal svertinį vidurkį kone trigubai mažesni nei Lietuvoje, tačiau bendra kapitalo mokesčių dalis BVP sudėtyje trigubai didesnė. Negana to, tiek mokytojų, tiek gydytojų atlyginimai Liuksemburge yra didžiausi pasaulyje. Taip yra todėl, kad šioje šalyje yra labai daug kapitalo, jis turi čia visas galimybes jaustis saugiai ir gerai uždirbti. Iš to naudos turi visi – ir kapitalistai, ir pensininkai, ir viešojo sektoriaus darbuotojai. Todėl lieka atviras klausimas: kas kaltas dėl skurdo Lietuvoje – ar per maži kapitalo mokesčiai, ar politikų su liumpeniškos sandaros smegenimis nesugebėjimas pritraukti į šalį kaip įmanoma daugiau kapitalo?

Specialistų nereikia. Duokit liumpenišką elektoratą

Na, jeigu jau socialistams ir visiems jų pasekėjams žodis „kapitalas“ kelia kraujo spaudimą ir didina infarkto riziką, rodos, būtų dar viena galimybė užsidirbti valstybei pinigų. Įvedus „Sodros“ lubas, didesniais atlyginimais į Lietuvą galima būtų pradėti vilioti aukštos kvalifikacijos specialistus ir vadybininkus, kuriančius Lietuvos įmonėse aukštą pridėtinę vertę.

Deja, bet ir čia vėl bėda… Socialistams „Sodros“ lubos, pasirodo, nėra socialiai teisingas reiškinys. Be to, anot jų, įvedus tokias lubas, biudžetas patirtų nuostolių. Čia pat prisiminiau Warreną Buffetą, kuris, paklaustas, ar savo darbuotojui galėtų mokėti milijardo dolerių atlyginimą, nė nemirktelėjęs atsakė: „Žinoma, jei tas darbuotojas mano kompanijai uždirbs 10 milijardų“. Tačiau toks požiūris, dėl kurio ir vystosi turtingos valstybės, socialistų logikoje virsta visišku vakuumu.

Deja, lietuviškųjų socialistų laimę kuria ne tie, kurie valstybės biudžetui gali uždirbti milijonus ar net milijardus, bet tie, kurie per rinkimus į balsadėžes atneša reikalingus balsus. O ir patys socialistai to net neslepia. Štai jų lyderis Seime A. Sysas, diskutuodamas TV laidoje apie „Sodros“ lubų įvedimą, tiesiai šviesiai pareiškė, kad ši lengvata paliestų tik 1 400 arba 0,13 proc. visų dirbančiųjų. Tai dėl tokio menko elektorato net neverta gaišti laiko diskusijoms? Geriau rūpintis tais, kurie voliojasi patvoriuose, nes jų daugiau nei 0,13 proc.?

Kažin kaip Lietuvos investicinį patrauklumą didina garsiai visam pasauliui skleidžiama žinia, kad Lietuvoje kur kas labiau reikalingi ne stiprūs specialistai ir vadybininkai, bet liumpeniškojo elektorato atstovai?

ES parama priveisė oligarchų?

Reikia pripažinti, kad vis giliau lendant į liumpeniškos išminties lobyną galima atrasti tikrų perlų. Štai vienas Seimo narys socialdemokratas (toks „žymus“, kad net pavardės neprisiminiau, bet supratau, kad labai nori likti savo poste kitai kadencijai), užsipuolė stambiausią šalies ūkininką už tai, kad pastarasis savo verslui naudoja ES paramą.

Labai jau smalsu būtų sužinoti, o kur jis tą paramą turėtų padėti? Juk tiesioginės išmokos žemės ūkiui visoje ES yra skiriamos tam, kad didintų ŽŪ produkcijos konkurencingumą pasaulinėse rinkose. Beje, Lietuvos ūkininkai jų gauna keleriopai mažiau, nei ES šalių senbuvių šalių ūkininkai. O ir patys socdemai savo rinkimų pažaduose yra numatę siekti, kad tos išmokos būtų padidintos. Tai kam jas tada didinti, jei pagal liumpeniškus partiečių įsitikinimus jomis naudotis tiesiog nepadoru, o jų pagalba Lietuvoje prisiveisia oligarchų?

Jei čia įsikištų ir gerb. G. Purvaneckienė, ji turbūt taip pat pritartų, kad žemės ūkio, kaip ir visos ekonomikos, konkurencingumas Lietuvoje nereikalingas. Belieka laukti, kol Seimo socialistai suformuos delegaciją į Briuselį derėtis, kad Lietuvos žemės ūkiui skiriamas išmokas galima būtų naudoti ne grūdams eksportuoti, bet draugiškai ir liumpeniškai pragerti.

O išsiblaivius vėl važiuoti į užsienio komercinius bankus ir už milžiniškas palūkanas prašyti paskolinti pinigų, kad ir toliau valstybė galėtų vegetuoti. Nes valstybės viduje iš ekonomikos ir verslo konkurencingumo uždirbti pinigai socialistams kelia alergijas. Ir nesvarbu, kad užsienio komercinių bankų vadybininkai, turėdami tokius liumpeniškus klientus kaip Lietuvos valdžios atstovai, iš paskolų sandorių uždirbo daugiau nei visi Lietuvos „oligarchai“ iš savo verslo kartu sudėjus.

Populizmo „bisas“ – 25 proc. įmonių pelnui

Na, o viso šio liumpeniško giesmyno „bisui“ ant scenos išėjo Seimo narys ir tautos tarnas V. Matulevičius, pareiškęs, kad 25 proc. įmonių pelno turėtų būti skiriama darbuotojams skatinti. O jei dar pridėtume visus mokesčius („Sodros“, PSD, pajamų ir net paties pelno) šis procentas išaugtų maždaug iki 50-ties?

Čia komentuoti jau nebėra ką. Galima tik stebėti Lietuvoje prasidėjusį liumpenproletariato balsų pirkimo aukcioną. Naivu būtų manyti, kad V. Matulevičius bus vienintelis aukciono dalyvis. Tikėtina, kad tuoj pat išlįs ir koks kitas tautos tarnas, pareikšdamas, kad iš įmonių reikia atimti (ups – pasidalinti) dar ir kitus 50 proc. pelno, nes viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai dar mažesni, todėl reiktų paskatinti ir juos. O ką tada darys trečiasis tautos tarnas ir aukciono dalyvis, apsižiūrėjęs, kad ir pensininkai sunkiai gyvena, o atimti nebeliko ką? Tiesa, dar galima atiminėti ir išpardavinėti įmonėse esantį turtą – pavyzdžiui, „Maximos“ šaldytuvus ar „Vici“ krabų fasavimo įrangą – pajamos už parduotą turtą būtų skirtos pensijų didinimui…

Įdomu, kiek užsienio investuotojų, turėjusių ketinimų įsikurti Lietuvoje, po tokių šliaužiančios socialistinės revoliucijos požymių apsisuko ant kulno ir Lietuvai amžiams pasakė „atia“? O gal jau pats laikas kiekvienam parlamentarui už kiekvieną savo populistiniais pliurpalais išbaidytą investuotoją sumažinti po 25 proc. atlyginimo?

Belieka pasidžiaugti, kad gerb. V. Matulevičius tėra tik Lietuvos Seimo, bet ne JAV kongreso Atstovų rūmų narys ir tokie Joninių periodo kliedesiai nepasklis plačiai po pasaulį ir nesukels pasaulinės finansų rinkų griūties.

O jeigu koks nors investuotojas pasiklausęs G. Purvaneckienės, V. Matulevičiaus ir kitų liumpenų hegemono atstovų išminties dar panorės investuoti Lietuvoje, tai mūsų šalį galima bus pagrįstai vadinti ne tik Marijos apsireiškimo, bet ir liumpeniškojo stebuklo vieta.

Svarbiausias kapitalas – keli kibirėliai ašarų

Šie keli iš daugelio aprašytų aukščiausių Lietuvos politikų pamąstymų apie verslo svarbą ir padėtį šalyje turbūt geriausiai atsako į klausimą, kodėl Lietuvą jau dešimt metų iš eilės aplenkia užsienio investicijos.

Daugumai politikų nereikalingas nei naujas kapitalas šalyje, nei įmonių pelnai, nei verslo pasiekimai, nei aukštos kvalifikacijos specialistai. Kai kuriems net ES parama nebereikalinga.  Tiesiog nereikia nieko, kas galėtų šalį timptelti už ausų iš ekonominės prarajos. Juk visi instrumentai, kurie galėtų į Lietuvą atvesti daugiau pinigų ir protingų žmonių, yra socialiai neteisingi. Ir kam to reikia, nes gi taip ramu ir saugu gyventi iš skolų, kai šalia gausus žemo sąmoningumo rinkėjų elektoratas, kuris už keliais eurais dėl NPD padidintos algos ar šiaip pašalpos, visada pasiruošęs kas ketverius metus tuos pačius socialinės gerovės kūrėjus pakelti į šiltus postus Seime.

Turbūt tik Lietuvoje socialiai yra teisinga šalį gramzdinti į skolų pelkę. Socialiai teisinga dvidešimt metų sėdėti valdžios kėdėse ir nieko nepadaryti, kad šalis pagaliau pati užsidirbtų reikalingus pinigus savo poreikiams tenkinti, o ne vaikščiotų su ištiesta ranka po užsienio komercinius bankus.  Socialiai teisinga visus dirbančius žmones ir verslininkus laikyti įtampoje taip, kad kiekvieną rytą jie kalbėtų ne poterius, bet svarstytų, kas dar šiandien bus papildomai apmokestinta. Ach, šiandien apmokestins arbatpinigius… Na, nieko tokio, išgyvensim. O kas rytoj? Štai tokiais žodžiais turėtų būti papildytos visos maldaknygės.

Šiandien dar galbūt yra ką iš vienų atimti ir atiduoti kitiems. O ką dalinsime po kelerių metų? Valstybės skolas? Riestainio (t. y. biudžeto) skyles? Ar kelis kibirėlius ašarų, kuriuos dėl sunkios Lietuvos žmonių padėties priverkė valdžios postuose įsitaisiusios ar ten dar tik besiveržiančios moterėlės?

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video