„Laisvė – ne gabaliukas torto, tai viskas arba nieko“

„Vaikeliai, šitaip nebus – mes vėl turėsime Vasario 16-ąją“, – su tokiais patriotiškumą žadinusiais močiutės žodžiais vaikystėje augo dabar jau tris dešimtmečius karo tarnyboje skaičiuojantis Kėdainių rajono savivaldybės karo komendanto pavaduotojas Remigijus MIKALAUSKAS, kurio šeimoje senojo leidimo Adolfo Šapokos knyga „Lietuvos istorija“ prilygo kone šventraščiui ir buvo nuolat perpasakojama. Laikas parodė, jog pašnekovo močiutė išties neklydo – Lietuvai nusimetus sovietinės okupacijos pančius, mūsų šalyje 1990-ųjų kovo 11-ąją ėmė brėkšti laisvės aušra, o per pastaruosius 36-erius metus pasiekėme įspūdingą proveržį kaip moderni, demokratinė valstybė. „Turime su pagarba prisiminti žmones, kurių dėka gyvename laisvoje šalyje, ir džiugiai švęsti Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją, – sako R. Mikalauskas ir priduria, jog pagrindo didžiuotis savo jauna nepriklausoma valstybe yra daug ne tik kilnių idealų pilnoms širdims, bet ir pragmatiškiems piliečiams. – Pasauliniu mastu Lietuva daugelyje pozicijų yra pakankamai aukštai, lenkia net kai kurias senosios Europos šalis, todėl švęsti išties turime.“

Slapstėsi nuo tremties

Griūvant sovietinei santvarkai, R. Mikalauskas buvo paauglys, tačiau apie šios sistemos represinį aparatą pasakojimų girdėdavo nuo mažumės. Kaišiadoryse užaugusio pašnekovo šeima tik per plauką išvengė tremtinių likimo.

„Mano mamytės šeima turėjo daug žemės, proseneliai – kelis ūkius. Taigi jie buvo patekę į tremiamųjų sąrašus, bet laimingo atsitiktinumo dėka išsigelbėjo – kaimynas stribas atėjo ir perspėjo, kad rytoj jie bus vežami.

Mamos šeima apie septynerius metus, beveik iki 1960-ųjų, slapstėsi vis keisdama gyvenamąją vietą, – pasakoja R. Mikalauskas. – Mūsų šeimoje visada kalbėta apie laisvą Lietuvą. Amžinybėn jau iškeliavusi močiutė tvirtai tikėjo, kad ateis laikas, kai visi vėl švęsime Vasario 16-ąją.

Nors vaikystėje A. Šapokos knygos „Lietuvos istorija“ gyvai matęs nebuvau, bet nuolat klausydavausi močiutės pasakojimų. O kai Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę pats skaičiau naująjį šios knygos leidimą, atgimė viskas, ką močiutė ir mama kalbėjo – kai kur net žodis į žodį, ypač apie sukilėlius ir spaudos draudimo laikotarpį.“

Giminėje – išeivijos šviesuoliai

Okupantams pavergus Lietuvą, daliai R. Mikalausko giminaičių pavyko vietą po saule rasti išeivijoje – būdami už Atlanto, jie uoliai dirbo Tėvynės labui.

„Giminaičiams iš mano senelio pusės pavyko pasitraukti į Vakarus. Jie gražiai bendraudavo su žmonėmis, todėl rado, kas jiems galėtų padėti. Vieni per Vokietiją, kiti per Vokietiją ir Kanadą, bet visi, apie trečdalis giminės, atsidūrė Amerikoje, – dalijasi pašnekovas. – Net ir saugiai įsikūrę toli nuo Lietuvos, jie rūpinosi Tėvyne – tapo gerbiamais Pasaulio lietuvių bendruomenės nariais.

Viena iš jų – Marija Danguolė Navickas, buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė, nors jau ir garbaus amžiaus, bet iki šiolei lankosi Lietuvoje.

Mūsų giminės žmogus – ir Antanas Masionis, Marijos Danguolės Navickas tėtis, 1992 m. Čikagoje išleidęs knygą „Ateitininkų dvasia nepalūžo“. Marijos Danguolės Navickas sūnus Tadas Vizgirda nusprendė grįžti į Lietuvą ir gyvenimą kuria čia.“

Lietuvos vėliava – kosmose

Žinomų išeivijos mecenatų šeimoje užaugęs T. Vizgirda prieš kelerius metus įgyvendino, regis, beprotišką sumanymą – jo iniciatyva pirmoji šalies istorijoje daugiau kaip 585 kilometrų aukštyje tris dienas aplink Žemę kosmose skriejo mūsų šalies trispalvė. Tai buvo aukščiausiai į kosmosą iškelta Lietuvos vėliava.

„Shift4 Payments Lithuania“ vadovo T. Vizgirdos prašymu, trispalvę į kosmosą išskraidino 2021 m. rugsėjo 15 dieną pirmojoje žmonijos istorijoje vien civilių misijoje „Inspiration4“ dalyvavęs saugių apmokėjimo sprendimų lyderės JAV kompanijos „Shift4 Payments“ įkūrėjas verslininkas Jaredas Isaacmanas. T. Vizgirda sutiko pasikalbėti su „Rinkos aikšte“ ir prisiminti istorinio įvykio detales.

„Mūsų įmonės įkūrėjas vieną dieną pranešė, kad skris į kosmosą kaip civilis. Iškart pradėjau galvoti, kad reikia padaryti kažką įdomaus.

Susitikau su savo bičiuliu kauniečiu visuomenininku Vladu Lašu pasitarti. Nusprendėme paprašyti į kosmosą paimti Lietuvos vėliavą, – telefonu „Rinkos aikštei“ pasakojo T. Vizgirda. – J. Isaacmanas paklausė, o ką mes po to darysime su ta kosmose pabuvojusia vėliava. Atsakiau, jog perduosime kuriam nors iš Lietuvos muziejų, kad žiūrėdamas į šį eksponatą jaunimas įkvėptų motyvacijos siekti žvaigždžių, – metaforiškai kalba pašnekovas. – Įkūrėjas sutiko ir paėmė pilno dydžio (1 m x 1,5 m) Lietuvos trispalvę į kosmosą. Grįžęs į Žemę, atsiuntė mums vėliavą su sertifikatu. Dabar ji eksponuojama Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų rajone.

Visi sako, kad reikia daryti gera, padėti kitiems. Teisingai. Bet reikia ir kuo labiau garsinti Lietuvą. Tai mūsų pareiga, – įsitikinęs prie įvairiausių paramos projektų prisidedantis T. Vizgirda. – Dabar ši Lietuvos trispalvė iš visų pasaulio valstybių vėliavų yra antra taip aukštai kosmose pabuvojusi vėliava po JAV vėliavų, skraidintų „Apollo“ misijų metu.“

Lietuvoje liko dėl meilės

T. Vizgirda į Lietuvą iš Amerikos atvyko 1991 m. iškart po studijų universitete.

„Planavau čia pabūti tik šešis mėnesius. Paskui nusprendžiau likti dar metams. Tada vestuvės ir likau Lietuvoje visam, nes mano žmona tais laikais buvo turbūt vienintelė lietuvaitė, nenorėjusi vykti gyventi į Ameriką. Pataikiau – laimėjau loterijoje, – juokiasi dėl meilės Lietuvoje likęs T. Vizgirda. – Iš pradžių laikiausi požiūrio, kad Lietuvai reikia padėti, bet paskui pamačiau, kad ne tik padėti – aš ir pats daug išmokstu. Šis kelias tęsiasi iki šiol.“

Į šaulių sąjungą stoti besiruošiantis T. Vizgirda atskleidžia išsikėlęs tikslą jaunosios kartos širdyse ugdyti bei stiprinti patriotiškumą.

„Turiu 800 labai jaunų darbuotojų, dauguma jų yra 21–30 metų amžiaus. Kalbėdamasis su jais matau, kad jie, gimę ir užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, nesupranta tikrosios patriotiškumo svarbos, – pasidalina pašnekovas. – Be to, jie mato kai kuriuos valdžios lyderius, kurie nesistengia rodyti tinkamo patriotiškumo pavyzdžio. Aš jiems kartoju, kad nežiūrėtų į valdžią – geriau, jeigu brangina Lietuvą ir nori, kad ji toliau būtų laisva, tegul patys siekia būti valdžioje ir rodo sektiną pavyzdį.“

„Kaip manote, ar šiuolaikiniam jaunimui, įpratusiam gyventi atvirame pasaulyje, apskritai yra svarbi Tėvynės, savos žemės sąvoka?“ – teiraujuosi T. Vizgirdos.

„Manau, kad taip, bet ne tiek, kiek buvo man pačiam, kai aš buvau tokio amžiaus, nes tada nepriklausomybė buvo naujovė, – akcentuoja pašnekovas. – Matėme pavergtą Lietuvą ir turėjome misiją siekti jai laisvės. Mačiau, kai seneliai, tėvai bendravo su politikais ir stengėsi sugrąžinti Lietuvai nepriklausomybę.

Taigi mano kartos vertinimas yra visiškai kitoks nei lietuvių, gimusių po 2000 metų.“

T. Vizgirda sako visada švenčiantis Lietuvos valstybingumui svarbias datas – net ir viešėdamas užsienyje.

„Kur tik tuo metu pasaulyje būname, imame vėliavą ir fotografuojamės – demonstruojame, kad esame iš Lietuvos, – sako išeivijos lietuvių sūnus. – Mano aplinkos žmonėms patriotiškumas yra ne tik svarbus, bet ir smagus. Visi mano draugai – patriotai. Žinote, jei ne patriotas, tai nesinori ir draugauti“, – šypsodamasis atskleidžia T. Vizgirda.

Griežta kontrolė

Po intriguojančio ekskurso grįžkime į sovietinės Lietuvos laikus, kai ir T. Vizgirda, ir pats R. Mikalauskas dar buvo vaikai.

Už Atlanto naują gyvenimo puslapį atvertę R. Mikalausko artimieji net ir sovietiniais metais atvykdavo aplankyti Lietuvoje likusių giminaičių. R. Mikalauskas prisimena, jog šiuos susitikimus režimas griežtai kontroliuodavo.

„Apie būsimą artimųjų vizitą turėdavome pranešti. Buvo be galo daug derinimų. Turėdavai gauti leidimą iš miesto komiteto, tada įsitraukdavo milicija. Tais adresais, kuriais pas artimuosius lankysis giminės iš Amerikos, pareigūnai iš anksto atvykdavo apsižiūrėti.

Buvo atėję ir pas mus į namus. Prisimenu, kai belaukiant milicininkų, laiptinė buvo išplauta švariai kaip niekad – net su šampūnu, ir visa kvepėjo, – apie sistemą, kuri net į asmeninį žmonių gyvenimą žvelgė per didinamąjį stiklą, pasakoja R. Mikalauskas. – Milicijai turėdavai pranešti ir kur vieną ar kitą naktį giminaičiai nakvos.

Mano a. a. pusbrolis tuo metu tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir pasiėmė atostogų, kad galėtų susitikti su atvykstančiais svečiais. Kai grįžo atgal į kariuomenę, jį kelias dienas tardė, kodėl išvažiuodamas jis nepranešė, jog laukia artimųjų iš Amerikos.“

Režimo kontrolės netrūko ir kasdienybėje. Sistema siekė atriboti žmogų nuo bažnyčios, kad kunigai, kaip Lietuvoje jau būta, gyventojų galvose nebudintų tautinių idėjų.

„Mano pirmoji mokytoja buvo vieno iš partijos sekretorių žmona. Ji vis gąsdindavo, kad lauks prie bažnyčios ir skaičiuos, kas atėjo į Kalėdų ar Velykų pamaldas. Todėl tėvai eidavo vieni, o mes, vaikai, likdavome namie“, – prisiminimais dalijasi R. Mikalauskas.

Su mama – į Sąjūdžio mitingus

1988-aisiais, kai laisvės siekių įkvėpti lietuviai įkūrė Sąjūdį, R. Mikalauskui buvo 12 metų. Su mama jiedu aktyviai dalyvaudavo Kaišiadoryse rengiamuose mitinguose.

„Tuo metu nežinojome, kaip viskas baigsis, todėl baimės nuotaikos buvo stipriai juntamos. Niekas nebuvo pamiršęs represinio aparato, žinojome apie įvykius Čekoslovakijoje, Vengrijoje.

Tačiau net ir tai netrukdė lietuviams garsiai reikšti savo pozicijos – jie norėjo šaliai sugrąžinti laisvę. Į mitingus, net tokiuose mažuose miestuose kaip Kaišiadorys, susirinkdavo didžiulės minios – netilpdavo į stadioną, todėl būriuodavosi ir jo prieigose. Masiškumas buvo įspūdingas, – lietuvių vienybę pasipriešinti okupantams pabrėžia R. Mikalauskas. – Iki dabar esu išsaugojęs nedidelę Sąjūdžio vėliavėlę ir lipdukų su istoriniais Vyčiais.

Kai kovo 11-ąją atgavome nepriklausomybę, sekcijos lentynoje, už stiklų, pagarbiai buvo padėta A. Šapokos „Lietuvos istorija“ ir Sąjūdžio atributika.“

Nors pašnekovo paauglystė bėgo sudėtingų iššūkių kupinais, mūsų šaliai gyvybiškai svarbių egzistencinių lūžių metais, jis tai labai vertina. Šių istorinių permainų liudininkai geriau nei bet kas kitas suvokia, kokios herojiškos drąsos pareikalavo kova už laisvę.

„Ypač su jaunimu, jaunaisiais kariais dažnai pasidalinu, kaip atrodė sovietinė kasdienybė. Tai buvo pasaulis, kuriame šiuolaikinis žmogus nenorėtų gyventi – tokia santvarka neturėtų egzistuoti, – sako R. Mikalauskas. – Parduotuvėse – tušti šaldytuvai, jei virtinose ir būdavo mėsos, tai ji – nutūpta musių. Žirneliai tik šventėms ir tai iš po prekystalio – po blatu. Turėjome tikrai nedaug.

Mokykloje vaikas negalėdavo prieštarauti mokytojui – net jei sakydavo tiesą. Būdavome tiesiog nutildomi. Klasės formuotos partiniu principu: į A klasę patekdavo aukščiausius postus partijose užimančių tėvų vaikai. Man ir teko A klasė, nes norint imituoti lygybę įmaišydavo ir vieną kitą mokinį iš paprastos šeimos.

Pakanka ir šių kelių kasdienybės detalių, kad galėtume įvertinti, kiek daug per nepriklausomybės metus pasiekė Lietuva.“

Paauglių idealas – kariai

Kai R. Mikalauskui atėjo metas rinktis profesiją, kaip tik buvo pradėjusios kurtis nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos struktūros. Pašnekovą lydėjo tėčio žodžiai, kad tarnystė Tėvynei yra labai gerai. Be to, kariškiai įprasmino daugelį to laikmečio jaunuolių idealų – sportiški, ištvermingi ir herojiški.

„Mano paauglystė ėjo tuo metu, kai labai populiarus tapo sportas, kultūrizmas, atsirado daugiau žurnalų, tarp jų ir „Karys“. Susižavėję žiūrėdavome tokius Holivudo filmus, kaip „Rembo“, – prisiminęs šypsosi R. Mikalauskas. – Didelę įtaką apsisprendimui eiti į kariuomenę padarė ir Kaišiadorių teritorinio gynybos štabo savanoriai. Mes norėjome į juos lygiuotis.

Rytais Dainų slėnyje su draugais bėgiodavome, kilnodavome svarmenis. Savanoriai, irgi bėgiodavę, mus pralenkdavo, paskui treniruodavosi atlikdami kovinių imtynių veiksmus, darydavo atsispaudimus, bėgiodavo laiptais. Žvelgėme į juos su pagarba. Būti kariu atrodė kieta“, – pirmųjų nepriklausomybės metų jaunimo požiūrį atskleidžia pašnekovas.

Pasak R. Mikalausko, sovietiniais laikais lietuviai tarnauti kariuomenėje motyvacijos neturėjo, nes tarnyba okupaciniam režimui prasilenkė su jų vertybėmis, o po Afganistano karo pradėta bijoti dar ir prarasti gyvybę – vėlgi vardan prievarta primestos santvarkos.

„Afganistano kare žuvo nemažai lietuvių, tarp jų – ir keli kaišiadoriškiai, – prisimena pašnekovas. – Bet visai kitas požiūris buvo, kai kūrėsi nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. Buvo labai svarbu, kad jau ne rusų, o mūsų šalies.

Jau buvo prasidėję privalomosios karo tarnybos šaukimai. Žinojome, kad tarnausime Lietuvoje. Taigi į kariuomenę ėjome jausdami prasmę ir su entuziazmu.“

R. Mikalauskas atkreipia dėmesį, kad ir šiais laikais, sugrąžinus privalomąją karo tarnybą, atsiranda motyvuotų jaunuolių, kurie nevengia pareigos savo Tėvynei.

„Žinoma, pasitaiko ir norinčių karo tarnybos išvengti, bet sulaukiame ir daug atsakingai savo pareigą atliekančių jaunuolių, – sako pašnekovas. – Jei būtumėte pas mus į Kauno regiono Karo komendantūros Kėdainių rajono savivaldybės karo komendantūros būstinę atvykusi pirmomis sausio dienomis, čia būtumėte išvydusi eilę net ant laiptų.

Sulaukėme daug jaunuolių, kurie patys išreiškė norą tarnauti, dar nė nepaskelbus šauktinių sąrašų. Jie labai pareigingai pasiryžo iškart po mokyklos pirmiausia atlikti pareigą Tėvynei ir po to jau kurti savo gyvenimą.“

Kėdainiai atsparūs propagandai

Tarnybai Kėdainiuose nuo praėjusių metų gegužės 5-osios paskirtas R. Mikalauskas jau spėjo pastebėti, kad mūsų krašto bendruomenė patriotiškumą vertina kaip vieną didžiausių savo stiprybių ir stengiasi tai auginti bei puoselėti.

„Dalyvaudamas įvairiuose Kėdainių bendruomenės renginiuose matau, kad yra gerai suformuotas jaunųjų šaulių branduolys, šaulių sąjungos kuopa, krašto apsaugos savanorių pajėgų 207-oji pėstininkų kuopa.

Rajono gyventojai mato prasmę dalyvauti šioje veikloje. Kiti ir atvirai sako, kad atėjo išmokti ginti savo šalį, – pasidalina R. Mikalauskas. – Kėdainiai tikrai patenka tarp miestų, kurie yra pakankamai atsparūs propagandai. Čia netenka išgirsti Europos Sąjungą kritikuojančių, o Rusiją aukštinančių kalbų.

Be to, Kėdainių komendantiniame vienete, lyginant pagal gyventojų skaičių, santykinai yra labai daug žmonių, pabaigusių 10 dienų trunkantį bazinį karo komendanto kursą, kurio metu žmonės gyvena dalinyje ir namo negrįžta.

Baigę kursą, jie duoda priesaiką ir tampa komendantinio vieneto kariais. Tokiu savo apsisprendimu vietinė bendruomenė parodo, kad taip pat nori prisidėti prie krašto gynybos ir krizių metu – nepaprastosios padėties, neduok, Dieve, karo – jie prisijungtų padėti vietinei administracijai, karo komendantūrai vykdyti užduotis – mobilizuoti vietovės išteklius ir juos teisingai paskirstyti. Karo atveju koviniams kariniams daliniams tuo pasirūpinti būtų sudėtinga, nes jie būtų užimti krašto gynyba.“

Patriotiškumas – kasdienybėje

Patriotiška, savo šalį gerbianti ir vertinanti visuomenė yra tvirta ir priešui sunkiai palaužiama, todėl ugdyti patriotiškumą kiekvienai valstybei yra gyvybiškai svarbu. Vis tik nepakanka per kelias valstybines šventes pamojuoti trispalve – patriotiški turime būti ir kasdienybėje, buityje.

„Patriotiškumas yra ir sąžiningas mokesčių mokėjimas. Jei nemokame mokesčių, tai iš ko valstybė išsilaikys? Jei perkame kontrabandines prekes iš Baltarusijos, tai sumokame pinigus šios šalies režimui, kuris vėliau iš tų pinigų organizuoja represijas, – akis atveria R. Mikalauskas. – Laikydamiesi kelių eismo taisyklių irgi rodome patriotiškumą.

Žinoma, švęsti valstybines šventes taip pat labai svarbu – vaikų pasąmonėje tai tikrai lieka.

Lygiai taip pat, jei vaikams girdint kalbėsime, kokia bloga valdžia, kaip pas mus sunku, nėra ką veikti ir kad geriau važiuoti į užsienį, tada taip programuosime jaunąją kartą, o kartu ir save bei aplinkinius. O jei kartosime, kad Lietuvoje gerai, kad čia verta kurti ateitį, tada vaikus ugdysime pilietiškus.“

Kelionės irgi ugdo patriotiškumą

R. Mikalauskas mano, jog lietuviai pelnytai turėtų didžiuotis savo valstybe ir milžinišku šuoliu, kurį sugebėjo sukurti per pastaruosius 36-erius laisvės metus.

„Visų pirma, mūsų pasas yra vienas stipriausių pasaulyje. Pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui taip pat užimame aukštas pozicijas tarp 35–50 vietos. Priklausome didžiausioms pasaulio organizacijoms. Esame tarp švariausių valstybių pasaulyje. Pagal laimės indeksą mes irgi pakankamai aukštoje vietoje, – Lietuvos pasiekimus vardija pašnekovas. – Kaip sparčiai stiprėja mūsų jauna valstybė, įsitikinti galėjau keliaudamas. Žinoma, didžioji dalis mano kelionių buvo karinis turizmas.

Pirmiausia, apie 2000-uosius metus, baigęs karo akademiją, iškeliavau priešmisijiniam parengimui į Danijos karalystę, paskui aplankiau Lenkijos Respubliką, Estiją, dalyvavau misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, tada – Vokietija. Vėliau – ir beveik metų trukmės mokymai JAV.

Dabar daug keliauju ir per atostogas – esu aplankęs 50 valstybių. Stengiuosi būti aplankęs daugiau šalių, nei man yra metų, – šypteli R. Mikalauskas. – Mano akimis, Lietuva nuo pirmųjų nepriklausomybės metų iki dabar neįtikėtinai pasikeitė. Jei gebi tai įvertinti, kelionės asmenybei irgi suteikia brandos.

Dabar nuvažiavęs į JAV ar senąsias Europos šalis, neretai supranti, kad mes vos per 36 nepriklausomybės metus kai kuriose srityse esame dar ir labiau pažengę.“

Civiliai kariuomenėje

Krauju pasruvusi lietuvių tautos kelionė į laisvę daugelį nepriklausomybės metų visas valstybines šventes buvo nudažiusi gedulo ir liūdesio spalva. Vis tik R. Mikalauskas įsitikinęs, kad yra progų, kada lietuviams vertėtų iš širdies švęsti.

„Žinoma, turime deramai pagerbti Sausio 13-osios, trėmimų aukas. Negalime pamiršti šių datų. Savo istoriją žinoti privalome, nes savo praeitį žinanti bei sauganti visuomenė yra brandi ir stipri.

Vis tik tokiomis dienomis, kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, tikrai turėtume švęsti. Tai džiaugsmingos progos, – sako pašnekovas ir kviečia kraštiečius dar aktyviau prisidėti prie komendantūrų veiklos. – Tiesiog ateikite pas mus adresu Radvilų g. 20 darbo valandomis. Nemažai norinčiųjų tapti komendantinio vieneto kariais sulaukėme tarpušvenčiu – žmonės laiką skyrė ne poilsiui, o Tėvynei.“

Pašnekovas vardija, kad tarp komendantinio vieneto karių yra pačių įvairiausių profesijų atstovų: nuo pedagogų ir gydytojų iki organizacijų, verslo įmonių vadovų ar buvusių policijos pareigūnų.

„Jie sako, kad 10 dienų trukę mokymai pozityviai pakeitė nuomonę apie kariuomenę ir jie patys namo grįžo kitokie, – pastebi R. Mikalauskas. – Kai visuomenė remia savo kariuomenę ir krizių metu tampa jos dalimi, yra daug paprasčiau. Mūsų ginklas – mūsų mokslas Lietuvai tėvynei.“

Būti laisviems – identiteto dalis

R. Mikalausko nuomone, būti laisviems yra lietuvių tautos identiteto dalis.

„Mes turime būti laisvi, saugoti protėvių ir tėvų iškovotą laisvę, o prireikus – ją vėl ginti. Pasiruošimas krizėms, ekstremalioms situacijoms yra labai brangus, tačiau dar brangiau yra visko netekti. Daugiau nebegalime leisti, kad mūsų žemėje vaikščiotų okupantai. Todėl turime ruoštis, kad agresoriui net nekiltų minties mus užpulti.

Didžiuokimės savo šalies pasiekimais ir brėžkime dar aukštesnius siekius, nes esame darbštūs ir pasiekti galime daug. Todėl Kovo 11-ąją švęskime nebijodami, kad gal tai darome per garsiai, – įkvepiančiai ragina Kėdainių rajono savivaldybės karo komendanto pavaduotojas R. Mikalauskas. – Švęskime laisvę, bet nepamirškime, kad laisvė – ne gabaliukas torto. Tai viskas arba nieko. O mes jau 36-erius metus turime viską.“