Debiutui niekada nevėlu: 66-erių šėtiškė išleido pirmą poezijos knygą

Į poezijos knygelę „Išvažiuoju Lietuvon“ sugulė patriotiniais motyvais parašytos Giedrės Motiejūnienės eilės./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Knyga, kokios vaikai nori. Taip savo debiutinį kūrinį „Išvažiuoju Lietuvon“ – šiais metais išleistą poezijos knygą mažiesiems skaitytojams, pristato šėtiškė Giedrė Motiejūnienė, pasirašanti slapyvardžiu Mmm Giedrė.

Mama, močiutė, buvusi pradinių klasių mokytoja ir mokyklinės psichologijos magistrė puikiai žino, kokie skaitiniai patraukia vaikų dėmesį – šmaikštūs ir lengvi. Tokia kalba autorė ėmėsi svarbios misijos – savo poezija puoselėti mažųjų piliečių meilę gimtinei.

Mėgaujasi kūryba

Nors eiles kūrė bene visą gyvenimą, išleisti pirmąją poezijos knygą Giedrė prisiruošė tik sulaukusi 66-erių.

„Visi geriausi dalykai būna pabaigoje, – filosofiškai žybtelėjusi akimis nusišypso Giedrė. – Taip nutiko ir man.

Anksčiau negalėjau daug laiko skirti kūrybai. Vyras iškeliavo anksti, o buvo keturi vaikai, namas, darbai, mokykla… Parašydavau eilėraščių įvairioms progoms, ketureilių Rugsėjo 1-ajai, bet tik tiek.

O dabar išėjau į pensiją ir esu laisva daryti, ką tik noriu, – juokėsi autorė. – Mėgaujuosi kūryba. Man tai suteikia daug džiugių emocijų.

Nusprendžiau, kad reikia pabandyti išleisti knygutę. Buvo įdomu, kaip ją priims. Jei atvirai, nesitikėjau tiek daug dėmesio. Sulaukiu gausybės gražių atsiliepimų.“

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre buvusi pradinių klasių mokytoja šėtiškė Giedrė Motiejūnienė (centre) pristatė savo debiutinį kūrinį – poezijos knygelę vaikams „Išvažiuoju Lietuvon“. Leidinį iliustravo kraštietė dailininkė Giedrė Kanapeckaitė (dešinėje). Abi kūrėjas kalbino Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Rašė laukdama anūko

Į knygelę „Išvažiuoju Lietuvon“ sugulė patriotiniais motyvais parašytos Giedrės eilės. Tokios močiutei iš minčių vis plaukdavo laukiant į svečius atvykstant Norvegijoje gyvenančio anūko Marko.

„Iš viso turiu devynis anūkus. Kiti gyvena Lietuvoje. Laukdavau Marko ir įsivaizduodavau, kaip jis važiuoja pas močiutę, – kalbėjo Giedrė. – O juk dabar daug tokių močiučių, kurių anūkai svetur, ir jos laukia savųjų anūkų, grįžtančių į Lietuvą.

Kai pradėjau rašyti šiuos eilėraščius, Markui tebuvo dveji, o dabar jam jau ketveri. Jis toks pokštininkas, išdaigininkas, kalba lietuviškai, norvegiškai ir angliškai.

Anūkas supranta, kad ši knygelė apie jį. Pasiima ir sako angliškai, kad tai jo knyga. O tėtis Markui šiuos eilėraščius skaito.“

Giedrė pabrėžia, jog ši knyga meilę Lietuvai kursto ne tik emigracijoje gimusių mažųjų lietuvaičių širdyse, bet ir čia, tėvynėje Lietuvoje, gyvenančių vaikų.

„Jiems taip pat svarbu nuo mažens ugdyti meilę gimtinei“, – įsitikinusi vaikams rašanti kraštietė.

Į poezijos knygelę „Išvažiuoju Lietuvon“ sugulė patriotiniais motyvais parašytos Giedrės Motiejūnienės eilės./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Žinomo karvedžio palikuonė

Giedrės poezija žavi lengvu stiliumi. Jos eilių vaikai mielai klauso ir jas kartoja. Šėtiškės eilėraščiai mažuosius žaismingai moko mąstyti apie savo šaknis bei kelti patriotiškumo klausimus.

Knygelė nuotaikingai, aiškiai, įdomiai ir paprastai ugdo pilietiškumą, skatina galvoti, vertinti, daryti išvadas, turėti savo nuomonę. Čia susipina fantazija, tikrovė ir sapnai.

„Vaikams reikia įdomumo, nuotykių, aiškumo bei paprastumo“, – sako autorė.

Nors pačios Giedrės vaikystė bėgo sovietmečiu, tačiau patriotiškumo nuotaikos jos šeimoje buvo stiprios.

„Patriotiškumas, nors ir slapta, tačiau buvo puoselėjamas nuo vaikystės. Mama mokėsi A. Smetonos gimnazijoje. Matė, kai trėmė mokytojus. Būdavo, ateina į mokyklą, tai vieno, tai kito mokytojo nebėra. Pasakodavo, kaip vežė kaimynus. Mama keliaudavo į mokyklą, o jos akyse pažįstami bendraamžiai mokiniai – į tremtį.

Graudindavausi klausydama šių pasakojimų. Laimė, mūsų šeimos tremtis nepalietė, – pasidalina Giedrė ir priduria intriguojančią detalę apie savo kilmę. – Mano tėtis – Bekešas. K. Bekešas buvo Stepono Batoro karvedys. Vilniuje yra Bekešo kalnas. Mama sako, kad aš kaip tėvas – kaip tas vengras Bekešas, buvau tokia pasiutusi Bekešaitė.“

Meilė Tėvynei gimsta šeimose

Veržlaus charakterio Giedrė, jau dirbdama mokykloje pradinių klasių mokytoja, su sūnumi dalyvavo mūsų šaliai lemtinguose istoriniuose sausio 13-osios įvykiuose.

„Prieš važiuojant į Vilnių, mano mama pasiuvo istorinę Lietuvos vėliavėlę. Ją vežėmės kartu, – mena pašnekovė. – Buvo baisu, bet vis tiek važiavome, nes supratome: o kas tada gins Lietuvą, jei mes visi iš baimės išsibėgiosime?“

„Giedre, kelis gyvenimo dešimtmečius atidavėte ugdydama jaunąją kartą. Ar nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems vaikams svarbu patriotiškumas?“ – pasiteirauju autorės.

„Daug priklauso nuo šeimos. Pamenu, kai kartą mokiniams pasakojau apie Sausio 13-ąją, viena mergaitė mane apsikabinusi verkė. Tačiau buvo ir kitaip, – dėmesį atkreipia buvusi pradinių klasių mokytoja. – Kita mergaitė – pirmūnė, puiki mokinė, kartą pasakė: „Mokytoja, jūs kalbate, kad dabar gerai, nes Lietuva laisva, bet mano močiutė sako, kad prie ruso buvo geriau, nes tada ji dirbo buhaltere, o dabar turi dirbti Vokietijoje.“ Atsakiau mergaitei, jog dabar išties gerai, nes močiutė gali laisvai išvažiuoti į Vokietiją, o anuomet mes to padaryti negalėjome…

Taigi vaikų reakcijų būna įvairių. Labai svarbu tai, kas kalbama, puoselėjama šeimose.“

Žada dar vieną knygą

Ko jau ko, o kūrybinio polėkio Giedrė nestokoja. Moters galvoje eilės liete liejasi.

„Dievas taip duoda, – šypsosi ji. – Atsisėdu ir man iškart liejasi, – taria Giedrė ir beria vieno savo eilėraščio eilutes. – Mano poezija linksma, šmaikšti – pačiai iš jos juokas ima.

Būna, kad ir naktį prabundu su istorija mintyse. Turiu parašiusi 10 knygučių. Paskutinę sukūriau ilsėdamasi prie jūros.

Labai norėčiau išleisti dar vieną knygelę – „Gaidžio vestuvės“. Pažįstami sako, kad tikrai verta, nes šie tekstai jau dabar sulaukia didelio dėmesio.“

Iliustravo bendravardė kėdainietė

Nors Giedrė ir pati baigusi dailės studijas, vis tik kurti knygos iliustracijas ji patikėjo kraštietei bendravardei – žinomai dailininkei Giedrei Kanapeckaitei.

Pirmasis knygelės „Išvažiuoju Lietuvon“ pristatymas vasarą įvyko Šėtoje. Rugsėjo viduryje vaikams skirtas poezijos rinkinys debiutavo ir pačiuose Kėdainiuose – Daugiakultūriame centre.

„Tai pirmas tokio amžiaus vaikams kraštietės parašytos knygos pristatymas mūsų įstaigos istorijoje, – pastebėjo jaukią popietę vedusi Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė. – O ypač malonu dar ir todėl, kad mudvi su knygos autore esame iš vieno krašto – Šėtos, abi dirbome ir toje pačioje mokykloje.“

Giedrė neslėpė, jog visuomenei pristatyti savo kūrinį – itin jaudinantis įvykis.

„Jaučiuosi labai nedrąsiai, bet taip pat be galo smagu sulaukti palaikymo ir pozityvaus grįžtamojo ryšio iš skaitytojų“, – atviravo autorė ir tiek mažiesiems, tiek ir drauge su jais skaitantiems tėveliams linkėjo naujų atradimų knygų pasaulyje.